Nutrūkę ryšiai. Tikrosios depresijos priežastys ir netikėtos išeitys (+ knygos ištrauka)

Nutrūkę ryšiai. Tikrosios depresijos priežastys ir netikėtos išeitys (+ knygos ištrauka)


Depresija gali užklupti bet kurį žmogų, neatsižvelgdama į jo amžių, socialinę padėtį ar lytį. XXI a. stigma vadinama liga jau tampa pasauline problema, todėl leidykla „Briedis“ skatina labiau domėtis šia tema ir pristato populiaraus britų bei šveicarų žurnalisto ir rašytojo Johanno Hario knygą „Nutrūkę ryšiai. Tikrosios depresijos priežastys ir netikėtos išeitys“ (iš anglų kalbos vertė Lina Kubertavičiūtė). Tarptautiniu bestseleriu tapusiame veikale autorius iš asmeninės patirties rašo apie tai, kas iš tiesų sukelia depresiją bei nerimą ir kaip rasti kelią atgalios.


Pastaruoju metu depresija ir nerimas paplitę kaip epidemija. Kodėl? Skirtingų šalių mokslininkai atskleidė devynias įrodytas priežastis. Kai kurios priklauso nuo mūsų biologijos, bet dauguma – nuo šiuolaikinio įtampos ir materializmo persmelkto gyvenimo būdo, žlugdančio psichikos sveikatą ir bendrą gerovę.
Trylika metų antidepresantus vartojęs J. Haris ėmė suvokti, kad vaistai tėra farmacijos pramonei naudingas sprendimas ir depresija sergantiems žmonėms padeda tik iš dalies. Nuo paauglystės jam buvo aiškinama, kad depresija – tai smegenų veiklos sutrikimas, todėl svarbu nuolat gerti vaistus.
Aktualią temą gvildenančioje knygoje į psichikos sveikatą žvelgiama pro visuomenės, o ne vien pro medicinos prizmę. Įdomiai ir labai asmeniškai parašytas kūrinys verčia suabejoti tradiciniu depresijos aiškinimu ir keisti pasaulėžiūrą.

REKLAMA


Kai J. Haris galiausiai suvokė, kas buvo nutikę jam bei daugybei kitų žmonių, rado ir tikrų antidepresantų. Jie nepanašūs į daugumai menkai padėjusius medikamentus. Jų nereikia nei pirkti, nei praryti. Bet jie gali tapti tiesiu keliu, vedančiu tolyn nuo skausmingo sielvarto.
„Nutrūkę ryšiai“ siūlo radikaliai naują emocinės krizės sampratą ir mąstymo būdą. Knygoje atskleidžiama, kaip, supratus depresijos ir nerimo priežastis, galima pradėti taikyti visiškai kitokius sprendimus, suteikiančius žmonėms tikrą viltį.


Knygos ištrauka


Irvingas Kiršas (Irving Kirsch) suprato, kad mokslininkams (bet tikrai ne už viešuosius ryšius atsakingų farmacijos bendrovių specialistų komandoms) atsisakius serotonino idėjos, kaip depresijos ir nerimo paaiškinimo, pasikeitė mokslinių tyrimų pobūdis. Gerai, svarstė mokslininkai, jeigu depresiją ir nerimą sukelia ne serotonino, tai turbūt kokios nors kitos cheminės medžiagos stoka. Cheminių medžiagų stoka smegenyse ir antidepresantų poveikis atkuriant sutrikusią cheminę pusiausvyrą vis dar buvo laikoma savaime suprantamu dalyku. Paaiškėjus, kad vienokie medikamentai stulbinamo psichologinio poveikio nedaro, jaučiama pareiga ieškoti kitokių.

REKLAMA


Bet Irvingas Kiršas uždavė nepatogų klausimą. Jeigu depresiją ir nerimą sukelia cheminės pusiausvyros sutrikimas, o antidepresantai tą sutrikimą pašalina, kaip būtų galima paaiškinti kitą keistą jo pastebėtą dalyką? Atliekant klinikinius tyrimus nustatyta, kad serotonino kiekį smegenyse didinančių antidepresantų poveikis toks pat menkas kaip serotonino kiekį mažinančių vaistų. Be to, jie veikia kaip kitos cheminės medžiagos – noradrenalino (norepinefrino) kiekiui didinti skirti vaistai. Ir jie veikia taip, kaip kitai cheminei medžiagai – dopaminui didinti skirti vaistai. Kitaip tariant, kad ir su kokia chemine medžiaga būtų žaidžiama, rezultatas toks pats.


Todėl Irvingas Kiršas uždavė klausimą: kas sieja visus šiuos skirtingus vaistus vartojančius žmones? Jis nustatė tik vieną bendrą ypatybę – įsitikinimą, kad antidepresantai padeda. Irvingo Kiršo nuomone, jie veikia dėl tos pačios priežasties kaip Džono Heigarto lazdelė: nes pacientas tiki, kad juo rūpinamasi, ir jam pasiūloma išeitis.


~


Po dvidešimt metų trukusio šių vaistų tyrinėjimo aukščiausiu lygiu Irvingas Kiršas įsitikino, kad teiginys, jog depresiją sukelia cheminių medžiagų sutrikimas smegenyse, yra tik „istorinis atsitiktinumas“, nutikęs mokslininkams, iš pradžių ne taip supratusiems, ką pamatė. Vėliau vaistus gaminančios įmonės šiuo klaidingu įsitikinimu pasinaudojo pinigams uždirbti.



Taigi, anot Irvingo Kiršo, mūsų kultūroje vyraujantis pagrindinis paaiškinimas, kas sukelia depresiją, griūva. Mintis, jog siaubingai jaučiamasi dėl „cheminių medžiagų sutrikimo“, buvo paremta daugybe apsirikimų ir klaidų. Irvingas Kiršas man pasakė, kad ši klaida įrodyta tiek, kiek mokslas pajėgus tai padaryti. Sugriauta teorija numesta kaip ant grindų tįsantis neurocheminis dručkis su liūdna šypsena.


Šioje kelionėje ilgai sekiau paskui Irvingą Kiršą, bet dabar sustojau kaip įbestas. Ar iš tikrųjų galėtų taip būti? Esu studijavęs socialinius mokslus ir apie tokio pobūdžio įrodymus rašysiu visoje knygoje. Kadangi man neteko krimsti Irvingo Kiršo mokslo srities, svarsčiau, gal ne taip jį supratau, o gal jis yra mokslininkas atsiskyrėlis. Todėl perskaičiau viską, ką įstengiau, ir paprašiau, kad tai paaiškintų kuo daugiau skirtingų mokslininkų.


Londono universiteto koledžo kabinete viena iš vadovaujančių šio klausimo tyrimo eksperčių, profesorė Džoana Monkrif (Joanna Moncrieff) man be užuolankų pasakė, kad depresija sergančių ar didelį nerimą jaučiančių asmenų smegenyse „cheminių medžiagų pusiausvyros sutrikimas neįrodytas“. Ji pridūrė, kad pats terminas iš tikrųjų yra niekinis, nes neišmanome, kaip atrodytų „cheminių medžiagų pusiausvyra“ smegenyse. Pacientams tvirtinama, kad vaistai, pavyzdžiui, antidepresantai, padeda vėl sukurti natūralią cheminių medžiagų pusiausvyrą smegenyse, bet tai netiesa – jie sukuria dirbtinę būseną. Džoana Monkrif įsitikinusi, kad teiginys, jog psichinis sielvartas atsiranda dėl paprasčiausio cheminių medžiagų sutrikimo, yra mitas, kuriuo mus verčia tikėti farmacijos įmonės.

REKLAMA


Klinikinė psichologė dr. Liusė Džonston (Lucy Johnstone) kalbėjo dar tiesmukiau. „Beveik viskas, ką jums sakė gydytojai, nesąmonė, – rėžė ji prie kavos. – Serotonino teorija yra melas. Nemanau, kad ją derėtų pagražinti sakant: „Ką gi, gal ir yra įrodymų jai paremti“. Nes jų nėra.“


~


Taip, bet man atrodė visiškai neįtikėtina, kad toks svarbus vaistas – vienas dažniausiai skiriamų pasaulyje ir vartojamas daugybės mano pažįstamų žmonių – galėtų būti šitoks neveiksmingas. Akivaizdu, siekiant to išvengti, numatytos apsaugos priemonės: kad vaistas atsirastų mūsų vaistinėlėse, farmacijos įmonėms reikia įveikti didžiules su moksliniais tyrimais susijusias kliūtis. Jaučiausi taip, tarsi būčiau skridęs iš Džono F. Kenedžio tarptautinio oro uosto, nusileidęs Los Andželo oro uoste ir man būtų pasakę, kad visą šį kelią orlaivį pilotavo beždžionė. Juk neabejotinai yra numatytos procedūros, kad šitaip nenutiktų. Kaip, atlikus visas numatytas procedūras, galėjo būti suteiktas leidimas pardavinėti šiuos vaistus, jeigu išsamesnio tyrimo metu patvirtintas visiškai menkas jų poveikis?


Šį klausimą aptariau su vienu iš vadovaujančių šios srities mokslininkų, profesoriumi Džonu Joanidžiu (John Ioannidis), žurnale „The Atlantic Monthly“ pavadintu „turbūt vienu įtakingiausių gyvųjų mokslininkų“. Anot jo, nieko keista, kad farmacijos bendrovės gali paprasčiausiai nepaisyti įrodymų ir vis tiek pateikti vaistus į rinką, nes iš tikrųjų tai vyksta visą laiką. Jis man konkrečiai papasakojo, kokį kelią antidepresantai nueina nuo kūrimo etapo iki mano burnos. Viskas veikia taip: „Paprastai pačios įmonės ištiria savo produktus“, – tikino jis. Tai reiškia, kad jos pačios organizuoja klinikinius tyrimus ir nusprendžia, kam parodys jų rezultatus. Taigi, „pačios farmacijos įmonės vertina savo produktus. Jos įtraukia tuos vargšus, kito finansavimo šaltinio neturinčius tyrėjus... [kurie] beveik negali kontroliuoti... gautų [rezultatų] aprašymo ir pristatymo.“ Dažniausiai vieni mokslininkai surenka mokslinius įrodymus, o kiti parengia aprašą. „Paprastai mokslines ataskaitas [spausdinamas mokslo leidiniuose] parengia farmacinės įmonės darbuotojai.“

REKLAMA


Tuomet šie įrodymai pateikiami reguliavimo institucijoms, turinčioms nuspręsti, ar leisti tiekti vaistus į rinką. Bet Jungtinėse Amerikos Valstijose farmacijos įmonės sumoka 40 procentų reguliavimo institucijų darbuotojų algų (Didžiojoje Britanijoje – 100 procentų). Visuomenei stengiantis išsiaiškinti, kurį vaistą tiekti į rinką saugu, visada turi būti dvi komandos: savo argumentus už vaistą pateikianti farmacijos bendrovė ir mums, visuomenei, atstovaujantis arbitras, kuris stengiasi išsiaiškinti, ar vaistas veikia tinkamai. Bet profesorius Džonas Joanidis pasakė, kad, lošiant šią partiją, arbitrui moka farmacijos įmonės komanda ir toji komanda beveik visada laimi.


Taisyklės parengtos taip, kad vaistą užregistruoti būtų itin lengva. Reikia atlikti tik du tyrimus (bet kada ir bet kur pasaulyje), kad iš jų rezultatų būtų matyti koks nors teigiamas vaisto poveikis. Pakanka atlikti du tyrimus ir nustatyti kokį nors poveikį. Taigi, gali nutikti taip, kad bus atlikta tūkstantis mokslinių tyrimų ir devyni šimtai devyniasdešimt aštuoniuose nustatyta, jog vaistas visiškai neveikia, o dviejuose nustatomas menkas poveikis – ir tai reiškia, kad vaistinėje bus galima tą vaistą įsigyti.


„Mano nuomone, šioje srityje yra rimtų problemų“, – pareiškė Džonas Joanidis. „Ši sritis yra nesveika, nupirkta ir korumpuota, tik taip ją galiu apibūdinti.“ Paklausiau, kaip jis visa tai išsiaiškinęs pasijuto. „Tai slegia“, – prisipažino profesorius. Sarkastiška, atsakiau. „Bet nesu prislėgtas tiek, kad pradėčiau vartoti selektyviuosius serotonino reabsorbcijos inhibitorius [antidepresantus]“, – atšovė jis.


Norėjau nusijuokti, bet susilaikiau.