Leidykla „Briedis“ pristato profesoriaus Benedikto Šetkaus knygą „Lietuviai svetimųjų karuose: bendražygiai ir priešai. Amžininkų liudijimai“. Šis darbas unikalus tuo, kad jame pateikti autentiški liudijimai apie lietuvių dalyvavimą karuose, vykusiuose įvairiuose pasaulio kampeliuose. Dalis mūsų krašto žmonių kariavo savo noru, nes tai buvo pragyvenimo šaltinis, arba dėl įsitikinimų, kiti į svetimųjų kariuomenes pakliuvo per prievartą ir buvo verčiami kautis už kitų valstybių interesus. Dažnai nutikdavo, kad lietuviai kovojo ir vieni prieš kitus, atsidūrę skirtingose pusėse.

Tikimės, kad autentiški prisiminimai, laiškai ar to laikotarpio publicistika pasitarnaus siekiantiems giliau suvokti aprašomus įvykius, pažvelgti į karą jų dalyvių ir amžininkų akimis, bus naudingi tiems, kurie nori sužinoti, ką patyrė kareivis kasdienybėje, kas padėjo jam išgyventi, kiek jam pasitarnavo ar tapo trukdžiu jo tautybė, turėta pilietybė ir kt.

Pažymėtina, jog kai kuriems iškiliems asmenims ar kariniams junginiams skirtos atskiros knygos, mokslo straipsniai. Šio leidinio tikslas yra apžvalginio pobūdžio, todėl išsamiai pristatyti dvi dešimtis karų ir juose kariavusių lietuvių nėra galimybių. Kadangi žmogaus požiūris ir išgyvenimai yra subjektyvus dalykas, autentiškos medžiagos nesiekta vertinti ir tikslinti moksliniu požiūriu. Netgi sąmoningai pateiktos kai kurios sovietinio laikotarpio publikacijos, kurios byloja apie to laikotarpio ideologiją, absoliučiai daugumai šių dienų skaitytojų nepriimtiną, tačiau tose publikacijose pateikta nemažai faktų apie lietuvius karius, jų politines pažiūras, karo meto sąlygas, kareivių išgyventas akimirkas ir pan. Todėl bet kurio istorinio laikotarpio išreikštas požiūris mums turėtų būti taip pat vertingas, turint omenyje, kad praėjus trims dešimtmečiams po Lietuvos valstybės atkūrimo užaugo karta, kuriai okupacijos laikotarpiu būdinga terminologija, pateikti vertinimai ir kt. tampa neįprasti ir ne visada suprantami. Skaitytojui siūlome neskubėti piktintis, jeigu pateiktų tekstų autorių ir skaitytojo požiūriai skiriasi, jeigu suras vieną kitą netikslų faktą.

Pateikti atsiminimai, laiškai ir straipsniai apima laikotarpį nuo JAV Nepriklausomybės kovų ir Napoleono Bonaparto užkariavimų iki Sovietų Sąjungos pradėto karo Afganistane.

Neretai nuvykę į kitas valstybes ir sustoję prie paminklų, įamžinančių čia vykusias kovas, nesusimąstome, kad tie memorialiniai paminklai ir kompleksai skirti ir kritusiems lietuviams. Šios knygos tikslas – priminti šiandienos kartoms apie mūsų tautiečius, galbūt net žemiečius ir giminaičius, padėjusius galvą toli nuo Lietuvos.

„Iš visų vokiečių kareivių geriausiai prisimenu ir niekados neužmiršiu Tilžės lietuvio Kraštulio. Jis buvo štabo raštininkas. Bet mes, lietuviai, šiuo karu esame labai nuskriausti, nes už svetimus reikalus brolis žudo brolį. Mes, vieni stodami už vokiečius, kiti už rusus, kiti kitus priešais vadiname ir šaudome, o šie, mūsų tikrieji priešai ir mūsų kraujo gėrikai, džiaugiasi ir mūsų mirtimi naudojasi“ (Lietuva Didžiajame kare. Sud. P. Ruseckas, 1939).

„Mort pour la France et pour sa Pat rie Lithuanie – Mirę už Prancūziją ir už savo Tėvynę Lietuvą. Tokį antkapio užrašą mes skaitome vienuose Indokinijos kapuose. Tai kapai, kurie jau priglaudė apie 6 tūkstančius karių, žuvusių nuo komunistų kautynėse. Tarp įvairių legionierių paskutiniu laiku žuvo 19 lietuvių“ (Karys, 1953).

Knygos ištrauka

Lietuviai kariai vakariečių nelaisvėj

Frontui esant dar Liaubano ruože, amerikonai iš lėktuvų pasėjo daugybę atsišaukimų įvairiomis kalbomis,
ragindami kitų tautybių karius sabotuoti vokiečių karinę tarnybą, gadinti karinės reikšmės įrengimus ir su įvairiomis žiniomis pasiduoti į vakariečių nelaisvę. Pasidavusiems žadėjo žmoniškas sąlygas ir laisvę.

Kaip ir kiti, lietuviai kariai irgi skubėjo išsilaisvinti iš vokiečių ir bėgti į amerikonų pusę. Pasidavę į nelaisvę,
lietuviai drauge su vokiečiais buvo nuvežti už Reino ir uždaryti už vielų atvirame lauke. Tarp Bad Kreuznach ir Bingen ir abipus upės Nake iki Reino ištisi laukai buvo aptverti spygliuota viela, už kurios buvo suvaryta masės belaisvių. Atrodė, lyg gyvųjų kapinynas.

Balandžio mėnuo ir gegužės pradžia buvo labai lietinga. Žemė toje vietoje derlinga ir gerai įdirbta. Bulvės, miežiai, dobilai ir kt. javai jau buvo gerai paaugę. Alkana belaisvių minia visus daigus ir visa tai, kas buvo žalia, tuojau nurinko ir suvalgė. Mažyčiai, vos užsimezgę obuoliukai iki paskutinio buvo nuraškyti.

Gegužės 8 d. įvairių tautybių belaisviai (iš viso 13 tautybių) buvo atskirti nuo vokiečių ir atskirai uždaryti.
Maistą, kad ir labai mažame kiekyje, pradėjo duoti reguliariai ir tvarkingiau, todėl kiekvienas po šiek tiek gaudavo. O prieš tai tam tikrą kiekį amerikonai įmesdavo pro vartus ir žiūrėdami juokdavosi, kaip stipresni belaisviai išsidraskydavo tarp savęs, o silpnesniems nieko nelikdavo.

Kaip ir pats kraštas, taip ir belaisviai, kurie buvo kairiajame Reino krante, liepos 8–10 d. buvo perleisti prancūzams. Kai tik prancūzai viską perėmė, belaisvių gyvenimas dar labiau pasunkėjo. Maisto davinys ir kiekybe, ir kokybe labai sumenko. Pradėjo daug daugiau belaisvių mirti. Tuomet prancūzai senus ir jaunuolius paleido į laisvę, o likusius išgabeno į Prancūziją.

Prancūzų neapykanta vokiečių ir kitų tautybių belaisviams buvo labai didelė. Kelyje per Prancūziją belaisvių traukinius prancūzai (vyrai, jaunuoliai ir net moterys) apmėtydavo akmenimis, buteliais ir kt. Sustojimo vietose belaisviai nedrįsdavo paprašyti vandens. Būdavo apspjaudomi ir palydimi nešvariais žodžiais. Panašiai su belaisviais elgėsi ir belgai, ir olandai. Ir koks skirtumas tarp jų ir lietuvių! Lietuviai, nors ir buvusius priešus-belaisvius, sušelpdavo ir savo neapykantos nerodydavo. Lietuvis turi daugiau krikščioniškos moralės.

Nors Prancūzijos klimatas yra švelnus, bet spalio mėnesį, ypač pajūryje, jau buvo vėsu ir labai drėgna. Kai sulysę, barzdomis apaugę, alkani ir susitraukę belaisviai slankiodavo La Mance didžiųjų stovyklų patvoriais, prancūzai praeiviai tyčiodavosi ir rodydavo begėdiškus veiksmus.

Ant stulpų kabojo plakatai su užrašais, kad čia su belaisviais elgiamasi pagal Ženevos konvencijos nuostatus. Bet gyvenimo tikrovė rodė visai ką kita ir belaisviai tik nusispjaudavo perskaitę tokius plakatus. Pakeliui iš mažos Orange geležinkelio stoties į dideles La Mance belaisvių stovyklas lydėjo prancūzų kareiviai. Savo šautuvus jie nešė ant nuleistos rankos, t. y. horizontaliai. Durtuvai buvo uždėti ant šautuvų. Kai tik koks nuvargęs belaisvis atsilikdavo truputį, tai prancūzas atsilikusiam durdavo į užpakalį arba šlaunį. Tokiu būdu nukentėjo ir keli lietuviai belaisviai. Vytautui Aleksynui buvo gana giliai pradurta kairės kojos šlaunis. Žaizda ilgai negijo, užpūliavo ir taip buvo išvežtas į Sibirą. Jurgis Tomkevičius taip pat buvo perdurtas, bet po kelių savaičių pagijo. Kiti nukentėjo lengviau. Buvo vienintelė proga išeiti iš to baisaus skurdo, tai įsirašyti į svetimšalių legioną, kurį prancūzai net po kelis kartus per dieną piršo. Įsirašius į legioną, prancūzai tuojau švariai aprengdavo, sočiai pavalgydindavo, duodavo cigarečių ir pasiųsdavo prie belaisvių tvoros, kad sugundytų kitus rašytis. Daug jaunų vyrų įsirašė ir tuojau išvyko, bet didesnė dalis pasiliko ir laukė savo likimo už spygliuotos vielos. Vėliau jie buvo atiduoti rusams ir išvežti aiškiam laikui į Sibirą.

Tuo metu Prancūzijos gyvenimas dar tebebuvo pairęs. Fabrikai nedirbo, kasyklos taip pat beveik neveikė ir dideli žemės plotai dirvonavo. Stotyse, gatvių skersgatviuose ir kt. stoviniavo pulkai vyrų, moterų ir jaunuolių ir grūmėsi už Amerikos kareivio numestą cigaretės nuorūką. Tuo laiku gražiausiai Prancūzijoje atrodė raudonieji rusų karininkai ir kareiviai. Karininkai dėvėjo ilgom mėlynom kelnėm, trumpu auksiniais antpečiais švarku ir geltonais batukais. Kareiviai taip pat buvo švariai aprengti ir nuolat rūkė amerikoniškas cigaretes.

Tikrai buvo graudu, o kartu ir juokinga žiūrėti,kaip švarioje Versalio stotyje raudonarmiečiai mėtė dideles cigarečių nuorūkas, o prancūzai būriais puolė prie jų. Tuo laiku buvo didžiausia rugiapjūtė Prancūzijos komunistams ir įvairiems raudonųjų agentams. Tuomet didžiausias jų užnugarys buvo raudonieji rusų karininkai ir kareiviai. Geležinkelių stotyse, kryžkelėse ir kitose viešose vietose kabojo juodos lentos su raudonais įrašais, skelbiančiais komunistų partijos vietą.

Po belaisvių stovyklas vaikščiodavo rusų karininkai ir politrukai ir rinkosi savo „piliečius“, t. y. vyrus, kilusius iš bolševikų užimtų kraštų. Savo aukas rusai vežėsi į Versalio pereinamąją stovyklą. Prancūzų karininkų pataikavimas ir keliaklūpsčiavimas prieš rusus atrodė ne tik juokingas, bet ir vaikiškas.

L-as A. Lietuviai kariai vakariečių nelaisvėj. Karys, 1955, Nr. 2, p. 39–40.