„Arti tiesos“ – kiekviena žmogžudystė atskleidžia istoriją (+ knygos ištrauka)

„Arti tiesos“ – kiekviena žmogžudystė atskleidžia istoriją (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato aštuntąjį trilerį „Arti tiesos“ iš bestselerių autoriaus Stuarto Macbride’o detektyvų serijos apie kriminalistą seržantą Loganą Makrėjų. Kiekviena žmogžudystė atskleidžia istoriją. Tačiau ne kiekviena auka pasakys tiesą.


Pirmasis kūnas prirakintas prie kuolo: auka uždusinta, subadyta, ant kaklo kaba deganti padanga. Kas tai? Gaujų įvykdytas kerštas ar daug tamsesnis nusikaltimas?


Kažkas prie kriminalisto seržanto Logano Makrėjaus durų palieka kaulų ryšulėlius, bet pareigūnas turi didesnių rūpesčių. Konkuruojančios narkotikų prekeivių gaujos kovoja dėl produkto ir teritorijos, dingo paauglių porelė, kažkas žaloja imigrantus iš Azijos, Loganui ramybės neduoda nauja ambicinga detektyvė seržantė, be to, jis sulaukė nepageidaujamo vietinės gaujos vado dėmesio.


Aptikus dar vieną kūną, paaiškėja, kad šios dvi žmogžudystės sutampa su naujo populiaraus romano siužetu. Ir galbūt nedideli kaulų ryšulėliai daug svarbesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio...


Anksčiau išleistos autoriaus knygos: „Sutrupinti kaulai“, „Tamsus kraujas“, „Tuščios akiduobės“, „Gęstanti šviesa“, „Šaltas granitas“, „Atvira žaizda“ ir „Skerdykla“.

REKLAMA


Knygą iš anglų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė.


Knygos ištrauka

Loganui net nespėjus prisisegti saugos diržo, Čalmers jau suko į gatvę. Lūpas ji buvo kietai sučiaupusi, paakiuose ryškėjo raukšlelės. Veidas – akmeninis.


Loganas įjungė telefoną.


– Kodėl pyksti?


– Aš nepykstu, pone.


– Nagi, noriu išgirsti priežastį.


Moters žandikaulis porą kartų sutrūkčiojo, lyg ji rytų ką nors kartaus.


– Su visa derama pagarba: išsiuntėte mane virti arbatos, kol pats apžiūrinėjote spintelę po laiptais. Moteriškė verda arbatą, kol didelis stiprus policininkas dirba rimtą tiriamąjį darbą. – Čalmers staigiai pasuko vairą į kairę, ir automobilis išvažiavo į gatvę.


– Leiskite spėti, tikriausiai manote, kad darbui esu per kvaila ir vienintelis dalykas, kurį sugebu – tai virti suknistą arbatą.


– Suprantu, – jis braukė per telefono ekraną, kol adresinėje rado Kontrolės skyriaus numerį. – Pasijutai geriau?


– Seksistinis požiūris.


– Rimtai? – Logano veidą nutvieskė šypsena. – Nesuskaičiuoju, kiek kartų gėriau arbatą su gedinčiais giminaičiais, kol Styl rausėsi po jų daiktus. Tokia kriminalistų seržantų dalia: nukreipti dėmesį. – Jis nuspaudė mygtuką ir palaukė, kol sujungs. – Jei tapsi kriminaliste inspektore, irgi galėsi joti ant tau priskirto nelaimėlio sprando...

REKLAMA


Ragelyje pasigirdo moters balsas:


– Kontrolės skyrius.


– Jums skambina kriminalistas seržantas Makrėjus, ar jūs jau...


– Palaukite. – Stojo tyla, kurią pertraukė lapų šiurenimas. Tada pasigirdo duslus pokalbis.


– Taip, vėl skambina. Nori sužinoti, ar jau sučiupome tą bjaurybę, kuris dirba Hamišiukui. Neturi ką veikti?


– Žinote, aš viską girdžiu!


Tuomet moteris vėl prakalbo į ragelį.


– Vis dar tikrinu, pone.


Pasigirdo spragtelėjimas ir girgždanti kažkokio valso versija. Teks laukti.


Čalmers įsuko į pagrindinį kelią, kuris vedė pro dar vieną gyvenamųjų namų kvartalą. Ir čia stovėjo daugybė smiltainiu dengtų namukų su miniatiūriniais sodeliais ir garažais, į kuriuos netilptų joks automobilis.


Loganas iš švarko kišenės išsitraukė raudoną odinį sąsiuvinį, kurį rado spintelėje, ir padėjo jį ant prietaisų skydelio.


– Radau paslėptą vienoje iš tuščiavidurių knygų.


Čalmers nežymiai gūžtelėjo.


– Kas tai?


– Kažkoks improvizuotas raganiškas žurnalas. Jame pilna magiškų apskritimų ir kitokių dalykėlių... Klausau.


Loganas vėl buvo sujungtas su Kontrolės skyriumi.


– Taip.


– Kas „taip“?


– Taip, prieš valandą jis buvo suimtas. Rastas „Degančiame kibire“, vos laikėsi ant kojų. Dabar tikrinamas kas penkiolika minučių, kad nepaspringtų savo vėmalais.


Būtų neblogai.


– Leiskite prasiblaivyti, tuomet veskite į trečiąjį apklausų kabinetą. Mes tuoj grįšime... Už penkių minučių būsime Kintore, pusvalandį paraminsime Entonio Čengo tėvus, dar kokį dvidešimt minučių važiuosime pas jus... Užtruksime apie valandą.



Tyla.


– Geriau tai praneškite atsakingam seržantui.


Moteris padėjo ragelį.


Čalmers nuo prietaisų skydelio paėmė sąsiuvinį ir vairuodama jį pakilnojo viena ranka.


– Agnesė žinojo, kad motina su tėvu ją seka, todėl gali būti, jog savo kambaryje, matomoje vietoje, laikė netikrą dienoraštį, o tikrasis buvo slepiamas spintelėje po laiptais.


– Paskaitinėk ir paskambink prokurorei, noriu leidimo sekti Agnesės ir Entonio telefonus. Tuomet apskambink visas Škotijos ligonines, liepk peržiūrėti visus atvejus, kai pacientai mėgino nusižudyti.


– Ar įsivaizduojate, kaip reikėtų gyventi nuolat stebimam ir neturėti nė lašelio privatumo? Aš jau seniai būčiau pabėgusi.


Paskutinė žinoma Entonio Čengo gyvenamoji vieta, iš kurios pabėgo nuo silpnaprotės motinos gelbėdamas savo merginą, buvo prabangiame Kintoro mikrorajone. Kraštinis sklypas. Aplinkui didžiuliai namai su didžiuliais sodais, kiemuose stovėjo didžiuliai automobiliai. Čengų sklypas netgi aptvertas kaltiniais vartais, bet už jų tęsėsi tik tuščias pravažiavimas. Čalmers automobilį pastatė prie šaligatvio, variklio neišjungė.


– Nieko gera nežada, ar ne?


Loganas išlipo iš automobilio. Virš Kirhilio miško burzgė sraigtasparnis, netoliese džiugiai krykštavo vaikas, skalijo šuniukas, ūžė žoliapjovė. Už trijų namų vyras švilpaudamas plovė savo sportinį „Range Roverį“.


Pareigūnas pravėrė vartus ir nužingsniavo namo link. Išsišovęs portikas metė nedidelį šešiakampio formos šešėlį. Loganas paspaudė telefonspynės mygtuką ir namo gilumoje suskambo klasikinė muzika, sulojo šuo. Tikriausiai didžiulis, aštriadantis.


Po minutės Ravelio „Bolero“ nutilo. Niekas neatsakė. Tik tas pragaro šuo nesiliovė skalyti.


Loganas paskambino dar kartą.


Čalmers žengė iš paskos.


– Gal jie išvykę?


– O gal tiesiog... Po velnių, ką dabar darysime?


Kišenėje suskambo mobilusis – Styl. Loganas išsitraukė telefoną ir parodė kolegei, kad apeitų aplink namą:

REKLAMA


– Pabandyk pabelsti ten.


Ji apsidairė ir nykščiu patrynė kitų pirštų galiukus.


– Kas, jei šuo?..


– Jei jis galėtų ištrūkti, jau bėgtume be kelnių. Eik.


Vos jai nuėjus, Loganas atsiliepė.


– Vykdau nurodymus, gerai? Ką tik buvome pas Garfildus, dabar atvažiavome pas Čengus.


– Kas vyksta su ta sudeginta auka? Kodėl dar nenustatėme tapatybės?


Loganas pažvelgė į šviesiai mėlyną dangų. Iš Aberdyno oro uosto į pietus, rytus ar kažkur kitur suko lėktuvas. Išskrenda laimingi šunsnukiai.


– Kiek dalykų galiu daryti vienu metu? Ieškau...


– Ką tau sakiau apie darbo organizavimą? Tu neturėtum lakstyti paskui...


– Tu man sakei čia atvažiuoti! Ne pats sugalvojau, o tu liepei.


Styl garsiai atsikrenkštė.


– Na gerai... Nekeisk temos.


– Tapatybę nustatysime, kai galėsime. O dabar prašau atsiknisti ir leisti man dirbti savo darbą.


Loganas padėjo ragelį ir įsikando į žandą. Galbūt liepti Styl atsiknisti nebuvo pati geriausia idėja. Jis išjungė telefoną.


Tą pačią akimirką sugrįžo Čalmers. Sustojusi prie namo, ji į plyteles nusivalė bato padą.


– Viskas užrakinta. Viduje juda tik arklio dydžio vokiečių aviganis. Tad yra tik trys variantai: ponai Čengai slepiasi po lova, juos suėdė šuo arba nieko nėra namie.


Loganas išsitraukė vizitinę kortelę ir kitoje jos pusėje smulkiomis raidelėmis kruopščiai užrašė: „Gaila, kad jūsų neradome namie. Prašau paskambinti, norėčiau susitarti dėl laiko, kada galėtume pasikalbėti apie Entonį.“ Pasirašytą vizitinę kortelę jis įmetė į pašto dėžutę.


Čalmers dar pabrūžino padą į plyteles, o tada jį ėmė trinti į žolę.


– Kur dabar?


Loganas žengė vartų link.


– Čia nieko negalime padaryti. Užsuksime kitą kartą.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 09 (2024)

    Savaitė - Nr.: 09 (2024)