Vytautas Martinkus – rašytojas, filosofas, literatūros kritikas, akademikas. Vienas ryškiausių intelektualinės, filosofinės prozos kūrėjų, pakeitusių tradicinę lietuvių literatūros kryptį. Tačiau taip svariai pristatomas rašytojas prisipažįsta, kad jo kelias į literatūrą buvo vingiuotas ir grįstas abejonėmis.

Teodora RAŠIMAITĖ

Gimęs 1943 m. Jerubiškiuose, Jurbarko rajone, baigęs Eržvilko vidurinę mokyklą, rašytojas studijavo anaiptol ne literatūrą – Kauno politechnikos instituto (KPI) Elektrotechnikos fakultete įgijo inžinieriaus specialybę ir net kurį laiką dirbo pagal specialybę. Tačiau vėliau pasuko į humanitarinių mokslų lauką, bet vėlgi – ne į literatūrą; 1970 m. pradėjo filosofijos studijas Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute, o 1981 m. Vilniaus universitete (VU) apgynė filosofijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją.

Dėstė filosofiją ir estetiką KPI, vadovavo Vilniaus pedagoginio universiteto (vėliau Lietuvos edukologijos universiteto) Lietuvių literatūros katedrai. Buvo aktyvus Lietuvos rašytojų sąjungos narys, ilgus metus vadovavo jos Kauno skyriui, o 1990–1994 m., atkūrus nepriklausomybę, buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku, dešimt metų vadovavo Lietuvos meno kūrėjų (organizacijų) asociacijai.

Nemažas derlius

V. Martinkus yra parašęs apsakymų (rinkiniai „Loterija“ 1969 m., „Rotušės laikrodžio vagis“ 1974 m.) ir apysakų (rinkinys „Vėtrungė šeimos šventei“ 1978 m.). Jo kūryboje gausu ir romanų: „Akmenys“ (1972 m.), „Lašai: Rašmenys ant klepsidros Autų gatvėje“ (1980 m.), „Medžioklė draustinyje“ (1983 m., apdovanotas valstybine premija), „Negęsta žvaigždė paukščio pėdoje (1988 m., antras leidimas „Žemaičio garlėkys“, 2009), „Simonija“ (1997 m.).

Naujaisiais laikais išleido apysakų rinkinį „Šuns mazgas“ (2005 m.), kalendorinių novelių rinkinį „Dvylika lieptų“ (2011 m.), romaną „Tavo bažnyčios rūsys: sakmė apie retus giminės akmenis su epitafijomis ir jų personažais“ (2018 m.). 1999 m. išleido poetinių esė rinkinį apie tėviškę „Gabatos knyga“, rašė mokslo monografijas, straipsnius ir esė apie lietuvių literatūrą ir meną.

2018 m. rašytojas buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija – už viso gyvenimo kūrybą ir intelektualiosios literatūros gylį.

Rašymas nepaleidžia

Nemažai nuveikęs ir įvertintas rašytojas sunkiai ryžtasi pokalbiui apie kūrybą. „Esu introvertas, – sako pašnekovas, – tačiau kūryba – kas kita. Ji visada yra atsivėrimas, tam tikra prasme – aukščiausias. Bet jis turi literatūrinę formą – žanrus, potekstes, metaforas, perkeltines reikšmes. Naujų romanų neplanuoju. Jiems jau neužtenka sveikatos. Parašau nebent recenzijų, straipsnių. Kita vertus, beveik kasdien po eilutę kitą rašau nesibaigiančią esė apie savo paties gyvenimą. Tai – egodokumentinė, atminties proza. Kada baigsiu, ar iš viso ji pabaigiama – nežinau.“

Rašytojas prisipažįsta, kad jam labai svarbūs yra rašymo tikslai ir jo prasmė. Jie kinta. „Pirmą eilėraštį parašiau penktoje klasėje, paskelbiau sienlaikraštyje. Tai buvo tik žaidimas, vaiko pašnekesys su upeliu... Vėliau siekiau pasakoti, mėgau fantazuoti. Ieškojau ir tiesos, kas jos neieškojo? Bet tiesa arčiau mokslo nei literatūros... Vienu metu atrodė, kad literatūra ir filosofija – dvynės. Irgi melavau sau. Dabar rašau išpažinimus, jie svarbūs, kol egzistenciški. Jau ilgai rašinėju, keičiasi tas santykis su rašymu. Dabar kartais nė neprisipažįstu, kad teberašau. Bet, jei nerašyčiau, rodos, kaip ir neliktų dienų prasmės“, – pasakojo šiuo metu vienas gyvenantis, žmoną ir jaunesniąją dukrą palaidojęs rašytojas.

Yra paskelbęs trumpų fragmentų iš rašomos autobiografinės knygos „Requiem nuogam karaliui“, tačiau ją ketina pavadinti paprasčiau „(At)minties gyvastys“. „Su pavadinimais būna taip – arba jį turiu iškart, lieka tik parašyti tekstą, arba parašau iki galo, o pavadinimo kaip nėra, taip nėra. Šis atvejis – per vidurį. Pavadinimas buvo, jis tarsi „spyrė“ į galvą, sėdau rašyti, bet ilgainiui ėmė atrodyti per gudrus, per sudėtingas. Jis tik pasako, kad autoriui sunku likti nuogam. O gal? Senas bičiulis Petras B., kritikas, bara – liaukis su tais savo martinkizmais, rašyk kaip žmogus ir žmonėms“, – su šypsena kalbėjo pašnekovas.

Akistata su savimi

Sunku rašyti apie save, „kol gyvas“. Rašytojo nuomone, tie, kurie skelbia prisiminimus ir patys juos perskaito, neparašo taip, kaip galėtų ar turėtų. „Juk rašydamas susiduri ne tik su savimi, bet ir su artimaisiais, su pažįstamais žmonėmis, kurie dar gyvi, o tai – jautru“, – abejones atskleidė rašytojas. Paklaustas apie prieš kelerius metus išleistus Juozo Baltušio dienoraščius, sakė, kad, jo nuomone, atvejis beveik laimingas – išleista po mirties, tekstai gana autentiški, bet savęs „gražinimo“ velionis irgi neišvengė.

Kita vertus, rašytojas neturi ir galios „atskleisti visą (tikrą) tiesą“. Postmoderniais laikais tiesa manipuliuojama. Ji – efemeriška, jos tarsi nėra, niekur neva negali surasti. „Bet būna, kam nors pasivaidena, kad tik jis vienas žino tiesą, gali dėl jos net skelbti karą. Labai pavojinga. Putino „tiesos“ sprogdina, griauna pasaulį“, – kalbėjo pašnekovas.

Pasak rašytojo, tiesos atvertis kaip katarsis jam itin svarbi. Tik ji niekam ir niekada neduota per kitus, neduota kaip daiktas, kaip dovana. Žmonės turi būti linkę literatūroje ar mene ieškoti besislepiančios meno tiesos. Kaip ir rūpesčių dažnai prapuldytos gyvenimo tiesos. „Tikra tik paties rasta, sava tiesa. Bet ji ir kitų. Mano knygose tokios tiesos yra, visose geresnėse knygose jos esama. Tiesa žiūri į mus iš tamsos. Dažniausiai tylomis, bet žiūri. Būna, kad ir prabyla“, – svarstė rašytojas.

Apgavikė atmintis

„Autobiografiniai tekstai transformuojasi dviem kryptimis – jie gilina savirefleksiją, dėl jos ir dirbi, bet, kita vertus, atmintis nuslepia daug ką, ypač detales, ji tikra apgavikė ir plėšikė. Parašęs ne viską juk gali patikrinti“, – kalbėjo rašytojas, prisiminęs istoriją, kai su bičiuliu Ramūnu Klimu, žmona ir dar pora „upeivių“ 1970 m. vasarą plaustu plaukė iš Gardino į Merkinę. „Dabar lyg viską prisimenu, bet kai kurių detalių tikrai ne, – sakė jis. – O kai kurių „įgulos“ narių jau nėra gyvų, kiti – mažiau nei aš teprisimena.“

Rašant abejonės ne visada pragaištingos, juk gali taisyti. Taisyti, redaguoti – jo stichija. „Kai jau turi juodraštį, perrašinėti ir taisinėti man visada patikdavo. Yra skirtingi rašymo būdai. Pavydėjau profesoriui Albertui Zalatoriui gyvosios kalbos dovanos. Kalbėjimo ir rašymo vienovės. Parašo, būdavo, jis tekstą, nė redaguoti jo nereikia – gal tik kablelius, visai smulkmenas. Tekstas tarsi pulsuoja – gyvas, ne dirbtinis, – kalbėjo rašytojas. – O juk abejoji ne tik dėl sakinio ar žodžio. Abejoji savo talentu, literatūra kaip keliu, likimu. Nuo mažens rašinėjau, bet ir šiandien pagaunu save galvojant: gal būčiau vertesnis elektros inžinierius, dirbęs kokioje Ignalinoje ar Elektrėnuose. Juk vidurinėje mokykloje domėjausi radiotechnika, elektros inžinerija, montavau radijo imtuvus ir siųstuvus, elektros vėjo malūnus – dėl jų buvo pramušta galva. Taigi, turėjau aš gal ir kitą kelią“, – pasakojo V. Martinkus.

Žinių troškimas

Anais laikais filosofijos studijos, baigus inžinerijos mokslus, turbūt atrodė itin keistai. O ir filosofija tada išgyveno sunkius jos ideologizavimo metus. Tačiau, pasak rašytojo, nėra taip keista, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio – juk nuo mažumės buvo smalsus. „Gyvenimas. Nutiko, kad anksčiau prireikė nuovokos ūkyje, technikoje. Esu ūkininko vaikas, o kai pamotė girdavo mane, kai („it koks kunigas“) sakydavau pamokslus ir eilėraščius vištoms ar žolynams, tėčiui tai tik keldavo tik juoką“, – kalbėjo pašnekovas.

Literatūra vėl labiau parūpo, kai, studijuodamas KPI, sutiko bendraminčių. Visą tuziną. Jie įsteigė instituto literatų Sambūrį, ėmė reguliariai diskutuoti apie savo kūrinius. Susidomėjo gilesnėmis literatūros temomis, susipažino su gyvais Kauno rašytojais – Juozu Grušu, Icchoku Meru, Antanu Jasiūnu.

Ir štai tada parūpo trečias dalykas – filosofija. „Supratau, kad man jau rūpi ne tik literatūra, bet ir jos prigimtis, gilesnė jos refleksija“, – prisimena rašytojas. Kur jos ieškoti? Anais metais KPI naujovė – tikra, atskira filosofijos katedra. Jos vedėjas Aleksas Čedavičius, panašiai kaip Eugenijus Meškauskas VU, dairėsi jaunų, į filosofiją linkusių inžinerijos studentų arba absolventų. Iš jų planuota burti naują filosofų kartą (iš jos VU ir KPI absolventas Arvydas Šliogeris). A. Čedavičius pastebėjo jauną literatą ir pradėjo jį kviesti – studijuok, gundė, filosofiją. Literatui, literatūrai jos, girdi, reikia.

Be filosofijos buvo dar viena nauja pagunda: modernioji Vakarų literatūra. KPI literatai, be abejonės, buvo kitokie nei filologinių studijų literatai. Klasikinę lietuvių literatūrą vertino, bet išmanė ją prastai, tad madingas modernizmas, kaip ir mįslinga, mažai težinoma filosofija, be abejonės, gundė... ir sugundė.

„Vilniaus universitete – savas mąstymas, ten klasiką, tradiciją labiau aukštino. O juk dar ir sovietinis metas, socrealizmas oficialiai aukštinamas. KPI nuo literatūros atokiai, čia inžinierių kalvė. Tačiau pradedantieji rašyti literatai čia buvo savarankiški. Kaip išmanė, taip save ganė. Vyravo matematikos ir panašių disciplinų muštras. Techninis išsilavinimas vertė siekti sistemos, struktūros, lakoniškumo ir t. t. Tad visi tie gražūs vaizdai, ilgi jausmų aprašymai – kas juos mėgsta? Jau retas. Technokratinis mąstymas slepia savus pavojus. Pasaulį prastinau, skaidžiau, trupinau, tad vėliau reikėjo jį kaip nors jungti, vienyti, – kalbėjo rašytojas. – O kaip? Juk lyrikos, sentimentų pats atsižadėjau. Štai tam ir pasitarnavo filosofija, ji mane gelbėjo. Artino prie moderniosios Vakarų prozos. Vėl radosi jungtys, pasaulio visetas, žmogaus visuma. Labai įtikėjau filosofijos sąsaja su literatūra, senoji (kinų, indų, graikų) filosofija man atrodė tokia pat turtinga, įspūdinga kaip modernistinė Vakarų literatūra.“

Apversta matrica

Rašytojas turbūt vienas pirmųjų Lietuvoje apsigynė sovietinės filosofijos daktaro laipsnį. Keistas, derinys: modernumo ieškantis literatas ir tarnystė filosofijos katedroje. „Pakartosiu: buvau savamokslis literatas ir toks pats filosofas, tad visąlaik gilinausi pagal savą „programą“. Kuo daugiau, tačiau tai, ko pats geidžiau, kokią literatūrą gaudavau, skaičiau. Bandžiau perprasti tiek literatūros teoriją, tiek filosofijos pamatus. Ribota buvo literatūros laisvė, taip pat mačiau, kuo bolševikai pavertė Karlo Markso raštus. Laimė, sutapo, kad ano amžiaus jau 8–9 dešimtmečiuose VU susiformavo kritinė marksizmo interpretacija, ir ji buvo labai paveiki tarp jaunų filosofijos dėstytojų. Manau, ir tarp studentų“, – pasakojo pašnekovas.

Ką tai davė? „Galėjau kaip literatas ieškoti savo kelio. Net eksperimentuoti, štai, patikrinti, ar sovietinė cenzūra perkanda sudėtingus prozos pasakojimus. „Sakykim, romano „Medžioklė draustinyje“ fabuloje aukštyn kojom apverčiau visą istorinio materializmo „matricą“, sukeičiau „bazę“ su „antstatu“, ir niekam tai neužkliuvo. (Beje, cenzūra buvo pristabdžiusi romano spausdinimą, bet tik formaliai – dėl antraštės: pasklido gandas, kad per medžioklę sužeistas partijos centro komiteto sekretorius, netrukus aktualija buvo primiršta, ir knygą leista spausdinti.) Nagi toks špygos rodymas kišenėje, bet tai buvo. Kai žinai, ką žinai, gali žaisti bent špygų karą“, – šypsojosi rašytojas.

Tiesa, viskas turi kainą. Prisimena, kad nepriklausomybės laikais už „sovietinę filosofiją“ gaudavo barti kaip buvęs „kolaborantas“. Gerai, kai sutinka studentų, kurie prisimena, kad jo pokalbiai apie filosofiją buvę neįprasti, kitokie – ragino mąstyti, kelti klausimus. Tai yra nepraradę savo gyvų, antikinių ištakų.

Jaudina knygų likimas

Pernelyg paprasta sakyti, kad knygos šiais laikais neteko buvusios, kone sakralinės vertės. V. Martinkus prisiminė epizodą, kuris anuomet, prieš pusę amžiaus, taip sukrėtė, kad net įdėjo jį į romaną „Lašai“, nors paprastai taip tiesiogiai gyvenimo į kūrybą neperkelia.

„Buvau šeimos įpareigotas nuvežti makulatūrą į supirkimo punktą, ir tuo pačiu metu atvažiavo sunkvežimis, pilnas knygų – raštų raštai su pasidabruotais viršeliais. Priėjau arčiau – tarpukario ir dar senesnės knygos įvairiomis kalbomis. Pakalbėjau su vairuotoju – atsakė, kad šeimininkas liepė išvežt, niekam jų nereikia. Kai paprašiau, leido pasiimti, kiek noriu. Kai atidaviau savo makulatūros ryšulėlius, gavau čekį nedidelei pinigų sumai. O vairuotojas už kelias tonas knygų gavo metalinių konservavimo dangtelių! Štai toks ekvivalentas“, – ironizavo rašytojas.

„Šiandien, kai aplink kompiuteriai, internetas, skaitmeninės technologijos, dirbtinis intelektas, gal tikrai per daug knygų, ypač popierinių, o aš teberašau. Naują! Kur dėti visas senas, parašytas popierines knygas? Tarkim, ir asmeninę biblioteką? Kam ji, kai aš išeisiu? Dabar mansardoje kartu sugyvenam, dulkių nebijom, nors tos ir puola. Galvoju, ir liūdna. Mano draugas filosofas Juozas M., irgi knygų turtingas, Imanuelio Kanto ir kitų filosofų raštus pasiūlė bibliotekoms. Vokiškus leidimus priėmė, rusiškų ir lietuviškų vertimų kratosi, savų, sako, per akis“, – kalbėjo pašnekovas.

Nesijaučia neįvertintas

Kai kurie anuometiniai kūrėjai kartais jaučia kartėlį, kad anuomet ar dabar nebuvo tinkamai įvertinti, tačiau V. Martinkus – išimtis, be kitų apdovanojimų, jis yra gavęs dvi valstybines premijas.

„Man pasisekė, net labai pasisekė: jeigu dangus ar gyvenimas ką nors duoda, reikia priimti ir padėkoti“, – sakė rašytojas ir pridūrė, kad nepriklausomybės laikais Nacionalinę premiją gavo gal labiau už visuomeninę veiklą. „Neabejodamas susiejau likimą su Sąjūdžiu. 1988 m. gegužę išrinktas Rašytojų sąjungos valdybos pirmininku stengiausi, kad rašytojai, ypač jų asociacija, kuo aktyviau dalyvautų pertvarkant Lietuvą, artinant jos nepriklausomybės atkūrimą, o ją atkūrus – dalyvauti visos kultūros ir politikos transformacijose.

Juk sovietiniais laikais Rašytojų sąjungą valdžia naudojo ideologiniams tikslams, dėl to jai buvo suteiktas aukštas statusas. Štai jį, neva vis dar „sovietinį“, aukštą rašytojų prestižą, sėkmingai pavyko panaudoti griaunant sovietinę struktūrą, einant laisvės kryptimi“, – pasakojo rašytojas.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.