Rodčenkovo dvikova – istorija apie sisteminio dopingo skandalą (+ knygos ištrauka)

Rodčenkovo dvikova – istorija apie sisteminio dopingo skandalą (+ knygos ištrauka)


„Rodčenkovo dvikova“ – nauja leidyklos „Briedis“ knyga, kurioje buvęs Maskvos antidopingo centro direktorius Grigorijus Rodčenkovas atvirai pasakoja, kaip pamažu Rusijoje buvo paminti bet kokie sąžiningo sporto daigai, demaskuoja įžūlaus melo, sisteminio dopingo vartojimo, pergalės bet kokia kaina ir Sočio žaidynių machinacijų sistemą.


Netrukus viso pasaulio sporto aistruolių dėmesį prikaustys dėl COVID-19 į šiuos metus nukeltos Tokijo olimpinės žaidynės. Liepos 23 d. per žaidynių atidarymo ceremoniją į Tokijo olimpinį stadioną nešdami savo valstybių vėliavas pirmąkart žengs du atstovai – sportininkas ir sportininkė. Bet Rusijos vėliavą nešančios sportininkų poros šiame parade neišvysime.


Po to, kai buvo atskleista visą sporto pasaulį šokiravusi informacija apie 2014 m. Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse veikusią Rusijos vyriausybės finansuojamą sisteminę dopingo programą, Pasaulinė antidopingo agentūra 2015 m. sustabdė Rusijos antidopingo centro veiklą, o po išsamių tyrimų Tarptautinis olimpinis komitetas ėmėsi beprecedenčių veiksmų – diskvalifikavo Rusiją iš olimpinių žaidynių.

REKLAMA


2016 m. Rio de Žaneiro žaidynėse, diskvalifikavus atskiras sporto šakų federacijas ir dėl dopingo įkliuvusius sportininkus, Rusija dalyvavo, bet šalyje klestėjusiai (ar tebeklestinčiai) sisteminei dopingo vartojimo kultūrai įveikti ir padaryta pažanga įtikinti Pasaulinę antidopingo agentūrą (WADA) bei Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK) penkerių metų pasirodė per maža. Todėl Tokijuje dalyvaus tik olimpinį kelialapį ir neutralių sportininkų statusą užsitikrinę Rusijos olimpiečiai.


Kas taip supykdė tarptautines sporto organizacijas bei WADA ir kas vis dėlto įvyko per rusams itin sėkmingas Sočio žaidynes?


„Rodčenkovo dvikovoje“ – nesumeluota Rusijos sporto dopingo istorija, su kuria pirmąkart buvo galima susipažinti „Oskarą“ pelniusiame Bryano Fogelio dokumentiniame filme „Ikaras“. Ne vienam Rusijos olimpiečiui Sočyje iškovoti medalį padėjo beveik neaptinkamas steroidų mišinys „Hercogienės kokteilis“, kurį sugalvojo Rusijos antidopingo centro direktorius Grigorijus Rodčenkovas, falsifikuojami ir sukeičiami šlapimo mėginiai, ranka rankon dirbantys Sočio olimpinės laboratorijos tyrėjai, korumpuoti dopingo kontrolės pareigūnai ir visą šią akiplėšišką, sąžiningo sporto idėją paminančią operaciją akylai stebinti Federalinė saugumo tarnyba (FST).

REKLAMA


Autobiografinėje knygoje Grigorijus Rodčenkovas, daugiau nei dešimt metų vadovavęs WADA akredituotai antidopingo laboratorijai Maskvoje, savo pasakojimą pradeda nuo asmeninės pažinties su dopingu, kaip jis, tada dar 22 metų Maskvos universiteto chemijos studentas ir bėgikas, pats išbandė steroidų ampules, kaip atsitiktinai sporto laikraštyje pamatęs skelbimą 1985 m. atėjo į tuometį SSRS fizinės kultūros mokslinių tyrimų ins¬titutą, kaip klupdamas ir vėl kildamas keliavo klaidžiais Rusijos sporto struktūrų laboratorijų labirintais iki pat didžiausios apgaulės sporto istorijoje – 2014 m. Sočio žaidynių.


Bet aferos grasinosi išlįsti į dienos šviesą, būti Maskvos antidopingo laboratorijos direktoriumi tapo labai pavojinga, todėl kino kūrėjo Bryano Fogelio padedamas G. Rodčenkovas pabėgo į Ameriką ir stojo į priešingą – tiesos sakytojų pusę. Jis ne tik viešai papasakojo apie savo vadovautos laboratorijos, FST ir valdžios machinacijas Sočio žaidynėse, bet kartu su teisininkais ypač prisidėjo prie to, kad 2019 m. pabaigoje JAV Atstovų rūmai, o po metų – ir JAV Senatas priimtų vadinamąjį Rodčenkovo antidopingo įstatymą, leidžiantį nustatyti bau-džiamąsias ir civilines sankcijas už tarptautinį sukčiavimą dopingu, kelti sukčiams bylas ir privačius civilinius ieškinius, o sportininkams ir rėmėjams suteikė teisę kreiptis į JAV federalinį teismą ir išieškoti žalą iš asmenų, kurie sukčiavo varžybose.



Šį įstatymą savo parašu patvirtinęs tuometis JAV prezidentas Donaldas Trumpas netgi privertė sunerimti pačią Pasaulinę antidopingo agentūrą, nes, kitų šalių atstovų ir WADA tikinimu, priėmus šį Rodčenkovo įstatymą JAV teisinė sistema peržengia JAV ribas ir imama taikyti visiems dėl dopingo įkliuvusiems asmenims. Šio įstatymo pažeidėjams gresianti bausmė išties verčia kilstelėti antakius: bauda iki 1 milijono JAV dolerių ir laisvės atėmimas iki dešimties metų.


George‘as Orwellas rašė apie dvejamintę ir paaiškino, ką ji reiškia: „Žinoti ir nežinoti, suvokti absoliučią tiesą, o sakyti kruopščiai sumontuotus melus.“


Šios knygos autorius G. Rodčenkovas sako: „Aš įkūniju šią orvelišką dvejamintę: buvau atsidavęs Sovietų Sąjungos ir Rusijos sportui, tačiau savo paties šalyje esu smerkiamas kaip išdavikas. Esu viena iš priežasčių, kodėl 2004–2014 m. mano šalis laimėjo tiek daug olimpinių medalių, bet taip pat dėl manęs ji buvo išspirta iš olimpinio judėjimo.


Mano pavardė vis pasirodo tarptautinėje spaudoje, bet iš tiesų aš esu vaiduoklis. Turbūt esate girdėję apie lapę ir vištidę. Taigi aš buvau lapė. Pastačiau vištidę. Ir tada suvalgiau vištas. Žinoma, aš nedirbau vienas, aš vadovavau Rusijos dopingo operacijai atidžiai prižiūrimas slaptosios tarnybos – FST, buvusios KGB. Sporto ministerija sekė kiekvieną mano veiksmą. O visa tai vyko akylai stebint pačiam sporto apsėstam dziudo fanatikui prezidentui Vladimirui Putinui. (...)


Puikiai žinau, kad gyvenu akivaizdžių prieštarų pasaulyje – padedu toms pačioms organizacijoms, iš kurių tyčiojausi ir niekinau, kad jos ištirtų ir išaiškintų mano buvusius bendrininkus Rusijoje. Taip, lapė sugrįžo į vištidę ir nerimauja dėl vištų gerovės! Neatsiprašinėju dėl to, ką padariau. Anksčiau dariau tai, ką turėjau padaryti; dabar darau tai, ką renkuosi daryti. Skirtumas yra milžiniškas.“

REKLAMA


Knygos ištrauka


Kol visų įvykių fone virė kova su Pasauline antidopingo agentūra (WADA), mūsų planai, susiję su Sočio žaidynėmis, darėsi vis įžūlesni. Balandžio 4-ąją Nagornychas pasikvietė mane į savo kabinetą ir atskleidė naujausią idėją. Maskvoje vyko svarbios biatlono varžybos, o biatloną – slidinėjimo kroso ir šaudymo varžybas – labai mėgo Rusijos aistruoliai. Tačiau, Rusijos nelaimei, dvi perspektyviausios biatlonininkės pasaulyje – dvynės Valia ir Vita Semerenko – buvo iš Ukrainos.


Nagornychas žinojo, kad mano laboratorija gali teigiamą dopingo mėginį paversti neigiamu, ir kadangi buvo susitelkęs į pergalę bet kokia kaina, jam kilo priešinga idėja.


– Dopingo kontrolės centre, – pradėjo atsargiai, – ar galėtume seserų Semerenko švarius rezultatus paversti purvinais?


Buvau šokiruotas ir išsigandęs – nežinojau, kur tai gali nuvesti.


– Kokiu tikslu?


Nagornychas paaiškino:


– Šios ukrainietės biatlonininkės Sočyje bus nuožmios priešininkės, o Vita Semerenko šiuo metu yra Maskvoje. Galėčiau paprašyti RUSADA žmonių, kad paimtų jos mėginį, ir tada pasakyčiau jos kodinį numerį...


Jis žvilgtelėjo į mane laukdamas atsakymo. Tai buvo vienintelis kartas mano gyvenime, kai gailėjausi, kad neturiu kišeninio diktofono. Tai, ką siūlė Nagornychas, buvo nelegalu, neetiška, o Rusijos sporto pasaulyje, kur bokso kovos vyko be pirštinių, – ir labai pavojinga. Jeigu ukrainiečiai kada nors atsektų netikrus teigiamus testus ir prisikastų iki manęs, jie padegtų mano automobilį arba pasielgtų daug blogiau.


Man reikėjo, kad pasaulis žinotų, jog ši idėja buvo Nagornycho ir kad aš jai nepritariau. Taip, aš šimtus teigiamų mėginių paverčiau neigiamas, bet niekada nedariau priešingai, man net nebuvo kilusi mintis taip pasielgti. Lygiai taip pat nė vienas iš mano draugų ar kolegų nebuvo prašęs nieko nelegalaus nevartojančių atletų šlapimo mėginį pakeisti taip, kad atrodytų, jog jie ryja dopingą! Mintyse išsivyniojau savo maišto aktą, kurį norėjau perskaityti Nagornychui.

REKLAMA


Pabandžiau jam paaiškinti, kodėl ši mintis yra bloga, bet atsargiai rinkau žodžius, nes niekas nenori priešo, kurio pareigos prasideda titulu „viceministras“.


– Būtų sunku nuslėpti faktą, kad jos šlapimo mėginys neperėjo per jos kūną ir buvo užterštas iš išorės. Be to, seserys priklauso aukščiausio lygio atletams, todėl jos įtrauktos į tarptautinį registruotų testuotinų sportininkų sąrašą. Sakykime, kad buvo suplanuota joms atlikti ne varžybų metu testą praėjus kelioms dienoms po to, kai mūsų Maskvos laboratorija jas apkaltina dopingo vartojimu, ir jie gautų švarų atsakymą be jokių draudžiamųjų medžiagų pėdsakų, kurių mes teigtume radę jų šlapime.


Nagornycho veidas vis dar buvo be jokios išraiškos.


– Tada mes neapsieitume be rimto mūsų veiklos tyrimo, o jis keltų didžiulį pavojų ir mūsų Sočio planams, ir viskam, kas laukia po to. Nemanau, kad mums dabar pavyktų tai įgyvendinti, taigi susitelkime ties Sočiu ir nekelkime sau problemų, – pasakiau.


Aš sulaikiau kvėpavimą. Ačiū Dievui, Nagornychas galiausiai atsipalaidavo ir man pritarė.


Tiesą sakant, jo gera nuomonė apie ukrainietes biatlonininkes buvo teisinga. Ukrainos sportininkės Sočyje laimėjo biatlono estafetę – keturi aukso medaliai keturioms merginoms!


Išėjau iš Nagornycho kabineto ir giliai įkvėpiau. Kartais, kai jausdavau stresą, vėl iš vaikystės atklysdavo astma; mintis galėdavau sutelkti tik lauke pripildęs plaučius tyro oro. Taip, žinoma, galėčiau padaryti taip, kad švarus šlapimas atrodytų nešvarus, tačiau tai buvo man nesuvokiamas prašymas, o rizika gerokai viršijo galimą naudą. Man reikėjo su kuo nors pasikalbėti, taigi kreipiausi į savo laboratorijos kolegą dr. Timą Sobolevskį ir uždaviau jam „teorinį klausimą“, kaip jis tyčia užterštų šlapimo mėginį. Jam šis klausimas pasirodė keistas ir jis paklausė, kas jį uždavė.


– Spėk, – pasakiau.


– Nagornychas, – atsakė. – Negalėtų būti kas nors kitas.


Gautą „ukrainietišką pasiūlymą“ atskleidžiau savo vaikystės draugui RUSADA direktoriui Nikitai Kamajevui, kuris mūsų gerbiamą viceministrą stebėjo nuo to laiko, kai šis kaip šuolininkas į tolį lankė specialią sporto mokyklą.


– Nagornychas nieko nesupranta, – pareiškė Nikita. – Galėtum suklastoti šlapimą buteliuke A, tačiau B buteliuke vis tiek būtų švarus šlapimas!


Nikita nežinojo, kad neseniai radome būdą, kaip atidaryti neįveikiamus B mėginio buteliukus.


– Ar žinojai, kodėl Nagornychą išmetė iš sporto mokyklos? – paklausė manęs Nikita. – Jį pagavo vagiant komandos narių bėgimo batelius. Tada jis suklestėjo komjaunime, o tai buvo tipinis ambicingų sporto aparato narių karjeros kelias.


WADA vis lankė mus – kažkas šnabždėjo jiems į ausį. Tą patį mėnesį jie atsiuntė sustiprintą inspekcijos komandą į Maskvą, tik šį kartą prie jos prisijungė WADA laboratorijų ekspertų grupės vadovas Johnas Milleris ir olimpinės dopingo kontrolės Barselonos laboratorijos direktorius profesorius Jordi Segura. Tai buvo trečia vietos apžiūra per šešis mėnesius ir tai kėlė įtarimų. Vis dėlto Maskvos antidopingo centras buvo produktyviausia antidopingo laboratorija pasaulyje: per 2011 ir 2012 metus mes ištyrėme atitinkamai 15 370 ir 17 175 šlapimo mėginius – daugiau nei bet kuri kita WADA akredituota laboratorija.


Pasiekti kvotas buvo vienas dalykas, tačiau mes niekaip negalėjome atsikratyti abejotinų tyrimų atlikėjų reputacijos. Pavyzdžiui, iš 67 mėginių partijos, kurią praėjusiais metais konfiskavo WADA, jie ištyrė 55 ir Piščalnikovos mėginyje rado oksandrolono metabolitų, tačiau likusių 12 mėginių išanalizuoti negalėjo, nes A buteliuke buvo nepakankamai šlapimo. Tada Rabinas įsakė dvylika B mėginių buteliukų padalyti į B1 ir B2 analizei atlikti ir buvo rasti dar du teigiami rezultatai, apie kuriuos neteisingai pranešta.


Rabinas užuodė kraują. Išsiaiškinęs apie du neteisingai praneštus teigiamus testus jis įsakė Lozanos laboratorijai atlikti pakartotinę ankstesnių 54 mėginių analizę (neįtraukiant Piščalnikovos) tokiu pat būdu – padalijant B mėginio turinį pusiau. Mes, Maskva ir Lozana, buvome pranešę, kad visi 54 mėginiai neigiami, tačiau jei būtų atlikta pakartotinė B mėginių analizė, Lozanos laboratorija gautų 8–10 teigiamų atsakymų. Vien tai savaime būtų katastrofa, bet jeigu jie suprastų, kad į A ir B mėginius supiltas skirtingas šlapimas – tai yra mes falsifikavome mėginius po to, kai mūsų paprašė juos išsaugoti, – WADA nedelsiant uždarytų Maskvos antidopingo centrą, o mūsų planai gauti akreditaciją Sočio laboratorijai visiškai žlugtų.


Tačiau tada įvyko stebuklas. Laikydamasi WADA taisyklių po tris mėnesius trukusio rūšiavimo Lozanos laboratorija sunaikino mūsų 54 „neigiamus“ mėginius. WADA buvo informuota, kad norint, jog mėginiai būtų laikomi ilgiau, reikėtų sumokėti už pratęstą saugojimą, tačiau WADA neatsakė ir mūsų problemos iškeliavo į šiukšlyną.


Viena bėda buvo išspręsta, tačiau jos vietą užėmė kita, kai WADA pro didinamąjį stiklą pradėjo tirti mūsų EPO aptikimo metodologiją. Tuo metu, kai agentūros darbuotojai buvo mūsų laboratorijoje, mes kaip tik vykdėme įprastinius testus ir – voilà! – pasirodė vadovėlinis teigiamas rezultatas. Mėginys priklausė biatlonininkei, kurią testavo per varžybas, ir mes džiaugėmės, kad šį tyrimą pamatė WADA atstovai – taip įrodėme savo sugebėjimus ir atsidavimą darbui. Mūsų lankytojai manė, kad rezultatus pranešime ADAMS, o po to ieškosime privalomos antros WADA ekspertų Barselonoje nuomonės. Nejaugi?


Teigiamas mėginys priklausė mūsų biatlono princesei Svetlanai Slepcovai ir mes tiesiog negalėjome pranešti apie jos teigiamą testą, nes ją tiesiogiai saugojo pats Mutko. Biatlonas Rusijoje buvo šventa karvė – svarbu ne tik tai, kad Slepcova pritraukdavo didžiulę TV žiūrovų auditoriją, bet ir tai, jog Rusijos biatlono sąjungos prezidentas buvo galingas oligarchas Michailas Prochorovas. Mes patekome į nekokią padėtį. WADA komanda savo akimis matė teigiamą atsakymą ir jo nepamirš. Slepcova buvo neliečiama, tačiau iki Sočio žaidynių likus mažiau nei metams negalėjome sau leisti dopingo skandalo.


Visą situaciją paaiškinau Kamajevui ir jo paklausiau, ar RUSADA galėtų suklastoti Slepcovos dopingo kontrolės formą (DKF) ir joje įrašyti kitą vardą, priklausantį ne žiemos sportininkui. Negalėjome padaryti, kad teigiamas testas dingtų, tačiau galėjome jį priskirti kam nors kitam, galbūt kam nors iš neolimpinio sporto.


– Prieš metus gal ir būtų pavykę taip padaryti, – paaiškino Nikita. – Kai laboratorija siųsdavo teigiamus rezultatus į ADAMS ir RUSADA galėdavo uždelsti, prieš paskelbdama atletų vardus tarptautinėms organizacijoms.


Tačiau dabar viskas veikė kitaip.


– Dabar WADA primygtinai reikalauja, kad nacionalinės antidopingo agentūros visus dokumentus, ypač vardus, nedelsiant skelbtų ADAMS sistemoje, net prieš pristatant mėginius į laboratoriją analizei.


– Taigi, Grinia, nėra kaip tau padėti, bičiuli, atleisk, – užbaigė.


Grinia mane prieš 40 metų vadino mūsų daugiabučio kieme.


Tačiau nepamirškite – čia juk Rusija, stebuklų šalis.


Savo problemą išdėsčiau Nagornychui, kuris paspaudė RUSADA ir šie rugsėjį nenoriai suklastojo šio atvejo dokumentus. Po jų kūrybiško perrašymo Slepcovos teigiamas testas dingo ir ją pakeitė trisdešimt kelerių metų sambo imtynininkė, įtariama EPO vartojimu. Žinoma, klaidingą pranešimą ir vėlavimą reikėjo paaiškinti taisytinų veiksmų ataskaitoje (angl. CAR) ir tai buvo vienas sudėtingiausių mano rašytų dokumentų. Man prireikė dešimties juodraščių, kad apibūdinčiau mūsų klampųjį tinklą, kurį knygoje „1984-ieji“ taip gerai aprašė George‘as Orwellas, kai kalbėjo apie gebėjimą „pamiršti tai, ką reikia pamiršti, o paskui, atėjus reikalingam momentui, ištraukti visa tai iš atminties ir greitai vėl pamiršti.“


Iš esmės tokia ir buvo mano CAR#19.