Po skaudžios tėvų mirties trisdešimt devynerių Kati nusprendžia viską palikti ir išvykti visiems laikams. Tačiau, prieš užverdama gimtojo miestelio duris, ji pasiryžta neįprastam žingsniui – parašyti trisdešimt septynis atsisveikinimo laiškus tiems, kurie paliko pėdsaką jos gyvenime: griežtai matematikos mokytojai, maloniai kasininkei, abejingam buvusiam vyrui... Visi žodžiai sugula ant sviestinio popieriaus – to paties, kurį tėvas dešimtmečiais kaupė ir kas rytą rūpestingai vyniodavo jai sumuštinius į mokyklą. Norėdama galutinai nukirsti saitus su praeitimi, Kati eina miestelio gatvėmis ir skaito šiuos laiškus gavėjams tiesiai į akis.

Tačiau kruopščiai suplanuotą išvykimą sustabdo Severinas. Jis – buvęs fortepijonų derintojas, po paties sukeltos nelaimės atsidūręs gatvėje ir nešiojantis sunkią kaltės naštą. Nors abu atrodo iš skirtingų pasaulių, Severinas be žodžių išgirsta giliausiai užslėptą Kati skausmą ir tiki, kad šis susitikimas nėra atsitiktinis. Susidūrimas su kitu sužeistu žmogumi priverčia Kati suabejoti: ar bėgimas iš tiesų padės išgyti, ar tai tik bandymas pasislėpti nuo savęs? Juk likimas galbūt ir nusprendžia, kas ateina į mūsų gyvenimą, tačiau tik širdis pasirenka, kas jame pasilieka.

Poetiškas, subtiliu humoru ir gyvenimiška išmintimi alsuojantis romanas primena, kad didžiausi stebuklai ir tikrasis sielos gijimas slypi gebėjime atleisti ir leisti kitam žmogui tave išgirsti.

Knygą iš vokiečių kalbos vertė Eglė Greverė.

Kati troško paklausti motinos, kodėl ji anuomet taip pasi¬elgė. Tik mirusieji giliai po žeme negirdi klausimų, kad ir kaip garsiai klaustum. Net jei rėkte rėktum. Taigi Kati riksmas liko viduje, negalėdamas išsiveržti lauk.

Jos motina buvo viena tų moterų, kurias seniau vadindavo damomis. Išvaizdi, liekna moteris, visuomet nepriekaištingai apsirengusi, tiesiog dvelkianti prancūziška elegancija, maniero¬mis ir laikysena. Miestelio grietinėlės dalis. Ir vyriausioji mero sekretorė, būtent vyriausioji. Nebuvo itin šilto būdo, tačiau vi¬suomet rūpinosi Kati ir aktyviai dalyvavo jos gyvenime.

Ji buvo viena tų, kurios žiemą nuolat žemyn timpčioja ke¬purę su bumbulu, kurios į kuprinę įdeda vienu sumuštiniu per daug ir kurios triskart pakartoja, kad nevalia bėgti per gatvę, o reikia eiti per pėsčiųjų perėją. Ji turbūt labiausiai norėjo ant Kati uždėti stiklo gaubtą. Niekas nepasikeitė ir tuomet, kai jos dukra užaugo. Kati su motina gerai sutarė, tačiau jųdviejų ryšys labiau panėšėjo į santykius su guvernante negu su motina. Kati visuomet tikėjosi, kad vieną dieną viskas pasikeis, guvernantė virs tikrąja motina, išlįs lyg drugelis iš kokono. Tiktai ši niekuo¬met taip ir nevirto lėliuke.

Kati atsistojo ir žengė ant kranto, susirado vietą, kurioje upė buvo sekli ir vanduo tekėjo ramiai. Atvaizdas buvo banguotas, neryškus. Ten buvo jos motinos akys. Kati ieškojo jose atsaky¬mo, kuris viską paaiškintų, viską pateisintų ir neatvertų naujų žaizdų.

– Kodėl? – paklausė, lyg šis klausimas turėtų būti ištartas, paleistas į pasaulį, kad sulauktų atsakymo.

Staiga kažkas sušnarėjo, lyg stiprus vėjas būtų įsisukęs į lapų krūvą.

Tik kai pamažu stojo tyla, Kati išvydo, kaip mostelėjo didžiu¬liai sparnai.

Ir štai ji jau stovėjo priešais vandeny ir gėrė. Kilstelėjusi gal¬vą sukurkė. Virš akių, kurios dabar buvo įsmeigtos į Kati, švietė po raudoną tašką. Gervė buvo aukštesnė nei metro, išskleisti sparnai tikrai platesni dar tiek pat. Jos plunksnos buvo sidabro pilkumo, per kaklą iki pat galvos ėjo plati juoda juosta. Juodi ir sparnų galai, tarytum mūvėtų ilgas pirštinaites.

Kati nuščiuvo.

Ilgomis kojomis gervė pristypčiojo artyn ir kryptelėjo galvą iš pradžių į vieną, po to į kitą pusę, neatitraukdama nuo Kati juodų vyzdžių šviečiančiame akių geltonyje.

– Ką čia veiki visai viena? – sušnibždėjo Kati.

Gervė pritraukė vieną koją, kuri netrukus dingo plunksnose. Išlaikyti pusiausvyrą jai buvo vieni niekai.

– Ar pasiklydai skrisdama?

Dangumi slinko tamsus trikampis, nuo kurio girdėjosi klyks¬mas. Gervių dainos pasakoja apie tolimų, šiltų kraštų ilgesį.

Kati pirmą kartą buvo taip arti tokio didelio paukščio. Aki¬mirką net pamiršo visą savo pyktį ir nusivylimą. Toji akimirka buvo dovana.

Staiga tylą perskrodė vyriškas balsas.

– Likite stovėti! Taip, kaip dabar stovite!

Kati pažvelgė į kitą krantą, tiesiai į saulę, ir suvokė matanti vyriškio siluetą, jo veido negalėjo įžiūrėti.

– Tik nenueikite! – suriko jis ir žengė artyn. – Nė žingsnio! Prašau!

Išgąsdinta gervė grįžtelėjo į vyriškį, tuomet leidosi lėkti paupiu, vis greitėdama, kol galiausiai išskleidė sparnus ir galin¬gais mostais pakilo į dangų pas kitas gerves.

Vyriškis priėjo dar arčiau. Jau buvo netoli kranto.

Kati pažvelgė pavymui gervei, regis, nusinešusiai tą trumpu¬tę tobulą akimirką. Su giliu atodūsiu ji nusigręžė nuo upės.

– Ne! – šūktelėjo vyriškis. – Ką tik viskas buvo tobula!

Kati pajuto, kaip lyg šalta, kaulėta ranka širdį ima gniaužti baimė. Paspartino žingsnį, galiausiai leidosi bėgti senosios sody¬bos link ir toliau, kol uždususi pasiekė gyvenvietę.

Vyriškis jos nesekė.

Kati liko stovėti, rankomis įsiręžė į šonus, pamažu atgavo kvapą ir pakėlė akis į dangų – žydrą popieriaus lapą, visiškai tuš¬čią. Gervių nebesimatė.

Paukščiai pajunta, kai ateina laikas palikti kraštą, pajunta gamtos įstatymus kaulais ir raumenimis. Gyvybiškai svarbu ne¬praleisti tinkamos akimirkos, nes per ilgas laukimas jiems būtų pražūtis.

Kati dar nebuvo apsisprendusi, kada iškeliaus. Žvelgdama į tuščias dangaus platybes, ji staiga suvokė. Akimirksniu sprendi¬mas tapo jos pasaulio Šiaurės ašimi, į kurią dabar viskas nukry¬po: spalio pabaigoje, kai į kelionę leisis paskutinė gervė, drau¬ge gimtinę paliks ir ji. Drauge su paukščiais ji skris į pietus ir išsklaidys visus tuos didelius tamsius debesis, pastojančius jai kelią.

Pranešimas spaudai.