Rašytoja Jolita Herilyn: lygintuvo ir kavos aparato neprireikia, atliekas rūšiuoja su užsidegimu

Rašytoja Jolita Herilyn: lygintuvo ir kavos aparato neprireikia, atliekas rūšiuoja su užsidegimu


Hamburge gyvenanti, neseniai devintąjį romaną „Šešėlių gaudytoja“ išleidusi lietuvių rašytoja Jolita Herilyn save vadina „didžiąja rūšiuotoja“, o tvaraus gyvenimo temos jos neapleidžia kuriant personažus, keliaujant ar nusistatant santykius su technologijomis. Į skaitomiausių knygų sąrašus šalies bibliotekose patenkančiose rašytojos knygose rastume ir pasaulio poreikį atsigręžti į gamtą atspindinčių idėjų. Rašytoja teigia, kad žmogus yra gamtos dalis, todėl jam turi rūpėti ne tik asmeninė, bet ir planetos higiena: kitaip apeisime „blusomis“, kurios gali įgyti įvairiausias formas.


Drabužių nelygina, o dulkių siurblį jungia dažnai


Neseniai per nuotolinį susitikimą su skaitytojais J. Herilyn prisipažino: esu „vieno mygtuko žmogus“. Šiuolaikines technologijas ir net paprastą buitinę elektroniką ji naudoja labai ribotai.


„Pirmiausia atsisakiau lygintuvo. Per pirmąją savo kelionę į užsienį, į JAV, 1989 metais, pamačiau, kaip senelės sesuo visus skalbinius po skalbimo iškrato, marškinėlius sukabina ant pakabų, patampo, kad nebūtų susiraukšlėję – niekada nelygina. Nuo to laiko ir aš nelyginu. Kiaušinius plaku ne plakikliu, o šakute. Vestuvėms dovanų gavau sulčiaspaudę, pati buvau prašiusi, bet panaudojusi vos kartą atsisakiau: man paprasčiau apelsinų sultis išsispausti ranka. Laikausi nuomonės, kad geriau valgyti obuolius, užuot gėrus jų sultis, tas pats pasakytina ir apie apelsinus“, – pasakoja rašytoja.

REKLAMA


Kavos aparato ji irgi nenaudoja. Vyras buvo įsigijęs labai prabangų itališką, bet pamatęs, kad rašytoja jau keletą metų prietaisu nesinaudoja, atidavė sūnui. „Kavą geriu kasdien. Lietuviškai, užplikydama puodelyje. Vyras iš pradžių juokėsi, bet paskui rado parašyta, kad filtruojant iš kavos pašalinami kažkokie organizmui svarbūs riebalai – jau nebesijuokia.


„O štai be dulkių siurblio nenorėčiau gyventi, nes tie šuns plaukai... Ir kompiuteriu, žinoma, dirbti malonu, kiek laiko sutaupo... Jei reiktų ranka rašyti ir perrašinėti, romano kūrimo procesas gerokai sulėtėtų“, – aiškina J. Herilyn. Ji taip pat neslepia, kad telefono ir kompiuterio nekeistų, jei ne ribotai veikiančios jų baterijos. Tiesa, prireikus atsisveikinti su panaudotu elektronikos įrenginiu Hamburge tai nėra problema: yra atskiri elektronikos atliekoms skirti konteineriai, panaudotas baterijas specialiose kartono dėžėse galima palikti daugelyje parduotuvių.

REKLAMA


Racionalus išteklių naudojimas yra „ačiū“ gamtai


Atliekų rūšiavimas rašytojos namuose yra klausimų nebekelianti rutina. „Be paprastos šiukšlių dėžės, naudoju konteinerius popieriui, plastikui ir biologinėms atliekoms. Buteliai keliauja į bendrus konteinerius, kurie yra trijų rūšių: baltam, žaliam ir rudam stiklui. Nebedėvimus drabužius stengiuosi atiduoti. Kas motyvuoja? Nenoriu gyventi prišiukšlintame pasaulyje! Racionalus išteklių panaudojimas turėtų būti kiekvieno racionalaus žmogaus kraujyje. Atliekų rūšiavimas turi tapti tokiu pat savaime suprantamu dalyku kaip „Ačiū“ pavalgius. Tai – mūsų „ačiū“ gamtai. Draugė japonė pasakojo, kad jų šalyje yra net aštuoniolika skirtingų konteinerių atliekoms“, – pasakoja J. Herilyn.


Ji iki šiol prisimena Indijoje matytus sukrečiančius vaizdus Indijoje. „Kai matai tas „šventas karves“ rupšnojančias šiukšlynuose ir ieškančias maisto atliekų, pagaugai per kūną eina. Dažnai su atliekomis jos prisivalgo ir plastikinių maišelių. Taip skrandis užsipildo plastiku ir jos gali per dieną suėsti vos vieną du kilogramus maisto. Nuo to pieno primilžis dramatiškai mažėja, o apie pieno kokybę net nedrįstu kalbėti. Todėl prieš trejetą metų Indijos vyriausybė uždraudė plonesnių nei 50 mikronų plastikinių maišelių naudojimą“, – savo kelionių įspūdžiais dalijasi rašytoja.



Ji taip pat prisimena, kaip prieš trejus metus vietoje jogos ajurvedos centre netoli Gokarnos sąmoningi europiečiai po vienos iš svarbiausių Indijos valstybinių švenčių – Respublikos dienos – rinko šiukšles paplūdimyje. Jie dirbo tai, ką indai priskiria žemiausios kastos – šudrų – veiklai: rinko tuščius alaus butelius, spalvingas traškučių pakuotes. „Kai kurie vietiniai stebėjosi, dar kiti dėkojo ir gyrė, o dalis susigėdę prisijungė prie švarinimo veiklos. Tada apėmė labai malonus jausmas, kad geras pavyzdys yra užkrečiamas“, – prisimena rašytoja.


Ją šiurpina ir bauginanti Indijos atliekų statistika: vien tik miestų gyventojai kasmet sugeneruoja 62 milijonus tonų atliekų, 70 procentų jų nerūšiuojamos ir neperdirbamos keliauja į sąvartynus.


Romane – dalijimosi ekonomikos idėja


Kadaise filosofijos studijas baigusi bei universitete filosofiją dėsčiusi rašytoja yra sukūrusi ir tvariai gyvenantį bei apie dalijimosi ekonomiką mąstantį personažą. Toks herojus yra filosofas Marius romane „Žinau, kad nieko nežinau“. Jis neturi automobilio, į darbą keliauja pėstute arba važiuoja dviračiu, o pliaupiant lietui renkasi autobusą. Aplinkybėms privertus, naudojasi automobilių dalijimosi platformos paslaugomis. Mariui patiktų, kad rinka siūlytų ne tik automobilių, bet ir žoliapjovių, elektrinių pjūklų, prabangių kepsninių, netgi meistravimo įrankių komplektų nuomą.


„Kai rašiau „Šešėlių gaudytoją“, buvo kilusi mintis pagrindine heroję žurnalistę Johaną sukurti kaip ekologinio mąstymo pavyzdį, tačiau mane pagavo kitos temos. Galiu pasidžiaugti tik tuo, kad Johana nuolat mina dviračiu ir apsilanko Danijoje, Skarės saloje, kurioje gaminami organiniai ledai iš vietinių ūkininkų išaugintų ekologiškų produktų, saldinti beržų sula“, – pasakoja J. Herilyn.

REKLAMA


Sektinų pavyzdžių rašytoja turi ir gyvenime. Pirmas žmogus, privertęs ją susimąstyti apie šiukšlinimą, kaip vidinės kultūros ženklą, buvo mamos mama. Ji pasakojo, kaip su gimnazistais nukeliavo į ką tik prie Lietuvos prijungtą Klaipėdos kraštą, ten valgė ledus, o jų popierius netyčia nukrito ant žemės. Pro šalį ėjusi moteris paklausė: „Tu tikriausiai iš Didžiosios Lietuvos?“, mat, Klaipėdoje buvo itin švaru – klausime nuskambėjo ir panieka, ir gailestis.


Yra noro – atsiras ir būdų


Rašytoją įkvepia ir netoliese gyvenanti jos draugė Ieva, kuri visada atplėšia jogurto indelio dangtelį ir tik tada šias atliekas meta į Vokietijoje pakuotėms skirtą geltoną maišą: kitaip, pasirodo, rūšiuojančios mašinos neidentifikuoja medžiagos ir atlieka patenka į bendrųjų atliekų srautą. Panašiai Ieva elgiasi ir su pakuotėmis iš dviejų skirtingo storio plastiko pluoštų.


Savo ir draugės pavyzdžiu rašytoja ragina ir skaitytojus: rūšiuokite atliekas, naudokite drobinius daugkartinius maišelius vietoje plastikinių, išjunkite be reikalo degančią elektros lemputę, rinkite lietaus vandenį ir juo laistykite gėles. „Jei tik yra noro, visada atsiras ir būdų. Puiki galimybė daugeliui skaitytojų yra ir Lietuvoje Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) bibliotekoms ir bendruomenėms skirtas projektas „Atsakingas skaitytojas“, suteikiantis gerą progą saugiai atsisveikinti su elektronikos atliekomis, tuo pačiu metu padedant bibliotekoms papildyti savo lentynas skaitytojų pamėgtomis knygomis“, – primena rašytoja.


Bendradarbiaudama su Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacija ir Lietuvos bibliotekininkų draugija EPA projektą „Atsakingas skaitytojas“ tęsia ir šiemet. Projekto konkurse dalyvaujančios bibliotekos, kaip ir anksčiau, kviečiamos kartu su skaitytojais dalyvauti elektronikos ir baterijų atliekų rinkimo akcijoje, o pats projektas bus vykdomas dviem etapais. Projekte dalyvauti ketinančios bibliotekos kviečiamos 2021 m. balandžio 1–30 d. apie registruotis el. paštu socprojektai@epa.lt, nurodant tikslų bibliotekos pavadinimą, miestą, adresą, pašto kodą, kontaktinį asmenį (vardą, pavardę, tel. numerį bei el. pašto adresą), taip pat informuojant, ar bus reikalinga speciali elektronikos atliekų surinkimo dėžutė. Daugiau apie projektą – www.epa.lt arba tel. +370 678 58584.

REKLAMA


Rašytoja Jolita Herilyn: lygintuvo ir kavos aparato neprireikia, atliekas rūšiuoja su užsidegimu


Partnerių turinys.