Prancūzų rašytojo žvilgsnis į putinizmą – absoliučios valdžios troškimo apsėstą nihilistinį režimą (+ knygos ištrauka)

Prancūzų rašytojo žvilgsnis į putinizmą – absoliučios valdžios troškimo apsėstą nihilistinį režimą (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato Paryžiaus Sorbonos universiteto docentės, šiuolaikinės istorijos konferencijų lektorės emeritės, rusistikos, SSRS bei postkomunistinės Rusijos specialistės Françoise Thom knygą „Putinas arba valdžios manija“.


1999 m. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas paskyrė premjeru Vladimirą Putiną. Nors šis KGB atsargos pulkininkas jau buvo tapęs Federalinės saugumo tarnybos (FST) vadovu, ir Rusijos, ir Vakarų visuomenės apie jį žinojo labai nedaug. Putinas buvo savotiškas „tamsus arkliukas“, netrukus paskirtas karštančio Jelcino įpėdiniu ir 2000 m. išrinktas naujuoju prezidentu. Paskui sekė visa virtinė „perrinkimų“.


Naujasis Rusijos vadovas piliečių akyse stengėsi susikurti kieto vyruko ir šalies interesų gynėjo įvaizdį. Apie SSRS žlugimą pradėta kalbėti kaip apie geopolitinę katastrofą ir neregėtą istorinį pažeminimą, kartu tvirtinant autoritarinę valdžios vertikalę, vis labiau gniaužiant bet kokią opoziciją, skatinant revanšizmą Vakarų atžvilgiu. 2008 metais, kai Rusija įsiveržė į Gruziją, tapo aišku, kad Putinas neapsiribos savo šalies sienomis. Paskui sekė ukrainietiško Krymo atplėšimas, ginkluoto konflikto Donbase sukėlimas, galiausiai atvira invazija į Ukrainą, net nemėginant prisidengti vietos separatistais ar „engiamais rusakalbiais“. Kaipgi tai nutiko?

REKLAMA


Vakarai ilgai klydo dėl Putino ir sąmoningai ignoravo pavojaus signalus, siunčiamus nuo pat pirmųjų režimo gyvavimo dienų. Rusijos prezidentas kelis dešimtmečius vertintas kaip žmogus, kurio pagrindinis tikslas – praturtėti pačiam ir praturtinti sau lojalius asmenis, o ne atvirai agresyvios ir ekspansinės ambicijos kaimyninių šalių atžvilgiu. Vakaruose ilgai manyta, kad šaukdamasis „prarastos didybės“, Putinas tiesiog blefuoja. Tačiau jam pinigai yra būtinas valdžios įrankis, kuriuo galima pirkti ginklus ir žmones.


Ir vidaus, ir užsienio politikoje Putino Rusija vystosi panašiai. Vos tik Kremliaus šeimininkas pajunta, kad jėgos persvara yra jo pusėje, išmanioji galia užleidžia vietą atviram terorui: nuodijami opozicijos atstovai, puolamos kaimyninės valstybės, Vakarams grasinama branduoliniu ginklu.


Istorikams dar teks ištirti putinizmo fenomeną. Bet aišku viena: tai yra absoliučios valdžios troškimo apsėstas nihilistinis režimas, kuris mėgaujasi kenkdamas be jokios racionalios priežasties. Putinizmas nesiremia jokia suprantama ideologija ir lengvai aukoja pačios Rusijos interesus. Ši Françoise Thom knyga yra svarbi, siekiant suprasti tikrąsias Kremliaus šeimininko veiksmų priežastis. Šiomis temomis Prancūzijoje išleista ne viena autorės knyga.

REKLAMA


Iš prancūzų kalbos vertė Raimonda Baškytė.


Knygos ištrauka

Du dešimtmečius Putinas ir jam artimi asmenys stebėtinai nuosekliai kūrė priemones tarptautinei bendruomenei reketuoti ir šantažuoti. Pirmiausia, ypač Europos šalyse, buvo sukurta energetinė priklausomybė. Vėliau buvo sparčiai kuriami „apokalipsės“ ginklai: pavyzdžiui, naujoji tarpžemyninė balistinė raketa pavadinimu „Sarmat“, strateginio tipo ultragarsinių raketų sistema „Avangard“, povandeninis branduolinis dronas „Poseidon“, kuriuo galima sukelti radioaktyvų cunamį, užliesiantį tūkstančius kilometrų sausumos mirtina radiacija, ir hipergarsinę priešlaivinę sparnuotąją raketą „Cirkon“.


2015 m. Kremliaus vadovai atrado, kad galima išprovokuoti ir išnaudoti demokratijas griaunančią masinę žmonių migraciją. Pagaliau prieš keletą metų Rusija ėmė dėti pastangas tapti agrarine supergalybe, nes suprato, kad pasauliui labai reikalingi grūdai taip pat gali būti galios svertu ir šantažo priemone. Grasinant badu, galima sukelti tokią masinę migraciją, kuri Europai būtų tikras košmaras. Tai viena iš daugelio priežasčių, paaiškinančių maniakišką Kremliaus siekį susigrąžinti Ukrainos kontrolę: tol, kol Ukraina nepriklausoma, Rusijos galimybė šantažuoti grūdų trūkumu bus ribota.


Toks priemonių arsenalas byloja apie didžiules Kremliaus vadovų ambicijas. Šie žmonės žino: Jelcino laikais jiems pavyko užimti valdžią tik todėl, kad šalis buvo virtusi didžiule teritorija, kurioje nebegaliojo įstatymai, džiunglėmis, kuriose didesnis ėda mažesnį. Išvada paprasta: norint užimti valdžią tarptautiniu mastu, tokiu pat mastu reikia sukurti situaciją, kokia buvo susidariusi Rusijoje Jelcino laikais, kitaip tariant – sugriauti viską, kas užtikrina tarptautinę tvarką, pradedant jos sergėtoja laikoma JAV supergalia.



Nuolat minimą „daugiapoliškumą“ Rusijos vadovai suvokia ne kaip multilateralizmą, kuris reiškia visiems galiojančias bendras taisykles ir lygias šalių teises, bet kaip visa apimantį chaosą, hobsišką pasaulį, kuriame stiprūs ir turtingi nesirūpina kitais ir daro ką nori; kuriame nesibodintys panaudoti jėgą neišvengiamai laimi prieš varžomus sąžinės. Kremliaus vadovai siekia paversti tarptautinius santykius chaosu, nes mano, kad Rusija gali laimėti tik šitaip. Nuo 2018 m. atrodė, jog pergalė pagaliau tapo pasiekiama ranka.


2018 m. kovo 1 d. sakytoje rinkiminėje kalboje Putinas neslėpė savo užmačių. Keturiasdešimt minučių Rusijos prezidentas negailėdamas detalių pasakojo apie naujuosius šalies Wunderwaffen – nuostabiuosius ginklus, kuriais Rusija galėtų sunaikinti JAV ir kitas NATO šalis. Stovėdamas ekrano, kuriame buvo rodomos Floridos link skriejančios raketos, fone, stelbiamas aplodismentų audros, savo ilgą kalbą Putinas baigė šitaip:


„Nepavyko niekas, ką darėte siekdami trukdyti Rusijai, ją stabdyti ar suvaržyti. Buvo atlikta ir toliau yra daroma viskas, ko reikia, kad Rusijos gynyba būtų sustiprinta. Niekas nenorėjo su mumis kalbėtis, niekas nenorėjo mūsų išklausyti. Tad paklausykite mūsų dabar!“


Rusija jautėsi stipri: „Kontroliuojame visą planetą“, – po prezidento kalbos pareiškė V. Žirinovskis. Oficialusis Piotras Akopovas paaiškino didįjį planą, kuriam prezidentas Putinas numatė skirti savo naują kadenciją:


„Naujų ginklų kūrimo ir jų pritaikymo naudoti srityje prasiveržėme į priekį, kariniu požiūriu esame neginčytini lyderiai. Vadinasi, pasaulį veikiančių jėgų santykis ženkliai pakito. Dėl šios priežasties Rusija nuo šiol gali diktuoti savo sąlygas. Labiausiai mes norime, kad pasaulyje įsivyrautų nauja, poamerikietiška tvarka.“

REKLAMA


Sunkiai sujaudinamiems europiečiams reikėjo padėti suprasti, kad prezidentui Putinui galimybė panaudoti branduolinį ginklą nėra tik teorinė. Toks ginklas tikrai galėtų būti panaudotas mūšio lauke. Kremlius šaltakraujiškai numatė pradėti karą su Vašingtonu riboto poveikio branduoliniais ginklais ir manė, kad eskaluodamas konfliktą gali laimėti. Rinkimų išvakarėse rodytame filme „Pasaulio tvarka 2018“ kalbėdamas apie branduolinį smūgį Putinas sako:


„Taip, žmonijai tai būtų globali katastrofa. Pasauliui tai būtų globali katastrofa. Tačiau vis dėlto, būdamas Rusijos pilietis, Rusijos vadovas, aš klausiu: „Ar mums tikrai reikia pasaulio be Rusijos?“


Liberalų partijos vadovas Javlinskis atpasakojo netrukus po 2018 m. kovo prezidento rinkimų įvykusį pokalbį su Putinu. Į jo klausimą: „Ar jūs suprantate, kad stovime ant karo slenksčio?“ Putinas atsakė: „Taip. Ir mes laimėsime...“


2018 m. lapkritį, kalbėdamas prieš susirinkusius Valdajaus forumo dalyvius, Rusijos prezidentas išsakė mintis, apnuoginančias savo nerimą keliantį, pasaulio pabaigos nuotaikų persmelktą mąstymą: „(Jei kiltų branduolinis karas), mes, agresijos aukos, mes, kankiniai, keliautume į rojų, o jie (Rusijos priešai) tiesiog nudvėstų. Nes jie net nespėtų atlikti išpažinties.“ Ryšys tarp autokratijos ir karo psichozės tapo vis labiau pastebimas: per 2018 m. kovo 3 d. Lužnikuose vykusį palaikymo mitingą vienas jo oratorių, Igoris Ašmanovas, šaukė:


„Pripažinkime neišsisukinėdami – mūsų šalis kariauja. Turime karo vadą. Jis prijungia naujas teritorijas, laimi karus, kuria naujus ginklus. Ar kariaujanti šalis gali keisti lyderį?“


Vladislavas Surkovas, 2011 m. prezidento malonės netekęs režimo ideologas, bandydamas užglaistyti praeities nuodėmes, 2019 m. vasario 11 d. publikavo straipsnį, kuriame nuostabiai taikliai aprašė „nacionalinio lyderio“ nuostatas. Surkovas tvirtina, kad Rusijoje susikūrusi naujo tipo valstybė dar tik pradeda savo egzistenciją. Rusija grįžo į natūralią, vienintelę jai įmanomą būseną ir vėl virto didžiule žemes vienijančia, besiplečiančia tautų bendruomene. Jos privalumas prieš demokratijas? Rusija atsikratė „pasirinkimo iliuzijos“ ir liovėsi kentėti nuo Vakarų šalis ėdančios veidmainystės. Rusija neslepia esanti karinė-policinė valstybė, tęsianti tris ankstesnes sėkmingas – Ivano III, Petro Didžiojo ir Lenino – Rusijos valstybės formas. Ši valdžios mašina nuo amžių stumia rusų pasaulį į priekį. Kalbėdamas apie ateitį, Surkovas nusiteikęs optimistiškai:

REKLAMA


„Užsienio politikai kaltina Rusiją, kad ši kišasi į jų rinkimus ir referendumus. Iš tiesų padėtis yra dar blogesnė: Rusija kišasi į jų smegenis, ir savo pakitusiais protais jie nebesuvokia, kaip turėtų elgtis.“


Vakaruose nebepasitikima politika, žmonių protus ir visuomenes apėmusi sumaištis, tad Putino režimo galimybės plisti už Rusijos ribų yra didžiulės, nes jis pripažįsta tik jėgą ir to neslepia.


Pirminis Rusijos prezidento planas buvo dar kartą sulošti Jaltos ir Potsdamo partijas, tik šį kartą, manė jis, dar geresnėmis kortomis nei 1945 m. Per 2018 m. gegužę vykusį Sankt Peterburgo tarptautinį ekonomikos forumą Putinas užsiminė prezidentui Macronui, kad ne JAV, o Rusija galėtų užtikrinti Europos saugumą. 2020 m. sausį Putinas pasiūlė surengti penkių nuolatinių JTO Saugumo Tarybos narių susitikimą, ir prezidentas Macronas pasiūlymui pritarė. Kremliuje buvo tikima, kad Rusijai atsivėrė naujos galimybės, kurias privalu išnaudoti.


Ir tikrai, abu tradiciškai Maskvai besipriešinantys Vakarų varžovai buvo nusilpę: JAV imobilizavo vidaus konfliktai, Didžioji Britanija dorojosi su nesibaigiančiomis „Brexito“ sukeltomis problemomis. Kremliaus ekspertai taip pat pastebėjo, kad Prancūzija siekia išstumti Vokietiją iš Europos lyderės pozicijos ir užimti jos vietą. Kartu sudėjus, šios aplinkybės sudarė naują situaciją, kurią Rusija numatė išnaudoti, kad būtų pripažinta Europoje dominuojančia valstybe. Tačiau pirmąjį bandymą sužlugdė kovidas.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 11 (2024)

    Savaitė - Nr.: 11 (2024)