Įkvepianti memuarų knyga „Valgyk, melskis, mylėk“ sugrįžta atsinaujinusi (+ knygos ištrauka)

Įkvepianti memuarų knyga „Valgyk, melskis, mylėk“ sugrįžta atsinaujinusi (+ knygos ištrauka)


Birželio pabaigoje Lietuvos rinkoje pasirodė naujoji autorės Elizabeth Gilbert knyga „Merginų miestas“ – karščiausias vasaros skaitinys. Vos po mėnesio Leidykla VAGA ir vėl džiugina – išleisdama į daugybę kalbų išverstą, milžiniškos sėkmės pasaulyje sulaukusią autorės memuarų knygą „Valgyk, melskis, mylėk“, kurios laida pasipuošė naujais viršeliais.


Tai drąsus, nuoširdus ir atviras amerikiečių rašytojos Elizabeth Gilbert pasakojimas apie netikėtus ir radikalius gyvenimo pokyčius – ji palieka sėkmingą, šių dienų standartais matuojant, gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose ir išsiruošia į kelionę po tris šalis, kad atrastų save ir tai, kas gyvenime svarbiausia.


Šalys, po kurias E. Gilbert keliauja, pasirinktos neatsitiktinai – kiekvienos valstybės pavadinimas prasideda raide „I“ (angl. „I“, liet. „aš“), simbolizuojantis tikrąjį kelionės tikslą – savęs pažinimo paieškas. Autorė išsirenka tris kultūras, kuriose ieško trijų skirtingų dalykų: Italijoje – malonumų, Indijoje – dvasingumo, o Indonezijoje – pusiausvyros. Ši knyga stebina neįprasta ir įdomia kompozicija, įkvėpta Rytų filosofijos: viskas suverta į 108 pasakojimus – būtent tiek karoliukų sudaro tradicinį indų maldos vėrinį – džapą malą.

REKLAMA


Naujai išleista „Valgyk, melskis, mylėk“ knyga sudomins ir ras kelią į to skaitytojo širdį, kuris jau ilgą laiką svajoja pasinerti į avantiūrą – pakeisti „nusistovėjusį“ gyvenimą ar net kardinaliai jį pakeisti.


Knygos ištrauka:


PIRMOJI DALIS


Italija
arba
Papasakok, ką valgei
arba
36 pasakojimai apie malonumus


Norėjau, kad Džiovanis mane pabučiuotų. Kokia siaubinga mintis! Pirmiausia, Džiovanis dešimt metų jaunesnis už mane ir – kaip dauguma italų jaunuolių nuo dvidešimt iki trisdešimt metų amžiaus – tebegyveno su savo motina. Jau vien pagalvojusi apie tai suvokiau, kad negaliu su tuo vaikinu draugauti. Buvau sulaukusi ketvirtos dešimties vidurio, turėjau darbą, man nepavyko santuokinis gyvenimas, išgyvenau skausmingas ir, regis, niekaip nesibaigiančias skyrybas, po kurių iškart sekė aistringas meilės nuotykis, kainavęs man didelį dvasinį skausmą.

REKLAMA


Po tokių didelių nesėkmių labai nusiminiau, tapau nervinga ir jaučiausi taip, tarsi būčiau septynių tūkstančių metų amžiaus. Nė už ką nenorėjau išsiskyrusios moters liūdesiu užkrėsti mielą, tyrą Džiovanį. Be to, buvau tokio amžiaus, kai moteris pradeda svarstyti, ar išmintinga netekus vieno gražių rudų akių jaunuolio tuoj pat į lovą kviestis kitą. Todėl ganėtinai ilgai buvau viena ir nusprendžiau tais kelionių metais laikytis celibato.


– Tai kodėl vykote į Italiją? – turbūt paklaustų supratingas prašalaitis.


– Geras klausimas, – atsakyčiau jam, sėdėdama prie stalo ir žiūrėdama į gražuolį Džiovanį.


Džiovanis – mano Tandemo mainų programos partneris. Tai jums galėtų pasirodyti tarsi užuomina į kažką intymaus. Deja, tarp mūsų nebuvo nieko intymaus. Iš tikrųjų mes tik susitikdavome kelis kartus per savaitę Romoje, kad pasimokytume vienas kito kalbos. Iš pradžių kalbėdavomės itališkai ir jis kantriai manęs klausydavosi, paskui kalbėdavomės angliškai ir aš kantriai jo klausydavausi. Atradau Džiovanį atvykusi į Romą po kelių savaičių didžiulėje interneto kavinėje prie Piazza Barbarini, skersai per gatvę nuo fontano su seksualaus vandenio, pučiančio į kriauklę, skulptūra.


Jis (aišku, kad Džiovanis, ne vandenis) skelbimų lentoje buvo įdėjęs skelbimą, kuriame parašė, kad italas, kalbantis gimtąja italų kalba, ieško partnerio, kalbančio gimtąja anglų kalba, nes nori išmokti šnekamosios anglų kalbos. Šalia šio skelbimo buvo kitas tokio paties turinio, žodis į žodį, net surinktas tokiu pačiu šriftu. Skyrėsi tik adresai: viename skelbime buvo nurodytas žmogaus vardu Džiovanis elektroninio pašto adresas, kitame – žmogaus vardu Darijus adresas. Tačiau net telefono numeriai buvo vienodi.



Pasitelkusi savo skvarbią intuiciją pasiunčiau abiems vyrams elektroninius laiškus su klausimu italų kalba: „Gal jūs broliai?“


Atsiliepė Džiovanis, parašęs itin provocativo žinutę: „Geriau. Mes – dvyniai!“


Iš tikrųjų... geriau. Paaiškėjo, kad tai aukšti, tamsūs, gražūs, identiški dvidešimt penkerių metų dvyniai didžiulėmis rudomis, judriomis itališkomis akimis, kurios mane pakerėjo. Susitikusi su vaikinais asmeniškai pradėjau galvoti: „Gal man truputį pakeisti taisyklę, pagal kurią pasižadėjau šiais metais laikytis celibato? Pavyzdžiui, gal man padaryti išimtį ir pabendrauti su dviem gražiais dvidešimt penkerių metų italais dvyniais intymiai. Paskui prisiminiau vieną draugę, kuri yra vegetarė, tačiau neištveria neparagavusi kumpio. Kad ir kaip ten būtų buvę... Buvau bepradedanti kurti rašinį Penthouse žurnalui:


Mirguliuojančioje, žvakių apšviestoje Romos kavinėje negalėjau atskirti, kieno rankos mane glamonė...


Ne, negalima.


Ne ir dar kartą ne.


Nebaigusi žodžio išmečiau fantaziją iš galvos. Negalėjau užmegzti romano ir – aišku kaip dieną – dar labiau supainioti savo ir taip jau susipainiojusį gyvenimą. Man tada reikėjo pasveikti ir nusiraminti, o tai įmanoma tik gyvenant vienai.


Šiaip ar taip iki lapkričio vidurio aš ir drovus, stropus Džiovanis tapome gerais draugais. O Darijų – triukšmingesnį, gyvenimą mylintį jo brolį – supažindinau su savo nuostabiąja maža drauge, švede Sofi. Nežinau, kaip jie leido savo Tandemo mainų programos vakarus, tačiau mudu su Džiovaniu tik kalbėjomės, t. y. valgėme ir kalbėjomės. Praleidome daug malonių savaičių valgydami picas ir kalbėdamiesi, atsargiai pataisydami vienas kito gramatines klaidas. Anas vakaras niekuo nesiskyrė nuo kitų – puikus naujų idiomų ir šviežio mocarelos sūrio vakaras.

REKLAMA


Buvo vidurnaktis. Mieste tvyrojo rūkas. Nuošaliomis gatvelėmis, kurios gražiai vingiuoja palei senovinius pastatus tarsi upeliai, vinguriuojantys pro tamsias kiparisų giraites, Džiovanis palydėjo mane namo. Stovėjome prie durų ir žiūrėjome vienas į kitą. Jis mane nuoširdžiai apkabino. Tai jau pažanga, nes iš pradžių kelias savaites vaikinas, mane palydėjęs, tik paspausdavo ranką.


Jei būčiau likusi Italijoje dar trejetą metelių, galbūt jis būtų išdrįsęs mane pabučiuoti. Tačiau jis galėjo tai padaryti tą naktį prie pat mano namo durų... juk proga tokia palanki... šviečiant mėnesienai stovėjome susiglaudę, jausdami vienas kito kūnus... tai, žinoma, būtų buvusi siaubinga klaida... tačiau proga tokia gera... jis galėjo tai padaryti... tiesiog pasilenkti ir... ir....


Ne.


Džiovanis išsivadavo iš mudviejų glėbio.


– Labanakt, mano brangioji Liz, – ištaria jis.


– Buona notte, caro mio, – atsakau.


Viena užlipau laiptais į savo buveinę ketvirtame aukšte, įslinkau į mažą vieno kambario butuką, užtrenkiau paskui save duris. Manęs laukė dar viena vienišės naktis Romoje, kita ilga naktis. Mano lovoje nebuvo nieko, išskyrus krūvą italų kalbos frazeologizmų rinkinių ir žodynų.


Buvau viena, vienui viena, visiškai viena.


Kai suvokiau šią tiesą, man iš rankų iškrito krepšys. Puoliau ant kelių, galva įsirėmiau į grindis ir taip klūpėdama karštai meldžiausi bei dėkojau visatai.


Iš pradžių angliškai.


Paskui itališkai.


Vėliau – kad būtų tvirčiau – sanskrito kalba.