Fortūnos miestas. Kaip Venecija iškovojo ir prarado jūrinę imperiją (+ knygos ištrauka)

Fortūnos miestas. Kaip Venecija iškovojo ir prarado jūrinę imperiją (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato Rogerio Crowley‘aus intriguojančią istorinę knygą „Fortūnos miestas. Kaip Venecija iškovojo ir prarado jūrinę imperiją“.


Tai epinė penkių šimtmečių kelionė, pasakojanti apie kryžiaus žygius ir prekybą, marą, jūros mūšius ir kolonijinį projektą, kaip iškilo imperija, kurią venecijiečiai savo dialektu vadino Stato da Mar, ir buvo sukurta jos komercinė gerovė. Kryžiaus žygiai suteikė progą Respublikai pakilti į pasaulio sceną. Venecijiečiai čiupo šią galimybę abiem rankomis ir pasipelnė. Daugiau nei penkiems šimtams metų jie tapo Viduržemio jūros rytinės dalies šeimininkais.


Kai jūra nusiteikė prieš juos, jie kovėsi iš paskutiniųjų. Venecijos kelias į imperiją buvo kupinas daugybės nepaprastų kovų ir iššūkių – 1204 metais įvykęs Konstantinopolio apiplėšimas, žūtbūtinis varžymasis su Genuja ir desperatiška gynyba nuo turkų. Venecija sukūrė uostamiesčių ir laivyno bazių imperiją, nukreipusią pasaulio gėrybes link jos prieplaukų. Taip miestas tapo turtingiausia vieta žemėje – švytinčia mozaika, sulipdyta iš to, ką ji nusipirko, išmainė, pasiskolino ir pavogė. Imperijos kūrimas buvo narsos ir dviveidiškumo, sėkmės, atkaklumo, prisitaikymo ir periodiškų katastrofų istorija.

REKLAMA


Pirmiausia ši knyga – tai sakmė apie prekybą. Vienintelei Venecijai visame pasaulyje buvo lemta pirkti ir parduoti. Venecijiečiai buvo pirkliai iki pirštų galiukų, jie su moksliniu tikslumu apskaičiavo riziką, pajamas ir pelną. Raudonai auksinė šv. Morkaus vėliava su liūtu plevėsavo ant stiebų viršūnių kaip korporacijos emblema. Venecijiečių pradžios mitas ir pasiteisinimas buvo prekyba, dėl kurios juos dažnai koneveikė labiau į sausumą orientuoti kaimynai.


Miesto gerovė nesirėmė kažkuo apčiuopiamu – jis neturėjo nei žemės nuosavybės, nei gamtinių išteklių, nei žemės ūkio produkcijos ar gausios populiacijos. Čia tiesiogine prasme nebuvo tvirto pagrindo po kojomis. Fizinis išlikimas priklausė nuo trapios ekologinės pusiausvyros. Venecija buvo galbūt pirmoji virtuali ekonomika, kurios gyvybingumas glumino pašaliečius. Ji nerinko jokio derliaus, išskyrus auksą, ir gyveno apimta nuolatinės baimės, – nutraukus jos prekybos kelius, visas didingas statinys galėjo tiesiog subyrėti.

REKLAMA


Paremta amžininkų pasakojimais apie prekybą ir karus, jūreivystę ir piratavimą bei vietas, kuriose venecijiečiai plaukiojo ir žuvo, knyga „Fortūnos miestas“ yra puikus naratyvinės istorijos pavyzdys. Prasidedanti Kristaus žengimo į dangų iškilmėmis 1000-aisiais ir pasibaigianti sprogimu prie Graikijos krantų bei katastrofiškomis naujienomis, kad portugalai atrado jūros kelią į Indiją, ji pakerės visus, kurie mėgsta Veneciją ir Viduržemio jūros pasaulį.


Knygos ištrauka


Venecijos sutartis, kaip ji imta vadinti, buvo pasirašyta ir antspau¬duota kitą dieną su visomis priklausančiomis ceremonijomis. Dožas „suteikė jiems savo įgaliojimų raštus... smarkiai verkdamas, ir nuoširdžiai prisiekė šventųjų relikvijomis ištikimai laikytis raštuose nurodytų są¬lygų“. Pasiuntiniai atsakė tuo pačiu, išsiuntė žinianešius pas popiežių Inocentą ir išvyko ruoštis kryžiaus žygiui. Pagal sutarties sąlygas kry¬žininkų kariuomenė turėjo susirinkti kitais metais, 1202-aisiais, sėkmę nešančią Šv. Jono dieną – birželio 24-ąją, o laivynas tuo metu būti pasi¬ruošęs juos priimti.


Nepaisant aistringo gyventojų pritarimo, venecijiečiai iš prigim¬ties buvo atsargi tauta, kurios merkantili dvasia pagimdė įžvalgią nuovoką, nelinkusią į vaizduotės klystkelius, o Dandolas buvo apdairus lyderis. Vis dėlto bet kuri atidi Venecijos sutarties rizikų analizė būtų parodžiusi, kad ji kėlė pavojų visai Komunos ekonomikai vardan vieno projekto, kuris nesėkmės atveju žadėjo didelius nuostolius. Reikalingų vyrų ir laivų skaičius, pinigų sumos, kurias teks išleisti, – skaičiai užėmė kvapą. Dandolui jau turbūt buvo per devyniasdešimt metų ir tikriausiai likę vos keleri metai gyventi. Jis asmeniškai buvo atsakingas, kad šis milžiniškas projektas būtų užbaigtas. Sprendžiant iš pirmo žvilgsnio, jis turėjo ką prarasti. Kodėl, po galais, jis turėjo rizikuoti savo paskutiniais gyvenimo metais šiame azartiniame lošime?



Atsakymai glūdi venecijiečių charakteryje, kuriame buvo susimaišęs pasaulietiškumas ir religingumas, taip pat ir pačioje sutartyje. Venecija nuolatos atsigręždavo į savo istorijos precedentus, kad pasisemtų išmin¬ties vairuojant valstybės laivą. Praėjusį amžių vykęs jos pakilimas buvo glaudžiai susijęs su rizikingais kryžiaus žygių sumanymais. Venecijiečiai dalyvavo Pirmajame kryžiaus žygyje, po to dar kartą – 1123 metais. Iš abiejų žygių jie gavo materialios naudos: 1122 metais įsigijo trečdalį Tyro miesto, kurį valdė tiesiogiai iš lagūnos su sąlyga neapmokestinti prekybos, kas žymėjo Venecijos jūrinės imperijos pradžią, taip pat atra¬mos punktą kitų uostų grandinėje.


Dėl nereguliariai pasikartojančių šventųjų karų modelio užvaldyti Palestinos uostai suteikė Italijos respublikoms naujų galimybių įsigyti Tolimųjų Rytų prekių. Jos įsijungė į senųjų prekybos kelių tinklą, be¬sidriekiantį iki pat Kinijos. Kartu Venecija galėjo patekti į gerovės ir prabangos pasaulį pačiame Levante, kur šimtmečius buvo sėkmingai vystomi sudėtingi gamybos įgūdžiai ir žemės ūkis. Tripolis garsėjo šilko audiniais, Tyras – išskirtiniu stiklo skaidrumu, žydų amatininkų ku¬biluose dažytais purpuriniais ir raudonais audiniais, cukranendrėmis, citrinomis, apelsinais, figomis, migdolais, alyvuogėmis ir sezamu. Per Akrės uostą buvo galima gauti vaistinių rabarbarų iš Volgos upės regi¬ono, Tibeto muskuso, cinamono ir pipirų, muskato, gvazdikėlių, alavijo ir kamparo, dramblio kaulo iš Indijos ir Afrikos, Arabijos datulių, o Bei¬rute – indigo, smilkalų, perlų ir Brazilijos medienos.

REKLAMA


Saulės nutviekstas Levantas europiečius užgriuvo lyg besisukantis šviesių spalvų ir įsimenamų kvapų pasaulis. Nauji prekių, drabužių, maisto produktų ir aromatų pomėgiai skverbėsi į kryžininkų karalys-tes ir prekybos laivų triumuose parkeliaudavo į vis labiau pasiturinčią Europą. Mainais Venecija ir jos varžovės irgi aprūpindavo kryžininkus. Jeruzalės karalystei (kaip ir jos priešams Egipte) jos tiekdavo karinius išteklius – ginklus, metalą, medieną, žirgus – ir būtiniausias prekes, palaikydamos kolonijų gyvavimą svetimame krašte, be to, užpildydavo savo laivus šventąsias vietas trokštančiais pamatyti piligrimais. Kryžiaus žygiai Venecijos pirkliams išties tapo itin pelningi. Šiame procese jie pa¬gilino žinias, kaip prekiauti kitoje kultūrinėje terpėje, ir tai laikui bėgant padarė juos tarpininkais tarp skirtingų pasaulių.


Ankstesnės kryžiaus žygių ekspedicijos įsirėžė į nacionalinę atmintį kaip pergalingi epizodai Venecijos šlovės litanijoje. Jie leido miestui ge¬riau suprasti save ir savo lūkesčius. Venecija visuomet žvelgė rytų link, į tekančią saulę: siekdama prekybos ir grobio, materialinių objektų mies¬tui papuošti, pavogtų krikščionių šventųjų kaulų, galimybės pralobti bei pelnyti karinę šlovę, – ir ne ką mažiau nuodėmių atleidimo. Venecijos prisirišimas prie rytų buvo estetinis, religinis ir komercinis. Grįžtantys didieji prekybos laivai nustatė lūkesčių modelį: tai, kas bus iškraunama San Marko įlankoje, turės praturtinti, išaukštinti ir pašventinti miestą. Prieš šimtą metų dožas kaip patriotinę pareigą nustatė reikalavimą, kad grįžtantys iš Rytų prekybos laivai pargabentų senovės reliktų, marmuro ir ornamentinių raižinių rekonstruojamos Šv. Morkaus bažnyčios puošy¬bai. Sėkminga 1123 metų ekspedicija suteikė Respublikai entuziastingų lūkesčių iš kryžiaus žygių išpešti komercinės naudos. Naujoje Venecijos sutartyje vien tik susitarimas dėl laivų turėjo duoti pakankamai pelno, o pusė viso karo grobio galėjo atnešti neįsivaizduojamus turtus.

REKLAMA


Tikriausiai Dandolas paauglystėje pats stebėjo religinį užsidegimą ir nacionalinį triumfą, kurie lydėjo išvykstančius kryžininkų laivynus, ir girdėjo aistros kupinus dožo žodžius, liaupsinančius jų dvasinę ir mate¬rialiąją šlovę:


Venecijiečiai, kokia nemirtinga šlove ir spindesiu padengs jūsų vardą ši ekspedicija? Kokio atlygio sulauksite iš Dievo? Jūs laimėsite Europos ir Azijos pagarbą. Šv. Morkaus vėliava plevėsuos triumfuodama tolimuose kraštuose. Naujos pajamos, nauji didybės šaltiniai atkeliaus į šį prakil-niausią miestą... Pažadinti švento religinio užsidegimo, sujaudinti visos Europos pavyzdžio skubėkite prie ginklų, mąstykite apie garbę ir laimi¬kius, mąstykite apie savo triumfą, – su dangaus palaiminimu!


Dandolas turėjo ir kitų asmeninių priežasčių. Jis buvo kilęs iš kryži¬ninkų šeimos. Tikriausiai noras sekti savo protėvių pavyzdžiu stipriai jį paveikė. Be to, jis buvo senyvo amžiaus: nerimas dėl savo sielos likimo taip pat galėjo turėti įtakos. Pažadėtas nuodėmių atleidimas buvo viena galingiausių paskatų kryžiaus žygiams. Dandolas turėjo nacionalinių, asmeninių, dvasinių ir giminės motyvų pasirašyti sutartį.


Aklas, tačiau pastabus ir žaibiškai susivokiantis dožas akivaizdžiai pajuto lemtingą akimirką – tarsi viskas Venecijos istorijoje ruošė šią ne¬paprastą galimybę. Tačiau sutarties esmėje slypėjo dar kažkas, kas būtų privertę ją smarkiai persvarstyti. Nuo visų, išskyrus būrelį signatarų ir kryžiaus žygio vadų Prancūzijoje ir Lombardijoje, buvo slepiama tai, kad ekspedicija, išjudinusi eilinių jausmus miglotai „pasigailėti Šventosios žemės“, nuo pat pradžios net neketino ten vykti. Jos tikslas buvo Egiptas. Kaip savo kronikoje pripažino Vilarduenas, „uždaroje taryboje buvo slapta sutarta, kad vyksime į Egiptą, kadangi per Kairą buvo galima len¬gviau sunaikinti turkų galią nei kur kitur, tačiau viešai paskelbta tik tiek, kad vyksime į kitą jūros pusę“.


Tam buvo rimtų strateginių priežasčių. Įžvalgesni karo taktikai seniai buvo pripažinę, kad musulmonų kariuomenės Palestinoje ir Sirijoje semia išteklius iš Egipto. Pergales Saladinui atnešė Kairo ir Aleksandri¬jos turtai. Ričardas Liūtaširdis suprato, kad „raktų nuo Jeruzalės reikia ieškoti Kaire“. Problema buvo ta, kad toks aplinkinis būdas atkariauti Šventąjį miestą vargiai galėjo sužadinti liaudies vaizduotę. Pamaldūs tikintieji ieškojo išganymo kaudamiesi dėl žemės, ant kurios stovėjo Jėzus, o ne užgniauždami musulmonų tiekimo grandines Nilo deltos turgavietėse.


Tačiau venecijiečiams toks žygio maršrutas siūlė tolesnę komercinių galimybių plėtrą. Egiptas buvo turtingiausias Levanto regionas ir dar viena vieta, kur buvo galima natūraliai patekti prie itin pelningų priesko¬nių kelių. Jis žadėjo vertingesnius komercinius prizus nei Tyro ir Akrės uostai kada nors galėjo suteikti. „Viskas, ko šiai pasaulio daliai trūksta – perlai, prieskoniai, rytietiškos brangenybės ir užsienio dirbiniai, – at¬gabenama čia iš dviejų Indijų: Sabos, Arabijos ir abiejų Etiopijų, taip pat iš Persijos ir kitų kraštų netoliese“, – rašė Vilhelmas Tyrietis dvidešimčia metų anksčiau. „Žmonės gausiai čia plūsta iš rytų ir vakarų, o Aleksan¬drija yra atvira rinka abiem pasauliams.“ Faktiškai Venecija užėmė tik menką šios rinkos dalį, nepaisant popiežiaus Inocento neseniai išduoto leidimo. Prekyboje su Egiptu dominavo Genuja ir Piza. Dandolas jau buvo lankęsis Aleksandrijoje, jis tiesiogiai žinojo tiek apie jos turtus, tiek apie silpną gynybinę sistemą.


Šiam miestui Respublika juto stiprią emo¬cinę trauką. Būtent čia mirė šv. Morkus, kurio palaikus Venecijos pirkliai pagrobė. Iš esmės pergalingas žygis Egipte, gaunant pusę grobio kaip atlygį, leido Venecijai probėgšmais žvilgtelėti į turtus, galinčius žymiai pranokti visus ankstesnius jos komercinius laimėjimus. Ši kampanija galėjo vienu smūgiu įduoti į Venecijos rankas didelės rytų Viduržemio jūros prekybos dalies kontrolę ir ilgam suardyti jūros varžovių planus. Neapmokestinta monopolinė prekyba buvo nenugalima pagunda. Ga¬limas pelnas akivaizdžiai vertas rizikos, todėl venecijiečiai pasisiūlė savo sąskaita parengti penkiasdešimt karinių galerų. Jos buvo pritaikytos ne jūros mūšiams prie Palestinos krantų, bet skrosti seklios, nendrėmis ap¬augusios Nilo deltos vandenis, ruošiantis smogti Kairui.


Šis slaptas tikslas – tik viena iš nerimą keliančių koordinačių sutartyje, kuriai buvo lemta padaryti pragaištingą įtaką kryžiaus žygiui. Kitos dvi buvo laikas – venecijiečiai galiausiai įsipareigojo baigtiniam devynių mėnesių trukmės jūriniam sandoriui, skaičiuojant nuo 1202 metų birželio 24-osios, Šv. Jono dienos, ir ypač pinigai. Panašu, kad galutinė sutarta suma buvo nusiderėta iki 85 tūkstančių markių – vis dar stulbinamo dydžio. Net jei tarifas per capita buvo pagrįstas, Vilardueno numatomas kryžininkų skaičius – 33 tūkstančiai – buvo nepaprastai didelis. Vilarduenas turėjo patirties apytikriai vertinant kryžininkų kariuomenes, tačiau tai, kad jis per naktį priėmė dožo sąlygas, pasirodė milžiniška apmaudi klaida.


Jis dramatiškai apsiriko skaičiuodamas kryžininkus, kuriuos galima sutelkti. Jis taip pat nesuprato, kad tie, kurių vardu jis pasirašė sutartį, patys nebuvo jos susaistyti: jie nebuvo įpareigoti išplaukti iš Venecijos. Kryžiaus žygį nuo pat pradžių spaudė finansai: Inocentas pabandė surinkti lėšų apdėdamas mokesčiais, tačiau jam nepavyko. Šešiems delegatams teko pasiskolinti du tūkstančius markių Rialte, kad galėtų pagal sutartį atlikti pirmą išankstinį mokėjimą. Nors tuo metu niekas to dar nenutuokė, Venecijos sutartyje slypėjo ga¬lingų dėmenų rimtiems rūpesčiams, kurie pavers ketvirtąjį kryžiaus žygį prieštaringiausiu viduramžių krikščioniškojo pasaulio įvykiu.


Vilarduenas grįžo atgal per Alpių perėjas. Prancūzijos, Flandrijos ir Šiaurės Italijos kryžininkai, arba frankai, kaip juos vadino bizantiečiai, davė priesaikas ir sudarė testamentus, apsisiautė apsiaustais ir pradėjo ilgus bei kruopščius pasiruošimus kelionei. Lagūnoje venecijiečiai ėmė ruošti didžiausią laivyną savo istorijoje.