Velykos primena - yra net margučių muziejus

Velykos primena - yra net margučių muziejus

Muziejuje galima pamatyti įvairia technika margintų kiaušinių.


„Likus savaitei dviem iki Velykų visiems parūpsta margučiai, o paskui, kai praeina Atvelykis, Sekminės, vėl būna ramu“, – juokėsi tautodailininkė Angelė Rauktienė, kartu su savo vyru Vytautu savo sodyboje Balčių kaime, Šilutės rajone, įrengusi Margučių muziejų.


Pirmasis toks muziejus Lietuvoje


Vienintelio Lietuvoje žinomo privataus margučių muziejaus įkūrėja sako, jog tai, ką jiedu su vyru yra sukaupę ar sumeistravę per savo aktyvios veiklos metus, gal ir per drąsu būtų vadinti muziejumi. Antrajame ūkinio pastato aukšte išdėliotus margučius, senovinius buities daiktus, įrankius, kitokius akį traukiančius eksponatus jie patys vadina „Buities ir margučių palėpe“.


„Kol lauke šalta, toji mūsų palėpė neveikia. Žmonės pas mus ima važiuoti, tradicines lietuvių šventes švęsti pradedame, kai atšyla oras. Paprastai taip nutinka į gegužės pabaigą“, – paaiškino viena žinomiausių Lietuvoje margučių kūrėjų ir pridūrė, jog prieš Velykas jos sukurtos margučių kolekcijos neretai iškeliauja į parodų sales. Šiemet 1100 margintų kiaušinių Raukčiai išvežė į Vilnių, Lietuvos nacionaliniame muziejuje kovo 24 dieną bus atidaryta Velykoms skirta paroda.
Kauno technologijos technikume audinių marginimo ir apdailos meno diplomą įgijusi moteris pasakojo, jog mintis imtis velykinių margučių kilo dar 1986 metais, kai abu su vyru, lankydamiesi Vilniuje vykstančioje tradicinėje Kaziuko mugėje, svarstė, ką lauktuvių parvežti namie likusiems vaikams. „Žvalgantis po prekystalius šovė mintis nupirkti medinį kiaušinį. Daugiausia tai buvo iš Ukrainos ar Baltarusijos atvežti margučiai, išdailinti tiems kraštams būdingais raštais, nudažyti ryškiomis spalvomis. Pagalvojome, o kodėl gi mes negalėtume margučių lietuviškais raštais išpuošti patys. Vyras nutekino pirmuosius medinukus, o aš ėmiausi juos marginti. Šito išmokau iš savo mamos, kuri buvo ne tik sumani siuvinėtoja, siuvėja ir mezgėja, bet ir kiaušinių margintoja. Kitą kartą į Kaziuko mugę jau vežėmės ir savų margučių“, – pradžią mena tautodailininkė.

REKLAMA


Kai tų margučių ėmė kauptis vis daugiau, kilo klausimas, kaip ir kur tvarkingai juos sudėlioti. Taip daugiau kaip prieš dešimtmetį Raukčių sodyboje, palėpėje virš ūkinio pastato, atsirado privatus buities ir margučių muziejus, ir jis garsėja kasmet vis labiau. Pirmaisiais metais tų margučių jau buvo daugiau kaip tūkstantis.


Velykos primena - yra net margučių muziejus

Tautodailininkė Angelė Rauktienė:"Šito meno išmokau iš savo mamos, kuri buvo ne tik sumani siuvinėtoja, siuvėja ir mezgėja, bet ir kiaušinių margintoja".


Apvalūs muziejaus eksponatai


Raukčių muziejuje margučiai suskirstyti pagal sukūrimo datą, dekoravimo būdus, raštus, dažų rūšis, medžiagą – natūralaus lukšto ar mediniai. Įmantriausiais raštais išmarginti ne tik vištų, bet ir stručių, žąsų, ančių, kalakutų, putpelių kiaušiniai. Įvairių eksponatų pripildytoje palėpėje yra daugiau kaip šimtas paukščių iškamšų, o ant atskiro padėklo – įvairių paukščių kiaušinių pavyzdžiai. Čia yra vištos, perlinės vištos, anties, kalakuto, žąsies, putpelės, balandžio, povo, zylės, kielės ir net milžiniškas stručio kiaušinis.


Atskirą ekspozicijos dalį sudaro atvirukų ir margučių, atkeliavusių iš įvairių pasaulio šalių, kolekcija. Tarp jų – ryškiaspalvės grožybės iš Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, natūralaus akmens kiaušiniai iš Egipto, Indijos, Maroko, porcelianiniai – iš Kinijos. Daugelis jų yra vaikų parvežtos dovanos iš kelionių.


Tikras Raukčių unikalus eksponatas yra tautodailininkų 2014 metais sukurtas margučių kalendorius, skirtas Kristijono Donelaičio metams paminėti. Rėmus iš ąžuolo sumeistravo Vytautas, kiekvienai mėnesio dienai skirtus margučius išskutinėjo Angelė. Kalendoriaus kiekvienas mėnuo yra vis kitos spalvos. Kiekvienas margutis –savitas. Savaitės dienas padeda atskirti skirtingas margučių rašto padalijimas: pirmadieniai – vientisas raštas, antradieniai – kiaušinis padalytas į dvi dalis, trečiadieniai – į tris, ketvirtadieniai – į keturias, penktadieniai – į penkias, šeštadieniai – į šešias, o sekmadieniai vainikuoti, kaip paskutinė savaitės diena.
Be velykinės atributikos, Raukčių palėpėje sukaupta daugiau kaip du tūkstančiai senosios buities reikmenų: medinės kraičio skrynios, įvairios šeimos relikvijos: siuvinėtos staltiesės, medinė lova, austos juostos, maldaknygės, šventųjų paveikslai mediniais drožinėtais rėmais...

REKLAMA


Tautodailininkė sako, jog pastaruoju metu vis daugiau žmonių į jų namus užsuka būtent dėl kraičio skrynių. Prieš šešiolika metų atgaivinta tradicija šiais laikais vėl gyva – kraičio skrynių prašo nuotakoms, močiutės užsako anūkėms. Menininkai restauruoja ir laiko nualintas skrynias, kuria ir naujas – Vytautas jas sumeistrauja, o Angelė išgražina. Viena Raukčių skrynia iškeliavo net į Japoniją – ja grožisi imperatoriškoji šeima, kitą dovanų yra gavęs pasaulinio garso muzikantas Mstislavas Rostropovičius.


„Prieš imdamiesi skrynių, pirmiausia jas ištyrinėjome muziejuose. Stengiamės kurti jas tokias, kokios buvo senovėje, tik naudodami šiuolaikinius įrankius, technologijas ir dažus. Galime sukurti ir visiškai mažas, suvenyrines, kompaktinėms plokštelėms ar papuošalams sudėti“, – aiškino Angelė.


Velykos primena - yra net margučių muziejus

Tarp muziejaus eksponatų yra ir mažųjų putpelių kiaušinių.


Darbas trunka ištisus metus


Tautodailininkė A. Rauktienė priminė, jog paprotys dažyti kiaušinius Lietuvoje žinomas dar nuo pagonybės laikų. Lietuviai kiaušinius margino ne tik Velykoms, bet ir kitoms pavasario šventėms – Jurginėms, Sekminėms. Aktyviausias kiaušinių marginimo metas būdavo Didžiąją savaitę nuo Verbų sekmadienio iki Velykų. Kadaise tokios tradicijos buvo puoselėjamos ir Angelės namuose. Marginimo paslapčių būsimoji menininkė mokėsi iš savo mamos, kuri mokėjo dailiai išmarginti velykinius kiaušinius.


Šiandien Balčių kaime gyvenančios tautodailininkės namuose, galima sakyti, Velykos trunka visus metus. Čia kuriami velykiniai kiaušiniai iš medžio. Prieškario Lietuvoje mediniai kiaušiniai buvo labai populiarūs žaislai. Juos labai mėgdavo ridinėti vaikai. Ir be jokios baimės, kad susitrins ar suskilinės. Šią senąją tradiciją Raukčiai atgaivino.


Vytautas – puikus tekintojas, medžio drožėjas. Jis iš medžio, paprastai lapuočio, ištekina kiaušinio formą, o Angelė išdekoruoja. Tiesa, kai kurių medinukų ir nedažo, nes pati gamta jau būna papuošusi įmantriais raštais. Toks darbas Raukčių namuose vyksta beveik be pertraukų. Būdavo, Kaziuko mugei menininkai per sezoną pagamindavo iki 850 medinių kiaušinių. Dabar – šiek tiek mažiau, nes daug žmonės jų jau prisipirkę.



Kad menininkų sukurti kiaušiniai visi neišnyktų, Vytautas pasiūlė žmonai kasmet pasilikti po dešimt, kad būtų galima palyginti, kaip tobulėja ir kinta margučių raštai. Tad Raukčiai gali parodyti, kaip atrodė pirmieji jų kūriniai.


Angelė tikina, jog metams bėgant margučių raštai nesikeičia. Ji sako, jog raštą sudaro taškų ir brūkšnelių deriniai, o jų įvairių variacijų galima sukurti milijonus, kiekvieną skirtingą. Kaip tuos taškelius ir brūkšnelius sudėlioti – kiekvieno margintojo vaizduotės reikalas. Galima piešti saulutę su spindulėliais ar puošniausią gėlę išbraukyti, žodžiu, viską, ką pamatai, – nuo gamtos vaizdų, ornamentų, tautinių juostų ar močiučių prijuosčių raštų... Ant lukšto daugiau vietos nei popieriaus lape.


Velykos primena - yra net margučių muziejus

Ištekinti kiaušinį - kruopštumo reikalaujantis darbas.


Menininkė aiškina, kad kiaušinio marginimas nėra vieno prisėdimo darbas. Prie medinukų tenka sugrįžti po keletą kartų, kadangi toks kiaušinis marginamas dalimis –nudažoma viena pusė, o kai ši nudžiūsta, imamasi kitos. Ir tai daroma ne vieną dieną.


Bene pats maloniausias menininkei darbas – marginti tikrus kiaušinius. „Marginimo ant natūralaus lukšto būdų yra įvairiausių. Aš pati marginu raižydama, dažydama, išpiešdama, ką nors prilipdydama... Mano mėgstamiausias būdas – skutinėjimas. Tai bene pats sudėtingiausias ir ilgiausiai trunkantis marginimo būdas. Vašku greituoju būdu gali išmarginti per penkias minutes, dailiai – per dešimt–penkiolika, o skutinėdama turi praleisti mažiausiai porą valandų. Per dieną gali išraižyti du tris margučius, nes greitai ir akys, ir ranka pavargsta“, – šio darbo subtilybes aiškino tautodailininkė.


Labiausiai paplitęs Lietuvoje, ypač mėgstamas Dzūkijoje, Žemaitijoje, marginimas vašku, kai degtuku ar kokiu nors smeigtuku ant kiaušinio lukšto ištirpdytu vašku išpiešiamas koks nors ornamentas ar vaizdas, o paskui taip išpaišytas kiaušinis merkiamas į dažus, jie nuspalvina tik nepadengtas vašku vietas. Išėmę kiaušinį iš dažų ir nuėmę vašką spalvotame fone gauname baltus raštus. Norint tuos raštus nuspalvinti, vašku padengiama spalvota kiaušinio dalis, o kiaušinis dedamas į kitokios spalvos dažus, jie nudažo raštus.

REKLAMA


Jau kelis dešimtmečius Lietuvoje kiaušiniai dažniausiai dažomi svogūnų lukštuose. Tam nereikia didelio išmanymo ar patirties. Dar neretai dažytojai dažomą kiaušinį apraišioja audeklo gabalėliais, o po jais įterpia popierėlių, žolelių, dažų žiupsnelį, tvirtai suriša siūliukais ir panardina virti į svogūnų lukštų nuovirą. Paskui, išvyniojus išvirtą kiaušinį, labai smalsu pažiūrėti, kokie ornamentai, margumynai liko ant lukšto.


Velykos primena - yra net margučių muziejus

Vytautas – puikus tekintojas, medžio drožėjas. Jis iš medžio, paprastai lapuočio, ištekina kiaušinio formą, o Angelė išdekoruoja.


Kai kas naudoja ir kitokių augalinių dažų: bruknių lapų, samanų, šieno kuokštų, džiovintų žolelių rinkinių, kurie suteikia kiaušiniams įvairiausių spalvų ir atspalvių. Gerai dažo ir augalų šaknys, kai kurių augalų sėklos, kankorėžiai (pavyzdžiui, juodalksnių, alksnių), ąžuolo žievė... Augalų dažomąsias medžiagas galima sutvirtinti įbėrus valgomosios druskos.


Margučių menininkė nepeikia nė vieno marginimo būdo. Kiekvienas daro taip, kaip jam patogiau. Vaikai išvirtus kiaušinius gali išmarginti visokiais rašikliais ar spalvotais flomasteriais. Šiandien neretai naudojamas ir nelietuviškas kiaušinių puošimo būdas – visokie lipdukai. Tiesa, šį būdą išbandžiusieji sako, kad taip aplipdytas kiaušinis tampa tvirtesnis ir ritinėjant yra patikimesnis.


Valgyti ar tik džiaugtis?


Neretai kyla klausimas, ar išmargintus kiaušinius drąsiai galima valgyti. Anot A. Rauktienės, visos kalbos apie ekologiškus kiaušinių dažus yra pernelyg išpūstas reikalas. „Dažai juk lieka ant kiaušinio lukšto. Valgydamas kiaušinį tą lukštą išmeti. Sintetiniais dažais, kuriais dažomos grindys ar sienos, kiaušinius vargu ar kas nors margina. O jeigu lukštas įskyla ir baltymas nusidažo, geriau tokio nevalgyti“, – drąsino patyrusi margintoja.


Tautodailininkė negalėjo pateikti jokio patarimo, kaip margutį išlaikyti sveiką kuo ilgiau. Ji sako, net muziejininkai tokio būdo neturi. Nuo temperatūros kaitos toks kiaušinis ilgai neišsilaikys. Pagaliau jame gali susidaryti dujų ir jis sprogs. Geriausias būdas kuo ilgiau margutį išlaikyti yra aštriu daiktu lukšte išpjauti maždaug vieno euro cento monetos dydžio ertmę, per ją išvalyti kiaušinio turinį, įpilti šilto vaško ir vėl tą skylutę užklijuoti. Šitaip margutis bus užkonservuotas.


Dar vienas būdas pailginti velykinių margučių amžių yra prieš imantis puošybos darbų, kiaušinio viršuje pradurti skylutę ir pašalinti jo turinį, jį galima panaudoti, pavyzdžiui, pyragams kepti. Toks tuščias kiaušinis, ilgai pavirtas ir nudažytas bet kokiais dažais, taps ne tik ilgaamžis, bet ir atsparus smūgiams – šokinės kaip teniso kamuoliukas.

REKLAMA


Velykos primena - yra net margučių muziejus

Muziejuje puikuojasi ir vištaičių kolekcija. Sauliaus Sodonio nuotr.


Į muziejų – orams atšilus


Tautodailininkė iš Balčių kaimo sako visuomet besidžiaugianti lankytojais, besidominčiais nuolat aprašomu jų muziejumi. Tik sako, jog žmonės neskubėtų pas juos dar iki Velykų. Dauguma margučių bus iškeliavę į parodą Vilniuje. Jau geriau palaukti gegužės pabaigos, kai ateis geresni orai.


Dažniausiai pas Raukčius užsuka važiuojantieji į Rusnę, pamarį, pajūrį. Rimtai nutarus aplankyti muziejų, geriau dėl visa ko pirmiau pasiskambinti.
Balčių kaime gyvenanti menininkė sako, jog nei ši vieta, nei Šilutės rajonas nėra jos gimtosios vietos, tačiau čia ji jaučiasi kuo puikiausiai. Pati gimė Prienų rajone, o į Mažąją Lietuvą nubloškė darbas, kadaise buvo paskirta dirbti į Šilutę. Šiuose kraštuose sukūrė šeimą su sielos bendraminčiu Vytautu, susilaukė trijų vaikų. O kai vaikai užaugo, sukūrė šeimas ir išsivažinėjo, gyvenimo ramybės ir dvasinės palaimos ieškoti abu nutarė ramesnėje vietelėje. Ją surado Balčių kaime.


Abu jau ne vieną dešimtmetį puoselėja tautinį paveldą, skina laurus įvairiose parodose bei konkursuose ir džiaugiasi kaimo ramybe. Šalia sodybos galima pamatyti išrikiuotus ir bičių avilius. Be tautodailės, Vytautas dar mėgaujasi bitininkyste. Šis pomėgis atsirado visiškai netikėtai – tiesiog vieną dieną į jų sodą atskrido bičių spiečius. Jį pagavus, reikėjo ką nors daryti. Taip Vytautas tapo bitininku.


Parengta pagal žurnalą "Savaitė"