Leidykla „Briedis“ pristato Evos Schloss ir Karen Bartlett knygą „Gyvenimas po Aušvico“, skirtą holokausto ir genocido aukoms, kurios negalėjo papasakoti savo istorijų.

Po trisdešimties metų holokausto išlikėlių jau nebebus, todėl ši knyga – Evos laiškas ateities kartoms.

Evą naciai suėmė per penkioliktąjį jos gimtadienį, kaip ir tūkstančius kitų žmonių, sugrūdo į tamsius, ankštus gyvulinius vagonus, nugabeno per visą Europą ir išmetė prie Aušvico–Birkenau koncentracijos stovyklos okupuotoje Lenkijoje vartų. Ji išgyveno dėl savo ryžto, motinos Fritzi meilės ir rūpesčio. Sovietų armijai 1945 m. išlaisvinus Aušvicą, Eva ir Fritzi pradėjo kelionę namo. Jos beviltiškai ieškojo tėvo Ericho ir brolio Heinzo, kurie koncentracijos lageryje nuo jų buvo atskirti. Netrukus atėjo tragiška žinia – abu vyrai žuvo.

Prieš karą Amsterdame Eva susidraugavo su bendraamže Anne Frank. Jos sulaukė skirtingo likimo, bet Eva visą gyvenimą liko susijusi su drauge – po karo Anne tėvas Ottas Frankas grįžo į Nyderlandus ir dėl abipusio sielvarto bei netekčių artimai ėmė bendrauti su Evos motina. Jie susituokė 1953 metais, ir Ottas tapo Evos patėviu.

Tai skausmingas ir atviras Evos pasakojimas apie išgyvenimą per karą, apie viltį beviltiškiausiose situacijose. Niekas niekada nepateisins siaubingų nacių nusikaltimų. Persekioti žmones dėl to, kad jie žydai, – nežmoniška. Jų veiksmai niekada nebus pateisinti – knygos autorė viliasi, kad dėl tokių asmeninių istorijų kaip jos jų niekas napamirš. Jos prisiminimai leidžia iš arti pažvelgti į tuometinį siaubą, kuris ją sunaikino fiziškai ir dvasiškai. Apžvelgiamos Evos pastangos gyventi po karo, motinystė ir santuokos patirtis, noras tęsti patėvio Otto darbą – užtikrinti, kad Anne Frank niekada nebūtų pamiršta.

Knygos ištrauka

Kitą dieną SS grįžo į Birkenau – anksti ryte jie pasirodė šarvuotais automobiliais. Jie padegė 5-ąjį krematoriumą ir išvažiavo sprogdinti netoliese esančių tiltų. Virš galvų, danguje, vokiečių ir rusų lėktuvai plakėsi oro mūšyje.

Išaušus kitam rytui mes jau audringai diskutavome, ką daryti ir kur eiti. Atrodė, kad vis kalbėjomės ir kalbėjomės kelias valandas. Staiga atsidarė barako durys, ir moteris suriko:

– Prie vartų lokys… Lokys!

Atrodė neįtikėtina, bet Birkenau buvo įmanoma viskas. Išsigandusios nutykinome prie įėjimo ir paslapčia žvilgtelėjome į tą keistą reginį. Ten iš tiesų stovėjo „lokys“ – stambus vyras, apsitaisęs lokenomis ir į mus spoksantis toks pat išsigandęs, kaip ir mes. Gal turėjau elgtis atsargiau, bet tą akimirką pajutau nevaržomą džiaugsmą. Nubėgusi jį apkabinau. Tai buvo 1945 metų sausio 27-oji, ir sovietų kariai atvyko mūsų išvaduoti.

Po karo sąjungininkų pajėgų vaidmuo ir veiksmai buvo vertinami įvairiai. Kai kurie kritiškai žvelgė į idėją, kad viena pusė buvo „bloga“, o kita – „gera“, ir tikriausiai teisėtai. Dokumentai atskleidė, kad britai ir amerikiečiai puikiai žinojo apie žydų naikinimą Aušvice dar 1943-iaisiais ir atmetė prašymą bombarduoti dujų kameras 1944 metų vasarą. Britų Užsienio reikalų ministerija oficialiai parašė, kad Aušvico bombardavimas gali sukelti „pabėgėlių antplūdį“: jie neva leisis į Palestiną, kur tebebuvo britų protektoratas, ir pareikalaus nepriklausomos valstybės. Gal Aušvico bombardavimas praktiškai nieko nebūtų pakeitęs, nes iki to laiko buvo mirusi didžioji aukų dalis. Gal atakos metu būtų žuvę dar daugiau žmonių – kas žino. Aišku tik tiek, kad noras laimėti karą ir palaikyti griežtą antiimigracijos politiką sąjungininkams buvo svarbiau už pagalbą žydams.

Taip pat daug ko buvo prirašyta apie rusų kareivių vaidmenį ir vokiečių moterų prievartavimus. Norėčiau pasakyti, kad savo širdyje norėčiau rasti užuojautos toms moterims, bet negaliu, turėdama omenyje, ką mano šeimai padarė nacių režimas, kurį jos palaikė. Supraskite, aš šia tema negaliu kalbėti objektyviai – mano pačios kančios ir netektys visada bus giliai ir jautriai įsišaknijusios. Vis dėlto suvokiu ir tikiu, kad žmogaus teisės turi būti taikomos visiems ir jokių žiaurumų pateisinti negalima.

Mano patirtis su sovietų kariais buvo tokia: jie – mano išlaisvintojai ir draugai. Tie pirmieji kareiviai buvo iš 1-ojo Ukrainos fronto 60-osios armijos, kuriai vadovavo generolas Pavelas Kuročkinas. Per kelias ateinančias dienas stovykloje įsikūrė iš pradžių mažesnės, po to ir didesnės kareivių grupės. Jie mums išvirė sotaus maisto, kalbino ir leido šildytis prie laužo.

Mama vis dar tikėjo, kad mums saugiau gyventi ne barake, todėl laikinus namus kartu su Olga ir prancūze Yvette įkūrėme apleistoje sarginėje. Sarginė buvo nedidelė ir jauki, o mes pirmą kartą nuo atvykimo į Aušvicą išsimiegojome padoriose lovose.

Įsitempusios laukėme, kol pasibaigs karas ir sulauksime kokio nors ženklo, kad vokiečiai dingo. Mes vis dar buvome grėsmingai per arti fronto linijos, o sovietų kariai stūmėsi tai pirmyn, tai atgal, priklausomai nuo mūšių. Išlaisvindami stovyklą ir kovose su besitraukiančiais vokiečiais žuvo 231 karys.

Įtampa, netikrumas ir pavojus buvo kone apčiuopiami. Vieną dieną mamą, semiančią vandenį, užkalbino SS kareiviai, kurie, važiuodami sunkvežimiu, sustojo net cypindami padangas. Pasibaisėjusi pro sarginės langą žiūrėjau, kaip jai liepia žygiuoti keliu kartu su kitomis stovyklos moterimis. Krausčiausi iš proto, bet Yvette ir Olga bandė mane paguosti: negi tokiu metu galėčiau netekti mamos. Jį grįžo tik vėlai vakare. Mama paaiškino mačiusi, kaip vokiečiai šaudo kitas moteris, ir suprato, kad vienintelis būdas išgyventi – kristi į sniegą ir apsimesti mirusia. Ji tinkamu metu susvyravo ant netvirtų kojų, sukosėjo ir apsimetė prarandanti sąmonę, o atsistojo tik po kelių valandų. Į stovyklą ji grįžo keliu, nuklotu kruvinais kūnais.

Tai buvo pavojingos ir beviltiškos dienos. Laisvė buvo ranka pasiekiama, tad mirtis atrodė dar žiauresnė nei bet kada. Sunku suvokti, kad daugybė moterų mirė ne nuo nacių rankų, bet suvalgiusios gero, karšto maisto, kurį dalijo mūsų išlaisvintojai. Šitiek ilgai badavus jų kūnai paprasčiausiai nebesusidorojo su netikėtai pasikeitusia mityba.

Aš pati, norėdama išgyventi, turėjau pasiryžti kraštutinumams. Vieną dieną lauke ieškojome maisto ir aptikome ką tik sovietų nušautą arklį.

– Eime, – sužnibždėjo Olga, stumdama mane prie garuojančio sniege kūno. Paėmusi peilį, ji pradėjo pjauti jo pilvą. – Tiktai pažiūrėk! – paskatino ji. Žvilgtelėjau, nors žiūrėti visai nenorėjau. Viduje buvo pusiau susiformavęs kumeliukas. Nuo vaizdo ėmiau žiaukčioti ir nusukau akis, bet Olga pareiškė: – Išeis puikus troškinys!

Valgyti negimusį kumeliuką man atrodė bjauru, ir aš vien nuo minties sudrebėjau ir užsimerkiau. Bet aš badavau, o poreikis valgyti mėsą buvo stiprus ir instinktyvus. Kumeliuko nevalgiau, bet tą naktį stojau į savo vietą prie ugnies, ir mes valgėme arklieną.

Kiekvieną dieną atgaudamos vis daugiau jėgų, nedrąsiai ėmėme mąstyti apie ateitį. Kartu su mama nuolat aptarinėjome, kas nutiko tėčiui ir Heinzui. Mes be galo norėjome nueiti į vyrų stovyklą 1-ajame Aušvice ir pabandyti juos susirasti. Olga mus paliko ir leidosi į gimtinę Lenkijoje, bet sarginėje vis dar tebegyveno Yvette. Ji irgi norėjo nueiti į vyrų stovyklą. Mes ne tik norėjome paieškoti tėčio ir Heinzo, bet ir žinojome, kad ten yra daugiau įsikūrusių sovietų karių, tad tikėjomės, kad ten bus saugiau.

Nusprendžiau, kad lengviau ir saugiau pirmą kartą ten leistis be mamos. Kartu su Yvette leidomės į 1-ąjį Aušvicą – į ilgą ir sekinančią kelionę per sniegą. Galiausiai pamatėme triaukščių plytinių pastatų kompleksą ir pakelėse išsirikiavusius sovietų sunkvežimius. Vos tik įėjome pro vartus, Yvette atsiskyrė pasikalbėti su kareiviais, bet aš ėjau toliau.

Praėjusi pro metalinį ženklą, pagal nacių nurodymus sukurtą kalinių, tą, kuris garsėja savo melu „Arbeit macht frei“ – „Darbas išlaisvina“, – pamenu, dar pagalvojau, kad jis atrodo kaip mažas ir nereikšmingas žiauriausios pasaulio ideologijos simbolis.

1-ojoje Aušvico stovykloje niekada anksčiau nesilankiau: nutiestos gatvės ir išsirikiavę niūrūs pastatai atrodė visai kitaip nei daug didesnės ir atviresnės Birkenau erdvės. Buvau pasiryžusi susirasti tėtį ir Heinzą. Priėjau prie pirmojo gyvenamojo vyrų barako. Jie buvo patenkinti mane pamatę ir apibėrė klausimais apie dingusias žmonas ir dukteris. Neturėjau jokių jiems naudingų žinių, o jie mainais man irgi nieko naudingo nepasakė. Klaidžiojau aplink ir klausinėjau kiekvieno praeinančio žmogaus, užėjau į kiekvieną baraką. Galiausiai suradau vyrą, kuris pažinojo tėtį ir Heinzą. Jis pasakė, kad jie iškeliavo prieš kelias dienas – juos išsivarė vokiečių kariai. Mano širdis nusirito į kulnus – aš taip tikėjausi, kad mes juos surasime. Vis dėlto jie vis dar gyvi ir kažkaip išsisuko nuo dujų kamerų. Nepaisant nieko, visi keturi buvome gyvi, ir tai suteikė man vilties. Tikėjau, kad jie stiprūs ir ištvers bet ką.

Atpažinau vieną vyrą. Jis buvo sulysęs ir suvargęs, įdubusiomis akimis ir susisupęs į antklodę. Man artėjant pakilo nuo gulto.

– Man atrodo, aš jus pažįstu, – pratariau. – Aš Eva, mergaitė, kuri žaisdavo su Anne Mervėdės aikštėje.

Tai buvo Ottas Frankas. Prisiminęs mane linktelėjo.

– Gal žinai, ar čia yra ir Anne su Margot? – paklausė tokiu pat beviltišku balsu, kokiu aš klausinėjau apie tėtį ir Heinzą. Paaiškinau, kad stovykloje nesutikau jokių pažįstamų iš Amsterdamo.

Buvo vėlyva popietė – atėjo laikas grįžti į sarginę, susiradau Yvette, bet ji atsisakė eiti su manimi. Dabar, kai ji jau atėjo į pagrindinę stovyklą ir vėl susitiko su vyrais, tikrai nebenorėjo grįžti į Birkenau. Maldavau, kad ji eitų su manim, nes kelias buvo ilgas, o netoliese vis dar girdėjosi mūšių garsai, bet ji atsisakė.

Pabandžiusi sukaupti visą drąsą, leidausi eiti – kojos mane nešė tamsiu keliu, o aš tegalėjau įsivaizduoti virš galvos lekiančias kulkas. Pagaliau sugrįžus, mama nerimaudama atidarė duris, o aš susmukau ant žemės iš nuovargio ir palengvėjimo. Abi sutikome, kad geriau būtų persikraustyti į 1-ąjį Aušvicą, tad kitą dieną susirinkome daiktus, o aš jai papasakojau apie susitikimą su Ottu Franku.

Tiesą sakant, kartu su mama žengdama pirmuosius žingsnius į naująjį mūsų gyvenimą nesuvokiau, kad daugelio žmonių, pažinotų anksčiau, nebepamatysiu, o tie, kuriuos vėl susitiksiu, atrodys kaip kankiniai, neatpažįstamai pasikeitę nuo visko, ką teko patirti.

Kartu su mama netrukus iškeliausime iš Aušvico, bet daugumai mano draugų pasisekė ne taip gerai.

Susanne Lederman, mergaitė, kuria taip žavėjausi, iš Vesterborko į Aušvicą buvo atgabenta 1943 metų lapkričio 16-ąją ir 19 dieną pateko į dujų kamerą.

Hermanas de Levie, man gėles dovanojęs ir mano vaikinu norėjęs tapti berniukas, 1944 metų rugsėjo 4 dieną buvo pervežtas į Terezyną ir mirė gruodžio 15-ąją.

Geriausia mano draugė Janny Koord 1943 metų rugsėjį buvo atvežta į Aušvicą kartu su broliu Rudi ir tėvais. Janny buvo nunuodyta dujomis rugsėjo 10-ąją, o jos brolis išsiųstas dirbti į anglių kasyklas, kur mirė gruodžio 31 dieną.

Anne ir Margot Frank kartu su tėvais Edith ir Ottu 1944 metų rugsėjo 3 dieną, sekmadienį, buvo atgabenti paskutiniu traukiniu, iš Vesterborko išvykusiu į Aušvicą. 1944 metų spalį Anne ir Margot išsiuntė į kitą stovyklą – Bergeną–Belseną Vokietijoje. Edith liko Birkenau ir mirė likus dešimčiai dienų iki išlaisvinimo – 1945 metų sausį. Gyvendamos Bergene–Belsene pasibaisėtinomis sąlygomis abi merginos smarkiai susirgo ir 1945 metų kovą, likus visai nedaug iki išlaisvinimo, irgi mirė.

Aušvice–Birkenau buvo nužudyta daugiau nei milijonas žydų, o per išlaisvinimą gyvų tebuvo likę vos 6 tūkstančiai. Nors vokiečiai į Berlyną skubiai išsiuntė kaip įmanoma daugiau pagrobtų daiktų, o vėliau sudegino „Kanados“ sandėlius, rusų kariai vietovėje rado daugiau nei milijoną drabužių, taip pat 43 255 poras batų ir 6800 kilogramų moterų plaukų. Vėliau patikrinus plaukų pavyzdžius, net ir tuos, kuriuos panaudojo vokiečių įmonės, tyrimai parodė ciano vandenilio, vieno iš „Zyklon B“ dujų ingredientų, pėdsakus.

Su mama išgyvenome dėl sėkmės, valios ir Minni apsaugos. Ištvėrėme tai, ką laikiau baisiausia etninių valymų ir žudynių ideologija istorijoje. Naciai po visą Europą mūsų šeimą gainiojo, varomi pamišėliškos manijos ir ryžto nesustoti, kol visi žydai visi iki vieno bus sunaikinti. Aš likau gyva, bet turėjau iš naujo mokytis gyventi ir atrasti savo vietą pasaulyje, kuris dažnai nieko nenorėjo žinoti apie mano matytą siaubą.

Tačiau 1945 metų sausį apie tai beveik negalvojau. Mane užvaldė džiaugsmas, kad esu gyva, ir palengvėjimas, jog nebereikia alkti ir galiu dėvėti šiltus drabužius. Mano mintys tuo metu sukosi apie grįžimą namo į Amsterdamą ir vėl susitikimą su tėčiu ir Heinzu.