Leidykla „Briedis“ pristato be galo įdomią, įtempto siužeto „New York Times“ bestselerių autoriaus Philipo Kerro „Juodojo Berlyno“ trilogijos trečiąją knygą „Vokiškas rekviem“.

Pirmuosiuose trilogijos detektyvuose – „Kovo našlaitės“ ir „Beveidis nusikaltėlis“ – veiksmas vyksta XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, Hitleriui stiprinant savo valdžią, o trečiajame – iškart po to, kai naciai pralaimėjo karą. Čia iš Berlyno likusi griuvėsių krūva, gatvėse pūva nužudytųjų kūnai. Vieninteliai žmonės, galintys užsidirbti pragyvenimui, yra šnipai, juodosios rinkos veikėjai ir prostitutės.

Detektyvas Bernis Giunteris patenka į naują ir bauginantį pokario Vienos pasaulį. Jo paprašoma ištirti amerikiečio nacių medžiotojo žmogžudystę.

Pirmąkart su blogiu Bernis Giunteris susidūrė dirbdamas policininku ketvirtojo dešimtmečio Berlyne ir iš arti jį pažino būdamas privačiu sekliu valdant naciams, kai kiekviena byla įtraukdavo jį vis giliau į režimo žiaurumus.

Karas baigėsi. Bernis mėgina įrodyti, kad senas draugas ir buvęs kriminalinės policijos bendradarbis Bekeris nekaltas dėl amerikiečių karininko mirties. Bekeris dirbo slaptoje nacių medžiotojų organizacijoje, sekė karo nusikaltėlius, kurie klastojo dokumentus apie savo mirtį, kad išvengtų kilpos Niurnberge. Patekęs į šią organizaciją Bernis susiduria akis į akį su vyrais, kurie kartą jau apgavo teisingumą, bet jis turi padaryti viską, kad šįkart jie neišsisuktų.

Pūvančios imperijos didybės apsuptyje Bernis suka vieną blogio ratą po kito, kol atsiduria akis į akį su buvusiu gestapo viršininku ir pamato palikimą, palyginti su kuriuo karo meto žiaurumai atrodo visiškai nekalti. Puslapis po puslapio susiduriame su SS, gestapu, įvairiomis Trečiojo reicho iniciatyvomis.

1989 metais buvo išleistas pirmasis Philipo Kerro detektyvinis romanas iš jo ciklo apie vokiečių seklį Bernhardą Giunterį – „Kovo našlaitės“. Knygos sėkmė buvo tokia stulbinanti, kad Ph. Kerras pasitraukė iš reklamos verslo ir atsidėjo rašymui. Jis parašė daugiau kaip 30 literatūros kūrinių, iš jų dvylika – romanai. 1993 m. Ph. Kerras pateko į geriausių britų rašytojų dvidešimtuką.

Knygos ištrauka

Vienintelė užimta lova ligoninėje buvo maniškė. Tą naktį kaip jautis maurojanti kanalu plaukiančios baržos sirena mane pažadino ir paliko negalintį užmigti spoksoti į tamsą, kai jos aidas nusklendė į amžinybę it Paskutinio teismo dienos trimito garsas.

Įsmeigus akis į juodą kaip degutas tuštumą, tylutėliam mano kvėpavimui padedant tik tiek, kad priminė apie mano paties mirtingumą, atrodė, kad nieko nematydamas regiu tai, kas labiausiai apčiuopiama: pačią mirtį, liesą, kandžių sukapotą padarą, apsigaubusį storu juodu aksomu, visados pasiruošusį be garso prispausti chloroformu suvilgytą tamponą aukai prie nosies bei burnos ir nusivežti jį laukiančiu juodu sedanu į kokią baisią zoną ir perkeltųjų asmenų stovyklą, kurioje tamsa niekada nesibaigia ir iš kur niekas niekada neištrūksta.

Kai grįžusi šviesa prisispaudė prie lango grotų, grįžo ir drąsa, nors žinojau, kad mirties ivanai ne kokios nuomonės apie tuos, kurie pasitinka juos be baimės. Nesvarbu, pasiruošęs žmogus mirti ar ne, jo rekviem visada skamba vienodai.

Šyldsas į ligoninę grįžo po kelių dienų. Šįkart jį lydėjo du vyrai. Iš jų šukuosenų ir įmitusių veidų spėjau, kad jie amerikiečiai. Kaip ir Šyldso, jų kostiumai rėžė akį savo sukirpimu. Tik jų veidai buvo senesni ir išmintingesni. Panašūs į Bingą Krosbį, su portfeliais, pypkėmis ir emocijomis, rodomomis vien išdidžiais antakiais. Advokatai arba tyrėjai. Arba kontržvalgybininkai.

Šyldsas mus supažindino.

– Čia majoras Brynas, – pasakė jis rodydamas į vyresnįjį, – o čia kapitonas Medalinskas.

Vadinasi, tyrėjai, bet iš kokios organizacijos?

– Kas jūs, medicinos studentai? – paklausiau.

Šyldsas dvejodamas išsišiepė.

– Jie norėtų užduoti tau keletą klausimų. Aš versiu.

– Pasakyk jiems, kad jaučiuosi kur kas geriau ir padėkok už vynuoges. Ir galbūt kuris nors galėtų atnešti man naktinį puodą.

Šyldsas nuleido mano žodžius negirdomis. Jie prisitraukė kėdes ir atsisėdo lyg teisėjų komanda šunų parodoje, Šyldsas arčiausiai manęs. Atsidarė portfelius, išsiėmė bloknotus.

– Gal man reikėtų pasikviesti advokatą.

– Ar to tikrai reikia? – paklausė Šyldsas.

– Tu man pasakyk. Tik aš žiūriu į tuodu, ir jie man nepanašūs į porą Amerikos turistų, norinčių sužinoti, kur Vienoje geriausia pakabinti gražią merginą.

Šyldsas išvertė, kodėl aš susirūpinęs, kitiems dviem, vyresnis iš jų suniurnėjo ir pasakė kažką apie nusikaltėlius.

– Majoras sako, kad reikalas nesusijęs su nusikaltimu, – pranešė Šyldsas. – Bet jeigu tau reikia advokato, jis bus pakviestas.

– Jei reikalas nesusijęs su nusikaltimu, kodėl esu karinėje ligoninėje?

– Buvai su antrankiais, kai tave ištraukė iš to automobilio, – atsiduso Šyldsas. – Ant grindų gulėjo pistoletas, bagažinėje – kulkosvaidis. Jie nesiruošė tavęs vežti į gimdymo namus.

– Vis tiek man tai nepatinka. Nemanau, kad tas tvarstis ant galvos duoda tau teisę elgtis su manimi kaip su bepročiu. Beje, kas šie žmonės? Man jie panašūs į šnipus. Tokius pažįstu. Užuodžiu nematomą rašalą ant jų pirštų. Pasakyk jiems tai. Pasakyk jiems, kad nuo kontržvalgybininkų ir „Crowcass“ narių mane ėda rėmuo, mat vienu iš jų pasitikėjau ir nudegiau nagus. Pasakyk jiems, kad dabar čia negulėčiau, jeigu ne vienas amerikiečių agentas pavarde Belinskis.

– Apie tai jie ir nori su tavim pasikalbėti.

– Tikrai? Na, jeigu jie paslėptų tuos bloknotus, gal aš jausčiausi ramiau.

Jie, rodės, tai suprato. Abu vienu metu patraukė pečiais ir įsidėjo bloknotus atgal į portfelius.

– Dar kai kas, – pasakiau. – Pats esu patyręs kvotėjas, atminkite. Jeigu man susidarys įspūdis, kad tardot mane, nes norit apkaltinti nusikaltimu, pokalbis baigsis.

Vyresnis, Brynas, pasimuistė ant kėdės ir sunėrė rankas ant kelio. Dėl to jis neatrodė malonesnis. O prašneko baisiai prasta vokiečių kalba, kaip ir įsivaizdavau.

– Nematau reikalo prieštarauti, – tyliai pasakė.

Ir tada prasidėjo. Didumą klausimų užduodavo šis majoras, o jaunesnis vyriškis linksėjo galvą ir retkarčiais įsiterpęs prasta vokiečių kalba paprašydavo paaiškinti kokią nors pastabą. Beveik dvi valandas atsakinėjau į jų klausimus ar juos atremdavau, tik porą kartų atsisakiau atsakyti tiesiai, kai man pasirodė, kad jie peržengė mūsų susitarimo ribas. Tačiau pamažu suvokiau, jog labiausiai juos domino tai, kad nei 970-as kontržvalgybos korpusas Vokietijoje, nei 430-as Austrijoje nieko nežino apie jokį Džoną Belinskį.

Be to, joks Džonas Belinskis net menkiausiose pareigose nedirbo JAV kariuomenės Centriniame karo nusikaltimų ir įtariamųjų saugumo požiūriu registre. Karo policijoje nedirbo nė vienas tokia pavarde, kariuomenėje taip pat. Tiesa, vienas Džonas Belinskis tarnavo karinėse oro pajėgose, bet jam buvo beveik penkiasdešimt, o kariniame jūrų laivyne tarnavo net trys Džonai Belinskiai ir jie visi šiuo metu buvo jūroje. Aš irgi jaučiausi lyg bangų blaškomame laive.

Visą tą laiką abu amerikiečiai pamokslavo apie tai, kaip svarbu, kad niekam neprasitarčiau apie tai, ką sužinojau apie Organizaciją ir jos ryšius su amerikiečių kontržvalgyba. Man tai buvo visiškai priimtina ir aš laikiau tai akivaizdžia užuomina, kad, vos tik pagysiu, man bus leista iš čia išeiti. Tačiau palengvėjimo jausmą temdė jų rodomas didžiulis smalsumas dėl to, kas buvo Džonas Belinskis ir ko jis tikėjosi pasiekti. Nė vienas iš mano tardytojų neišsakė man savo nuomonės, bet, nėra ko nė sakyti, man kilo savų minčių.

Per ateinančias savaites Šyldsas ir tie du amerikiečiai keletą kartų atėjo į ligoninę tęsti apklausos. Jie visada elgėsi skrupulingai, beveik komiškai mandagiai, o visi klausimai buvo apie Belinskį. Kaip jis atrodė? Iš kurios Niujorko dalies jis sakė atvykęs? Ar aš prisimenu jo mašinos numerius? Pasakiau jiems viską, ką apie jį prisiminiau. Jie apieškojo jo kambarį Zacherio viešbutyje, bet nieko nerado: jis išsikraustė tą pačią dieną, kada turėjo atvykti į Grincingą su „kavalerija“. Jie slapta stebėjo porą barų, kuriuos jis sakė mėgstąs. Manau, jie apie jį klausinėjo net rusų. Kai mėgino pasikalbėti su gruzinų karininku tarptautinių patrulių būstinėje, Belinskio nurodymu suėmusiu Lotę Hartman ir mane, paaiškėjo, kad jis staiga atšauktas į Maskvą.

Aišku, visa tai vyko pavėluotai. Šaukštai jau buvo po pietų. Dabar tapo aišku, kad visą laiką Belinskis dirbo rusams. Nenuostabu, kad jis kurstė konkurenciją tarp amerikiečių kontržvalgybos ir karo policijos, pasakiau naujiesiems tiesos draugams amerikiečiams. Laikiau save labai protingu vyruku, kad taip anksti tai pastebėjau. Galima manyti, kad jis jau papasakojo savo viršininkui iš MVD, kaip Amerika užverbavo Heinrichą Miulerį ir Arturą Nebę.

Tačiau apie keletą dalykų aš neprasižiojau. Vienas buvo pulkininkas Porošinas: nenorėjau galvoti, kas galėjo atsitikti, jeigu jie būtų sužinoję, kad mano kelionę į Vieną surengė aukštas MVD karininkas. Gana nesmagiai jaučiausi jau tenkindamas jų smalsumą apie mano kelionės dokumentus ir leidimą prekiauti cigaretėmis. Jiems pasakiau, esą turėjau sumokėti didelius pinigus, kad papirkčiau vieną rusų karininką, ir šis aiškinimas, matyt, juos patenkino.

Svarsčiau, ar mano pažintis su Belinskiu visada buvo Porošino sumanymo dalis, kaip ir aplinkybės, kuriomis nusprendėme bendradarbiauti: ar galėjo būti, kad Belinskis nušovė tuos du rusų dezertyrus norėdamas man parodyti, kaip baisiai jis nekenčia viso, kas sovietiška?

Ryžtingai tylėjau apie dar vieną dalyką: apie Arturo Nebės aiškinimą, kaip Organizacija, kapitono Lindeno padedama, sabotavo JAV dokumentų centrą Berlyne. Ši problema, nusprendžiau, yra jų. Nemaniau norintis padėti vyriausybei, kuri pirmadieniais, antradieniais ir trečiadieniais pasiruošusi nacius karti, o ketvirtadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais verbuoti juos savo pačios saugumo užduotims. Bent jau tiek Heinrichas Miuleris suprato teisingai.

Dabar dėl paties Miulerio. Majoras Brynas ir kapitonas Medalinskas buvo įsitikinę, kad aš klystu. Jie tikino, kad buvęs gestapo viršininkas seniai miręs. Jie atkakliai tvirtino, kad dėl jam pačiam težinomų priežasčių Belinskis beveik neabejotinai parodė man kažkieno kito nuotrauką.

Karo policininkai labai nuodugniai apžiūrėjo vynuogyną Grincinge. Jiems pavyko tik sužinoti, kad jo savininkas, toks Alfredas Noldė, išvykęs į užsienį verslo reikalais. Nebuvo rasta nei lavonų, nei įrodymų, kad kas nors buvo nužudytas. Taip, tiesa, kad esama buvusių Vokietijos kariškių organizacijos, veikiančios išvien su JAV siekiant užkirsti kelią tolesnei tarptautinio komunizmo plėtrai, bet, jų tvirtinimu, visiškai neįsivaizduojama, kad joje galėtų būti nuo teisingumo bėgančių nacių karo nusikaltėlių.

Ramiai klausiausi visų tų nesąmonių, pernelyg išsekęs, kad man labai rūpėtų, ką jie mano ar kuo jie nori mane įtikinti. Matant, kad tiesa jiems nė kiek nerūpi, pirmiausia man kilo noras siųsti juos velniop, bet susilaikiau ir tik mandagiai linksėjau galvą – žodžiu, elgiausi vos ne kaip tikras vienietis. Maniau, kad pritarimas jiems yra geriausias būdas paspartinti savo kelionę į laisvę.

Tačiau Šyldsas nebuvo toks nuolaidus. Ėjo dienos ir, užuot padėjęs versti, jis darėsi vis šiurkštesnis ir nesukalbamesnis; tapo akivaizdu, kad jam nepatinka, jog abiem karininkams labiau rūpi ne atskleisti reikšmę to, ką jam iš pradžių sakiau ir kuo jis neabejotinai tikėjo, bet ją paslėpti. Šyldsas labai suirzo, kai Brynas pareiškė esąs patenkintas, kad kapitono Lindeno byla sėkmingai užbaigta.

Šyldsas galėjo justi pasitenkinimą tik žinodamas, kad 796-o dalinio karo policininkai, vis dar neatsigaunantys po skandalo, kai rusai apsimetė amerikiečių karo policininkais, dabar gali kai ką prikišti 430-am JAV kontržvalgybos skyriui: rusų šnipas, apsimetęs amerikiečių kontržvalgybininku, turėdamas tikrą tapatybės liudijimą, gyveno kariškių rekvizuotame viešbutyje, važinėjo automobiliu, registruotu amerikiečių karininko pavarde, ir apskritai keliavo kur panorėjęs teritorijoje, į kurią patekti turi teisę tik amerikiečių kariškiai.

Supratau, kad tai menka paguoda tokiam žmogui kaip Rojus Šyldsas – policininkui, dažnas kurių tiesiog maniakiškai mėgsta tvarką. Man buvo lengva jį užjausti, nes pats turiu šią savybę. Per dvi paskutines apklausas Šyldsą pakeitė austras, ir aš jo nebemačiau.

Nei Brynas, nei Medalinskas nepasakė man, kada jie pagaliau baigė savo tyrimą, be to, niekaip neparodė esą patenkinti mano atsakymais. Jie tiesiog paliko šį reikalą kaboti ore. Na, bet taip jau elgiasi saugumo tarnybų darbuotojai. Per dvi ar tris ateinančias savaites visiškai išgijau. Tačiau kalėjimo gydytojas mane prajuokino ir pribloškė pasakęs, kad atvežtas į ligoninę po avarijos sirgau gonorėja.

– Pirmiausia jums velniškai pasisekė, kad buvote atvežtas čia, – aiškino jis, – nes mes turime penicilino. Jeigu jus būtų nuvežę kur nors kitur, o ne į amerikiečių karinę ligoninę, jus būtų gydę salvarsanu, o jis degina kaip Liuciferio seilės. Antra: jums pasisekė, nes pasigavote tik triperį, o ne rusišką sifilį. Juo serga daugybė vietinių kekšių. Ar jūs, fricai, nesate girdėję apie gumytes?

– Turit galvoje prezervatyvus? Žinoma, girdėjom, bet mes jų nenaudojam. Atiduodame juos nacių penktajai kolonai. Jos nariai juos praduria ir parduoda amerikiečių kareiviams, kad jie susirgtų, kai barškina mūsų moteris.

Gydytojas nusijuokė, bet mačiau, kad jis slapčia manimi tiki. Tai buvo tik vienas iš daugybės panašių incidentų, kuriuos patyriau gydamas, kai mano anglų kalbos žinios pamažu augo ir aš pajėgiau kalbėtis su dviem amerikiečiais, kalėjimo slaugytojais. Mat mums juokiantis ir laidant sąmojus man visada atrodė, kad matau jų akyse kai ką keista, tik niekaip nesupratau ką.

Paskui, likus kelioms dienoms iki mano išrašymo, suvokiau ką, ir mane supykino. Kadangi buvau vokietis, tas amerikietes tai šiurpino. Galėjai pamanyti, kad į mane žiūrėdamos jos gavoje matė kino žurnalą apie Aušvicą ir Buchenvaldą, o jų akyse buvo klausimas: kaip jūs galėjot leisti, kad tai nutiktų? Kaip jūs galėjot leisti, kad tie dalykai vis tęstųsi?

Galbūt, pasikeitus mažiausiai dar kelioms kartoms, kai kitos tautos žiūrės mums į akis, jų širdyse visados glūdės tie patys nebylūs klausimai.