Leidykla „Briedis“ savo skaitytojams siūlo ne tik puikų grožinį kūrinį, bet ir galimybę artimiau susipažinti su Ėricho Marijos Remarko asmenybe. Naujausias Edgaro Rai romanas „Askona“ yra paremtas tikrais faktais ir nukelia į XX a. ketvirtąjį dešimtmetį, kai dėl politinių įvykių Vokietijoje daugybei intelektualų teko palikti savo namus ir ieškoti prieglobsčio svetur.

Naktį prieš Hitlerio paskyrimą reichskancleriu Remarkas pabėga iš Berlyno ir emigruoja į Šveicariją prie Madžorės ežero. Sėkmės sulaukęs rašytojas tėvynėje nebesijaučia saugus, o netrukus naciai ima deginti jo romanus ant laužo. Remarkas pasineria į gilią sumaištį ir beviltiškai stengiasi parašyti naują knygą. Depresiją jis slopina cigaretėmis ir alkoholiu, ištvirkavimu bei erotiniais nuotykiais su buvusia žmona Juta. Ji taip pat bėga nuo nacių, kurių veikla ir skleidžiamos idėjos kasdien didina Askonos tremtinių bendruomenę. Remarkui niekaip nepavyksta užbaigti romano „Trys draugai“, o vilties išsigelbėti suteikia tik susitikimas su jo gyvenimo moterimi, kuri visiems laikams nutraukia rašytojo tremtį Šveicarijoje.

Romanas „Askona“ – tai įspūdinga kelionė į dramatiškus nacistinės Vokietijos metus ir Šveicarijos tremtinių bendruomenę. Šios knygos puslapiuose įtaigiai vaizduojamas ne tik garsusis vokiečių rašytojas, bet ir daugybė gerai žinomų asmenybių, kurios prarado tėvynę ir tremtyje svyruoja tarp bejėgiškumo ir vilties. Remarko kolegos Ėmilio Liudvigo žodžiais tariant, „atsikelti ryte pagrįstai tikintis, kad vakare vis dar būsite gyvas ir turėsite dvi rankas, dvi kojas ir galvą, – tikra prabanga“.

Knygos autorius patraukliai pasakoja apie idilišką ramybės kampelį, tapusį prieglobsčiu ne vienam menininkui. Kai Remarkui, kaip ir daugeliui kitų politiškai nemėgstamų žmonių, tenka bėgti nuo nacionalsocialistų į Askoną, jį pasiveja vidiniai demonai – alkoholis ir depresija. Itin ryškų vaidmenį Remarko gyvenime atliko ir fatališkoji Marlena Dytrich.

Daug moterų, daug alkoholio ir daug vienatvės. Askonoje praleistas laikas atskleidžia kūrybines rašytojo kančias, kovą su istorija ir pačiu savimi. Šis pasakojimas – tai intymus žvilgsnis į nedidelę vokiečių menininkų grupę tremtyje ir paties Remarko sielą, kupiną abejonių, apatijos, jausmų skirtingoms moterims ir vilties išsigelbėti per meilę.

E. Rai yra parašęs daugiau kaip dvidešimt romanų, šešis iš jų – Moritzo Matthieso slapyvardžiu. Heseno žemėje gimęs rašytojas studijavo muzikologiją ir anglų kalbą, dėsto kūrybinį rašymą Berlyne ir kasmet išleidžia bent po vieną knygą.

Romaną „Askona“ vertė Asta Dvilaitienė.

Knygos ištrauka

Ėrichas buvo pasiruošęs daug kam, bet tokio sakinio nesitikėjo.

– Jau spėjau įsitikinti, – tęsė Kerneris, – kad jūs čia susikūrėte idilišką prieglobstį. – Ir vėl žvilgsnis į ežerą. – Žmogus gali tapti silpnas. Mes tai suprantame. Tačiau mūsų šalis susiduria su dideliais iššūkiais. Vokiečiams dabar ne laikas pasiduoti savo silpnybėms. Metas būti stipriems!

Ėrichas baigė gerti sultis.

– Nesidrovėkite, paragaukite, pone Kerneri, apelsinus išspaudžiau specialiai jums.

Tokia ironija Kernerį suvis glumino. Jis susikaupė.

– Dar yra laiko atsipeikėti, pone Remarkai. O ne bailiai stovėti nuošaly. Parodykite pasauliui, kad jūsų sprendimą nusigręžti nuo tėvynės lėmė laikinas sumišimas, ir prisiimkite savo, kaip Vokietijos patrioto, atsakomybę – juk jūs toks ir esate, kaip įrodėte visam pasauliui.

Kiek laiko Kerneriui prireikė šiai kalbai sukurti?

Ėricho tylėjimo paskatintas valstybės sekretorius tęsė:

– Perskaičiau jūsų romaną. Jūs šlovinate draugystę. Būtent to dabar reikia Vokietijai. Tai, už ką pasisako Hitleris – už ką pasisakome mes visi! – stovėti petys į petį yra gera, stipru ir kilnu. Jūsų rašymo maniera, pone Remarkai, yra paprasta, aiški ir visiems suprantama. Dabar mūsų tautai kaip tik reikia paprastumo ir aiškumo. Perdėto žydų intelektualizmo laikai baigėsi. Prisiminkite savo kareiviškas dorybes ir pasauliui tapsite puikiausia vokiškosios raštijos pažiba.

Ėrichas juto, kaip jam džiūsta burna. Kaip Kerneris nesuprato, kas parašyta knygoje „Vakarų fronte nieko naujo“? Ar Ėrichas dabar kaip tik ir turėjo sumokėti už tai, kad savo romanuose visada siekė nagrinėti žmogiškąsias, o ne politines temas?

Nė nesistengdamas buvo nublokštas teisingon pusėn. Tiesa, kaip tik todėl ta kita pusė dabar sėdėjo jo terasoje ir desperatiškai stengėsi neprisiliesti prie apelsinų sulčių stiklinės.

Ėrichas pagalvojo apie kambaryje ant stalo gulintį rankraštį. Galbūt dabar kaip tik reikėtų rinktis kitokį kelią? Turėjo imti kalbėti griežčiau. Meninis humanizmas nebetiko, kad būtum išgirstas. Negalėjo taikstytis su tuo, kad jo romanais pasinaudotų tokie žmonės kaip Kerneris. Reikėjo rašyti drąsiau, be užuolankų. Jau rytoj imsis peržiūrėti tekstą, vėliausiai – kitą savaitę.

Kerneris, atrodo, svaigo nuo savo paties žodžių.

– Na, brangusis Remarkai, ką pasakysite? Štai aš viską matyčiau taip: jūs ne žydas, anei susisaistęs su žydais kokiais nors ryšiais. Dėkuidie, anksti išsiskyrėte su žmona, o ir vaikų neturite. Visa kita galima sutvarkyti. Įsivaizduokite: pasaulinio garso vokiečių menininkas, šlovinantis draugystę ir įsisąmoninęs, kad apkasai yra ta vieta, kur tampama tikrais didvyriais. Jei jūs savo reputacija pasitarnautumėte kilniam ir teisingam tikslui... Koks simboliškas būtų jūsų sugrįžimas: susitaikymas vardan tauraus vokiečių didžiadvasiškumo.

Akies krašteliu Ėrichas pamatė, kaip šiek tiek prasivėrė Mendelsono kambario langas. Jis atsistojo.

– Tuoj grįšiu.

– Labai prašom.

Nuėjo į židinio kambarį, prisidegė cigaretę iš šalia rankraščio gulėjusio portsigaro, giliai patraukė, tada dar sykį. „Nemanau, kad galite rinktis.“ Ėmilio žodžiai. Štai dabar Ėrichas, matyt, vis tik galėjo. Dar ne vėlu, kaip ką tik patikino Kerneris. Jis paėmė peleninę, grįžo į terasą, atsisėdo, nukratė pelenus.

Dirstelėjo į Kernerį, kuris viltingai žvelgė į jį. Beviltiškiausias idiotas. Nacių karjeristas, pakankamai gudrus ir suktas, kad tiksliai nujaustų, kam, kada ir kaip giliai sulįsti į užpakalį, kad neliktų nuošalyje. Štai dabar sėdi priešais – subinlaižys idiotas, išsiviepęs kaip šaltiena, lyg būtų saviškis.

– Tikriausiai žinote, kad esu pacifistas? Tiksliau, net aršus pacifistas? Tūkstančiai mano įsitikinimų žmonių Vokietijoje kaip tik sulaikomi tūkstančių jūsų įsitikinimų žmonių.

– Pacifizmas, – pasigirdo, kaip įkvėpdamas Kerneris caktelėjo liežuviu, – tai romantiška iliuzija, mielasis pone Remarkai. Graži idėja, bet vis dėlto galiausiai vaikiška, tik prašyčiau neįsižeisti. Jūsų lūpomis kalba jaunatviškas lengvabūdiškumas. Gal skamba jaudinančiai, bet mudu puikiai žinome viena. Vokietis negalvoja ir nesijaučia pacifistu. Primygtinai patariu: suaukite ir prisiimkite savo, kaip tikro Vokietijos patrioto, atsakomybę. Jūs toks esate. Visai kaip aš. Kaip ir visi nacionalsocialistai. Galiu jus patikinti, paklusęs reichsministro raginimui, sugrįžęs būsite pakylėtas į naujas aukštumas. Beje, taip pat iš jūsų nebūtų reikalaujama susimokėti dvidešimt penkių procentų mokestį už pabėgimą iš Reicho. Bet kokiu atveju ponas Gėringas jumyse mato būsimą naujosios vokiečių literatūros eros vedlį. Tokia galimybė antrą kartą jums nepasitaikys.

Ėrichas prisiminė Heinrichą Maną, kurį jie ką tik pašalino iš Meno akademijos, nors jis buvo jos prezidentas.

– Bet tuomet aš būčiau vienui vienas! – sušuko Ėrichas. Su tokiu žmogumi kaip Pilis gelbėjo tik cinizmas. Ėrichas pasilenkė į priekį, rankomis pasirėmęs ant šlaunų. – Suprantate, – ėmė aiškinti jis, – beveik visi, kurie dar prieš keletą mėnesių atstovavo tam, ką visas likęs pasaulis laiko Vokietijos kultūra, dabar yra pabėgėliai arba uždaryti į kalėjimą. Ir būtent aš turėčiau grįžti? Šalies, kurios ilgiuosi, nebėra. Mano tautinės tapatybės jausmas neteko pagrindo. Nacionaliniai jausmai gali užsimegzti tik ten, – Remarkas dešinės rankos pirštais pavaizdavo besiskleidžiantį pumpurą, – kur jiems klestėti yra kultūros ir atviros visuomenės terpė. O ne absurdiška idėja, kad natūraliai esi pranašesnis už savo kaimyną. Beje, jūs pats, priešingai nei teigiate, nesate patriotas. Niekada juo nebuvote ir niekada nebūsite. Kaip ir jūsų viršininkas. Nes patriotizmas ir nacionalizmas yra du absoliučiai skirtingi dalykai.

Kerneris neskubėjo atsakyti. Jo akys apsiblausė. „Paklusni vieno kraujo vokiečių tauta.“

– Ponas Gėringas mane įspėjo, kad gali nutikti kažkas panašaus.

– Kad kas gali nutikti?

– Kad negirdėsite mūsų argumentų. „Užsispyręs ožys“ – taip jis jus pavadino. Regis, jam tai net imponavo.

– Na, štai, pasirodo, tikras žmonių žinovas tas jūsų tamsta Gėringas. Galite jam ramiai perduoti, kad užsispyręs ožys nusprendė likti ištikimas savo jaudinančioms vaikiškoms idėjoms.

– Jam toks atsakymas nepatiks.

– Koks aš beviltiškas!

– Ateis laikas, kai jokie juokai jums nebepadės. Vis dar turite galimybę persvarstyti savo poziciją, tačiau laikas greitai senka.

– Jūs klystate. Laikas jau išseko. Be to, galite perduoti ponui Gėringui, kad jis kiek tik nori gali būti jūsų ministru pirmininku, Reichstago prezidentu ar Reicho ministru be portfelio – ir kam tai šovė galvon? – bet niekada nebus manuoju.

– Ar tikrai norite, kad tokį atsakymą perduočiau ponui Gėringui?

Tarsi suteiktų jam paskutinę galimybę.

– Su visa pagarba: man visai tas pats, ką jūs perduosite ponui Gėringui. Galite jam prisvaičioti šveicariškų vėjų.

Teko kartu su Mendelsonu surūkyti dvi cigaretes, kol Ėricho susijaudinimas atslūgo, o veide vėl radosi šypsena.

– Galite gerti, – pasakė jis, – Kerneris stiklinės nė nepalietė. Gal gerasis Ėmilis vis dėlto buvo teisus.

– Dėl ko?

– Jis mano, kad dabar, kai naciai valdžioje, visi supras, kokia tai šutvė, ir tik laiko klausimas, kada juos nušalins. Jei Gėringas siunčia savo dešiniąją ranką iškviesti tokio rašytojo kaip aš į Vokietiją, tuomet tie ponai Berlyne atsidūrę tikrai apgailėtinoje padėtyje.

– Negi jūs visai nebijote? Gėringo ranka toli siekia.

– Suprantate, Kerneris yra kaip gerai suteptas šautuvas. Įdėkite jam į galvą šovinį, nuleiskite gaiduką ir jis iššaus. Taikinį renkatės jūs. Ne, baimė būtų paslauga, kurios naciams neketinu daryti.