Leidykla „Briedis“ pristato naują vokiečių rašytojo Carsteno Henno bestselerį „Istorijų kepėjas“. Skaitytojai ir šioje knygoje atpažins „Knygų dalintojo“ autoriaus braižą. Širdį glostanti istorija apie savęs priėmimą, laimingo gyvenimo sudedamąsias dalis ir duonos kepimo meną perteikta taip žaismingai ir emocionaliai, kad apgaubia tarsi šilta antklodė. Ši knyga ne tik sušildo ir pralinksmina, bet ir įkvepia pradėti iš naujo.

Sėkminga primabalerinos karjera netikėtai nutrūksta dėl traumos, o gyvenimas staiga nebetenka prasmės. Kas ji bus, jeigu nebešoks? Kas ją mylės, jeigu nebespindės scenoje? Darbas kaimo kepyklėlėje turėjo būti tik laikina išeitis, tačiau netikėtai Sofi čia randa kur kas daugiau nei trumpalaikį pajamų šaltinį: paprasto žmogaus išmintį, laimę dėl mažų dalykų ir galbūt net drąsą keistis.

Tarp praeities ir ateities pakibusi šokėja susižavėjusi stebi, kaip dirba italų kepėjas Džakomas. Kiekvienoje gyvenimo situacijoje jis brėžia paraleles su duona arba tešlos kepimu ir visada turi paruoštą išmintingą posakį. Jo menas – kepti žmonių gyvenimo istorijas, kitaip sakant, įmaišyti jas į duoną. Šis savo amato meistras Sofi tiesiog užburia, o duonos kepimas jai daug kuo primena šokį. Ritmingas tešlos minkymas ir formavimas, rankų sukiniai, klubų judesiai... Ar pavyks Sofi įminti kepėjo paslaptį ir rasti savo gyvenimo kelią?

Knygą iš vokiečių kalbos vertė Eglė Greverė.

Knygos ištrauka

Maždaug už trijų šimtų metrų miegantis Džakomas Botura apsivertė ant savo išgulėto čiužinio. Nors buvo kaimo kepėjas, nesapnavo nei bandelių ir miltų, nei trupinių ir tešlos. Sapnavo savo jaunystės kraštą – Kalabriją. Kaip paprastai sapne jam viskas regėjosi neapčiuopiama, o prisiminimuose kalnų ir pajūrio ruožų kontūrai buvo tarytum oro pilys. Dažniausiai Kalabrija jam imdavo sapnuotis tuomet, kai ūkininkai Niteliai lauke prie krautuvėlės durų prikraudavo kvepiančių apelsinų, kad priviliotų pirkėjų. Apelsinai priminė jam bergamočių vaisius, kuriuos raškydavo drauge su teta Rozarina.

Tą naktį Džakomas sapnavo, kaip iš kaimo dulkėtu kalnų takeliu kyla į sodą, stūksantį aukštai virš jūros. Jam reikėjo vilkti butelius su vandeniu ir krepšį su pietumis. Kai pagaliau pasiekė senų medžių paūksmę, oda žvilgėjo nuo prakaito. Sapnavo, kaip skina rūgščius, karstelėjusius vaisius, o vėsus vėjelis ošė giraitėje ir pasakojo jam nutikimus apie vandenyną netoliese. Sapnuose Kalabrijoje visada būdavo vasara, tačiau ne per karšta, jokių įkyrių uodų ar nudegimo saulėje. Niekas iš jo ir nesišaipydavo, kad krapštosi skindamas. Visi dirbdami šypsojosi, nors darbas buvo sunkus.

Po tokių sapnų atsikeldavo gerai pailsėjęs.

Štai ir šiandien atsibudęs pajuto trumpą laimės akimirką nuo bergamočių kvapo. Nuėjęs į savo mažytį vonios kambarį nusiprausti, jis ėmė neskubėdamas trinti tarp delnų oranžinį bergamočių aromato muilą, mėgaudamasis apskrita forma, ir pagalvojo, kad šis – lyg jo sapnai apie Kalabriją. Visuomet šviežias, nepriekaištingas, tobula iliuzija.

Po rytinių higienos procedūrų Džakomas ėmėsi plaukų. Sušukavo juos atgal, kad banguotos sruogos tolygiai vilnytų per visą galvą. Jis visuomet žavėjosi šia šukuosena – tokią nešiojo ir jo tėvas. Deja, daugiau savybių, kurias norėtųsi perimti, jis neturėjo. Susitaikyti jiedviem taip niekuomet ir nepavyko.

Žengdamas prie buto durų, Džakomas įjungė tik blausią švieselę. Prieblanda jam labiau derėjo prie senų baldų, kurie visada atrodė vangūs, tarsi iš lėto bundantys. Jie čia stovėjo jam įsikraustant, o Džakomas buvo ne toks žmogus, kuris išmestų gerus baldus todėl, kad jam nepatiko, arba nukabintų rūpestingai nutapytą paveikslą, nes elnias jame riaumoja pernelyg žydro Alpių ežero fone. Jis gerbė amatininkų darbą. Laikui bėgant greta atsirado kelios įrėmintos fotografijos iš gimtinės. Viena jų buvo mėgstamiausios futbolo komandos, kuri pasirodė laikraštyje po daugiau nei keturiasdešimt metų vėl laimėjusi čempionatą, o kitą jis kas rytą švelniai paglostydavo, tardamas tokius pat švelnius žodžius. Sieninėje spintoje įsikūrė kelios knygos, gerokai patamsėjusios nuo dažno skaitymo. O šiaip jis pakeitė tik tai, kas nebeveikė: įplyšusį šviestuvo gaubtą virtuvėlėje, pageltusias užuolaidas svetainėje, suskilusią kriauklę vonioje. Visa tai atsiėjo nebrangiai. Džakomas šį butą buvo sulopęs kaip senas skylėtas kelnes. Viskuo, kas pasitaikydavo po ranka. Be to, jis nemėgo švaistyti pinigų. Šiaip ar taip, uždirbo nedaug ir didžiąją dalį pinigų kas mėnesį siųsdavo į Kalabriją.

Kepykla buvo tik aukštu žemiau – pirmajame aukšte. Vis dėlto Džakomui, norint ten patekti, reikėjo eiti per lauką gerus dešimt metrų. Jis mėgo šį trumpą kelią, skiriantį darbą ir namus, nors eiti kartais tekdavo per lietų, sniegą ar audrą. Tiksliau, būtent todėl, kad kartais tekdavo išeiti tokiu oru. Jei tereikėtų pereiti laiptinę, nepajustų, koks tą dieną oras. O tai jis turėjo žinoti, kad jo duona būtų gera. Mat tešla visuomet žino, koks tądien oras, ir atitinkamai elgiasi.

Tuos dešimt metrų iki kepyklos buvo nutiestas žvirgždo takas, apsodintas tokiais augalais kaip saldymedis, tikroji sidabražolė ir aitrioji paprika (net trijų rūšių) iš jo tėvynės. Be to, čia augo ir nedidelis alyvmedis bei jaunutis klementinus vedantis citrinmedis, kuriam jis buvo specialiai pastatęs mažytį šiltnamį. Daugelį augalų iš Kalabrijos buvo atsiuntusi jo nonna, kad jos neužmirštų (nors taip, žinoma, niekuomet nebūtų nutikę). Tai buvo lyg nonnos bučinys ant kaktos, skruosto paglostymas. Dabar, eidamas pro šalį, Džakomas truputį pavydėjo šiems augalams. Žemė, į kurią buvo įleidę šaknis, jiems buvo tėvynė. O jis vis dar šiek tiek blaškėsi tarp senosios ir naujosios tėvynės. Penkiasdešimt trejų metų Džakomas daugiau nei pusę savo gyvenimo praleido šioje šalyje. Ji italui seniai buvo tapusi tėvyne. Ne antrąja tėvyne, o dar viena.

Žibintų šiame trumpame kelyje nebuvo. Mėnulio ir žvaigždžių šviesos turėjo pakakti.

Dar ryškesnė šviesa nušvito ketvirtą ryto, kai Džakomas įprastu metu pro šonines duris įžengė į nedidelę kepyklėlę ir nuspaudė šviesos jungiklį. Palubėje įsiplieskus trims neoninių lempų vamzdžiams, kepėjas išvydo savo šeimą: dvi maišymo mašinas, maišus miltų, erdvų darbo stalą viduryje, duonkubilius, drobę tešlai uždengti, konditerinius teptukus ir, žinoma, malkomis kūrenamą duonkepę iš degto molio ir akmenų. Šiais laikais tokių sumūryti beveik niekas nebemokėjo, o ir kepėjų, pageidaujančių su ja dirbti, sunkiai beatsirasdavo. Sena krosnis reikalavo daug pastangų ir visuomet būdavo šiek tiek nenuspėjama.

– Na, drakone, – pasisveikino Džakomas ir perbraukė ranka per du siaurus stiklo langelius, pro kuriuos žiūrėdavo į kylančius kepinius. – Ar pasirengusi smagiai ugnelei?

Džakomas pasilabino ir su trimis nedidelėmis nespalvotomis fotografijomis, kurios įrėmintos kabojo ant sienos. Šluoste nubraukęs nuo jų miltų dulkes, jis pasitrynė rankas, kad sušiltų, nes tešla šalčio nemėgsta. Ji mėgsta būti glamonėjama ir kai ja visokeriopai rūpinamasi.

Žengus prie darbastalio ir pradėjus barstyti ant jo miltus, Džakomui dilgtelėjo krūtinėje. Mokesčiai ir išlaidos už produktus pastaraisiais metais labai išaugo, o pirkėjai daugiau mokėti nenorėjo. Net menkiausias bandelės kainos pakėlimas sukeldavo daugybę nusiskundimų. Rankų darbo kepiniais Džakomas toliau verstis galėjo tik pagamindamas daugiau, kad produkcijos užtektų ir darželiui ar futbolo klubui. Paklausa buvo. Jo kepyklėlė turėjo būti nors kiek didesnė, kad pajėgtų išsilaikyti. Tačiau tam reikėjo pagalbininko. Deja, iki šiol į darbo skelbimus atsiliepė vos keletas, o ir tie patys neištvėrė ilgiau nei vieną dieną. Jei jis po šešių savaičių nieko neras, išseks paskutiniai ištekliai. Matyt, šiais laikais niekas nenori tapti kepėju. O juk tai nuostabiausia profesija pasaulyje! Kas gali būti geriau nei ištraukti kvepiantį ir švelniai apskrudusį ką tik iškeptos duonos kepalą iš senutės drakonės nasrų, atsilaužti kraštelį dar garuojančios plutos ir iš karto įsikišti į burną?

Džakomas ėmėsi darbo. Kol įmanoma, mėgausis kiekviena čia praleista diena. Ir neprasitars drakonei, kad jos ugnis greičiausiai užges visam laikui.