Apdovanojimais įvertintame trileryje „Sutrupinti kaulai“ šlovė ir pinigai susiduria su nusikalstamumu ir bausme

Apdovanojimais įvertintame trileryje „Sutrupinti kaulai“ šlovė ir pinigai susiduria su nusikalstamumu ir bausme


Leidykla „Briedis“ pristato dar vieną įvairiais apdovanojimais įvertintą rašytojo Stuarto MacBride‘o bestselerį „Sutrupinti kaulai“.


Tai jau septintas trileris apie kriminalistą seržantą Loganą Makrėjų – įtraukianti ir iki paskutinio puslapio nepaleidžianti knyga, kurioje šlovė ir pinigai susiduria su nusikaltimu ir bausme.


„Jei norite, kad Elison ir Dženė Makgregor saugiai grįžtų namo, surinksite pinigų. Jei per keturiolika dienų surinksite jų pakankamai, jos bus paleistos. Jei ne, Dženė bus nužudyta.“


Iš Aberdyno kilusios motina ir dukra patenka į muzikinio televizijos šou „Kylanti Britanijos žvaigždė“ pusfinalį. Tačiau jų televizinė svajonė netrukus tampa pačiu tikriausiu košmaru.


Per laikraščius, televiziją ir internetą imama reikalauti išpirkos, skelbiama, kad visuomenei teks papurtyti kišenes, jei nori išgelbėti Elison ir Dženę. Loganas Makrėjus ir jo komanda gavo iš pažiūros neįmanomą užduotį – surasti Elison ir Dženę iki nustatyto termino, bet jie nežino, kas galėtų būti su tuo susijęs. O gal tai tik eilinis televizijos reklaminis triukas? Netrukus gaunama įrodymų, kurie įtikina, kad grėsmė yra reali. Lyg to būtų negana, Makrėjus apkaltinamas vietinės prostitutės išžaginimu, tad jam tenka išsiaiškinti, kas slypi ir už šito kaltinimo.

REKLAMA


Laikas senka, bet kriminalistas seržantas Loganas Makrėjus ir jo kolegos neturi už ko užsikabinti: pagrobėjai nepalieka nė menkiausio įkalčio, nėra jokių liudininkų.


Panašu, kad šlovės kaina tampa vis didesnė, o laimingų pabaigų tikrame gyvenime nebūna – jame vien skausmas ir sutrupinti kaulai...


Knygą iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišauskaitė.


Knygos ištrauka


Nedidelis sandėlis Daise, ne didesnis už dvigubą garažą, grindys nutepliotos tepalų dėmėmis, plikos blokelių sienos, apstatytos metalinėmis lentynomis, prikrautomis dulkėtų dėžių.


Ant grindų patiesta stora permatoma plastiko plėvė, kurios kraštai prispausti surūdijusiomis mechanizmo dalimis.


Pro pakeltus vartus į vidų sklido pramoninio rajono kaukšėjimai ir žvangesys, pulsuojantis pirmyn ir atgal iš naftos platformų zujančių malūnsparnių dūzgimas. Į sandėlį iki pusės buvo įvažiavęs įlenktas autobusiukas. Po galiniais ratais patiesta plastikinė plėvelė, o priekis išlindęs į popietės atokaitą. Variklis įjungtas.

REKLAMA


Jaunuolis žaliais plaukais šniurkštelėjo, tada pakėlė metalinį lagaminėlį, atidarė spyneles ir tarsi kokiame šnipų filme atkišo jį Loganui. Džonis Urkvartas „Iš Mastriko su piktais kėslais“. Šyptelėdamas pademonstravo eilę tobulų dantų. Senų spuogų randais nusėti skruostai priminė mėnulio paviršių.


– Nesiparink, jis, tipo, visiškai švarus.


Loganas pažvelgė į lagaminėlį. Ten gulėjo didelis pusiau automatinis pistoletas, suvyniotas į užspaudžiamą plastikinį maišelį. Kitame maišelyje gulėjo dėtuvė, trečiame – sauja devinto kalibro bukanosių kulkų.


– Ekspansinių kulkų? – Urkvartas pamerkė akį. – Gerai ištaško.


Staiga Loganui sudrėko delnai. Pasivalė juos į džinsus.


– Ne. Dėkui, bet ne.


– A, tai dorosiesi plikomis rankomis? Kaip senais laikais. Man toks stilius patinka. – Jis uždarė lagaminėlį ir ėmė maigyti kodinę spynelę. – Pirštines turi? Ne? Nesijaudink, aš tuoj.


Atsidarė galines autobusiuko duris ir įsiropštė į vidų, o tada išlindo, tempdamas už pažastų suaugusį žmogų.


Šagis Vebsteris: rankos surištos už nugaros, kojos spardo, kur papuola. PUMPT ir nukrito ant betoninių grindų… tiksliau, plastikinės plėvelės. Bandė kažką prislopintai murmėti pro užklijuotas lūpas. Vilkėjo tuo pačiu purvinu džemperiu su gobtuvu, kaip ir prieš tai, bet batų nebebuvo, o viena kojinė buvo su skyle. Atitempęs vyriškį į plėvelės vidurį, Urkvartas paleido jį.


Šagis gulėjo išpūtęs akis ir švokšdamas pro nosį.


Loganas nurijo seilę.


– Na, štai, vienas pašlemėkas pristatytas, kaip ir žadėta. Visai kaip „FedEx“, pristatantis padugnes. – Urkvartas išsitraukė iš kišenės dar vieną užspaudžiamą maišelį ir pametėjo Loganui. – Linkėjimai nuo viršininko.



Trys pirštinių poros: viena pora odinės, dvi lateksinės, odos atspalvio, kokių jau nebepamatysi nusikaltimo vietose.


– Tai ginklo tikrai nenori?


Ant grindų besimuistantis ir besirangantis Šagis mėgino kažką surikti.


– O tavęs niekas neklausia. – Urkvartas žengė porą žingsnių ir suvarė batą Šagiui į šoną.


Pasigirdo prislopinta dejonė.


– Matai? Štai kaip būna, kai perki narkotikus iš supistų užsieniečių. – Dar vienas spyris. – Remk vietinį verslą! – Urkvartas suplojo rankomis. – Taigi, paliksiu judu vienus. Pabelsk, kai norėsi, kad padėčiau nušauti tai, kas liko, gerai? – Jis išdidžiai priėjo prie autobusiuko galo, įkišo ranką į vidų ir ištraukė buldogo dydžio nešiojamąjį magnetofoną. Truputį pasikrapštė prie jo, o tada spustelėjo mygtuką.


Per kolonėles ėmė kriokti metalas taip garsiai, kad būtų užgožęs bet kokius klyksmus.


Pastatęs magnetofoną ant žemės, vėl užtrenkė autobusiuko duris. Pavažiavo per metrą į priekį.


Urkvartas pasuko, timptelėjo žalią plaukų kuokštą, išlindo lauk ir nuleido vartus. Dabar sandėlyje beliko vien Loganas, Šagis ir „Metallica“.


Šagis liovėsi rangęsis ir tiesiog gulėjo ant nugaros, žiūrėdamas į jį.


Aišku, teisingiausia būtų pasižiūrėti į šią situaciją kaip į pavyzdį. Priimti faktą, kad Šagis Vebsteris tėra susimovęs žmogelis, jaunystėje susidėjęs su ne ta kompanija. Kurio gyvenimą suėdė narkotikai ir antrarūšis išsilavinimas. Kad jis buvo žmogus, klystantis ir vertas atleidimo, kaip ir bet kuris kitas.


Loganas atsidarė maišelį ir išsitraukė lateksines pirštines.


Kerštas nieko neišspręs. Nuo jo Samantai neataugs blužnis ir kairysis inkstas. Nenuslūgs smegenų patinimas. Nesugis lūžę šonkauliai, lūžęs petys, sutrupintas kairysis kelis, išniręs klubas. Ji neprabus.

REKLAMA


Visiškai niekas nepasikeis.


Jis užsimovė lateksines pirštines, o ant viršaus ir odines. Tik gerai pagąsdins Šagį, o tada nusitemps į nuovadą, atiduos pareigūnams ir pasirūpins, kad sėstų aštuoneriems–dvylikai metelių. Vadinasi, lygtinai bus paleistas po šešerių–aštuonerių. Ketverių–šešerių, jei elgsis pavyzdingai. Kalinimas dar sutrumpės, atėmus laiką, prasėdėtą laukiant teismo.


Paskutines lateksines pirštines Loganas užsitraukė ant odinių.


Jo suiminėti išvis beveik neverta. Gal geriau tiesiog pagrūmoti tam šikniui pirštu ir, atskaičius moralą, paleisti.


Neapkrauti visų nereikalingu darbu.


– Stokis.


Šagis įbedė į jį akis.


– Pasakiau STOTIS! – Loganas spyrė jam į šlaunį.


Šagis sušnypštė pro lipnią juostą, o tada šiaip ne taip pavirto ant šono. Dešiniosios rankos tvarstis buvo kone juodas nuo sukrešėjusio kraujo ir purvo. Loganas suėmė jį už pečių ir, patraukęs į viršų, parklupdė.


– Tai ką, Šagi, norėjai „pasekmių“? Puiku. – Loganas suėmė laidą, kuriuo buvo supančioti stambaus vyriškio riešai, ir trūktelėjo. – Tai ir sulauksi tų savo sušiktų pasekmių.


Šagis riktelėjo užklijuota burna, bet atsistojo, slidinėdamas kojinėmis ant plėvelės.


Tik truputį pagąsdinti…


Loganas suvarė kumštį stambuoliui į inkstus ir šis vėl parklupo.


– Jai koma. – Loganas žengtelėjo atgal ir vėl spyrė Šagiui į inkstus.


– MMMMMFFFFF!


Šagis virš lipnios juostos prisimerkė, iš gerklės prasiveržė šnypščiantis kriokimas.


– Sušikta koma! – Loganas tėškė Šagiui į nosį dilbiu, kieta kaulo briauna prie pat alkūnės. Pats smūgio beveik nepajuto, bet Šagis išsitiesė ant plėvelės dejuodamas ir rangydamasis kaip kūdikis.


Gavęs staigų spyrį į kiaušus, ir vėl sulinko per pusę, taškydamasis krauju iš sutrenktos nosies, trūkčiodamas pirmyn ir atgal.


Loganas užmynė jam kairiąją kulkšnį.


– Atsiprašyk! – Spyriu atvertė vyriškį ant nugaros, o tada visu svoriu prisėdo ant krūtinės. Vėl užvažiavo alkūne per veidą. Šagio galva, dusliai kaukštelėdama, atšoko nuo plastikinės plėvelės. Loganas nuplėšė lipnią juostelę ir Šagis godžiai įkvėpė.

REKLAMA


Loganas vėl jam trenkė, nebesivargindamas atsukti alkūnės, smogė tiesiog kumščiu.


– At (smūgis) – si (smūgis) – pra (smūgis) – šyk!


O tada atsilošė giliai kvėpuodamas.


Šagio veidas jau buvo ėmęs tinti, viena akis visiškai užpurto, kitoje dar buvo matyti vyzdys, plūduriuojantis ryškiai raudonoje jūroje. Nosis suplota, lūpos prakirstos. Greičiausiai lūžęs skruostikaulis.


– Fu… – Sumuštos burnos kamputyje sproginėjo kraujo burbulai.


– Mums tenka tiek dirbti, prisikentėti tiek nesąmonių, kad tokie smirdžiai kaip tu nieko nepadarytų žmonėms. Nevogtų iš jų. Nepardavinėtų vaikams narkotikų ir negadintų jiems gyvenimo… – Loganas atsistojo, pamankštino dešinę ranką, pajuto, kaip pirštinių sluoksniai apgula ranką. Spyrė dar kartą ir pataikė Šagiui į kelio šoną, kur smūgis pridaro daugiausia žalos.


Vyras suklykė.


– Atsiprašyk.


Šagis tiesiog gulėjo, gargaliuodamas krauju ir verkdamas.


– STAIGIAI.


– Atsiprašau! Atsiprašau… – Jo balsas buvo drėgnas, gniaužiamas kūkčiojimo. – Neįsivaizduoju… ką padariau, bet, Dieve, kaip atsiprašau.


Loganas pervėrė jį žvilgsniu. „Neįsivaizduoju, ką padariau?“ Šūdo gabalas. Treptelėjo Šagiui ant pilvo ir šis vėl susirietė.


– Aaaa! Prašau, atsiprašau!


– PADEGEI MANO BUTĄ, ASILE NELAIMINGAS!


– Aš labai… Labai atsiprašau…


– Įkišai pro korespondencijos plyšį prezervatyvą, pripylei jį benzino ir padegei! – Dar vienas spyris į pilvą. – Ką, gal buvai toks apsirūkęs, kad nepameni? Per tave Samantai koma!


Ir dar vienas dėl visa ko.


– Aaaaa! – Šagis gulėjo drebėdamas ir lekuodamas. – Tai ne mano darbas, prašau, aš nieko nepadegiau!


Loganas žengtelėjo kelis žingsnius atgal.


– Manai, kad aš visai kvailas?


Magnetofono grojama daina pasibaigė ir vėl pasigirdo mušami būgnai ir kvykiančios gitaros.


– Nebūčiau galėjęs… Mano ranka. Kaip… Kaip išvis galėčiau ką nors… per kur nors supilti? – Šagis susisuko į kamuoliuką, sumušta kakta įsirėmė į sveikąjį kelį. – Pasižiūrėk į ją. PASIŽIŪRĖK!


Loganas apėjo iš kitos pusės ir įsistebeilijo į purviną tvarstį, kuriuo buvo apsukta dešinioji Šagio ranka.


– Tai dar nereiškia, kad jos nevaldai.


– Jie nulupo man odą… nuo pirštų. – Jis sukosėjo, apipurkšdamas džinsus kraujo purslais ir dantų nuolaužomis.


Loganas priklaupė prie jo ir trūktelėjo Šagio rankas. Nuspurusio tvarsčio galas buvo prisegtas žiogeliu. Loganas jį atsegė, nors su trimis pirštinių sluoksniais tai buvo sunkiai įmanoma. Bet jam pavyko, jis ištraukė rūdimis apėjusį žiogelį ir nuvyniojo tvarstį.


Šagis suklykė: murzinas audinys buvo priskretęs prie gyvos mėsos ir luposi kaip braškių uogienė, dvokianti sušvinkusia mėsa.


– Jėzau…


Buvo matyti vien nykštys ir smilius, tačiau darėsi bloga vien pamačius violetinį, raudoną ir juodą jų atspalvį ir vos įžiūrimas sausgysles, primenančias pilkus dryželius. Loganas atsitraukė iki plastikinės plėvelės krašto.


– Kodėl nesikreipei į ligoninę?


– Už kiekvieną… kiekvieną… neapmokėtą… dieną. Jie… jie nulupdavo… po pirštą. – Švokštė jis pro kruvinas lūpas.


Viešpatie Dieve.


– Aš nieko… nieko… nepadegiau. – Jis išleido garsą, beveik panašų į juoką. – Kaip būčiau galėjęs?


Loganui apsivertė skrandis. Galva prisipildė degančių anglių, burna pritvinko seilių. Jis svirduliuodamas žengė atgal ir atsirėmė į lentynas.


Ten buvo ne jis. Ten buvo ne Šagis.


Jis nurijo seilę, neleisdamas sukilti tulžies kartėliui. Net jei Šagis ir nepylė benzino, vis tiek dėl to kaltas jis. Turėjo sulaukti pasekmių.


– Kur jie? Džeikobas ir Robertas, tie tavo draugeliai jamaikiečiai? Ar sakei jiems, kad neatiduosiu tų tavo supistų narkotikų? Ar tai tu juos ant manęs užsiundei?


Loganui perštėjo akis, vaizdas ėmė lietis.


Mirktelėjo. Nurijo seilę.


– Kur, po velnių, jie yra?


Ir Šagis, gulėdamas ir kūkčiodamas ant sandėlio grindų, jam pasakė.


– A… – Džonis Urkvartas stovėjo ir žiūrėjo į sumuštą Šagio kūną, gulintį ant grindų. – Nes jei norėtum, kad aš jį… Supranti, tai tikrai nebūtų sunku. – Jis sudėjo iš pirštų ginklą.


– Ne. – Loganas atsikrenkštė. – Jis suimtas.


– Ar tu tikras? Nes tikrai neblogai jį atkalei. Kas bus, kai jis savo atsėdės, a? Nori, kad tau imtų keršyti kažkoks sušiktas narkomanas?


Tyla.


Dėl to ir užvirė visa ši makalynė.


– Štai ką tau pasakysiu, – Urkvartas pritūpė prie Šagio, – paklausyk, nuopisa tu, ir paklausyk įdėmiai, nes tikrai nekartosiu: tau šakės. Jei sugalvosi ką nors iškrėsti šitam puikiam policijos pareigūnui, mes tave susirasime. Prisistatysi pats, prisipažinsi viską, ką tau lieps, ir sėsi į kalėjimą, atsėdėsi kaip tikras šaunuolis. Jei bent šnipštelėsi ką nors apie „policijos įgaliojimų viršijimą“, pasirūpinsiu, kad koks nors stambus išsigimėlis išrūrintų taip, jog iš šiknos nieko nebeliktų, o tada perpjautų tau gerklę. Aišku?


Šagis atsikosėjo tamsiu krauju.


– Klausiu, blyn, ar aišku?


– Taip… – vos girdimai sukuždėjo jis, leisdamas kraujo putas.


Urkvartas persibraukė žalius plaukus.


– Aišku, jis narkuša, o pats žinai, ko verti jų žodžiai. Tikrai nenori, kad aš jį…


– Ne. Tiesiog… – Ką? Pametėk iki policijos nuovados šitą žmogų, kuris atrodo lyg pervažiuotas kombainu? Nuvežk į ligoninę? Jei Šagis Vebsteris bus kaip nors susietas su Hemišiuku, visos gijos galiausiai atves pas jį patį.


Ir galbūt Loganas to nusipelnė.


Nusitraukė visus tris pirštinių sluoksnius. Rankos dvokė guma, krumpliai įraudę, oda paburkusi ir sušutusi.


– Aš juo pasirūpinsiu.


– Gerai. – Urkvartas bakstelėjo verkiantį Šagį bato galu. – Nuskilo gi tau, Šagi, nes žinai, kas būtų, jeigu padegtum mano namus? – Jis šyptelėjo. – Tiesiog prisimink, ką sakiau: jei bent kiek peržengsi liniją… – Jis perbraukė pirštu kaklą.








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 11 (2024)

    Savaitė - Nr.: 11 (2024)