„Lapijos kambarys“ – sudėtinga tiesos ir melo, istorijos ir fikcijos santykis (+ knygos ištrauka)

„Lapijos kambarys“ – sudėtinga tiesos ir melo, istorijos ir fikcijos santykis (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – vienos žymiausių Australijos rašytojų Kate Grenville romaną „Lapijos kambarys“. Tai tarptautinio pripažinimo sulaukusios autorės pirmasis romanas per pastarąjį dešimtmetį.


K. Grenville kuriamas pasakojimas yra „atvirkščiai“ perteikiama istorinė beletristika, stulbinamas žongliravimas žodžiais, suteikiantis praeičiai visa persmelkiantį tiesioginį ryšį su dabartimi.


„Neskubėk tikėti“ (Elizabeth Macarthur) – tai knygos „Lapijos kambarys“ epigrafas, kurio motyvas kartojasi visame romane. Autorė kviečia skaitytoją susimąstyti apie sudėtingą tiesos ir melo, istorijos ir fikcijos santykį. Ši frazė paimta iš Elizabeth Macarthur, liūdnai pagarsėjusio Sidnėjaus vilnų magnato Johno Macarthuro žmonos, laiškų. Ką sužinotume, jei pati Elizabeth būtų parašiusi skandalingai atvirus atsiminimus?


K. Grenville, atrodytų, rimtai pasakoja apie atrastą ilgai slėptą dėžutę su Elizabeth atsiminimais... O tada ir prasideda žaismingas tikrovės ir išmonės galimybių šokis.


„Bet tai istorija apie įvykius ir žmones, išnyrančius iš laiškų, dienoraščių ir oficialių dokumentų, parašytų ankstyvaisiais Naujosios Pietų Velso kolonijos metais. [...] Sukūriau šį pasakojimą mąstydama taip, kaip siūlytų mano veikėja Elizabeth Macarthur – neskubėti viskuo tikėti“, – rašo autorė. Ji supažindina skaitytojus su stipria moterimi, kuri sugebėjo vadovauti milžiniškam šeimos verslui tais laikais, kai moterys neturėjo teisių.

REKLAMA


K. Grenville vaizduojama Elizabeth yra aistringa moteris, gudrybėmis, entuziazmu ir šelmišku sąmoju besistengianti suvaldyti savo sudėtingą gyvenimą santuokoje su kietaširdžiu, beatodairišku žmogumi, savo pačios širdies paskatas ir galios paieškas bendruomenėje.


Elizabeth atsiminimai atskleidžia tamsiąją mandagaus pasaulio pusę: jie griauna praeities moters – atsidavusios, romios ir susitaikiusios su menkomis galimybėmis – stereotipą.


Šios knygos centre – viena sudėtingiausių mūsų laikų problemų: viliojantis melagingų istorijų žavesys. Po Elizabeth gyvenimo ir smurto kupino kolonijinio pasaulio paviršiumi glūdi paslaptys ir melas, turintys pavojingą galią savaip pakreipti tikrovę.


____________________________________


K. Grenville – viena įžymiausių Australijos rašytojų. Jos pasaulinis bestseleris „The Secret River“ įvertintas vietiniais ir tarptautiniais apdovanojimais, adaptuotas teatro scenai, pagal jį sukurtas populiarus televizijos miniserialas, šis kūrinys jau tapęs mėgstama klasika. Kiti K. Grenville romanai: „Sara Thornhill“, „The Lieutenant“, „Dark Places“, taip pat apdovanojimą „Orange Prize“ pelnęs „The Idea of Perfection“. Dvi naujausios negrožinės literatūros knygos: „One Life: My Mother’s Story“ ir „The Case Against Fragnance“. K. Grenville yra išleidusi tris knygas apie kūrybos procesą. 2017 m. ji gavo Australijos tarybos apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus literatūrai. Autorė gyvena Melburne.

REKLAMA


Knygą „Lapijos kambarys“ iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė.


Knygos ištrauka


Nuolatos atrodė, kad kiekvieną savaitę vyko kokia nors dramatiška dvikova. Jei pistoletai nors retkarčiais būtų pataikę į tikslą, Jo Didenybės pajėgos būtų liūdnai sumenkusios. Tačiau, kad ir kaip keista, niekas, kiek man žinoma, nebuvo rimtai nukentėjęs tokiuose reikaluose.


Ponia Bortvik, kurios Džordžas, matyt, dalyvavo vienoje ar keliose dvikovose, paaiškino, jog sekundantų pareiga buvo pasirūpinti, kad niekas nepražūtų. Kartu, stebėdami vienas kitą, jie vienodai užtaisydavo pistoletus, kad šie užsikirstų ir neiššautų arba iššautų į orą. Jie turėjo prižiūrėti, kad dvikova būtų sąžininga, bet ne mirtina. Ankstyvą dvikovos rytmetį pakako įtikinamo šūvio garso, kuris išbaidė visus paukščius iš medžių, ir įtikinamo dūmų debesies, nusklendusio pievomis. Triukšmas, dūmai ir kvapas, didžiulis subruzdimas, sekundantai su matavimo virve, gydytojas, nešinas vaistų krepšiu, – visa tai patenkino išdidumą ir numalšino pyktį.


Kaip ir kiti kariškiai, ponas Makarturas visada buvo pasipiktinęs dėl kokios nors skriaudos ar įžeidimo, užsiliepsnodavo dėl menkiausio pažeidimo to, ką laikė savo teisėmis. Džentelmeną nuo kitų skyrė sudėtingas ribų rinkinys, ir ponas Makarturas budriai jas sergėjo, ieškojo bent mažiausio nukrypimo.


Vieną popietę jis įsiveržė į mūsų kambarį raudonomis pykčio dėmėmis išmargintu kaklu, žandikaulio raumenys po oda slankiojo taip, jog atrodė, kad ten tūnantis žvėris tai išnyra, tai vėl pasislepia.



– Reikalausiu dvikovos! – sušuko ir nužirgliojo prie lentynos, ant kurios suvyniotas tamsiai raudonos spalvos aksome gulėjo jo pistoletas.


Tada jau žinojau, kad dvikova nebūtinai reiškia mirtį, bet vis tiek negalėjau žiūrėti į pistoletus, buvo baisu pagalvoti, kaip karštas švino kamuoliukas skrieja bejėgio žmogaus kūno link.


– Bet, pone Makarturai, kas nutiko? Ką tiksliai jis padarė? Galbūt visai nereikia ginklų?


Ponas Makarturas sutiko būti leitenanto Selbio sekundantu dvikovoje su leitenantu Banermanu, tačiau, kai visi susirinko į paskirtą vietą, paaiškėjo, kad leitenanto Banermano sekundantas – toks vyras, pavarde Beikeris, o Beikeris nebuvo džentelmenas.


– Pasakiau Banermanui, kad nesileisiu įžeidinėjamas, – tarė ponas Makarturas. – Ką sau galvojo tas kvailys suporuodamas mane su tokiu kaip Beikeris?


– Bet, pone, argi verta dėl to rizikuoti savo gyvybe?


Rizikuoti gyvybe! Tai dar labiau įaistrino mano vyrą.


– Mano brangioji, – pareiškė jis, – įžeidžiate mane, manydama, kad tai aš rizikuoju savo gyvybe. Tai mažiausiai tikėtinas dalykas pasaulyje!


– Esu tikra, kad jūs puikus šaulys, pone, – atsakiau, supykdyta jo pasipūtimo, – bet galbūt tas Banermanas dar geresnis! Nejaugi norite palikti mane našle?


– Ak, brangioji žmona, – tarė jis, – niekada! Taip jau yra, kad mano pistoletai turi tam tikrų išskirtinių bruožų ir juos saugiai užtaisyti gali tik vienas žmogus. Ir tai esu aš.


Jo akys spindėjo iš pasitenkinimo.


– Brangioji, – džiugiai ištarė, – turėtumėte labiau pasitikėti savo sutuoktiniu!


Jo kalbos man jau buvo įkyrėjusios. Ponas Makarturas visada laikydavo atsargoje kokią nors gudrybę – prieš patiklius dvikovos priešininkus, prieš žmoną, kad tik būtų jo viršus.

REKLAMA


– Ką gi, tiek ir tos garbingos prigimties, – drėbiau.


Norėjau jį įžeisti, tikėjausi, kad jis tai supras, bet ponas Makarturas manęs nė negirdėjo, išėjo iš kambario su pistoletų dėklu rankose.


Ilgainiui supratau, kad tam tikros nuoskaudos jam buvo visiškai nesvarbios, tačiau jo kaip džentelmeno statusas – labai svarbus. Dėl jo buvęs toks neužtikrintas, jog nuolatos jautęs poreikį tikrintis, jei reikės, net iki mirties. Girdėjau gandą, kad, prieš patekdamas į Fišo pulką, ponas Makarturas mokėsi pas korsetų meistrą. Kareivinės tiesiog ūždavo nuo bjaurių paskalų, todėl šia ne itin patikėjau, bet ji vis tiek įstrigo atmintyje. Jei tai tiesa, tai paaiškintų jo begalinį poreikį ginti savo statusą.


Pono Makarturo nerimas buvo stipresnis už snobizmą. Jis pats ieškojo įžeidimų, nes tik priešpriešoje su kitu galėjo tikėti savimi. Savo verte įsitikino tik grįsdamas ją tokia trapia idėja kaip džentelmeno garbė, nes nežinojo, kaip kitaip tai padaryti.


O aš? Ar man reikėjo kokio nors savosios vertės patvirtinimo? Negalėjau atsakyti, bet atpažinau savyje užsispyrimą, kuris suteikė man teisę būti tokiu žmogumi, kokiu buvau. Pasaulio akyse neturėjau beveik nieko, tačiau, būdama tikra dėl savo vertingumo, turėjau daugiau už savo vyrą, kuriam reikėdavo griebtis įvairiausių klastų.


***


Septynerių jį išsiuntė į mokyklą toli nuo namų, pasakojo ponas Makarturas. Iš Bridės brolių buvau girdėjusi užtektinai, kad suprasčiau, jog griežta tokių institucijų tvarka silpnesnių vaikų gyvenimą gali paversti nesibaigiančiomis kančiomis. Berniukas turėjo greitai išmokti pats tapti priekabiautoju.


Jis buvo mokykloje, kai mirė mama. Niekas jam nepranešė, kad ji sirgo. Tėvas rašydavo kas savaitę, ir jis atrašydavo, pasakodamas apie kriketą arba kaip sekasi graikų kalba. Ji mirė, o jam niekas nepranešė. Sužinojo tik grįžęs namo atostogų. Tėvas pasakė, kad taip buvo geriau. Kokia prasmė jį jaudinti? Ar būtų išgydęs motiną sėdėdamas šalia jos? Prikėlęs iš mirusiųjų, jei būtų dalyvavęs laidotuvėse?

REKLAMA


Maniau, kad mano atvejis liūdnas, bet man buvo leista apverkti tėtį, be to, žinojau, jog mane mylėjo senelis. Draugystė su Bride buvo nuoširdi ir tvirta, o Kingdonai įsileido mane į savo gyvenimą. Mano vyras neturėjo nieko, ir tikriausiai todėl pati esminė jo esybės dalis, tvirtas savojo aš suvokimas, pradingo kaip pelė urvelyje. Bet jis niekada nepripažino savo skausmo. Kančią pavertė ašmenimis, kuriais siekė nubausti pasaulį už savo vargus.


***


Buvo daug laukinio entuziazmo, beprotiškų planų, bet iš ūmių karštinių kartais per pusvalandį jis galėdavo panirti į tokią gilią melancholiją, kad nepavykdavo jo įkalbėti išlipti iš lovos. Veidas tapdavo baugus: niūrus, stebeilijantis kažkur į tuštumą, medinis it kaukė. Niekaip negalėjai jo pasiekti. „Viskas beviltiška“, – šnibždėdavo jis. Jis nieko vertas. Jo gyvenimas – tuščias laiko švaistymas. Stengdavausi praskaidrinti jam nuotaiką, bet atrodė, tarsi būčiau per toli, kad jis išgirstų.


Kiek žmonų, kaip aš, išmoksta atpažinti atmosferą kambaryje? Pastebėti pakreiptą vyro galvą, kojų padėtį, tvirtai suspaustą šaukštą rankoje, kumštį šalia lėkštės? Akimirksniu suprasti, ar pastaroji valanda buvo saulėkaitos, ar šešėlio? Atmosfera mūsų kambariuose buvo tokia pat nepastovi kaip Devono orai gegužę.


***


Ponia Bortvik – santūri, įžvalgi, linksma ir daili kaip išpuoselėta kumelaitė – galėtų būti pavyzdys, kaip moteris valioja susitvarkyti gyvenimą pagal save, bet aš nemačiau būdų, kaip ištrūkti iš ten, kur buvau įkliuvusi. Buvau ir pernelyg išdidi prisipažinti, nebent tik mintyse, į kokią bėdą patekau. Įgijau stiklinį paviršių, kuris nukreipdavo į šalį bet kokį bandymą užjaučiamai pasiteirauti, kaip laikausi. Skausmą, kad nesu mylima, nustūmiau kuo toliau nuo savęs. Kaip vienas tų plokščių žvilgančių vabalų, gyvenančių sutrūnijusio rąsto šerdyje, tapau būtybe be apčiuopiamų apybrėžų, galinčia pradingti ir siauriausiame plyšyje.


***


Skausmai užėjo keliaujant į Čatamo kareivines, iš kurių turėjome išplaukti į Gibraltarą. Net nespėjome pasiekti Čatamo, kai paaiškėjo, jog vaikelis jau pakeliui. Kilo šiokia tokia sumaištis, teko sustoti prastoje užeigoje niekam tikusioje Bato dalyje.


Prasidėjus skausmams, ėmiau verkti, nes, pajutusi pirmą aštrų dieglį, buvau priversta pripažinti, kuo iki tol nenorėjau tikėti, – kelio atgal jau nėra. Pravirkau ir tam nebuvo galo. Tiek metų gniaužtos ašaros, pastangos būti linksmai ir maloniai, kalbėti tik įprastus dalykus ir keisti mėnesiai santuokos su vyru, neprisileidžiančiu prie savęs, – visas slopintas sielvartas lyg kamuolys pakilo gerkle.


Anė apie gimdymą žinojo truputį daugiau už mane, bet buvo tik vaikas, ir kai skausmai padažnėjo ir sustiprėjo, pamačiau, kad ji ne ką mažiau išsigandusi. Neradome pribuvėjos, nes moteris tądien buvo išvykusi iš miesto, todėl gimdyti man galėjo padėti tik užeigos savininko žmona.


Ji nebuvo švelni. Aiškiai pasakė neturinti kantrybės ir nesivarginsianti dėl moters, kuri pati iš anksto nepasirūpino tuo, kas jos laukė. Tačiau ji neblogai nusimanė apie gimdymą ir buvo su manimi, kol keliavau siaubinga skausmo, baimės ir chaoso žeme. Laikas sustingo, jį galėjau skaičiuoti tik atokvėpio akimirkomis tarp negailestingų gniaužtų, spaudžiančių mane iš vidaus. Atokvėpis – šeši įkvėpimai, tada trys, tada vienas – buvo laikas, kai vėl sugrįždavau į save, pajusdavau krūtinėn plūstantį deguonį ir Anės pasiūlyto vandens vėsumą burnoje, suvokdavau, kad pasaulis sukasi toliau, laikas tiksi įprastu greičiu.


Bet trumpa pertraukėlė būdavo lyg pasišaipymas iš manęs. Tuoj pat sugrįždavo skausmas, iš pradžių tolimas, o tada apimdavo mane visą, atrodo, išsiurbdamas ir orą, ir laiką, nusviesdavo į nepakeliamą kančių amžinybę. Paskui skausmai susiliejo ir atokvėpių nebeliko, tik blaškymasis ir dantų griežimas juodoje skylėje, kuriai buvo nusispjaut ant manęs, ji norėjo tik gniaužti ir spausti, kol iš manęs nebeliko žmogaus, tik klykiantis gyvulys.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)