Maskva 1941 metais. Miestas ir jo žmonės per karą (+ knygos ištrauka)

Maskva 1941 metais. Miestas ir jo žmonės per karą (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato Rodrico Braithwaite‘o knygą „Maskva 1941 metais. Miestas ir jo žmonės per karą“.


Ši knyga – tai pasakojimas apie 1941 m. pabaigoje – 1942 m. pradžioje vykusį apokaliptinį mūšį dėl Maskvos. Autorius rašo: „Pagal vieną matą – dalyvių skaičių – Maskvos mūšis yra didžiausias Antrojo pasaulinio karo mūšis, o dėl to ir pats didžiausias mūšis per visą istoriją. Prie Maskvos kovėsi daugiau nei septyni milijonai karininkų ir kareivių per abi puses.“


1941 m. vasarą ir pirmojoje rudens pusėje Sovietų Sąjungos vakarine dalimi pergalingai persiritęs Vermachtas troško žūtbūt užimti Maskvą, tokiu būdu visiškai sutriuškinant raudonąją imperiją. Hitleris vylėsi, kad sunaikinęs „žydų bolševizmą“ jis pasieks pagrindinį gyvenimo tikslą – užtvirtins Vokiečių reicho dominavimą visoje Europoje nuo Britanijos iki Uralo kalnų. Maskvos puolimo operacija, kodiniu pavadinimu „Taifūnas“ (vok. Unternehmen Taifun), pradėta 1941 m. rugsėjo pabaigoje.


Pradžioje puolimas vyko pagal planą, tačiau kuo labiau vokiečiai artėjo prie Maskvos, tuo stipresnis ir nuožmesnis buvo pasipriešinimas. Stalino įsakymu atsitraukianti Raudonoji armija ir sovietų partizanai degino ištisus kaimus, kad nieko neliktų vokiečiams, pakrikę raudonarmiečiai raginti kovoti užtveriamųjų būrių (zagradotriadų) šūviais į nugaras. Galiausiai prasidėjus rudens bekelei, kilus tiekimo problemoms, o paskui užgriuvus šalčiams ir spaudžiant neišsemiamiems Raudonosios armijos rezervams vokiečiai pradėjo trauktis, nors Kremliaus bokštai buvo beveik pasiekiami ranka. Į kautynes dėl Maskvos Kremlius metė ne tik reguliariosios armijos dainius, bet ir menkai parengtus civilius, net kalinius, turinčius „krauju išpirkti kaltę prieš tėvynę“. Ginant Maskvą žuvo beveik milijonas SSRS karių, nekalbant apie civiles aukas. Vokiečių – keliskart mažiau. Ši keista statistika, kai gynėjų žūva daugiau nei puolančiųjų, iškalbingai liudija atsainų Stalino požiūrį į „patrankų mėsą“.

REKLAMA


Tačiau Braithwaite‘o knyga – ne vien apie kovos veiksmus. Pirmiausia joje aprašomas gyvenimas pačioje Maskvoje tomis lemtingomis dienomis. Vokiečių rengiami sovietų sostinės bombardavimai, gynybos užtvarų rentimas priemiesčiuose ir SSRS sostinės gatvėse, menkai parengtų gyventojų mobilizacija. Nors Stalino represinės struktūros uoliai gaudė visus, bent kiek suabejojusius pergale ir „panikos skleidėjus“, rimtai svarstyta ir Maskvos palikimo galimybė.


Mieste pradėti minuoti svarbūs objektai, kurie vokiečiams įsiveržus turėjo būti susprogdinti, deginti svarbūs dokumentai ir archyvai, ruoštas valstybinių įstaigų evakavimas, priešo užimtame mieste turintys veikti diversantų būriai. Balzamuota „didžiojo revoliucijos vado“ Lenino mumija iš mauzoliejaus Raudonojoje aikštėje išgabenta į Tiumenę dar liepą, kad nebūtų sunaikinta aviacinių bombų, ar dar baisiau – nepatektų į vokiečių rankas. Visus šiuos mieste vykusius procesus autorius vaizdingai perteikia remdamasis atskirų žmonių prisiminimais, kitais liudijimais.

REKLAMA


Lietuviškai taip pat yra išleista R. Braithwaite‘o knyga „Afgancai. Sovietai Afganistane 1979–1989 m.“, pasakojanti apie SSRS intervenciją į Afganistaną ir pragaištingas šio karo pasekmes. Britų rašytojas, diplomatas, Birmingamo universiteto profesorius R. Braithwaite‘as daugelį metų tyrinėjo Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje vykusius istorinius bei vykstančius politinius procesus.


Knygos ištrauka


Vos tik prasidėjo karas, per kariuomenę vėl nusirito galinga represijų banga. Dalinių vadai, jaunesnieji karininkai ir tiesiog eiliniai buvo baudžiami mirtimi už nekompetentingumą, panikos skleidimą, bailumą ar tiesiog patirtą nesėkmę. Vadovaujantys karininkai šaudydavo kareivius, kad priverstų juos kovoti, kad įgytų negailestingų žmonių reputaciją ar tiesiog nukreiptų dėmesį nuo savo pačių trūkumų. Nuo pat pirmų karo dienų buvo imtasi žiaurių priemonių siekiant išlaikyti žmones priešakinėse linijose ir kontroliuoti padėtį užnugaryje. 1941 m. liepos 17 d. kariniai saugumo daliniai buvo pertvarkyti į „ypatinguosius skyrius“, atskirti nuo armijos ir perduoti NKVD žinion. Kiekvienai divizijai buvo priskiriamas būrio dydžio NKVD kariuomenės ypatingasis skyrius (apie keturiasdešimt žmonių); kiekvienai armijai – po kuopos dydžio ypatingąjį skyrių; o kiekvienam frontui – po bataliono dydžio ypatingąjį skyrių. Jų užduotys buvo neleisti kareiviams atsitraukti iš kovos pozicijų; tikrinti, o prireikus suimti karininkus ir kareivius, įtariamus palikus postus; vietoje bausti dezertyrus mirtimi; vykdyti karo lauko teismo nuosprendžius, prireikus bausti mirtimi kaltuosius jų draugų akivaizdoje. Šie nurodymai netrukus buvo išplėsti iki vokiečių nelaisvėje pabuvusių kareivių suėmimo ir apklausų, taip pat iki nuolatinio stebėjimo tų karių, kuriems buvo suteikta galimybė grįžti į kovinius dalinius.



Rugsėjo pradžioje tuometinio Briansko fronto vado generolo Jeriomenkos surengta kontrataka į pietvakarius nuo Maskvos žlugo, anot jo paties, su milžiniškais nuostoliais, bent jau iš dalies, dėl tarp kareivių ir jiems vadovavusių karininkų kilusios panikos. Rugsėjo 12 d. STAVKA išleido Stalino pasirašytą direktyvą, įgaliojusią visus vadus įkurti užtvaros būrius. Direktyvoje buvo teigiama, kad, smarkiai spaudžiant vokiečiams, ištisos divizijos, pasidavusios panikai, šaukdamos „Mes apsupti!“ ir palikusios mūšio lauke techniką, puolė netvarkingai bėgti. Taip nebūtų nutikę, jeigu vadovaujantys kovos lauke karininkai ir politiniai komisarai būtų gana tvirti ir patikimi. Tačiau daugeliui jų šių savybių pritrūko, todėl užtvaros dalinius būtina organizuoti kiekvienoje divizijoje per artimiausias penkias dienas. Dydžiu jie turi prilygti batalionui, būti visiškai ginkluoti, aprūpinti reikiamu transportu ir tankais. Jie nedvejodami turi panaudoti ginklus prieš panikos skleidėjus, nors jie turėtų pasigailėti dorų kareivių, kuriuos tiesiog nušlavė besitraukiančiųjų banga.


Kai kurie veteranai ir kai kurie istorikai tvirtina, kad užtvaros būriai niekada beatodairiškai nešaudydavo į besitraukiančius žmones. Netgi tada, kai jų steigimas pasiekė kulminaciją, užtvaros būriai būdavo pernelyg maži, lyginant su armija kaip visuma, todėl visai nenuostabu, kad kai kurie veteranai teigia niekada nematę, kaip jie veikia. Tačiau Aleksandras Jakovlevas, Gorbačiovo reformų įgyvendinimo bendražygis paskutinėmis Sovietų Sąjungos gyvavimo dienomis, būdamas jaunas jūrų pėstininkas 1942 m. gegužę Volchovo fronte į šiaurę nuo Maskvos, dalyvavo viename susidūrime.

REKLAMA


„Mes, jūrų pėstininkai, buvome įgiję itin nuožmių kovotojų reputaciją. Žmonės mus buvo praminę juodaisiais velniais. Kartą naktį dviem mūsų jūrų pėstininkų batalionams buvo įsakyta atsitraukti nuo priešakinių linijų. Laimei, vokiečiai apie tai nesužinojo, nes be gynybos palikome visą sektorių. Bėgdami tamsoje pasiekėme kaimyninį kaimą. Ten išsikasėme tranšėjas ir išdėstėme kulkosvaidžius, kad pridengtume kaimyninį mišką. NKVD kariuomenės divizijos – sudarytos daugiausia iš pašauktų į karo tarnybą milicininkų – pozicijos fronto linijoje buvo pralaužtos, ir netrukus jie netvarkingai pasipylė iš miško. Mūsų komisaras Ksendzas įsakė šaudyti jiems virš galvų. Jis paėmė garsiakalbį ir įsakė bėgliams gulti. Jie pakluso, ir tai, žinoma, sustabdė paniką. Tada Ksendzas sugebėjo išskirstyti juos po jų būrius ir kuopas, surinkti į krūvą jų karininkus ir pasiųsti atgal į priešakines linijas. Buvo apsieita be aukų, tačiau jis perspėjo juos, kad kitą kartą, kai jie pasiduos panikai, kulkosvaidininkai šaudys į juos.“


Remiantis pačios NKVD kariuomenės duomenimis, NKVD užtvaros būriai sulaikė beveik septynis šimtus tūkstančių karininkų ir kareivių nuo karo pradžios iki 1941 m. spalio 10 d. Dauguma jų buvo sugrąžinti į karinę tarnybą. Tačiau jie suėmė beveik dvidešimt šešis tūkstančius, o sušaudė daugiau nei dešimt tūkstančių, iš jų beveik tris tūkstančius bandražygių akivaizdoje. Būdamas Leningrade 1941 m. rugsėjį, Žukovas asmeniškai įsakė nukreipti kulkosvaidžius į besitraukiančius batalionus. Po kelių dienų – veikiausiai pakurstytas Stalino, įsakiusio jam negailėti Rusijos civilių gyventojų, kuriais vokiečiai naudojosi kaip gyvaisiais skydais – jis nuėjo dar toliau, įsakydamas šaudyti priešui pasidavusių karių šeimas.


Stalinas buvo tiek pat negailestingas armijos vyresniesiems vadams, kiek NKVD buvo negailestingas žemesniojo rango karininkams ir eiliniams. Jis greitai ėmėsi priemonių prieš tuos, kurie vadovavo kariuomenei per katastrofą pasienyje. 1941 m. liepos 16 d. GKO pranešė apie vakarų, šiaurės Vakarų ir Pietų frontų vadų suėmimą. „Mūsų šventa pareiga, – buvo skelbiama įsakyme, – nubausti panikos kėlėjus, bailius ir dezertyrus ir atkurti karinę drausmę, jeigu norime išsaugoti nesuterštą garbingą Raudonosios armijos kario vardą.“ Buvo suimti devyni generolai, kurie turėjo stoti prieš karo lauko teismą. Šį devynetą sudarė buvęs Vakarų fronto vadas Dmitrijus Pavlovas, jo štabo viršininkas generolas majoras Klimovskichas, jo ryšių viršininkas generolas majoras Grigorjevas, šešetas žemesnes pareigas ėjusių generolų.

REKLAMA


Pavlovą ir jo bendražygius teisė 1941 m. liepos 22 d., per patį pirmojo vokiečių Maskvos bombardavimo įkarštį. Pasakojama, kad jie prašėsi išsiunčiami į frontą kaip eiliniai kareiviai, kad krauju išpirktų kaltę dėl savo armijų pralaimėjimo. Jeigu tai tiesa, jų prašymas buvo atmestas. Liepos 28 d. Stalinas paskelbė, kad Aukščiausiasis Teismas pripažino Pavlovą ir Klimovskichą kaltais dėl bailumo, neveiklumo ir nekompetentingumo, dėl leidimo savo pajėgoms pakrikti, palikti ginkluotę ir atsargas priešui, kad, negavę sankcijos iš vyresnybės, leido Vakarų fronto daliniams palikti gynybos pozicijas, taip suteikdami priešui galimybę pralaužti frontą. Grigorjevą pripažino kaltu dėl pasidavimo panikai ir nusikalstamo aplaidumo, nesugebėjimo užtikrinti patikimo ryšio tarp Vakarų armijų grupės štabo ir jam pavaldžių junginių, dėl ko pastarieji prarado gebėjimą darniai veikti. Keturiems vyresniojo rango generolams, kaip sakė Stalinas, buvo atimti laipsniai, jie buvo nuteisti sušaudyti. Nuosprendis jau buvo įvykdytas.


Vakarų fronto karinių oro pajėgų vadas ir Ispanijos pilietinio karo didvyris, kuris nuo kapitono iki generolo laipsnio iškilo vos per trejetą metų, generolas majoras Kopecas rado kitą išeitį. Jis nusišovė pirmosios karo dienos vakare, sukrėstas katastrofos, ištikusios jo vadovaujamus dalinius. Vakarų armijų grupės karinių operacijų žurnale galima rasti pašaipią užuominą apie jo likimą: „Vakarų fronto karinių oro pajėgų vadas generolas majoras Kopecas, kuriam iš esmės tenka visa kaltė už prarastus lėktuvus, akivaizdžiai trokšdamas išvengti bausmės, nusišovė birželio 22-osios vakare, nesulaukęs žinios apie visą patirtų nuostolių mastą. Kiti kaltininkai teisingo atpildo sulaukė vėliau.“ Vėliau Simonovas parašė šiam žmogui epitafiją: „Kopecas buvo mūsų vienas geriausių naikintuvų lakūnų... [Jis] veikiausiai nusišovė ne dėl to, kad bijojo bausmės, o dėl to, jog jo pečius slėgė pernelyg didelė atsakomybės našta. Psichologiniu požiūriu tai visiškai suprantama.“


Siekdamas dar tvirčiau suimti valdžią į savo rankas, Stalinas 1941 m. rugpjūčio 16 d. išleido įsakymą Nr. 270. Jis buvo suformuluotas jam būdingu išskirtiniu stiliumi: slegiantis, pompastiškas, su nuolatiniais pasikartojimais, nuožmiai logiškas, beveik kaip užkeikimas. Įsakymas prasidėjo nuo žmonių, kurie kovojo iki galo, narsių poelgių aprašymo. „Tačiau, – toliau buvo teigiama, – negalime nuslėpti fakto, kad netolimoje praeityje būta nemažai gėdingų pasidavimo priešui pavyzdžių.“ Generolai, kaip ir kai kurie eiliniai kareiviai, elgėsi neryžtingai, niekšiškai ir bailiai. Vadovaujantieji karininkai, užuot vedę karius į mūšį, sulindo į apkasus ir vadavietes. Vos pasirodžius pirmiesiems sunkumų ženklams, jie nusiplėšė skiriamuosius ženklus ir dezertyravo. Ar tokius žmones galima toleruoti Raudonosios armijos gretose? Ne, jokiu būdu. Išdavikus būtina naikinti visomis turimomis priemonėmis, tiek iš oro, tiek ant žemės, iš jų šeimų būtina atimti visas privilegijas. Dezertyrus šaudyti vietoje, o jų šeimas suimti. Vadus, kurie nesugebėjo tinkamai vadovauti kariams mūšyje, būtina pažeminti iki eilinių, juos pakeisti seržantais arba kareiviais, kurie pasižymėjo mūšyje. Šis įsakymas nebuvo viešai publikuotas nei tada, nei po daugelio metų. Tačiau jis buvo perskaitytas visiems daliniams, visiems vyresniesiems partijos ir vyriausybės pareigūnams visoje šalyje.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 48 (2022)

    Savaitė - Nr.: 48 (2022)