Leidykla „Briedis“ pristato Serhijaus Plokhyjaus knygą „Europos vartai. Ukrainos istorija“.

Kai 2022 m. vasario 24 d. Vladimiro Putino vadovaujama agresyvi ir autoritarinė Rusijos Federacija pradėjo naują grobikišką invaziją į Ukrainą, ši šalis atsidūrė viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre.

Vakariečiui, o ir dažnam Rytų europiečiui kilo klausimas: kas ta Ukraina? Iš kur kilo Ukraina ir kodėl šalies pavadinimas būtent toks? Kaip formavosi ukrainiečių tauta, kurios didelė dalis kratosi veidmainiškai peršamos „brolybės“ su rusais, per visas propagandos priemones garsiai deklaruojančiais pagarbą ir meilę „mažesniajam broliui“, bet į šį kraštą dažniausiai nešusius tik kraują, skausmą ir ašaras.

Tad kokios tikrosios konflikto su Maskva priežastys, siekiančios kur kas ankstesnius laikus, nei 2014-aisiais įvykdyta Krymo okupacija ir karas Donbase? Kam imperinių kompleksų vis kamuojamai Rusijai apskritai reikia Ukrainos? Ar Rusija be Ukrainos jaučiasi visavertė imperija?

Ukrainiečių kilmės amerikiečių istorikas S. Plokhyjus veda skaitytoją dramatiškais protėvių žemės istorijos vingiais nuo seniausių laikų iki XXI amžiaus. Puslapis po puslapio, paprasta ir aiškia kalba autorius atsako į daugelį skaitytojui galinčių iškilti klausimų. Kas įkūrė Kyjivo Rusią ir kodėl Maskva be jokio pagrindo skelbiasi vienintele viduramžių valstybės paveldėtoja? Kas tokie kazokai, už ką jie kovojo ir kodėl Bohdanas Chmelnyckis pasirinko sąjungą su klastingu Rytų kaimynu?

Knygos puslapiuose pasakojama apie cariniais laikais vykdytą ukrainiečių rusinimą, mėginimą primesti „vieningos rusų tautos“, kurios neatsiejama dalis yra „mažarusiai“ ukrainiečiai, koncepciją, apie nacionalinį atgimimą, bandymus XX a. pirmojoje pusėje sukurti nepriklausomą valstybę, taip pat apie sovietizavimą ir kraupųjį Holodomorą, Stepano Banderos asmenybę ir pokario rezistenciją, apie „Krymo klausimą“, Černobylio tragediją ir nepriklausomybę subyrėjus SSRS. Galiausiai apie kilusį kruviną karą su agresore Rusija.

Skaitant knygą, atskiri Ukrainos ir ukrainiečių tautos istorijos fragmentai tarsi susidėlioja į vientisą paveikslą, leidžiantį suprasti, kodėl po Rusijos smūgių Ukraina ne palūžo, o narsiai ir gana sėkmingai kovoja, siekdama susigrąžinti tai, kas atplėšta nuo valstybės kūno.

S. Plokhyjus taip pat yra lietuviškai išleistų knygų „Branduolinė kvailystė. Naujoji Kubos raketų krizės istorija“, „Černobylis. Branduolinės katastrofos istorija“, „Paskutinė imperija. Finalinės Sovietų Sąjungos dienos“ ir „Žmogus, šaudantis nuodais. Šaltojo karo šnipo istorija“ autorius.

Knygos ištrauka

XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje gyvenimas Ukrainoje tapo toks pat sunkus, kaip ir Rusijos kaime prieš revoliuciją, ar dar baisesnis. Tai lėmė ne prastas dirvožemis ar klimato kataklizmai, o Maskvos vykdoma politika. Valstiečiai buvo priversti gyventi nepakeliamomis sąlygomis, tos sąlygos vertė juos bėgti iš namų į gamyklas ir didžiules statybas. Tai buvo Kremliaus prievartinės kolektyvizacijos politikos rezultatas. Iš kaimo išsiurbta viskas, kas turėjo bent kokią vertę. Kartu išvaryti ir kaimo gyventojai.

1929 m. rudenį Stalinas, remiamas Kaganovičiaus (buvusio Ukrainos komunistų partijos generalinio sekretoriaus, kuris paskui Maskvoje pradėjo eiti CK žemės ūkio vadovo pareigas), smarkiai sugriežtino žemės valdų bei valstiečių ūkių „suvisuomeninimą“. Jis reikalavo, kad raudonosios imperijos pavaldiniai negailėtų nei savęs, nei kitų. Kampanija vienodai vykdyta visoje Sovietų Sąjungoje, tačiau žiauriausiai pasireiškė derlingo juodžemio zonoje, o ypač – Ukrainoje. Dešimtys tūkstančių įvairaus rango partijos pareigūnų ir OGPU darbuotojų buvo komandiruoti į kaimus. Jie turėjo priversti valstiečius jungtis prie kolektyvinių ūkių, atiduoti savo žemę, gyvulius, padargus. 1930 metų kovo mėnesį valdžia gyrėsi, kad „suvisuomenino“ 70 % dirbamosios žemės. Neįtikėtinai didelis skaičius žinant, kad dar prieš metus kolūkiams ir valstybiniams ūkiams priklausė mažiau nei 6 % žemės. Prievartaujami valstiečiai vis tiek priešinosi. 1930 m. pavasarį per Ukrainą nusirito dar viena sukilimų banga. Vien kovo mėnesį užregistruota daugiau kaip 1 700 įvairių „valstietiško nepaklusnumo atvejų“. Nuo sukilėlių rankos nukentėjo šimtai valdininkų ir raudonųjų aktyvistų. Iš Dešiniojo kranto ištisi kaimai bėgo Lenkijos sienos link, kad išvengtų prievartinės kolektyvizacijos.

Neramumai, kilę strategiškai svarbiose pasienio teritorijose, pradėjo plisti į kitus SSRS regionus. Kremlius į pagalbą pasitelkė kariuomenę ir saugumą. Daugiausia persekioti pasiturintys valstiečiai, ypač besipriešinę kolektyvizacijai ir dažnai vadovavę sukilėliams. Valdžia įkalindavo arba ištremdavo kiekvieną apšauktą „buože“.

Iš pradžių „buožės“ sąvoka buvo daugiau ar mažiau apibrėžta, bet dabar taikyta visiems, išskyrus pačius skurdžiausius valstiečius. 1930 metais į atokius Sibiro ir Kazachstano regionus buvo ištremta 75 000 vadinamųjų buožių šeimų. Kai kuriuos žmones tiesiog išlaipindavo iš vagonų taigos viduryje ir palikdavo mirti iš bado ar nuo ligų.

Tačiau pasipriešinimas buvo pernelyg atkaklus, kad būtų galima apsieiti vien tik botagu, todėl Stalinas nusprendė pasiūlyti ir meduolį. 1930 m. kovo mėnesį jis paskelbė straipsnį iškalbingu pavadinimu „Svaigulys nuo laimėjimų“. Kaltę dėl forsuotos kolektyvizacijos generalinis sekretorius suvertė pernelyg uoliems vietos aktyvistams. Partiečiai Stalino žodžius suprato kaip įsakymą sustoti. Per kelis mėnesius į privačias rankas grąžinta pusė „kolektyvizuotos“ žemės. Tačiau išsivadavimas iš vergovės buvo trumpalaikis. 1930 m. rudenį priverstinės kolektyvizacijos kampanija vėl atnaujinta. Šįkart valstiečiai priešinosi pasyviai. Jie sėjo tiek žemės, kiek reikėjo pramisti, skerdė tik tuos gyvulius, kuriuos valdžia galėjo atimti, arba bėgo į pramoninius centrus, tokius kaip Zaporižia, kur įsiliejo į socialistinio proletariato gretas.

Stalinas ir jo pavaldiniai pralaimėjimo nepripažino. Kaimas buvo apkaltintas sabotažu, mėginimu stabdyti industrializaciją, todėl miestiečiai gavo badauti. Valdžia paskelbė, kad buožės slepia grūdus. Ir kolūkiams, ir savarankiškiems valstiečiams nustatytos griežtos grūdų pridavimo normos. Ukraina išnaudota ypač negailestingai, nes nuo jos priklausė Kremliaus planų įgyvendinimas. Iki 1932 m. vidurio kolektyvizuota 70 % Ukrainos valstiečių ūkių. Sovietų Sąjungos bendras rodiklis siekė 60 %. Respublika, išauginanti 27 % SSRS visų grūdų, privalėjo įvykdyti 38 % planą. Dėl tokios politikos 1931–1932 m. žiemą ir pavasarį valstiečiai masiškai badavo, daugiausia tankiai apgyvendintuose stepių ir miškastepių rajonuose.

1932 m. vien Kyjivo regione iš bado mirė daugiau kaip 80 000 žmonių, šimtai tūkstančių kentė sunkias badavimo pasekmes. Dar labiau nukentėjo kaimai prie Bila Cerkvos, Umanės, kitų miestų į pietvakarius nuo Kyjivo, kur dideli žemės plotai buvo skirti cukriniams runkeliams auginti. Ukrainos SSR liaudies komisarų tarybos pirmininkas Vlasas Čiubaris teigė, kad dėl nepakeliamų rekvizicijų mirštama iš bado. 1932 m. birželio 10 d. jis rašė Stalinui: „Visuotinai žlugus duonos ruošinių planui, kurio pagrindinė priežastis – mažesnis derlius visoje Ukrainoje ir milžiniški nuostoliai nuimant derlių (dėl silpnos organizacinės bei ekonominės kolūkių būklės, taip pat visiškai nepakankamo rajonų ir centro vadovavimo), iš atskirų valstiečių buvo atimama visa duona, netgi sėjai reikalinga sėkla, taip pat beveik visos kolūkių atsargos.“

Pasak Čiubario, labiausiai nukentėjo savarankiški valstiečiai, kuriuos valdžia baudė turto konfiskavimu vien už tai, kad šie nesugebėjo įvykdyti grūdų pristatymo normų. Kolūkiams priklausančių daugiavaikių valstiečių padėtis buvo ne ką geresnė. Jau 1932 metų kovą ir balandį tūkstančiai valstiečių visoje Ukrainoje atsidūrė ties pražūties riba. Gegužės mėnesį Ukrainos komunistų partijos CK įgaliotinis aiškinosi padėtį septyniose atsitiktinai pasirinktose Umanės regiono vietovėse. Į Charkivą, tuometinę sostinę, jis nusiuntė pranešimą, kad, remiantis oficialiais duomenimis, iš bado mirė 216 žmonių, o dar 686 iškilo mirties grėsmė.

Horodnicoje, viename iš kaimų, kuriame lankėsi partijos atstovas, „mirė iki 100 žmonių, kasdien miršta 8–12“. O Stepkivkoje net užfiksuotas žmogėdrytės atvejis.

Čiubaris prašė Stalino pagalbos maistu, bet generalinis sekretorius liko nepalenkiamas. Jis uždraudė oficialiame susirašinėjime vartoti žodį „badas“, pridurdamas, kad tai tik „skundimasis ir verkšlenimas“.

Savo planų žlugimą Stalinas aiškino ne tik valstiečių nepaklusnumu, negebėjimu įvykdyti normų, bet ir Ukrainos komunistų partijos narių sabotažu. „Dabar svarbiausia yra Ukraina“, – 1932 m. rugpjūtį Stalinas mokė Kaganovičių. Ir dar:

Sklando kalbos, kad dviejuose Ukrainos regionuose (atrodo, Kyjivo ir Dniepropetrovsko srityse) apie 50 rajonų komitetų pasisakė prieš grūdų surinkimo planą, tvirtindami, kad jis nerealus. Jei dabar nesiimsime spręsti situacijos Ukrainoje, šis kraštas gali būti prarastas. Turėkite omenyje, kad Pilsudskis nesnaudžia. Taip pat turėkite omenyje, kad Ukrainos komunistų partijoje (500 000 narių, cha cha) yra nemažai (taip, nemažai!) supuvusių elementų, sąmoningų ar nesąmoningų petliūrininkų, galiausiai – tiesioginių Pilsudskio agentų. Kai tik padėtis pablogės, šie elementai nedvejodami pradės veikti partijos viduje (taip pat už jos ribų) ir prieš partiją.

Kremliaus vadovas aiškiai nerimavo dėl bolševikinės sistemos žlugimo grėsmės. Jis visą likusį gyvenimą prisiminė 1920 m. vėlyvą pavasarį į Kyjivą skubėjusią Lenkijos ir Ukrainos Liaudies Respublikos kariuomenę. Tuo metu buvę Ukrainos eserai kiek galėdami padėjo Pilsudskio ir Petliūros kariuomenei. Stalinas baiminosi panašaus, jei ne blogesnio scenarijaus. XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje iš pusės milijono SSRS komunistų 60 % buvo etniniai ukrainiečiai – iškalbingas korenizacijos rezultatas. Jei Pilsudskis vėl smogtų, ar tik jie neperbėgtų į priešo pusę? Staliną persekiojo abejonės. 1932 m. liepą Sovietų Sąjunga sudarė nepuolimo paktą su Lenkija ir sumažino grėsmę savo vakarinėms sienoms. O dabar, diktatoriaus nuomone, atėjo laikas „sustiprinti“ antrą pagal svarbą sovietų respubliką: „iškratyti“ iš valstiečių grūdus, kad jie suprastų, ką reiškia priešintis kolektyvizacijai. Ir tuo pat metu apvalyti partijos aparatą nuo tų, kurie ne itin uoliai vykdo Stalino nurodymus.

1932 m. rugpjūčio 11 d. laiške Kaganovičiui buvo išdėstytas išsamus planas, kaip „neprarasti“ Ukrainos. Svarstyta pertvarkyti aukščiausiąją partijos ir valstybės vadovybę, taip pat GPU, atšaukti kadrus į Maskvą, į jų vietas skiriant žmones iš centro. Stalinas pabrėžė pagrindinį dalyką: „Siekti, kad Ukraina per kuo trumpesnį laiką taptų tikra SSRS tvirtove, pavyzdine respublika.“ 1932 m. lapkritį jis grąžino į Ukrainos SSR čekistą Vsevolodą Balickį ir paskyrė jį vadovauti saugumui. Gruodžio mėnesį surengtame Visąsajunginės komunistų partijos CK politbiuro posėdyje duonos ruošinių klausimu Stalinas barė Ukrainos SSR valdžią už plano nevykdymą ir partinės linijos iškraipymą. SSRS valdžios aukščiausių institucijų pareiškime rašyta: „CK ir Liaudies komisarų taryba atkreipia dėmesį į tai, kad vietoj teisingo bolševikinio nacionalinės politikos įgyvendinimo daugelyje Ukrainos rajonų ukrainizavimas vykdytas mechaniškai, neatsižvelgiant į kiekvieno rajono specifiką, kruopščiai neparenkant bolševikinio ukrainietiško personalo, o tai palengvino buržuazinių nacionalistinių elementų, petliūrininkų bei panašių asmenų legalių priedangų, kontrrevoliucinių būrelių ir organizacijų kūrimą.“

Šiuo dekretu buvo nutrauktas ukrainizavimas tose Šiaurės Kaukazo ir Rusijos SFSR vietovėse (iki pat Primorės), kuriose gyveno ukrainiečių mažuma. Pasitelkiant represijas prieš ukrainizavimo šalininkus, nuslopo ši iniciatyva ir pačioje Ukrainoje. Tūkstančiai partijos funkcionierių buvo atleisti ar net pasodinti už grotų. Nusižudė Mykola Skrypnykas, pagrindinis respublikos ukrainizuotojas, ėjęs švietimo komisaro pareigas. Kremlius apkaltino „nacionalistus“, kad šie ragino valstiečius slėpti grūdus, taip sabotuojant ir industrializaciją, ir kolektyvizaciją. Puolimą prieš ukrainiečių valstiečius lydėjo puolimas prieš nacionalinę ukrainiečių kultūrą. Kai SSKP CK ir Liaudies komisarų taryba priėmė minimą rezoliuciją, Ukrainoje jau siautė didžiulis badas. Jį nulėmė ne tik Stalino politika kaimo ir partinių kadrų atžvilgiu, bet ir pokyčiai srityse, kurios tiesiogiai buvo nesusijusios su žemės ūkiu. Pasipriešinimas grūdų konfiskavimui dabar paskelbtas buržuaziniu nacionalizmu. Nesigailėta nė vieno ideologinio priešo.

1932 m. pabaigoje į Ukrainą atvyko Molotovas, sovietų vyriausybės vadovas, o paskui – Kaganovičius. Jie visomis priemonėmis stengėsi įgyvendinti neįgyvendinamas grūdų surinkimo normas. Ukrainos komunistai, spaudžiami ne tik partijos vadų iš Maskvos, bet ir GPU, iš badaujančių valstiečių išsunkė viską, ką galėjo. Normų nepajėgę įvykdyti kaimai buvo įtraukiami į juodąjį sąrašą blokuojant būtiniausių prekių, tokių kaip degtukai ir parafinas, tiekimą ir atimant ne tik visus grūdus, bet ir gyvulius, taip pat viską, kas galėjo būti valgoma. Žiemą vėl pasipylė pranešimai apie didžiulį mirtingumą. Ukrainos komunistų partijos valdininkai neramiai bombardavo Charkivą ir Maskvą pagalbos prašymais. Pagaliau valstiečiams buvo ištiesta pagalbos ranka, bet per vėlai ir per mažai. Katastrofos nepavyko sustabdyti. Daugiausia žmonių žuvo 1933 m. vėlyvą pavasarį ir vasaros pradžioje, kai atsargos buvo visiškai išsekusios. Daugybė žmonių mirė valgydami žolę ar neprinokusias daržoves. Dėl ilgo badavimo nusilpę organizmai negebėjo susidoroti su tokiu kietu maistu.

Ypač smarkiai nukentėjo Kyjivo ir Charkivo miškastepių regionai, kuriuos badas užgriuvo dar 1932 m. pavasarį. Pusamžiai valstiečiai nepajėgė tinkamai apsėti savo laukų, tad prastas pavasario derlius jiems tapo mirties nuosprendžiu. Iki 1933 m. pabaigos kiekvienas iš šių dviejų regionų neteko iki milijono gyventojų. Ukrainos „duoninės“ – Odesos ir Dniepropetrovsko sritys – neteko daugiau kaip 300 000 žmonių. Industrializuotas Donbasas nuo bado nukentėjo mažiau. 1933 m. ten mirė mažiau nei 200 000 žmonių. 1932 m. pirmąjį pusmetį stepių regiono gyventojai išgyveno, galima sakyti, nesunkiai, lyginant su miškastepių gyventojais. Be to, sunkiausiu laikotarpiu žmonės galėjo gelbėtis Zaporižios, Kryvyj Riho, Donbaso gamyklose ir statybvietėse. 1933 m. pavasarį, kai Kremlius ėmėsi teikti pagalbą maistu, ji buvo daugiausia skirta stepių regionams, o ne Vidurio Ukrainai. Stalinui reikėjo dar daugiau grūdų, tad pirmiausia teko pasirūpinti daugiausiai derliaus sunešančiais valstiečiais. O į kitų žūtį buvo galima užmerkti akis. Iš viso badas Ukrainoje nusinešė apie 4 mln. gyvybių. 1932–1934 m. iš bado mirė kas aštuntas Ukrainos SSR gyventojas.

Badas pakeitė sovietų Ukrainą. Stalinas ją laikė po padu, iš partijos ir valstybės aparato pašalinęs visus tuos, kuriems sąžinė neleido apiplėšinėti badaujančios, naikinamos savo tautos. Iš daugiau nei 500 Ukrainos komunistų partijos rajonų komitetų sekretorių daugiau kaip pusė iki 1933 m. vasaros buvo atleisti iš pareigų, daugelis suimti ir ištremti. Kiti įrodė, kad yra pasirengę aklai laikytis bendros partinės linijos ir už tai vertinti Kremliuje (bent jau kol kas). Tokiu monstrišku būdu išvesta nauja valstiečių padermė – socialistinė valstietija. Badmetį išgyvenę žmonės įsisavino pamoką: jei nori gyventi, turi dirbti kolūkyje. Mokesčiai kolūkiečiams buvo mažesni nei savarankiškiems valstiečiams, o pagalba maistu 1933 m. pavasarį teikta tik kolūkiečiams. Valdžia įvykdė beveik visų valstiečiams priklausiusių ūkių kolektyvizaciją ir tai iš esmės pakeitė Ukrainos kaimą.

Ar Didysis badmetis (ukrainiečių kalba – Holodomoras) buvo sąmoningas Ukrainos gyventojų genocidas? 2006 m. lapkritį Aukščiausioji Rada įvertino būtent taip. Su tuo sutiko daugelio pasaulio valstybių valdžia. Atsakydama į tai, Rusijos vyriausybė pradėjo tarptautinę viešųjų ryšių kampaniją, stengėsi paneigti tvirtinimus, kad Holodomoras sukeltas tyčia. Mokslininkai vis dar diskutuoja dėl bado Ukrainoje pobūdžio, šia tema vis dar spekuliuoja politikai. Pirmiausia dėl sąvokos „genocidas“ taikymo. Tačiau pamažu randasi bendras sutarimas dėl 1932–1933 m. bado ir su juo susijusių faktų aiškinimo. Daugelis tyrinėtojų sutinka, kad badą sukėlė SSRS vyriausybės politika. Ir kad badas, taip pat siaubęs Šiaurės Kaukazą, Pavolgį ir Kazachstaną, tik Ukrainos SSR atveju buvo prieš etniškumą nukreiptų priemonių pasekmė. Būtent Stalinas 1932 metais nusprendė „apvalyti“ Ukrainos komunistų partiją ir stabdyti ukrainizavimą. Ši katastrofa smarkiai traumavo Ukrainos visuomenę, ilgam laikui pakirto jos valią priešintis režimui.