Detektyvinis romanas „Senoji ponia prie jūros“ (+ knygos ištrauka)

Detektyvinis romanas „Senoji ponia prie jūros“ (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato jau trečiąjį Annos Johannsen detektyvinį romaną „Senoji ponia prie jūros“ (pirmosios dalys: ,,Lavonas paplūdimio krėsle” ir ,,Mergaitė pajūryje”).


Vyriausioji komisarė Lena Lorencen su kolega Johanu Grazmanu atvyksta į Ziultą dėl senos ponios mirties. Velionė Gėza Jensen, kilusi iš labai įtakingos šeimos, jau ne vieną dešimtmetį nesugyveno su broliu ir kitais klano nariais. Netrukus įtarimą ima kelti ne tik šeimynykščiai, bet ir abejotinos reputacijos palikimo administratorius bei gydytojas.


Lena, bandanti pabėgti nuo savo didžiosios meilės Erko, seka pėdsakais, vedančiais į šeštojo dešimtmečio Hamburgo menininkų pasaulį. Kruopščiai tirdama, praeityje ieško nuorodų, kurios galėtų būti susijusios su senosios ponios mirtimi. Ją remia teta Bekė, nuo jaunystės draugavusi ir ištisus dešimtmečius palaikiusi ryšį su Gėza.


Į akiratį ūmai patenka ir Lenos tėvas, tad byla įgauna asmenišką pobūdį ir Lenai tenka daryti viską, kad kuo greičiau rastų žudiką.

REKLAMA


Knygą iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė


Knygos ištrauka


– Prašmatnu, – įvertino Johanas. – Nuošalu ir vos keli metrai iki jūros.


Juodu priėjo prie žalių lakuotų medinių durų. Po kelių sekundžių atidarė jauna moteris. Smulki, šviesiais pusilgiais plaukais, su tamsiais džinsais ir juodais marškinėliais. Pažvelgė į Johaną.


– Ponas Grazmanas?


– Laba diena, ponia Jensen. – Jis padavė jai ranką ir ištiesė tarnybinį pažymėjimą. – Johanas Grazmanas iš Žemės kriminalinės policijos biuro Kylyje. O čia mano kolegė vyriausioji komisarė Lorencen.


Jaunoji moteris pasisuko į Leną.


– Prašom užeiti.


Ji kalbėjo tyliai, o laikysena aiškiai atspindėjo dvasinę būseną. Rankos geibiai karojo prie šonų, lyg būtų svetimos; pati stovėjo taip smarkiai palinkusi į priekį, jog Lena išsigando, kad moteris ant jos neužgriūtų; akys blausios, o veido spalva beveik tokia pat kaip kalkėmis nubalintų sienų.

REKLAMA


Namo viduje buvo išlaikytos pirminės proporcijos: iš nedidelio prieškambario vedė trejos durys, į antrą aukštą kilo siauri laiptai. Atidariusi pirmas duris, Marija Jensen įleido komisarus į erdvią virtuvę. Greta modernių virtuvės baldų čia stūksojo ir didelė sena koklinė krosnis, suteikianti patalpai jaukumo. Jaunoji moteris pakvietė atsisėsti ir pasiūlė ko nors atsigerti.


– Jei turite – vandens, – paprašė Lena.


Marija Jensen nuėjo prie šaldytuvo, išėmė butelį ir pastatė ant stalo. Tik po kiek laiko susivokė pamiršusi stiklines. Pripuolusi atidarė vieną spintelę, paskui kitą – stiklines rado tik iš trečio karto. Pastačiusi jas ant stalo, prisėdo prie komisarų.


– Nelabai supratau, kas jus domina, – tarė, pildama Lenai ir Johanui mineralinio vandens.


Lena tyliai kostelėjo.


– Prieš kremuojant kūnas visada dar kartą apžiūrimas. Per tokią privalomąją apžiūrą kilo įtarimų, dėl kurių prireikė skrodimo.


– Skrodimo? Mano močiutei?


– Kaip minėjau, tokiomis aplinkybėmis tai buvo neišvengiama. Apžiūrint buvo vienareikšmiškai nustatyta, kad jūsų močiutė mirė ne natūralia mirtimi.


Marija Jensen netikėdama įsistebeilijo į ją.


– Ką turite galvoje?


– Remdamiesi dabartiniais duomenimis, kalbame apie nužudymą.


Jaunoji moteris sustingo, akimirksniu pašoko ir puolė prie lango. Atidariusi lėtai pasisuko į Leną.



– Norite pasakyti, kad močiutė nužudyta?


– Tyrimas parodys, ar tai tyčinis nužudymas, ar netyčinis, ar dar kas nors.


Uždariusi langą Marija Jensen grįžo prie stalo, bet liko stovėti.


– Sėskitės, – ramiu balsu paragino Lena.


Lyg apimta transo Marija Jensen prisitraukė kėdę ir kaip sulėtintame filme susmuko ant jos.


– Ar galėtume užduoti jums kelis klausimus? – pasiteiravo Lena.


Marija Jensen spoksojo, tarsi būtų nesupratusi klausimo. Lena įpylė į stiklinę vandens ir padavė jai.


– Išgerkite gurkšnelį.


Jaunoji moteris išgėrė ir pakėlusi akis paklausė:


– Kas jus domina?


Akys šiek tiek praskaidrėjo, tačiau Lena nebuvo įsitikinusi, kad Marija Jensen kaip reikiant suvokė žinią apie smurtinę močiutės mirtį.


– Gyvenate šitame name? – komisarė pradėjo nuo paprasto klausimo.


– Taip, daugiau kaip treji metai.


– Kas jūs iš profesijos?


– Studijavau dailę.


– Vadinasi, dailininkė.


– Tapytoja, jei kalbėsime tiksliai. – Sulig kiekvienu žodžiu Marija Jensen įgavo vis daugiau savikliovos. – Dailininkei nėra lengva įsitvirtinti, bet... – Ji kuktelėjo. – Gėza vis kartodavo, kad kiekviena pradžia yra sunki.


– Jūs slaugėte močiutę? – paklausė Johanas.


– Slaugiau? – Ji užsikirto, paskui tyliai atsakė: – Ne, to nereikėjo. Gėza buvo nepaprastai žvali. – Vėl nutilo. – Jūs minėjote... Ką tiksliai parodė skrodimas?


– Labiausiai tikėtina, kad jūsų močiutė buvo uždusinta. – Lena ryžosi sakyti teisybę.


– Turite galvoje... – Ji giliai įkvėpė. – Mieganti? Bet kaip...


– Tikriausiai su pagalve. Todėl paskui turėsime apžiūrėti močiutės miegamąjį ir paimti lovos skalbinius, kurie tuo metu buvo užvilkti.

REKLAMA


– Uždusinta.


– Kas rado jūsų močiutę? Ir kur?


– Ilzė. Ryte. Jos lovoje.


– Ilzė?


– Atsiprašau. – Marija Jensen giliai įkvėpė. – Ilzė Vagner, Gėzos namų tvarkytoja. Ateina tris kartus per savaitę, iš pat ryto, prieš pusę devynių.


– Ji gyvena Ziulte?


– Ne, žemyne. Duosiu jums adresą.


– Kur buvote tą rytą?


Lena dirstelėjo į uoliai užsirašinėjantį Johaną.


– Ne namie. Buvau pas draugę... – tyliai prabilo Marija Jensen. Regis, jai tik dabar paaiškėjo, kad namuose lankėsi kažkas svetimas. – Turite galvoje... – Ji trumpam užsimerkė. – O manęs čia nebuvo.


– Kur gyvena jūsų draugė?


– Flensburge. Aš buvau Flensburge.


– Ar kelionė buvo planuota? – įsiterpė Johanas.


– Ką turite galvoje? – Lenai ji vis dar atrodė sutrikusi.


– Kas apie tai žinojo? Ar išvažiavote spontaniškai? Ar iš pat pradžių žinojote, kad nakvoti negrįšite?


Marija Jensen godžiai gurkštelėjo iš stiklinės.


– Nuo nieko neslėpiau, kad porą dienų praleisiu žemyne. Ir – taip, planavau tai iš anksto. Mano draugė tam laikui pasiėmė atostogų. Juk tokie dalykai nesutvarkomi per vieną naktį. – Ji patylėjo. – Klausiate, kas apie tai žinojo. Aišku, Gėza, Ilzė irgi, tikriausiai užsiminiau ir keliems draugams. Tiksliai neatsimenu.


– Kada paskutinį kartą kalbėjote su močiute?


Marija Jensen kelis kartus alsiai kvėptelėjo; atsakyti pajėgė tik po valandėlės.


– Po jos mirties vis galvoju apie tą paskutinį pokalbį. Tai buvo vėlai vakare, gal prieš dešimtą ar net prieš pusę vienuolikos. Kalbėjomės apie mano būsimą parodą, kaip kad dažniausiai pastaruoju metu. – Ji nurijo. – Man galvoje buvo tik ta prakeikta paroda. Viskas nuolat apie ją sukosi. Nuolatos. – Pastaruosius žodžius ištarė taip tyliai, kad komisarams buvo sunku suprasti.