Leidykla „Briedis“ pristato naują istorinių romanų autorės Ellen Alpsten knygą „Paskutinė kunigaikštytė. Slibinų namų duktė“. Šiame romane autorė kviečia nusikelti į XI a. Angliją ir susipažinti su žavios ir nepaprastai drąsios herojės Gitos Godvinson likimu, apipintu legendomis, pranašystėmis ir mitais.

Gita Godvinson – neeilinė moteris savo laikmečiui. Gyvendama 1066 m., kai moterų galimybės buvo smarkiai ribotos, ji drąsiai kovoja už teisę pasirinkti, mylėti ir keisti savo likimą. Kai Gitos tėvas Haroldas užima Anglijos sostą, jaunai ir gražiai merginai pavydi visi. Tik džiaugsmas ilgai netrunka – Godvinsonų namus suskaldo išdavystė ir triumfas virsta siaubu. Pasirodo eros pabaigą ir naują pradžią visai šaliai pranašaujanti blogio žvaigždė. Atrodo, kad Gitos šalis ir giminė prakeiktos. Nepaisant netekčių, išdavysčių ir pažeminimų, Gita pasiryžusi atgauti tai, kas jai teisėtai priklauso. Ji tiki, kad iš karalystės, prakeiktos per jos tėvą, pelenų gali iškilti nauja imperija. Autorė meistriškai atskleidžia, kaip jaunoji didikė išdrįsta keisti istorijos tėkmę, o jos drąsa, išmintis ir atkaklumas tampa tikru įkvėpimu skaitytojams.

Šiame istoriniame romane knibždėte knibžda trolių, milžinų, senovės norvegių burtininkių, piktų kerų, laikančių mūsų kunigaikštytę nelaisvėje, vyrų gražuolių, moterų karių, o kur dar religijos, tikėjimo ir prietarų galia – ir visa tai gryna tiesa.

Ellen Alpsten yra ne tik istorinių romanų meistrė, bet ir talentinga istorijos pasakotoja. Kitos autorės knygos „Carienė“ ir „Carienės duktė“, išverstos ir į lietuvių kalbą, tapo bestseleriais. Šios knygos, kaip ir „Paskutinė kunigaikštytė“, leidžia pajusti istorinį laikotarpį ir pažinti asmenybes, drįsusias peržengti savo epochos ribas.

Knygą iš anglų kalbos vertė Daiva Bičev.

Knygos ištrauka

– Tu tikrai tai padarysi? – šaukia mama.

Dėdė Girtas purto galvą. Ulfas su Edmundu persimeta neužtikrintais žvilgsniais, bet tada nuostaba jų veiduose užleidžia vietą pasitenkinimui. Tik mudu su Magnusu be žado. Ar apie tai suvis buvo kalbėta anksčiau? Kaip mes galėjome to negirdėti?

– Viešpaties vardu. – Stigandas nutraukia žiedą su didžiuliu smaragdu nuo karaliaus Eduardo suglebusio piršto. Užmaudamas jį tėvui, kartoja: – Tegyvuoja karalius Haroldas II.

Edgaras Etelingas prasižioja, bet tuoj pat išmintingai užsičiaupia: juk jis čia vienas ir jam pasisektų, jei iš miegamojo išeitų gyvas. Vienuoliai sueina vorele, išlanksto gurgždančią iškvėpintą lininę drobulę ir susuka Eduardo kūną su kasijomis, mira ir pelargonijomis. Balta mirusio karaliaus barzda tokia ilga, kad jie perrėžia audeklą ir pro skylę ją ištraukia.

– Dar ne, prašau! – Mano tet a, karalienė našlė, vis dar laiko nuogą Eduardo ranką, nors šioje santuokoje nuvyto jos grožis. Paglostau jai petį. Ji atšoka, nustebinta mano švelnumo.

– Neškite, – rėžia tėvas. – Kuo greičiau jį palaidosime, tuo greičiau pradėsime karūnavimą. Noriu, kad iki rytdienos viskas būtų padaryta.

– O kaip mes laiku nusigausime iki Vintančesterio? – pasiteirauju. Stigandas šypsodamasis taria:

– Vintančesteris – jau praeitis. Karalius Eduardas bus palaidotas čia. O mūsų naujasis karalius bus karūnuotas Vest Minsteryje.

– Mums pasisekė. Haroldas Godvinsonas geras žmogus ir bus geras karalius, – taria močiutė. – Juk jis jau valdė Angliją, tik neoficialiai.

– O jūs čia visi, kad pamatytumėte nuostabiausią Godvinų namų akimirką, – kvatoja tėvas. – Ulfai, mano vyresnėli, ateik čia.

Ulfas paklūsta, tačiau jį glėbesčiuodamas tėvas tiriamai ieško mamos žvilgsnio. Prie jųdviejų prieina mama, bet tik sugriebia tėvą už rankos, ant kurios sušvyti smaragdas, suspindi naujo vestuvinio žiedo auksas. Atmosfera tarp jųdviejų kibirkščiuoja nuo neišsakytų žodžių, juos siejančių ir skiriančių akimirkų.

Prie jų prieina Stigandas, pakėlęs antakius, su miela šypsena veide. Jis švelniai juos perskiria: Bažnyčios akyse mama tėra tėvo sugulovė.

Mamos veidas apsiniaukia.

– Viliuosi, kad tau apsimokės, Haroldai Godvinsonai. Aš tuo abejoju. Sėji vėją, pjausi audrą. – Ji ištiesia rankas ir garsiai aiškiai ištaria: – Ateik čia, kunigaikšti Ulfai, sosto paveldėtojau. – Mano vyriausiasis brolis šypsosi, nes ji taip aiškiai pareiškia savo ir jo teisę.

Dėdė Girtas pritaria:

– Prašau, apsvarstyk Editos žodžius. Tostigas yra su Norvegijos karaliumi Haraldu Hardrada. Jis gali pulti mūsų krantus. O ką darys Pavainikis?

– Tostigas – išdavikas. Gerai, tas Hardrada gaus Anglijos žemės – du metrus, mat aukštesnis, nei dauguma, – sviedžia tėvas, o mano broliai juokiasi.

Girtas nepasiduoda:

– O kaip Haraldo Hardrados žmona seidra? Karalienė Tora užkeikimais užgrūdino jo kalaviją. Turbūt jis nemirtingas.

– Taip, karalienė Tora yra seidra. Tos burtininkės turi daug blogio galių, – pritaria močiutė. – Turime būti joms pasiruošę.

Vienuoliai persimeta žvilgsniais. Mes šimtus metų kaip krikščionys, tačiau seni įsitikinimai giliai įsišakniję netgi čia, šioje naujoje abatijoje.

– Kokios blogio galios? – iš baimės man užgniaužia gerklę.

– Seidra dedasi išpranašaujanti ateitį, – atsako Stigandas. – Paistalai.

– Ne. Seidros prakeiksmas veikia ir jis baisus, – perspėja Girtas. – Saugokitės karalienės Toros.

– Nesąmonė. Tavo širdis tokia pat luoša, kaip ir koja, – atšauna tėvas. – Ginsiu savo karalystę net ir nuo seidros kerų.

– Girdėjau, kad karalienė Tora meldžiasi Frėjai, vaisingumo, išminties ir karaliavimo deivei, – taria mama.

– Frėja – mergšė! – teškia Stigandas ir primena man, kaip tėvas Lefgaras atsisakė Kalėdas vadinti Modranichtu. Ši Bažnyčia aukština tik vyrus, o mus, moteris, sumenkina iki pašaliečių.

Mama galvoja taip pat:

– O gal Frėja ir įkūnija visa tai, dėl ko Bažnyčia bijo mūsų, moterų, kad mes teikiame gyvybę, esame išmintingos, mylinčios ir vaisingos? – ginčijasi ji su Stigandu.

– Ar tu taip manai? Manai, kad Bažnyčia bijo moterų? Ar mums reikėtų jūsų bijoti? – Stigando balsas švelnus, bet jo klausime jaučiu grėsmę.

Niekas nėra saugus. Aš visiškai nežymiai papurtau galvą, kad mama nieko nesakytų.

Įsiterpia močiutė:

– Vaisingos? Cha! Karalienė Tora Haraldui pagimdė vienintelį sūnų ir įpėdinį – kunigaikštį Olafą.

– Užteks moteriškų tauškalų. Jei karalienė Tora nedegs ant laužo, ji degs pragare. – Tėvas ištiesia rankas. – Girtai, užtenka vieno brolio išdaviko. Ar patvirtini, kad balsuoji už mane?

Girtas dvejoja, bet neturi pasirinkimo:

– Patvirtinu, mano karaliau.

Mama nenuleidžia liūdnų akių nuo tėvo. Ar jie kada nors susitaikys? Taip. Nenusimenu, nes niekur nesimato Eldgitos iš Mersijos. Kad ir toliau taip būtų.

Tačiau tada vėl atsidaro menės durys. Įžengia du nuo šalčio išraudę deglanešiai purvinais apsiaustais, purvu apskretusiais ilgaauliais. Įeina moteris ir sušnara jos puikus šermuonėliais apkraštuotas apsiaustas su gobtuvu. Kai ji atsisagsto, pasirodo jos patrauklus apvalainas kūnas plačiais klubais ir krūtimis kaip du kepalai duonos. Jos vešlūs plaukai tokie juodi ir blizgūs kaip kranklio sparnas, o stulbinamai mėlynos akys nukreipia dėmesį nuo nosies, panašios į snapą. Švarplė tarp priekinių dantų netrukdo šypsenai nušviesti kambario. Prikandu lūpą, mat yra posakis, kad per tą švarplę velnias myža. Nenuostabu, kad jos gyvuliška šiluma įkaitina miegamąjį. Visi vyrai pasisuka ir atsigręžia į ją. Tik mama sukryžiuoja rankas ir trinasi alkūnes, tarsi šaltų.

– Atvykau kaip galėdama greičiau, mano karaliau.

Pranešimas spaudai.