Rusijos politinis karas. Peržengiant hibridinio karo ribas (+ knygos ištrauka)

Rusijos politinis karas. Peržengiant hibridinio karo ribas (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato šiuolaikinės Rusijos politikos ir saugumo bei tarptautinio organizuoto nusikalstamumo specialisto Marko Galeotti knygą „Rusijos politinis karas. Peržengiant hibridinio karo ribas“.


Rusijos geopolitinis iššūkis Vakarams dažnai apibūdinamas kaip „hibridinis karas“, tačiau prof. M. Galeotti ginčija šiuo atžvilgiu vyraujančią nuomonę. Jis remiasi supratimu apie „vėlyvąjį Putino“ režimą ir Rusijos požiūrį į saugumą bei žvalgybą, kad būtų galima apsvarstyti tinkamus Vakarų užsienio politikos atsakus ir numatyti, koks gali būti Europos saugumo politikos atsakas.


Rusija siekia skleisti priešiškas nuotaikas: užsienyje jos diplomatai pliekia Vakaruose vyraujančią „rusofobiją“ ir kursto populistines nuotaikas, o šalies žiniasklaida pristato Rusiją kaip taikų kaimyną ir tradicinių socialinių vertybių tvirtovę. Jos šnipai kiša nosį visur ir nevengia žudyti, o įsilaužėliai ir troliai kiaurą parą atakuoja Vakarų sistemas. Paprastai tai vadinama „hibridiniu karu“, bet tai neteisingas rusų strategijos supratimas. Šiuo tyrimu, kuriame remtasi ne tik gausiais rusų rašytiniais šaltiniais, bet ir pokalbiais su Rusijos kariuomenės, saugumo ir vyriausybės pareigūnais, įrodoma, kad Kremlius pritaikė tradicines nekarinio „politinio karo“ formas šiandieniniam pasauliui. Putinas supranta, kad vieningi Vakarai yra žymiai turtingesni ir stipresni, todėl siekia juos skaldyti ir blaškyti, vildamasis, jog taip privers Vakarus arba susitaikyti su jo pretenzija į Rusijos, kaip pasaulio galios, statusą, arba bent jau nesugebės užkirsti jam kelio. Šio proceso eigoje Rusija gali išpranašauti, kaip pasikeis pati karo prigimtis – gali būti, kad ateitis priklauso politiniam karui.

Markas Galeotti yra Prahos tarptautinių santykių instituto vyresnysis mokslo darbuotojas nerezidentas ir Jeano Monnet mokslo darbuotojas Europos universitetiniame institute Florencijoje, Italijoje. Jis konsultuoja įvairiausias auditorijas, pradedant Didžiosios Britanijos Bendruomenių rūmų užsienio reikalų komitetu ir baigiant NATO parlamentine asamblėja, FTB ir komercinėmis organizacijomis, Rusijos politikos ir veiklos užsienyje klausimais. Šiuo metu M. Galeotti atlieka Rusijos žvalgybos bei saugumo tarnybų įtakos šalies politikai, verslui ir visuomenei tyrimą.

REKLAMA


Lietuvių skaitytojui autorius žinomas iš garsiai nuskambėjusios knygos “Vory. Rusijos supermafija”.


Knygos „Rusijos politinis karas. Peržengiant hibridinio karo ribas“ ištrauka


Diskusija, ar rusai yra europiečiai, azijiečiai, eurazijiečiai ar dar kas nors, yra šimtmečių senumo ir nesiliauja iki šiol. Vis dėlto, kalbant apie saugumo politiką, akivaizdu, kad Maskva susiduria su išskirtiniais rūpesčiais, savaip žiūri į pasaulį ir savaip suvokia, kaip reaguoti į numanomas grėsmes. Kai kurias intelektualias diskusijas apžvelgsime vėliau, pirmiausia vertėtų mažumėlę pasvarstyti, kodėl Kremlius įsitikino, kad jo neišvengiamai laukia egzistencinė ir kultūrinė kova su Vakarais, kodėl reagavo būtent taip. Tai kažkiek susiję su skirtumu tarp to, kaip Rusija mato save ir kaip su ja elgiasi Vakarai – svarbiausia Jungtinės Valstijos, – bet taip pat ir su Putino siekiais sugrąžinti Rusiją į, jo manymu, jos teisėtą vietą, ir su spraga tarp Putino troškimų ir tikrųjų šalies pajėgumų. Tokiame kontekste atsispindi ir institucinės aplinkybės, progresyvus politikų suasmeninimas – iš pradžių valdant Borisui Jelcinui, o paskui Vladimirui Putinui, – ir tai skatina iš esmės verslumu ir griovimu paremtą politikos modelį.

REKLAMA


Oficialiuose ir neoficialiuose Rusijos pareiškimuose nuolat pasikartoja tema, kad Vakarai sumenkino ir sumušė jų šalį. 2014 metų kovą, rusams vis labiau suimant Krymą į savo rankas ir veržiantis į Donbasą, JAV prezidentas Barackas Obama pasakė liūdnai pagarsėjusius žodžius, apibūdindamas Rusiją kaip „regioninės įtakos valstybę, grasinančią kai kurioms artimiausioms savo kaimynėms – ne iš stiprybės, bet iš silpnybės“. Nors daugeliu atžvilgių šie žodžiai yra objektyviai teisingi, jie akivaizdžiai įsiutino Putiną, nes šis pasišiaušė ir pavadino teiginį „žeminančiu bei absoliučiai klaidingu“. Iš dalies toks įsiūtis, tikėtina, buvo tik vienas iš daugybės griūvančių Rusijos ir Vakarų santykių simptomų, kilusių iš naujo įsitikinimo, kad Rusija ne tik buvo išduota praeityje, bet ir atsidūrė pavojuje šiandien.


Putinas atėjo į valdžią 2000-aisiais kaip pragmatiškas nacionalistas, skeptiškai žiūrintis į Vakarų vertybes bei siekius, bet susitaikęs su mintimi, kad Rusijos ateitis susijusi su glaudesniu ekonominiu ir politiniu bendradarbiavimu su Vakarais; bet atrodo, kad dar prieš grįždamas į prezidento kėdę 2012-aisiais Putinas pasikeitė. Jis ėmė vis labiau tikėti savo paties retorika ir, tiesą sakant, savo paties mitologija, demonstruodamas asmeninį ir ideologinį polinkį į agresyvesnį rusų nacionalizmą. Jis laikosi požiūrio, kad Rusijos vietai pasaulyje ir jos išskirtinei bei nepakartojamai kultūrai pavojų kelia ir kenkia vakariečių vertybės bei politinės ambicijos. Kaip jis pareiškė 2011 metais: „Kartais man atrodo, kad Amerikai reikia ne sąjungininkų, o vasalų.“



Čia napakaks vietos pakartoti visą Kremliaus litaniją apie vakariečių klastas, nuo „išdavystės“ dėl NATO plėtros iki „spalvotųjų revoliucijų Ukrainoje, Sakartvele (Gruzijoje) ir Kirgizstane organizavimo“ ar antikorupcinio ir prodemokratinio aktyvizmo bei opozicijos judėjimų „paramos“ pačioje Rusijoje. Tam prireiktų atskiros knygos. Kai kurios jų yra kažkiek pagrįstos, kitos – akivaizdžiai ne. Bet čia svarbu pabrėžti, kad tai nėra tik paprasčiausiai patogus politinis naratyvas, siekiant demonizuoti priešininką ir mobilizuoti nacionalistiškai nusiteikusius šalininkus – nors, be abejonės, visa tai yra tiesa, – bet taip pat tuo nuoširdžiai tiki didelė dalis politikos ir ypač saugumo elito – visų pirma Putinas ir artimiausi jo sąjungininkai.


Pavyzdžiui, Saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas yra stačiokiškai pareiškęs, kad JAV „labai patiktų, jeigu Rusija kaip šalis apskritai neegzistuotų“. Buvęs Valstybės Dūmos pirmininkas, o dabar Išorinės žvalgybos valdybos (SVR) vadovas Sergejus Naryškinas kalba dar įmantriau: „Vašingtonas siekia sėti nestabilumą, tęsti senus ir pradėti naujus puolimo bei grobstymo veiksmus“ ir tai daro „kurstydamas antirusiškas nuotaikas Europoje“. Pats Putinas yra pareiškęs: „Mūsų Vakarų partneriai, vadovaujami Jungtinių Amerikos Valstijų, savo politikoje renkasi nesiremti tarptautine teise, verčiau mojuoti bizūnu. Jie įtikėjo, kad yra privilegijuoti ir išskirtiniai, kad gali spręsti pasaulio ateitį ir kad tik jie vieninteliai yra teisūs.“

REKLAMA


Šis procesas taip pat tapo savarankiškas. Pavyzdžiui, žinant, kaip plačiai Kremlius interpretuoja „karo“ sąvoką, ekonominės sankcijos – būtent tos priemonės, kurias Vakarai priėmė kaip atsaką pasmerkdami Rusijos agresiją, – yra laikomos vienašališkais priešiškais veiksmais. Kai valstybės valdomo VTB banko pirmininkas Andrejus Kostinas pareiškė, kad „sankcijos, kalbant kitais žodžiais, yra ekonominis karas prieš Rusiją“, jis kalbėjo viso Kremliaus vardu.


Maskva nuoširdžiai tiki, kad ji stengiasi pasivyti Vakarus plėtojant valstybių ardymo ir prievartos pajėgumus. Kad ir kokia klaidinga būtų ši nuomonė, ji formuoja Rusijos požiūrį į hibridinį karą ir savo pačios pajėgumų kūrimo metodus. Galima apsvarstyti, pavyzdžiui, Generalinio štabo vado Valerijaus Gerasimovo 2016 metų kalbą: „Būtina susitelkti į pagrindinius [Vakarų] hibridinių metodų aspektus. Įvykių klastojimas ir žiniasklaidos kontrolė yra vieni veiksmingiausių asimetrinio karo metodų. Jų poveikį galima palyginti su didelio masto karių ir pajėgų naudojimu. Iliustruosiu keliais pavyzdžiais: nacionalizmo Ukrainoje ar revoliucinių neramumų arabų pasaulyje kurstymas. Milžiniška įtaka žmonių protams prisidėjo prie protestuoti nusiteikusių žmonių skaičiaus augimo, o dėl „spalvotųjų judėjimų“ skatinimo Šiaurės Afrikoje kai kuriose šalyse buvo pakeisti politiniai režimai.“


Iš čia kyla tikėjimas, kad gibridnaja voina yra išimtinai amerikiečių išradimas, kuriuo, pasinaudojant Vakarų ekonomine ir minkštąja galia, norima slaptomis ir paneigtinomis priemonėmis pasiekti politinių pokyčių. Tai ne tik prisideda prie nuolatos gresiančio pavojaus atmosferos – ir tas pavojus yra slaptas bei subtilus, juo galima pateisinti bet kokius pasikeitimus: nuo darbininkų neramumų iki prarastų prekybos galimybių, – bet ir leidžia pateisinti pačios Rusijos veiksmus.

REKLAMA


Putino Rusija turi daug ambicijų ir mažai išteklių. Dėl šio skirtumo ji elgiasi labai išradingai bei improvizuotai ir daug dėmesio skiria sau, be to, – ir šis modelis matomas jau šimtmečius – pateisina griežtą centrinės valdžios kontrolę, kad galėtų sutelkti išteklius nacionaliniam saugumui. Juk vis dėlto ji siekia ne tik turėti reikšmingą pasaulinės galios, į kurios nuomonę reikia atsižvelgti visais svarbiais klausimais, statusą, bet ir turi konkrečių lūkesčių išlaikyti posovietinę Euraziją savo įtakos sferoje (su akivaizdžia išimtimi – Baltijos valstybėmis, kurios, kaip plačiai pripažįstama, laikomos „prarastomis“). Tačiau turi veikti laikydamasi griežtų apribojimų.


Apskritai didžioji dalis galios yra tiesiogiai arba netiesiogiai ekonominės prigimties. Reikia pripažinti, kad autoritariniai režimai daug geriau pajėgia sukaupti išteklius strateginiams prioritetams. Pavyzdžiui, Rusija oficialiai skiria apie 4 % savo bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai, nors išsamesni tyrimai rodo, kad tikrasis skaičius artimesnis 6 %, palyginti su Europos NATO narių vidurkiu – 1,2 %. Nepaisant to, ją vis tiek riboja bendras ekonomikos dydis, tad dėl vangaus jos augimo Kremlius buvo priverstas nuo 2016-ųjų mažinti biudžetą gynybai. Tai neišvengiamai tiesiogiai ir netiesiogiai paveikia karinius pajėgumus – nuo susilpnėjusių viešųjų pirkimų ir mokymų programų iki mažesnių galimybių mokėti atlyginimus ir suteikti tokias gyvenimo sąlygas, kurios padėtų pritraukti ir išlaikyti gerą personalą. Kremlius aiškiai įsipareigojęs vykdyti su gynyba susijusius mokslinius tyrimus ir plėtrą tiek vidaus reikalams, tiek eksportui, tačiau ekonominės silpnybės ir prasti praeities investiciniai sprendimai taip pat pakirto Rusijos technologinius pajėgumus tuo metu, kai karo pobūdžiui naują formą suteikia greitas (ir brangus) progresas.


Tiesą sakant, naujausios priemonės rytoj yra ne tokios naudingos kaip gana geros priemonės jau šiandien ir į Rusijos pajėgumus nederėtų numoti ranka. Be to, kaip rusams ir būdinga, jie pasitelkia išmonę, kad išnaudotų savo dalines stiprybes, pavyzdžiui, kreipiasi į įsilaužėlius, idant šie sutvarkytų kibernetinių pajėgumų spragas. Tačiau tokios priemonės yra laikinos ir jos negali nuslėpti – ypač nuo savo pačių karinių operacijų planuotųjų – vis gilėjančio technologinio plyšio tarp Rusijos ir Jungtinių Valstijų ir (kas Maskvą sukrečia gal net labiau) prarasto pranašumo prieš Kiniją, kuris ilgą laiką buvo savaime suprantamas.


Be to, daug diskutuojama apie ilgalaikes Rusijos populiacijos tendencijas. Atrodo, kad sutariama, jog už kampo tyko krizė. 2010 metų gyventojų surašymo duomenimis, per aštuonerius metus žmonių skaičius sumažėjo beveik 3 %, iki 142,9 mln., o 2015 metų Rusijos prezidento nacionalinės ekonomikos ir viešojo administravimo akademijos ataskaitoje teigiama, kad iki 2050-ųjų smukimas sieks 20 %, o gyventojų skaičius sieks 113 mln. Pasekmės bus įvairiausios – nuo potencialių šauktinių arba jaunų ir tvirtų darbininkų stygiaus iki poreikio skatinti migraciją iš Kinijos ar Vidurio Azijos, o daugeliui vyriausybės narių toks sprendimas jau savaime atrodytų kaip saugumo ir geopolitikos pavojus.


Galiausiai moderniajame pasaulyje kultūrinis kapitalas ir ekonominė svarba yra galingi geopolitikos įrankiai. Angliavandenilių valstybė yra naftos ir dujų kainų įkaitė, o didžioji dalis XXI a. pradžios pasiekimų, kuriais Putinas puikuojasi, tiesiog priklausė nuo sėkmės ir aukštų kainų. Rusijos minkštoji galia yra ribota, o jos įvaizdis pasaulio akyse aiškiai nepatrauklus. 2017 metų „Pew“ tyrimų centro atlikta pasaulio gyventojų nuomonės apklausa parodė, kad tik 34 % respondentų Rusiją vertina teigiamai: tik Vietname, Graikijoje ir Filipinuose daugiau nei pusė gyventojų į ją žiūrėjo palankiai. Galbūt kai kurie diktatoriai vertina Putino pergales, galbūt kai kurie būsimi ,,tvirtos rankos“ vadovai laiko jį sektinu pavyzdžiu. Dalis socialinių konservatorių tiki, kad Rusija yra apsauga nuo besikeičiančių vertybių, o kiti laiko ją atsvara pasauliniam Amerikos dominavimui. Bet iš esmės Rusija nelaikoma kylančia galia arba sektinu pavyzdžiu. Iškalbinga, pavyzdžiui, kad vienintelės valstybės, kurias Maskva sugebėjo įtikinti pripažinti Krymo aneksiją, buvo Afganistanas, Kuba, Kirgizstanas, Nikaragva, Sirija, Šiaurės Korėja ir Venesuela.


Sujungus visas šias dalis, Rusijos pretenzijos į didžiosios valstybės statusą ir siekis įgauti Putino geidžiamą pasaulinį vaidmenį ima atrodyti banaliai. Žinoma, Rusija turi branduolinių ginklų, bet tai – ribotos naudos įrankiai. Juos galima pasitelkti diktatoriškiems gąsdinimams, tokiems kaip 2008 metų grasinimai Lenkijai, kad jeigu ši sutiks priimti JAV priešraketinės gynybos sistemas, „pati prašysis tapti taikiniu. Tai – šimtaprocentinė garantija“. Įmanoma, kad jie galėtų būti panaudoti ribotam taktiniam puolimui, siekiant deeskaluoti tradicinį karą – kitaip tariant, pabaigti jį Rusijai priimtinomis sąlygomis. Tačiau pirmasis planas atrodo nelabai veiksmingas, o antrasis – be galo rizikingas. Vienas Generalinio štabo karininkas atmetė „eskalacijos vardan deeskalacijos“ idėją kaip tokią, „kurią sumanė teoretikai, o ne praktikai“ ir, turimais duomenimis, tokia doktrina neegzistuoja.


Vietoj to Rusija turi karines pajėgas, kurios kaip visada yra tik iš dalies modernizuotos, o šį procesą slopina vis didesnis ekonominis spaudimas. Šalies ginkluotosiose pajėgose iš viso yra apie milijoną uniformuotų pareigūnų, bet esminės sausumos pajėgos sudaro vos trečdalį jų. Apie pusė jų yra šauktiniai, kuriuos siųsti į mūšį nepaskelbus karo padėties draudžia įstatymas, o jų tarnyba tetrunka metus – vargu ar to pakanka tinkamai juos parengti, be to, tai reiškia, kad jie iš tiesų būna aktyviai pasirengę kovai galbūt tris ar keturis tų metų mėnesius. Žinant, kad, remiantis Ukrainos duomenimis, apie 40 tūkst. jų, o dažnai ir daugiau paprastai yra dislokuoti Kryme ir Donbase bei jo apylinkėse, kad daug jų reikia laikyti neramiame Šiaurės Kaukazo regione ir kad dar daugiau išbarstyta palei ilgą Rusijos pasienį, skaičius ne toks ir didžiulis, koks atrodo, ypač atsižvelgus į poreikį rotuoti mūšyje dalyvavusias pajėgas.


Šių pajėgų šiukštu nepavadinsi nereikšmingomis, ypač posovietinėms Rusijos kaimynėms, kurios nėra apsaugotos kaip NATO narės. Pavyzdžiui, net ir po dvejų reformų ir persiginklavimo metų visą Ukrainos kariuomenės aparatą sudaro 210 tūkst. karių ir 40 tūkst. civilių, o Sakartvelo – tik 37 tūkst. Visgi panašu, kad Putinas užsimojo paversti Rusiją kažkuo daugiau nei tiesiog regioninės reikšmės valstybe, gebančia kabinėtis prie mažesnių ir vargingesnių kaimynių. Jo siekis, kad ir kaip optimistiškai atrodytų, yra užimti svarbų vaidmenį pasaulinėje arenoje.


Rusijos atsaką galima būtų pavadinti „partizanine geopolitika“. Kaip šio skyrelio įžanginėje dalyje pateiktoje citatoje teigė rusų diplomatas – kam laikytis varžovui palankių taisyklių? Rusija, kaip ir bet kuris gudrus sukilėlis, bando vengti konflikto ten, kur ji pati yra silpna, o priešai – stiprūs, ir verčiau perkelia kovą į savo pasirinktą mūšio lauką. Didele dalimi tuo mūšio lauku tampa politika, pasinaudojant faktu, kad autoritarinė valstybė iš esmės gali būti nuožmesnė, labiau rizikuojanti ir drausmingesnė nei būrys vidinių diskusijų ir susiskaldymų kamuojamų demokratijų. Šiame kontekste karinė hibridinio karo sąvoka yra mėginimas labiau išnaudoti ribotas pajėgas ir sumenkinti priešo gynybinius pajėgumus tikrosioms kautynėms dar neprasidėjus. Kryme Rusija palaužė Ukrainos karių pavaldumo grandinę, susilpninokariuomenės kovos dvasią ir kuriam laikui privertė juos nesuvokti, kas vyksta, todėl, užuot kovojus iki pergalės, beliko juos uždaryti, paimti į nelaisvę ir išvaryti. Panašiai politinis karas leidžia rasti kitą sprendimą, užuot dislokavus pernelyg apkrautas elitines pajėgas ir likusią atgyvenusią kariuomenę prieš tokį priešą kaip NATO. Vietoj to Rusija aplenkia daugumą objektyvių savo silpnųjų vietų ir pasinaudoja subjektyviomis priešo silpnosiomis vietomis. Vis dėlto Vakarai daug ko bijo: jie bijo socialinių trikdžių ir brangių įsipareigojimų užsienyje; jie bijo, kad jų pačių žiniasklaida jais manipuliuos ir kad sudėtingos sistemos, kuriomis jie kliaujasi, nustos veikti; jie bijo ambicingų kylančių konkurentų ir senų apmaudą liejančių varžovų. Panašu, kad Maskva, vietoj tiesioginės jėgos pasitelkdama psichologinę persvarą, korupciją ir dezinformaciją, mobilizuoja ir nukreipia šias baimes tokia linkme, kad Vakarai ima į Rusiją žiūrėti kaip į pernelyg dezorganizuojantį ir nepatogų priešininką, kad būtų verta mesti jam iššūkį. Perfrazuojant Frankliną D. Rooseveltą galima pasakyti, kad Rusija neturi ko prarasti, išskyrus pačią baimę. Kuo labiau Vakarai išpučia Kremliaus „grėsmės“ mastą ir įtaką, tuo labiau įgalina jį taip elgtis ir sukuria savaime išsipildančią pranašystę, nes paskatina rusus kažką su ta įtaka veikti.