Vieno garsiausių šnipų biografija „Richardas Sorgė, meistriškasis Stalino agentas“ (+ knygos ištrauka)

Vieno garsiausių šnipų biografija „Richardas Sorgė, meistriškasis Stalino agentas“ (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato vieno garsiausių visų laikų šnipų biografiją – Oweno Matthewso „Richardas Sorgė, meistriškasis Stalino agentas“.


Richardas Sorgė (1895–1944), gimęs vokiečio tėvo ir rusės motinos šeimoje, nugyveno be galo audringą gyvenimą. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis kovėsi kaizerio kariuomenės gretose, buvo apdovanotas Geležiniu kryžiumi ir patyrė sunkų sužeidimą. Karo pabaigoje susižavėjo komunistinėmis idėjomis, 1924 m. persikėlė į Maskvą ir galiausiai tapo vienu produktyviausių sovietų šnipų. Agentų tinklas, kurį Sorgė sukūrė tarpukario Tokijuje, leido jam priartėti prie Japonijos ir Vokietijos karinių paslapčių.


Sorgės geriausias bičiulis Eugenas Ottas, Vokietijos ambasadorius Japonijoje, nuolatos bendravo su Hitleriu. Japonas Hocumis Odzakis, ministrų kabine¬to patariamosios tarybos narys, palaikė ryšį su ministru pirmi¬ninku princu Konoje. Plačios pažintys leido Sorgei gauti patikimą informaciją iš pirmų rankų. Tiesioginiai šnipo viršininkai Kremliuje nuolat varstė Stalino kabineto duris.


Japonijoje veikiančiam Sorgei pavyko išvengti demaskavimo ištisus devynerius metus, nors tarpukariu Tekančios Saulės šalį buvo apėmusi isteriška šnipų paieškos manija. Vietos policija nėrėsi iš kailio, siekdama atrasti užkoduotų radijo žinučių siuntimo šaltinį. Ramzajaus slapyvardžiu pasirašinėjęs Sorgė ne kartą informavo Kremlių apie tai, kad vokiečiai rengiasi pulti SSRS 1941 m. birželio antrojoje pusėje, tačiau Stalinas tuo nepatikėjo. Kitas agento pasiekimas – 1941 m. rugsėjį Maskvai perduota informacija, kad vokiečių sąjungininkė Japonija nesirengia smogti į gilų Sovietų Sąjungos užnugarį – pulti Rytų Sibiro. Tai nulėmė, kad Stalinas perkėlė dalį Raudonosios armijos pajėgų iš Sibiro į vokiečių frontą, tuo faktiškai išgelbėdamas Maskvą.

REKLAMA


Sorgė buvo ir komunistas idealistas, ir ciniškas melagis. Jis manė esąs revoliucijos karys, slapto šnipų fronto kovotojas. Kartu jis buvo girtuoklis, mergišius, pagyrūnas ir avantiūristas, dažnai elgęsis neatsakingai ir ieškojęs pavojų. Per dažnas išgertuves Ramzajus daužė automobilius ir motociklus, būdamas girtas idėjinių nacių publikai prisipažino meilę Stalinui bei Sovietų Sąjungai. Pažeisdamas visas konspiracijos ir agentūros taisykles, Sorgė beatodai¬riškai viliojo savo vertingiausių informatorių bei artimiausių kolegų žmonas.


Skirtingai nuo kitų šnipų, Sorgės veiklos istorija gana gerai dokumentuota. Kai 1941 m. spalį Japonijos kontržvalgybininkai suėmė Ramzajaus tinklo narius, kiekvienas jų išklojo viską, ką žino, nes troško išvengti mirties bausmės. Sučiuptas Sorgė taip pat nesispyriojo esąs sovietų agentas, tačiau bevaisę gynybą grindė teiginiu, kad niekada neketino pakenkti Japonijos saugumui. Esą jis tik bandęs išvengti karo tarp Japonijos ir Sovietų Sąjungos.

REKLAMA


Ramzajus nežinojo, kad viršininkai Maskvoje juo visiškai nepasitikėjo. Stalino aplinka neatmetė tikimybės, kad Sorgė yra išdavikas ir dvigubas agentas. Iki pat paskutinės akimirkos Sorgė tikėjosi, kad sovietų valdžia paspaus japonus ir šie leis jam grįžti į Maskvą. Deja, Kremlius net nesistengė gelbėti savo agento. Richardas Sorgė pakartas viename iš Tokijo kalėjimų 1944 m. lapkričio 7 dieną.


Šioje biografijoje, kurioje remiamasi išslaptintais Sovietų Sąjungos archyvais, pasakojama vieno garsiausių sovietų šnipų istorija.


Knygos ištrauka


1940-ųjų pavasarį, Vermachtui sumindžius Nyderlandus, Belgiją ir Prancūziją, atrodė, kad pasaulio ateitis gali tikrai priklausyti Trečiajam reichui. Karas įkalino Sorgę Tokijuje. Jo vienintelė viltis greitai grįžti į Maskvą buvo sklandi ir triuškinanti Hitlerio pergalė Vakarų Europoje, nepalietusi Sovietų Sąjungos. „Vietiniai vokiečiai šneka, kad karas greitai baigsis, tad turiu žinoti, kas manęs laukia, – Sorgė rašė Centrui. – Ar galiu tikėtis pasibaigus karui grįžti namo? Laikas susitupėti, pamiršti tokį klajoklišką būvį. Tiesa, sveikata šiek tiek šlubuoja, bet liekame jums ištikimi draugai ir bendradarbiai.“


Vis dėlto viltis grįžti namo liko tuščia, kol Japonija tebesvarstė, ar įsitraukti į pasaulinį karą. Kadangi Sorgė nesuvokiamai gerai išmanė Japonijos politiką, jo paslaugos buvo labai patrauklios ne tik zirzliems šeimininkams Maskvoje, bet taip pat – ir ypač – vokiečiams. Ambasado¬rius Ottas mėgino įtikinti Sorgę įsidarbinti ambasadoje beveik visus 1939 metus. Jo kvietimą sekė oficialus Reicho užsienio reikalų ministro pasiū¬lymas užimti „aukštas pareigas ambasadoje administruojant veiklas, su¬sijusias su informacija ir laikraščiais“. Iš esmės ministerija siekė įdarbinti nuostabias Sorgės smegenis ir pasilikti jį visą sau.



Šis pasiūlymas pastūmėjo Sorgę į pavojingą poziciją. Jis jau turėjo ne¬oficialią prieigą prie slaptų ambasados bylų bei telegramų, nes artimai draugavo su Ottu. Dirbant ambasados pareigūnu prieiga būtų laisvesnė, be to, oficiali. Bet Sorgei taip pat reikėjo daug laisvo laiko, kad galėtų vykdyti įtemptą šnipo veiklą: susitikinėti su agentais, rašyti bei koduo¬ti ataskaitas, ką jau kalbėti apie santykinę laisvę keliauti bei susitikti su kontaktiniais asmenimis, kurią jam suteikė žurnalisto priedanga. Dar svarbiau – oficialus darbas ambasadoje reikštų visapusišką saugumo pa¬tikrą, taip pat atidų policijos įrašų iš visų jo buvusių gyvenamųjų vietų Berlyne, Hamburge, Zolingene bei Frankfurte peržiūrėjimą. „Jeigu bū¬čiau sutikęs su pasiūlymu, būčiau turėjęs pateikti savo asmens dokumen¬tus, – tardytojams sakė Sorgė. – Patikrinę mano buvusią karjerą, jie galėjo išsiaiškinti mano tikrąją tapatybę.“


Sorgė atmetė darbo pasiūlymą. Ottas įtūžo, bet galiausiai pasiūlė kom¬promisą. Sorgė ambasadoje gautų darbo stalą ir turėtų vykdyti tam tikras oficialias pareigas, pavyzdžiui, pristatyti kasdienę naujienų apžvalgą ambasados personalui. Bet netaptų Reicho darbuotoju. Tuo pačiu – ir tai itin svarbu – Sorgė „ir toliau išlaikys ambasadoriaus Otto privataus par¬tnerio vaidmenį“. Du seni draugai pasirašė oficialią sutartį, patvirtinan¬čią keistą ir pusiau oficialų Sorgės statusą ambasados širdyje formaliai jo neįdarbinant.


Sorgė, gavęs naują ambasadoriaus patarėjo vaidmenį, į ambasadą at¬vykdavo šeštą ryto. Taip anksti visoje įstaigoje būdavo praktiškai vienas ir galėjo netrukdomas skaityti naktį iš Berlyno atėjusias telegramas, per¬mesti akimis naujienas ir naršyti po kolegų darbo stalus. Šnipo karjeros pradžioje Sorgė nupyškindavo svarbių dokumentų nuotraukas per tas brangias akimirkas, kai likdavo vienas Otto ar Schollo kabinete. Dabar tu¬rėjo savo kabinetą, kuriame galėjo užsirakinti ir visus reikalingus doku¬mentus nufotografuoti nekliudomas. Negana to, kadangi jo pareigos ap¬ėmė „svarbių informacijos įrašų rinkimą ir sudėliojimą tokia tvarka, kad aukštesnes pareigas einantys ambasados darbuotojai galėtų nedelsdami juos peržiūrėti“, jis turėjo oficialią prieigą prie visų ambasadai pateiktų ataskaitų, išskyrus adresuotas asmeniškai Ottui.

REKLAMA


Vis dėlto ši saugumo priemonė paaiškėjo nesanti kliūtis, nes dažniausiai septintą ryto Sorgė su Ottu drauge pusryčiaudavo. Jiems paruošdavo stalą ant vejos arba, jeigu lydavo, vešliame žiemos sode, o patarnautojas patiekdavo šviežių ban¬delių iš vokiškos kepyklos. Sorgė apžvelgdavo nakties naujienas, o Ottas pasidalydavo savo konfidencialių laiškų iš Berlyno turiniu. Ambasadoje gauti duomenys ar informacija „įgyti ne apgaule, sąmokslu ar smurtu“, tardytojams teigė Sorgė. „Man juos parodydavo Schollas ir Ottas, prašę mano pagalbos.“


Po nuotaikingo rytinio pašnekesio su ambasadoriumi Sorgė grįždavo į kabinetą ambasadoje ir paruošdavo „Deutscher Dienst“, kasdienį am¬basados naujienlaiškį, platinamą darbuotojams bei vokiečių išeiviams. Dešimtą ryto Sorgės tarnyba Reichui baigdavosi, tad jis sėsdavo į „Dat¬sun“ ir važiuodavo namo stuksenti rašomąja mašinėle. Po pietų papras¬tai nusnūsdavo, o tada traukdavo tikrinti telegramų naujienų agentūroje „Domei“ ir praleisti vakarą mieste.


Be to, Sorgė ir toliau kone kas savaitę rašydavo į „Frankfurter Zei¬tung“. Kaip ir su ambasada, jis primygtinai reikalavo dirbti kaip laisvai samdomas, o ne etatinis darbuotojas, kad galėtų kaip tinkamas tvarkytis gyvenimą. Per šešerius Sorgės metus Japonijoje Frankfurto laikraščio re-daktoriai iš viso iš jo sulaukė 163 straipsnių ir prisiminė jį kaip „rimčiau¬sią bei rūpestingiausią žmogų, apdovanotą tiek reporterio darbo išmany¬mu, tiek politiniu įžvalgumu“.


Šiandien Sorgės straipsniai atrodo kaip gan tirštas, o neretai ir bana¬lus skaitalas. Tačiau amžininkai jį laikė vienu geriausių Japonijos reika¬lų apžvalgininkų. Sorgė savo ruožtu didžiavosi prestižu, kurį suteikė bendradarbiavimas su „Frankfurter Zeitung“, ir kalėjimo memuaruose gyrėsi, kad laikraštis „atspindėjo aukščiausius vokiečių žurnalistams keliamus standartus“. Be to, retkarčiais siųsdavo ilgesnius ir dar pom¬pastiškesnius straipsnius į Haushoferio „Zeitschrift für Geopolitik“, o tai leido Sorgės pavardei būti matomai vyresniųjų nacių akyse.

REKLAMA


Iš Maskvos perspektyvos Japonija ir toliau kėlė neatidėliotiną grėsmę. Nuo 1939 metų vidurio Tokijas pradėjo derybas dėl dar vienos Mandžu¬ko stiliaus marionetinės valstybės įkūrimo okupuotose Kinijos dalyse. Toks susitarimas galėjo oficialiai atskirti Japonijos valdomą Kiniją nuo vis dar Gomindano ir komunistų užimtų teritorijų, o galiausiai galbūt ir atnešti taiką. Sovietams tokia baigtis būtų tikra katastrofa, nes jie vylė¬si, kad karo veiksmai Kinijoje tęsis ir taip Japonijos armija liks priremta vienoje vietoje. Ranka rašyta pasiūlytos slaptos sutarties tarp Japonijos ir jos pasirinktos marionetės, nepatenkinto Gomindano pareigūno Vang Čingvėjaus, kopija pateko į princo Sajondžio, o per jį – į Odzakio, Sorgės ir Maskvos rankas. Ketvirtoji valdyba perdavė dokumento kopijas są¬jungininkams komunistams Kinijoje ir agentams Gomindane ir nurodė skubiai suardyti bet kokį taikos susitarimą su pasiūlyta Japonijos mario-netine valstybe. Taip Sorgė irgi prisidėjo prie konflikto kurstymo Kinijoje, kad apsaugotų SSRS.


Ketvirtoji valdyba atidžiai domėjosi ir Japonijos persiginklavimu, nes Japonijos imperatoriškoji armija buvo beprilygstanti sovietų pajėgoms Tolimuosiuose Rytuose. „Ištirkite Japonijos armijos bei karinio jūrų lai¬vyno ir civilinių fabrikų gamybinius pajėgumus: kiek pagaminama pa¬trankų, tankų, lėktuvų, automobilių ir kulkosvaidžių“, – 1940 metų vasa¬rio 19-ąją Sorgei įsakė Ketvirtoji valdyba. Kablograma baigėsi įžeidžia kritika, kuri jau buvo betampanti Centro kasdienybe. Centras skundėsi, kad armijos vadovas, kurį gavo kapralas Koširas ir per pasiuntinį išsiuntė Maskvai, nebuvo įslaptintas, todėl visai nereikėjo jo gauti nelegaliais bū¬dais. Iš tiesų antroji vadovo dalis tikrai buvo slapta, bet Ketvirtoji valdyba tiesiog nekreipė dėmesio. „Jeigu manote, kad jį galima [nusipirkti], ko¬dėl nepasinaudojate savo teisininkų agentūra? Lai ji jį nuperka“, – atšovė Sorgė.


Šis mažas kivirčas atskleidė vis augantį atotrūkį tarp Sorgės koman¬dos Tokijuje ir jos viršininkų toli Maskvoje. Per „valymus“ penki iš eilės Ketvirtosios valdybos vadovai ir dešimtys vyresniųjų pareigūnų atsi¬sveikino su galva. 1940 metų gegužę Ketvirtosios valdybos viršininkas Proskurovas pranešė Gynybos komisariato komisijai ir Centro komite¬tui, kokį poveikį turėjo „valymai“: per „pastaruosius dvejus metus NKVD organai suėmė per du šimtus asmenų ir pasikeitė visi vadovai, taip pat skyrių viršininkai“.


„Per tą laiką, kol vadovavau pagrindiniam [karinės žvalgybos] aparatui ir jam pavaldiems skyriams, politiniais ir kitais įvairiais sumetimais atleisti 365 žmonės. Pasamdyti 326 naujokai, kurių dauguma buvo be žvalgybininkų parengimo.“ Akivaizdu, kad ne¬tektys Proskurovui buvo skausmingos tiek iš profesinės, tiek iš asmeni¬nės pusės. „Mano užduotis buvo raportuoti apie sutiktus rezidentus, tai yra tuos, kurie tebedirbo [nebuvo „išvalyti“], – prisiminė vienas agen¬tas, išsiųstas į Europą su užduotimi raportuoti apie Centro žvalgybos rinkimo aparato būklę 1939-ųjų viduryje. – Pastebėjau, kad man kalbant Ivanas Josifovičius [Proskurovas] įtraukė skruostus, jo veido raumenys trūkčiojo“, – suprato, kiek gerų vyrų neteko. Gali būti, kad Proskurovas neleido Sorgei grįžti 1939-aisiais tam, kad apsaugotų nuo antrosios „va¬lymų“ bangos, inicijuotos jo pavaduotojo (o galiausiai ir įpėdinio) Ivano Golikovo.


1940 metais pastate Bolšoj Znamenskij skersgatvyje Nr. 19 buvo likę labai mažai karininkų, asmeniškai pažinojusių Sorgę. Daugeliui jo žval¬gybinės informacijos vartotojų Sorgė su savo rezidentūra tapo kone abs¬trakcija. Praėjusiais metais generolas Gendinas nusekė savo įpėdinių pėdomis į NKVD egzekucijų aikštę. Bet Gendino įtarinėjimai, kad į Sor¬gės tinklą „infiltravosi priešas“, kuris dabar „kontroliuoja šnipų tinklą“, niekur nedingo, o ir toliau nuodijo Centro ir Sorgės santykius.


Dar blogiau, pasirašius nacių–sovietų nepuolimo paktą, Stalinas ir Gynybos komisariatas į sovietų karinę žvalgybą pradėjo žiūrėti dar kri¬tiškiau nei anksčiau. Pulkininkė leitenantė Marija Poliakova, viena iš kelių „valymus“ išgyvenusių Proskurovo pavaldinių, prisiminė, kaip di-rektorius grįžo iš vizito Generaliniame štabe tūždamas iš nevilties. „Kuo jie mus laiko – kvailiais? Kaip tai gali būti dezinformacija?“ – šūktelėjo Proskurovas. 1940-ųjų gegužę per susitikimą su Gynybos komisaro pava¬duotoju Proskurovas pareiškė: „Kad ir kaip būtų skausminga, turiu pasa-kyti, kad jokioje kitoje armijoje nevyrauja tokia netvarka ir taip nestinga drausmės, kaip pas mus.“


Tokio viršenybės nepasitikėjimo operatyvinis padarinys buvo nuola¬tinis, priekabus Centro reikalavimas matyti pirminius dokumentus, o ne iš lūpų į lūpas skleidžiamą informaciją, kad ir kokią aukštą padėtį užėmė šaltinis. Sorgės reputacija gal ir buvo sutepta, vis dėlto Proskurovas atpa¬žindavo kokybišką neapdorotą žvalgybinę informaciją ir norėjo daugiau.


„Be galo svarbu gauti informacijos apie orlaivių gamyklas, – rašyta tipiniame pranešime, siųstame 1940-ųjų gegužės 2-ąją. – Be to, būtina ap¬skaičiuoti bendrąją 1939-ųjų patrankų gamybos arsenalų ir fabrikų pro¬dukciją. Kokių priemonių imamasi plečiant patrankų gamybą?“ Kitoje, gegužės 25-osios, žinutėje šnipus išplūdo, nes „informaciją reikia gauti iš anksto. Nepakanka raportuoti apie tai, kas jau įvyko“.


Sorgė paklusniai pasiskolino ataskaitas iš Vokietijos aviacijos atašė, atsakingo už bendra-darbiavimą su „Mitsubishi“ orlaivių gamykla Nagojoje ir bendrovėmis „Aichi-Tokei“ bei „Nakajima Aircraft“. Generolas Thomasas, kariuo¬menės ekonomikos departamento Berlyne vadovas, netyčia prisidėjo prie Sorgės užduoties paprašęs jo parengti ataskaitą apie „Japonijos karo meto pramonės problemas“, kuriai karo atašė Matzky’is paslaugiai patei¬kė išsamios informacijos, įskaitant ir „konkrečias studijas apie lėktuvus, automobilius, tankus, aliuminį, sintetinę naftą, geležį ir plieną Japonijos karo pramonėje“.


Sorgės komanda nuostabiai pasidarbavo gaudama propelerių gamybos arba naujų variklių pakeitimų statistiką. Bet renkant tokias smulkmenas švaistyti konkretūs rezidento talentai. Sorgės kaip šnipo tikrasis gabumas buvo stebėti laikmečio diplomatinį žaidimą, žaidžiamą Vokietijos ir Japoni¬jos, kuriame vieną pagrindinių vaidmenų atlieka Ottas. 1940 metų birželio 14-ąją Vokietijos žaibo karas Europoje buvo daugiau mažiau baigtas, kai Hitleris įžengė į nugalėtą Paryžių ir nusifotografavo priešais Eifelio bokštą. Britai evakavo savo išvargintas ekspedicines pajėgas iš Diunkerko paplū¬dimių ir apleido savo pozicijas Norvegijoje – paskutiniame pasipriešinimo avanposte visame žemyne.


Mussolinis galiausiai įstojo į karą remdamas Vokietiją ir rengėsi sutraiškyti britų armijas Egipte bei Maltoje. Sorgė, pakė¬lęs jau ne vieną taurelę ir sklaidydamasis prieš kolegas korespondentus, iš¬vadino nacius „kapų plėšikais“. Bet ir Stalinas nevengė plėšimo. 1940-ųjų birželio 15-ąją pasiuntė Raudonąją armiją į nepriklausomas Lietuvą, Latviją bei Estiją ir teritorijose į rytus nuo su naciais suderintos demarkacinės lini¬jos įtaisė prosovietines marionetines vyriausybes.


Neišdegė tik viena Hitlerio plano dalis – Britanija nežlugo 1940-ųjų gegužės mėnesį Liuftvafei be atvangos bombomis talžant jos miestus. Naujasis Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis, atvirkš¬čiai, nei nuolaidžiavęs jo pirmtakas Neville’is Chamberlainas, prisiekė priešintis „narziams“ (kaip juos vadino savo jaudinančiose radijo kalbose) be jokių kompromisų. Hitleris įsakė Prancūzijos ir Belgijos pakrantėse suburti milžiniškas invazijos pajėgas, pasirengusias pulti Britaniją. Per operaciją „Seelöwe“ („Jūrų liūtas“) Hitleris mobilizavo kol kas didžiau¬sias pajėgas. Bet desantinė invazija į Britaniją negalėjo būti sėkminga, kol Liuftvafė nesutriuškino Karališkųjų oro pajėgų arba kol Karališkasis kari¬nis jūrų laivynas Lamanšo sąsiauryje karine jėga lenkė Kriegsmarine.


Didžiausią rūpestį Hitleriui kėlė, kaip sumušti Karališkąjį karinį jūrų laivyną, o ne įtraukti pačias Britų salas į Vokietijos reicho sudėtį. Kol britai galės blokuoti Atlanto vandenyną ir Šiaurės bei Viduržemio jūras, Hitlerio didžiojo Vokietijos reicho vizija niekada nevirs tikrove. Svar¬biausius Vokietijos karinius ir diplomatinius manevrus ankstyvaisiais Antrojo pasaulinio karo etapais varė poreikis palaužti Britanijos galybę jūrose, o konkrečiai – sutriuškinti karinio jūrų laivyno bazę Maltoje, at¬imti iš britų Sueco kanalo kontrolę ir užimti Singapūrą – svarbiausią britų laivyno viršenybės Ramiajame ir Indijos vandenynuose bazę. Kaip sakė pats Sorgė, raportuodamas apie pokalbį su Ottu 1940-ųjų vasarą: „Vokie¬čiai tiki, kad, Japonijai užpuolus Singapūrą, susilpnėtų britų karinio jūrų laivyno pajėgos Viduržemio jūroje bei Atlanto vandenyne, todėl Vokietija galėtų įsiveržti į pačią Angliją.“


Taigi, nuo 1940 metų birželio Ribbentropas ėmė skubiai įtikinėti Ja¬poniją stoti į karą Vokietijos pusėje prieš Britaniją ir Singapūrą. Bet Ot¬tas, vykdydamas viršininko reikalavimus, susidūrė su didele problema. Viena vertus, japonų militaristai visada labai žavėjosi Hitleriu, o po Hi¬tlerio žaibo karo taktikos sėkmės tas žavesys tik sustiprėjo. Vermachtas parodė, kad naujo tipo mechanizuotas greitas karas gali leisti giliai prasi¬skverbti net į labiausiai įsitvirtinusio ir technologiškai pažengusio priešo teritoriją. Kritus Nyderlandams ir Prancūzijai, Indokinija ir Olandų Rytų Indija – svarbus naftos ir kaučiuko šaltinis – liko pažeidžiamos.


Kita vertus, prasidėjusiame pasauliniame kare kol kas Tokijas oficia¬liai išlaikė neutralitetą daugiausia todėl, kad po Molotovo–Ribbentropo pakto Japonija pasipiktino ir nusprendė laikytis nuošaliau. Admirolas Jonai, labai įtakinga asmenybė vyriausybėje, griežtai priešinosi visaver¬čiam aljansui su Vokietija ir tvirtino – ir buvo teisus, kaip galiausiai pa¬aiškėjo, – kad Japonija, bandydama kariauti ir su Britanija, ir su Jungtinė¬mis Valstijomis, bus sutriuškinta. Įtampa tarp armijos Kontrolės grupės ir Veiksmo grupės pasiekė tokias aukštumas, kad viena militaristų klika net sukurpė dar vieną sąmokslą nužudyti Jonai bei visus antivokiškų pa¬žiūrų vyriausybės narius.


Nužudymo planas buvo atskleistas ir sužlugdytas. Vis dėlto Jonai ne¬pritarimą karinėms avantiūroms greitai užgožė viliojantys apdovanoji¬mai, kurių vis daugėjo ir daugėjo Azijos–Ramiojo vandenyno regione. Ja¬ponija pareikalavo nugalėtosios Prancūzijos nutraukti prekybą ginkluote tarp Prancūzijos Indokinijos ir kinų nacionalistų ir ši sutiko. Be to, Japo¬nija su Vokietijos palaiminimu pasirašė naują dosnų susitarimą su nacių valdomais Nyderlandais dėl Rytų Indijos naftos ir kaučiuko. Atrodė, kad europiečių dominavimo Azijoje era baigėsi.