Gydyti gali ir skaitymas

Gydyti gali ir skaitymas


Ar skaitymas turi galią įkvėpti, prikelti, gydyti sielą, keisti gyvenimą? Kokios knygos ir kaip tai gali padaryti? Ką skaityti šiuo nenuspėjamu, kupinu baugulio ir įtampos laiku? Apie tai pasakoja dienos šviesą neseniai išvydusių knygų „Biblioterapija: teorija ir praktika“ ir „Biblioterapijos metodika“ autorė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos biblioterapijos tyrėja ir praktikė dr. Daiva Janavičienė.

Rasa DERENČIENĖ


Būti šalia su knyga


Biblioterapija – tai pagalba žmogui pasitelkiant skaitymą. Šis terminas žinomas jau daugiau nei 100 metų, o metodo kilmė mena senovės istoriją. Egipto piramidėje virš įėjimo į dokumentų rinkiniui skirtą patalpą buvo rastas užrašas „vaistinė Sielai“. Toks romantiškas ir pakylėjantis žvilgsnis iš gilios senovės, pasak Daivos Janavičienės, leidžia ir dabar į knygoje sudėtą išmintį pažvelgti ne vien pragmatiškai. Ekspertė pasakoja, kad jai labai patikusi psichologo prichoterapeuto Timo Petraičio per vieną konferenciją išsakyta mintis, kad žodis therapea graikiškai reiškia ne tik „gydymą, slaugą, globą“, bet ir „buvimą šalia“, – juk tuo irgi dažnai pasireiškia pagalba... Taigi, išeitų, kad biblioterapija yra buvimas su knyga (biblion (gr.) – knyga) šalia žmogaus, kuriam reikia pagalbos.

REKLAMA


Pitagoras, kuris gydė eilėraščiais


Biblioterapijos specialiastė pasakoja, kad yra žinomi faktai apie tai, jog graikų matematikas ir filosofas Pitagoras pats gydėsi ir kitus rekomendavo gydyti eilėraščiais. Iš XIX a. išliko žinių, kad skaitymas balsu buvo pasitelkiamas prieglaudose, siekiant gyventojus nuraminti, paguosti. Biblioterapijos terminą XX a pradžioje sukūrė amerikietis pastorius Samuelis Makordas Kroutersas, jis pats rekomenduodavo tikintiesiems perskaityti kai kurias knygas, norėdamas jiems pagelbėti rasti išeitis egzistencinių problemų labirintuose. Nenuostabu, kad pirmieji biblioterapiją ligoniams pradėjo taikyti Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) bibliotekininkai, norėdami pagelbėti nuo karo neurozių kenčiantiems Pirmojo pasaulinio karo kareiviams skirtuose reabilitacijos centruose.


Padeda išgyventi kasdienybę


Mūsų laikais, D. Janavičienės teigimu, biblioterapija taikoma labai įvairiai. Dabar ji labiau suvokiama kaip kūrybingumą skatinantis universalus metodas, padedantis žmogui išgyventi kasdienybę. Šiandien, pandemijos akivaizdoje, skaitymo terapija tampa ypač aktuali: ji gali padėti žmogui prisitaikyti prie sudėtingos situacijos, sumažinti vidinę įtampą, rasti atsakymus į egzistencinius, savęs pažinimo, vertybių klausimus

REKLAMA


Ar skaityti – tai jau ir gauti pagalbą?


„Biblioterapijoje visada svarbu – ką skaitai ir kaip skaitai, – pasakoja D. Janavičienė, – knygas dažniausiai renkamės patys. Pagal tai, ką mėgstame (literatūros žanrus, pavyzdžiui fantastiką, meilės romanus ir kt.; arba pagal mėgstamus autorius – pavyzdžiui, Fiodorą Dostojevskį, Umbertą Eką ar Edmundą Malūką ir t. t. ). Neretai pasirenkame pagal užėjusias madas – ką skaito visi, – kad neatsiliktume nuo kitų, turėtume savo nuomonę. Knyga gali patraukti mūsų dėmesį ir visiškai atsitiktinai, pavyzdžiui, patikti viršelis. Ir taip galim surasti, kas mus praturtins, įkvėps, turės terapinį poveikį. Yra ir kitas kelias – pasiklausti draugų, literatūros žinovų, specialistų. Tokie žinovai gali būti ir bibliotekininkai, biblioterapiją pasitelkiantys socialiniai darbuotojai, mokytojai, psichologai. Šiuo atveju svarbu, kad patariantis žmogus suprastų literatūros galią ir įsiklausytų bei pajaustų klausiančiojo poreikius ir tikslus.“ Tinkamai pasirinkta knyga gali padėti atpažinti ir pripažinti sau kylančias problemas, pamatyti alternatyvius problemų sprendimo būdus, suvokti galimas pasekmes ir imtis keisti elgesį. Tai veiksminga, tik neskubi pagalba.


Ar gali knygos turėti neigiamą poveikį?


Anot D. Janavičienės kai kurios knygos gali veikti destruktyviai. Tai kūriniai, kuriuose autoriai atskleidžia itin neigiamas patirtis, emocijas ir... nepasiūlo vilties. „Mano supratimu, tokie kūriniai yra rašymo terapija autoriui, bet kodėl skaitytojas turėtų sugerti tas paplavas – nežinau. Nors, sako, kad yra tam tikras laikotarpis, kai žmonės nepriima teigiamų minčių, emocijų, nes tokios visai neatliepia jų savijautos. Tuomet skaitydami analogiškas juodas mintis jie jaučiasi suprasti, esą, ne man vienam taip būna, ir aš panašiai jaučiuosi. Yra autorių, pavyzdžiui Džulija Drešer, kuri sako – kartais kaip tik detektyvai žmogui padeda nusiimti rožinius akinius... Aš detektyvų ar trilerių nerekomenduočiau kaip terapinių tekstų. Juk turi ateiti ir kitas etapas – kai kas nors parodo vilties spindulį, nukreipia šviesos link.“



Skaitytojų klubų nauda


Biblioterapijos praktikės patirtis sako, kad geriau veikia sąveikos biblioterapija, kai ne tik gilinamasi į tekstą, atidžiai į jį įsijaučiama, apgalvojama, bet ir su kuo nors (biblioterapijos kursų vedėju ar kitu skaitymą organizuojančiu asmeniu) aptariama tai, kas perskaityta, pasidalijama, ką perskaitytas tekstas reiškia kalbančiam asmeniui, kuo jis užkabino, kokias emocijas sukėlė. Kartais daugiau pagalbos gauname ne skaitydami knygą, o analizuodami ją su artimu žmogumi, girdėdami kitų įspūdžius apie tą patį tekstą.


Pastaruoju metu itin populiarūs įvairūs skaitytojų klubai, kuriuose žmonės susirenka aptarti kartu perskaitytų knygų. Daivos nuomone, toks bendras literatūros kūrinių aptarimas praplečia jų suvokimą ir suteikia žmonėms taip trokštamos bendrystės. „Vien skaityti tekstą – tai užimti smegenis tam tikra veikla, istorija. O aptarti su kitais tai, ką perskaitėme – jau reiškia sukurti bendrą prasmių lauką, įsigilinti į kitą suvokimą ir palyginti jį su savo patirtimi. Pirmiausia tai – socializacija, bendravimas, susijungiant toje pačioje erdvėje.“ Aptarti kūrinį, anot specialistės, tai ne tik pačiam kalbėti, bet ir klausyti bei išgirsti kitą. Tai mokymasis būti tolerantiškam, priimti įvairovę, integruoti ją savyje – tai ir yra terapinis poveikis.


Ypač įsiminė K. Antarovos „Du gyvenimai“


D. Janavičienė prisipažįsta nuo vaikystės mėgstanti skaityti. „Žinau, kad įkritus į knygą, aplink esantis pasaulis neegzistuoja. Ir ne kartą esu susidūrusi, kad grįžus į savo pasaulį, į tikrovę problemos neatrodo tokios aštrios, jos tarsi nutolsta. Yra buvę, kad knygų herojus pasufleravo išeitį ar pasakė mane nuraminusius žodžius. Pasinerti į knygos pasaulį, išrašyti problemas sąsiuvinyje, kad jos paliktų vargšę galvą – visa tai man buvo pačios atrasta praktika. Argi nenuostabu, kad jas sujungus galima tikslingai padėti kitiems“, – džiaugiasi biblioterapijos specialistė. Ji pati knygas renkasi pagal įvairius sąrašus ir rekomendacijas – tai būna pradinis atspirties taškas, – kuo nors išskirtinės, kam nors pagelbėjusios, rekomenduotos žmonių, kuriais pasitiki. Paskui ateina asmeninis apsisprendimas – ar užteks tik peržiūrėti knygą, ar skaitys iki galo. Ne visas perskaitytas knygas specialistė priskirtų biblioterapinėms, ne visos yra viltingos, humanistines vertybes palaikančios. Knygų, kurias galėtų įvardinant kaip tikrai biblioterapines, – nėra daug.

REKLAMA


Pasakodama apie knygas, kurios jai pačiai padarė didelį įspūdį, Daiva Janavičienė pamini Konkordijos Antarovos romaną „Du gyvenimai“, kurią skaičiusi dar sovietiniais laikais. Mistinis tekstas apie gyvenimo mokytojus, kurie besąlygiškai myli ir tarnauja kitiems, jai padaręs labai gilų įspūdį, šią knygą skaičiusi keletą kartų.


Skaitymas įkvepia ir onkologinius ligonius


Biblioterapijos praktikės veiklą D. Janavičienė pradėjo 2014 metais Šv. Pranciškaus onkologinių ligonių centre Klaipėdoje. Ten įkūrė Skaitymo klubą. Jai išvykus iš Klaipėdos, klubo veiklą tęsė viena iš buvusių dalyvių. „Tai man buvo didelis džiaugsmas – kad žmonės norėjo tęsti, kad ši veikla pasirodė reikalinga. Malonu buvo sužinoti, kad tęsti veiklą Lina ėmėsi todėl, kad pačiai tai padėjo, – prisimena pašnekovė. – Smagu buvo, kai Šv. Pranciškaus koplytėlės globėjas, brolis Benediktas Jurčys pasakė: „Gerą darbą dirbi, žmonėms patinka.“ O centro direktorė Aldona Kerpytė apie mano rekomenduotas knygas taip atsiliepė: „Štai išrinkom viltingiausią knygą, Eleanoros H. Porter „Poliana“, ir visi ją skaito, dalinasi, kitiems rekomenduoja.“ Tai ir yra tos akimirkos, kai pajunti savo veiklos rezultatą ir vertę.“


Atrasti knygas ir skaitymą iš naujo


Šie neramūs, nenuspėjami, izoliacija paženklinti laikai, anot Daivos, gali padėti atrasti knygas ir skaitytmą iš naujo. „Kai esame atskirti nuo įprastų susitikimų, buvimo tarp bendraminčių – knygos iš dalies gali tai pakeisti. Juk jų dar yra beveik kiekvienuose namuose. Ir bibliotekos kol kas veikia, knygų vis dar galime pasiskolinti.“


Ką skaityti, Daiva siūlo rinktis širdimi. „Ko siekiate, ką norite pajausti, su kuo pabūti? Vienas iš kriterijų – klasikinė, laiko patikrinta literatūra, kuri jau išlaikė laiko egzaminą. Kitas būdas –atsiliepimai apie perskaitytas knygas tinklaraščiuose, forumuose, bibliotekose. Pavartykit, pasidomėkit, kas Jums atrodo aktualu ir... skaitykit. Viena, ką patariu – apriboti žiniasklaidos „vartojimą“, ypač – blogų pandeminių naujienų.“

REKLAMA


Biblioterapijos specialistė ir skaitymo entuziastė džiaugiasi, kad vis dar sutinka daug žmonių, kurie mėgsta skaityti. „Nors iš žiniasklaidos ir iš mokytojų vis išgirstame, kad jaunimas neskaito. Todėl man smagu, kai norinčių užsiregistruoti į Skaitymo klubą Nacionalinėje bibliotekoje yra daugiau, nei mes galime priimti. Man smagu, kad atlikusi elektroninių knygų skaitymo tyrimą, išsiaiškinau, kad žmonės nori rinktis skaityti popierines knygas todėl, kad realią knygą ir tų knygų rinkinį suvokia kaip norimą išsaugoti vertybę. Tai man skamba kaip odė skaitymui.“


Biblioterapinės knygos pagal Daivą Janavičienę


* Emil Viktor Frankl „Žmogus ieško prasmės“. Man tai knyga apie ribas ir žmoniškumą, kurį galima pamatyti net tuomet, kai aplink žmogiškumo nelieka (koncentracijos lageryje). Bet autorius pajaučia žmoniškumo atšvaitus kalbėdamas apie kai kuriuos kankintojue. Knyga sunki, bet ją paskaičiusi daug supratau apie gyvenimą ir prasmės pajautimą.


* John Donohue „Amžinybės atbalsiai: tikrųjų namų ilgesys“ ir „Anam čara: keltų pasaulio dvasinė išmintis“. Tai dvi airių kunigo ir poeto knygos. Man jos abi yra atgaiva Sielai ir parama Dvasiai. Poetiškos, labai dvasingos ir kartu paprastos mintys apie svarbias man vertybes – artumą, pasitikėjimą, pasirinkimą būti laisvai ar kuriam laikui užsisklęsti vienumoje ir kitas.


* Elias Canetti „Fakelas ausyje“. Nobelio premijos laureato autobiografinė knyga apie dešimt savo jaunystės metų. Gyvenimas permainingais 1921–1931 metais Vakarų Europos didžiuosiuose miestuose – Berlyne, Vienoje, Ciuriche. Mokantis, studijuojant, ruošiantis gyvenimui.... Žydų kilmės jaunuolio branda, gyvenimo kelio paieškos, anksti netekus tėvo. Paklusimas pareigai ir pašaukimui, priešinimasis nusistovėjusioms taisyklėms. Ir labai subtilus jausenų – būsenų, suvokimų – aprašymas.


* Claidine Badey-Rodriguez „Nusprendžiau senti laimingai: kaip sutelkti savo gyvybinę energiją“. Knyga, kurią reiktų skaityti dar nemąstantiems apie į duris besibeldžiančią senatvę, bet jau pradedantiems galvoti apie neamžinai truksiančią jaunystę. Kokios senatvės norėčiau? Kuriuos savo bruožus reiktų plėtoti, kad artėjanti senatvė ne gąsdintų, o suteiktų ramybės, susitaikymo.


Elif Shafak „Keturiasdešimt meilės taisyklių“. Romanas apie labai skirtingas meilės apraiškas. Įsiklausymą į Likimą, pasidavimą kvietimui iš aukščiau, kančias ir atsivėrimą... Visai ne tai, kas vadinama romantika. Mano pasaulėžiūrą labai praplėtusi knyga apie gyvenimą, kūrybą, paklusimą Meilei.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.