„Knygų dalintojas“ – jautri istorija apie žmonių santykius ir knygų reikšmę (+ knygos ištrauka)

„Knygų dalintojas“ – jautri istorija apie žmonių santykius ir knygų reikšmę (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato garsaus vokiečių rašytojo Carsteno Henno romaną „Knygų dalintojas“, kuriame jautriai pasakojama istorija apie žmonių tarpusavio santykius ir knygų reikšmę gyvenime. Šis su meile parašytas ir vertybes iškeliantis kūrinys taps nuostabia dovana visiems knygų mėgėjams.


Vakare uždarius knygyną, Karlas Kolhofas kaskart leidžiasi vaizdingomis senamiesčio gatvelėmis ir asmeniškai išnešioja užsakytas knygas ypatingiems klientams. Šie žmonės jam tarsi draugai, o jis – svarbiausia juos su pasauliu siejanti gija. Ant pečių knygininkas nešioja garbingo amžiaus sulaukusią kuprinę, kimšte prikimštą knygų. Kiekviena jų supakuota į popierių lyg dovana, o Karlo niekas kitaip nevadina, tik knygų dalintoju. Tačiau, jam netikėtai praradus darbą, prireikia knygų ir devynmetės mergaitės galių, kad visi, net ir pats Karlas, išdrįstų susitikti...


Sklandus, vaizdingas ir poetiškas pasakojimo stilius jau pirmaisiais žodžiais įsiskverbia į skaitytojo širdį ir leidžia jam žengti šalia Karlo, lydėti jį kasdienėse kelionėse ir pažinti jo klientus bei naująją draugę – devynmetę Sašą, kuri savo vaikiška išmintimi ir drąsa neretai pranoksta suaugusiuosius. Karlas yra santūrus ir vienišas senukas, kuris gali atrodyti šiek tiek keistas, bet, geriau jį pažinus, už šio fasado išryškėja empatiškas žmogus, kuriam rūpi jo klientų likimai.

REKLAMA


Romano autorius labai aiškiai parodo, kad knygos ne tik suartina ir sujungia žmones, bet ir suteikia galimybę pabėgti nuo kasdienybės bei atsiverti kitiems, taip bent trumpam pamirštant savo vienatvę. Šis kūrinys parašytas kaip šiuolaikinė pasaka ir yra duoklė knygų pasauliui. Tačiau „Knygų dalintojas“ – ne vien meilės grožinei literatūrai deklaracija. Pasakojime aiškiai matyti ir knygynų komercinimo kritika, nes šiuolaikiniams knygų pardavėjams dažnai pritrūksta reikiamų žinių.


C. Hennas su meile apibūdina kiekvieną savo personažą. Jo romanas yra ne tik apie knygas ir jų skaitytojus, bet ir apie draugystę, sąmoningumą bei gyvenimo smulkmenas. Nors mūsų visuomenė nuolat keičiasi, autorius visus knygų mėgėjus skuba paguosti: „Užrašytas žodis išliks visada, nes yra dalykų, kurių geriau išreikšti neįmanoma.“


Buvęs radijo laidų vedėjas, žurnalistas, vyno ir restoranų kritikas C. Hennas rašo ne tik romanus, bet ir negrožinės literatūros knygas vyno bei kulinarijos temomis. Jis yra pelnęs ne vieną kultūros premiją, o romanas „Knygų dalintojas“ užėmė šeštą vietą 2021 m. „Spiegel“ bestselerių sąraše.

REKLAMA


Iš vokiečių kalbos vertė Eglė Greverė.


Knygos ištrauka


Sakoma, kad knygos pačios randa skaitytojus, bet kartais kas nors turi joms atverti kelią. Taip nutiko ir vieną besibaigiančios vasaros dieną knygyne, pavadintame „Prie miesto vartų“, nors miesto vartai, tiksliau, jų liekanos, kuriuos daugelis miesto gyventojų laikė drąsiu meno kūriniu, buvo už gerų trijų kryžkelių.


Knygynas buvo labai senas, statytas bei perstatinėtas per kelias epochas. Mūrinis fasadas buvo su raitytais užrašais ir gipso lipdiniais, o kampai – pliki. Seno ir naujo, žaismingumo ir asketiškumo samplaika buvo ryški pastato išorėje ir viduje. Raudoni plastikiniai stovai su skaitmeniniais vaizdo ir kompaktiniais diskais stovėjo greta matinių metalinių lentynų su mangos komiksais, o šios – greta spindinčių stiklo vitrinų, kuriose buvo sustatyti gaubliai, arba šalia dailių medinių lentynų su knygomis. Siūloma buvo ir stalo žaidimų, raštinės reikmenų, arbatos, o neseniai buvo pradėta prekiauti net ir šokoladu. Patalpoje su užkaboriais labiausiai akį traukė sunkus, tamsus prekystalis, kurio darbuotojai nevadino niekaip kitaip, tik altoriumi. Jis atrodė lyg iš baroko laikų. Priekyje drožiniai, vaizduojantys kaimo gyvenimo sceną, kurioje būrelis grynakraujais žirgais raitų medžiotojų, lydimų rujos skalikų, vijosi gaują šernų.


Šiame knygyne ką tik nuskambėjo klausimas, dėl kurio knygynai ir egzistuoja:


– Ar galite rekomenduoti gerą knygą?


Klausimą uždavė Urselė Šėfer, puikiai žinanti, kokia knyga yra gera. Pirma, gera knyga įtraukdavo taip, kad įsitaisiusi lovoje skaitydavo, kol sulipdavo akys. Antra, mažiausiai trijose, o geriau keturiose vietose pravirkdydavo. Trečia, turėjo būti ne mažiau kaip trys šimtai puslapių, bet jokiu būdu ne daugiau kaip trys šimtai aštuoniasdešimt ir, ketvirta, viršelis negalėjo būti žalias. Knygos žaliais viršeliais buvo nepatikimos. Karti daugkartinė jos patirtis.



– Mielai, – atsakė Sabina Gruber, trejus metus vadovaujanti knygynui „Prie miesto vartų“. – Ką mėgstate skaityti?


Urselė Šėfer nenorėjo to sakyti, ji norėjo, kad Sabina Gruber tai žinotų pati, nes buvo knygininkė ir tiesiog privalėjo būti apdovanota aiškiaregės gebėjimais.


– Pasakykite tris žodžius ir surasiu jums tinkamą. Meilė? Pietų Anglija? Kas nors lengva? Taip?


– Gal yra ponas Kolhofas? – paklausė Urselė Šėfer, jos balsas skambėjo kiek nervingai. – Jis visuomet žino, kas man patinka. Jis visuomet žino, kas visiems patinka.


– Ne, deja, šiandien jo nėra. Ponas Kolhofas pas mus dirba tik retkarčiais.


– Kaip gaila.


– Štai, turiu jums ką pasiūlyti. Šeimyninis romanas, veiksmas vyksta Kornvalyje. Pažvelkite į viršelį, žavingas šeimos dvaras ir didžiulis sodas.


– Žalia, – tarė Urselė Šėfer ir priekaištingai pažvelgė į Sabiną Gruber. – Sodriai žalia!


– Mat knygos veiksmas daugiausia vyksta nuostabiame Erlo Dunborou parke. Skaitytojų vertinimai puikūs!


Atsivėrė sunkios laukujės durys ir skimbtelėjo virš jų kabantis varinis varpelis. Karlas Kolhofas suskleidė skėtį, įgudusiais judesiais jį nukratė ir įkišo į stovą. Nužvelgė knygyną, kurį vadino savo namais. Ieškojo ką tik atvežtų knygų, kurių laukė jo klientai. Jis jautėsi taip, tarsi rinktų kriaukles pajūryje. Ir išsyk pastebėjo keletą jų, tik ir laukiančių, kol jas pakels nuo biraus smėlio. Tačiau, pamačius Urselę Šėfer, jos akimirksniu tapo visiškai nebesvarbios. Ji šiltai jam šyptelėjo, tarsi Karlas būtų derinys visų tų žavingų vyriškių, kuriuos buvo įsimylėjusi skaitydama knygas, Karlo jai rekomenduotas metai iš metų. Vis dėlto nė į vieną herojų Karlas nepanėšėjo. Seniau Karlas turėjo apvalų pilvuką, bet bėgant metams šis dingo, kaip ir plaukai, tarytum būtų susitarę jį palikti drauge. Dabar, sulaukęs septyniasdešimt dvejų, jis buvo liesas, bet tebedėvėjo gerokai per didelius senus drabužius. Buvęs viršininkas sakydavo, kad jis atrodąs taip, lyg būtų gyvas vien knygų žodžiais, kuriuose negausu angliavandenių. „Užtat daug prasmės“, – atsakydavo Karlas.

REKLAMA


Karlas avėdavo didelius, sunkius batus. Tokios storos juodos odos ir tokiais kietais padais, kad jų būtų užtekę visam gyvenimui. Ir geras kojines, jos buvo svarbios. Vilkėjo alyvuogių žalumo kombinezoną ir tos pačios spalvos švarkelį aukšta apykakle.


Jis nuolat nešiojo skrybėlę, žvejo kepurę siaurais bryliais, saugančiais nuo lietaus ir ryškios saulės. Nenusiimdavo jos net įėjęs vidun, tik eidamas gulti. Be jos jausdavosi nevisiškai apsirengęs. Retai pamatydavai jį ir be akinių, kurių rėmelius buvo įsigijęs prieš kelis dešimtmečius antikvarinių daiktų parduotuvėje. Pro juos žvelgė protingos Karlo akys, atrodančios taip, lyg būtų per ilgai skaitęs prieblandoje.


– Ponia Šėfer, kaip malonu jus matyti, – tarė jis ir žengė prie Urselės Šėfer, kuri taip pat artinosi prie jo, palikusi Sabiną Gruber. – Galbūt galėčiau pasiūlyti jums knygą, kuri puikiai atrodytų ant jūsų naktinio stalelio?


– Paskutinė man labai patiko, ypač kad pabaigoje herojai vienas kitam pažvelgė į akis. Bučinys būtų buvęs dar geriau, tuomet reikalas būtų užtikrintas. Tačiau šįkart pasitenkinau ir žvilgsniu.


– Juk jis buvo kone stipresnis už bučinį. Kai kurie žvilgsniai tokie būna.


– Tik ne tuomet, kai bučiuoju aš, – tarė Urselė Šėfer ir staiga pasijuto tarsi šelmė, o tai jai nedažnai benutikdavo.


– Štai ši, – Karlas paėmė vieną knygą iš krūvos, esančios šalia kasos, – nuo tos akimirkos, kai buvo išpakuota, laukia jūsų. Veiksmas vyksta Provanse, kiekvienas jos žodis dvelkia levandomis.


– Vyšninės spalvos knygos pačios geriausios! Ar baigiasi bučiniu?


– Ar kada esu pasakęs iš anksto?


– Ne!


Ji priekaištingai pažvelgė į jį, bet paėmė knygą.


Karlas, žinoma, niekuomet jai nebūtų rekomendavęs knygos be laimingos pabaigos. Tačiau jokiu būdu nenorėjo atimti iš Urselės malonaus nežinios jausmo. Ar šįkart nebus kitaip?


– Kokia laimė, kad yra knygos, – tarė ji. – Tikiuosi, kad tai niekada nepasikeis! Viskas taip greitai keičiasi. Dabar žmonės moka vien plastikiniais pinigais. Kasininkės kreivai žiūri, kai imu krapštyti monetas!


– Užrašytas žodis išliks visada, ponia Šėfer. Juk yra dalykų, kurių geriau išreikšti neįmanoma. O spauda – geriausias minčių ir istorijų konservavimo būdas. Knygose jos išlieka šimtmečius.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 11 (2024)

    Savaitė - Nr.: 11 (2024)