200-osioms Gustave’o Flaubert’o metinėms – naujas „Ponios Bovari“ leidimas

200-osioms Gustave’o Flaubert’o  metinėms – naujas „Ponios Bovari“ leidimas


Gustave’as Flaubert’as bene geriausiai žinomas kaip romano „Ponia Bovari“ autorius. Leidykla VAGA, klasikos gerbėjus kviečia mėgautis naujausiu romano leidimu. Romano, kuris supurtė autoriaus gyvenimą, tačiau sykiu atnešė ir nemarią literatūrinę šlovę.


Jauna mergina Ema gyvena nuobodžioje Prancūzijos provincijoje. Pilkoje kasdienybėje pamažu skleidžiasi nepaprastai gilus, įspūdingas, jaudinantis ir geidulingas moters jausmų portretas, kurį autorius aprašo itin detaliai ir įtaigiai.


Pasinerdamas į vaizdinius, dvelkiančius romantika ir egzaltacija, rašytojas apnuogina moters mintis ir jausmus taip, lyg visa būtų pateikta veikėjos dienoraštyje: „Motinai mirus, pirmas dienas Ema labai verkė. Ji užsisakė gedulingą paveikslą, kur įdėjo po stiklu velionės plaukų pluoštelį, parašė į Berto laišką, kupiną liūdnų minčių apie gyvenimą, ir prašė tėvą, kad ją vėliau palaidotų į tą patį kapą.


Vargšui jos tėvui pasirodė, kad ji bus susirgusi, ir jis atvyko jos aplankyti. Sielos gilumoje Ema buvo patenkinta, kad vienąsyk pasijuto iškilusi iki to reto švelnių būtybių idealo, kurio menkos širdys niekaip negali pasiekti. Ir ji pasidavė vingriai Lamartino vaizduotei, ėmė klausytis arfų skambesio ežeruose, mirštančių gulbių giesmės, krintančių lapų šnaresio, jautė dangun kylančias skaisčias mergeles ir girdėjo Praamžiaus balsą slėniuose. Paskui jai visa tai nusibodo, bet nenorėdama to pripažinti, vis dar liūdėjo, pirma dėl įpročio, paskui iš tuštybės, – kol galiausiai pati nustebo pasijutusi visai rami. Liūdesio jos širdyje buvo ne daugiau, nei raukšlių kaktoje“.

REKLAMA


Trokšdama geresnio gyvenimo, bet tik ne to, kuris yra šiandien, skaitytojui Ema pasirodo apnuogintos, nuolat trokškimų kamuojamos moters pavidalu: „Kartais ji betgi pagalvodavo, kad vis dėlto gražiausios jos gyvenimo dienos buvo tos, kurias žmonės vadina medaus mėnesiu.


Tačiau, norint išragauti jų smagumą, reikėjo, matyt, vykti į tuos skambių vardų kraštus, kur tokie saldžiai tingūs esti povestuviniai rytojai! Skardžiais keliais kopti žingsnis po žingsnio pašto karietoje su mėlyno šilko užuolaidomis, klausantis paštavežio dainos, kuri susilieja kalnuose su ožkų varpeliais ir dusliu krintančių upokšnių šniokštimu. Gal ir norėjosi jai išsipasakoti kam nors tuos dalykus. Bet kaip nupasakosi neapčiuopiamą nerimą, kuris tarsi debesis nuolat keičia savo išvaizdą arba tolydžio tarsi vėjas sūkukuriuoja? Nebuvo tam nei žodžių, nei progos, nei drąsos“.

REKLAMA


Jausmų pasaulį knygoje „Ponia Bovari“ dar ryškiau atskleidžia nelaimingos meilės išgyvenimai, susipynę su nuolatine pastanga pagaliau patirti tikros meilės svaigulį, kuris Emai taip ir lieka užgintas: „Bet užteko nerimo dėl naujos padėties ar gal net nervinio dirginimo, kurį kėlė to vyriškio apsilankymai, ir ji pagalvojo, kad pagaliau sulaukė tos stebuklingos aistros, kuri tartum didžiulis paukštis skaisčiomis plunksnomis ligi to laiko teskraidė poetinio dangaus žydrynėse; ir dabar ji neįstengė įsivaizduoti, kad šita rimtis, kurioje ji gyvena, galėtų būti ta jos išsvajotoji laimė. Šarlio kalbos buvo lėkštos kaip miesto šaligatviai.


Nuvalkiotais žodžiais kalbėjo jis nuvalkiotas mintis, niekam nesukeldamas nei emocijų, nei juoko, nei svajonių. Šarlis pats sakėsi, kad gyvendamas Ruane nė karto nebuvo užsimanęs nueiti į teatrą pasižiūrėti Paryžiaus aktorių. Jis nemokėjo nei plaukti, nei fechtuotis, nei šaudyti iš pistoleto, o kartą jis nesugebėjo jai paaiškinti kažkokio jojikų termino, rasto skaitant romaną. O ar ne vyras turi viską žinoti, visur pasižymėti, įvesti moterį į aistros polėkius, į gyvenimo įmantrybes, į visas jo paslaptis? Bet šitasai nieko nemokė, nieko nežinojo, nieko negeidė. Jis manė, kad ji laiminga; o ją pykino ta nesudrumsčiama jo ramybė, tas giedras jo nerangumas ir net pats laimės jam teikimas“.



„Ponia Bovari“ – tai pasakojimas, kuriame itin detaliai perteikiami aplinkos aprašymai traukte įtraukia vaizdingumu ir beveik tobulu, kone fotografiniu tikrovės atkartojimu: „Priešais, akiračio krašte, pravažiuojant prie miesto matyti Argėjo miško ąžuolai ir Sen Žano kalvos skardžiai, nuo viršaus iki apačios išdryžuoti ilgomis, nevienodo pločio raudonomis rievėmis. Tos rievės yra liūčių padarinys, o plytintis atspalvis, plonomis gijomis varstąs pilką kalno šlaitą, yra atsiradęs nuo geležingų šaltinių, kurių čia daug teka aplinkui. .


Kalvos papėdėje, už tilto, prasideda jaunom epušėlėm apsodintas plentas, kuris tiesia linija veda iki pirmųjų miestelio namų. Jų sodybos aptvertos tvoromis, per vidurį stovi troba, o aplinkui, tarp vešliavainikių medžių su kopėčiom, kartimis ir dalgiais ant šakų, išmėtyti įvairūs ūkio trobėsiai: spaudyklos, ratinės, varyklos. Šiaudiniai stogai tarytum kailinės kepurės, užsmauktos ant akių, svyra iki trečdalio žemų langų, kurių stori ir gaubti stiklai turi per vidurį tokį įdubimą, kokie esti butelio dugne. Tinkuotose sienose juoduoja įstrižos sijos; vietomis pasieniais auga menkutės kriaušės; durų apačios užkardytos sukamaisiais varteliais, kad nelįstų į trobą viščiukai, kurie būriuojasi palei slenksčius, lesinėdami sidre mirkytus juodos duonos trupinius“.


Detalūs jausmų ir aplinkos aprašymai kūrinį paverčia neįprastai lėtu, reikalaujančiu susikaupimo ir dėmesingumo. Ilgi sakiniai, rafinuota kalba, paaiškinimais pripildytas tekstas, „Poniai Bovari“ suteikia nemarią estetiką. Tai tekstas, kurį galima skaityti vėl ir vėl, ir kiekvieną kartą atrasti ką nors naujo.

REKLAMA


Prancūzų literatūros klasiko romanas lietuvių kalba pirmą kartą buvo išleistas 1958 metais, „Valstybinės grožinės literatūros leidyklos“.


Anuomet knygoje nurodyta, kad ją vertė žymi kūrėja, vertėja, literatūros ir meno kritikė Sofija Čiurlionienė. Tik po kurio laiko paaiškėjo, kad Sofijos Čiurlionienės padedamas knygą vertė garsus Lietuvos valstybės veikėjas, diplomatas, vertėjas, Juozas Urbšys, stipriai nukentėjęs nuo sovietinių represijų ir ilgą laiką negalėjęs atvirai prie pasirodančio leidinio nurodyti savo vardo.


Su 200-osiomis Gustave’o Flaubert’o gimimo metinėmis sutampančiame, naujame „Ponios Bovari“ leidime leidykla „Vaga“ su derama pagarba nurodo abu vertėjus.