Leidykla „Briedis“ pristato detektyvą „Vyras Hogėje“. Seklumoje prie Hogės haligos randamas Klaso Rykerto lavonas surištomis rankomis ir kojomis – vyras neabejotinai buvo paskandintas. Skrodimas atskleidžia kai ką įdomaus: haligos gyventojo DNR prieš dešimt metų užregistruota policijos sistemoje tiriant sensacingą bylą, kurioje jis buvo įtariamas triguba žmogžudyste.

Nors Lena Lorencen dabar galėtų mėgautis laimingu gyvenimu su mylimuoju Erku, ji būtinai nori imtis šio atvejo. Komisarė įsitikinusi, kad uždarame haligos pasaulėlyje didelei specialiajai komisijai nepavyks gauti svarbios informacijos. Apklaususi artimuosius ji turi greitai nuspręsti, kokia kryptimi tirti toliau: ar auka nužudyta dėl painių santykių Hogėje, ar dėl savo tamsios praeities žemyninėje dalyje?

Anna Johannsen nuo vaikystės gyvena Šiaurės Fryzijoje. Jai patinka regiono kraštovaizdis ir žmonės, o ypač – Šiaurės Fryzų salos, kuriose ir vyksta detektyvinių romanų serijos „Salų komisarė“ veiksmas.

„Vyras Hogėje“ – ketvirtoji knyga vyriausiosios komisarės Lenos Lorencen gerbėjams.

Kitos serijos „Salų komisarė“ knygos: „Lavonas paplūdimio krėsle“ (1 knyga), „Mergaitė pajūryje“ (2 knyga), „Senoji ponia prie jūros“ (3 knyga).

Knygą iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė

Knygos ištrauka

Aštuoniolika

Lenai pastačius pasatą prie Erko namo, suskambėjo mobilusis.

– Labdien, Johanai. Viskas gerai?

– Sveika, Lena.

– Mėgaujiesi laisvadieniais?

– Manau, radau Bjorną Preišelį. Amžius atitinka. Gyvena Hanoveryje. Šiaip ar taip, jam dar neprisiskambinau. Žmona pasakė, kad išvykęs darbo reikalais ir grįš tik po kelių dienų. Jo mobiliojo numerio nesutiko duoti.

– Keistas laisvalaikio leidimo būdas, pone kolega.

– Man buvo nuobodu.

Lena sudejavo.

– O dabar rimtai, Johanai. Kaip manai, ką Grolis tau padarys, jei apie tai sužinos?

– O kaip tu manai, kodėl žmona nesutiko duoti jo mobiliojo numerio? Aišku, nesakiau savo tikrojo vardo, o juo labiau kad dirbu kriminalinėje policijoje.

– Okay, o ką tu Preišeliui pasakysi, jei prisiskambinsi? Manai, išlįsi kaip Pilypas iš kanapių, o jis tau atsakys į visus klausimus? Mus išmetė, Johanai.
– Kažin kodėl man skambino kolega Olė Kotenas iš Huzumo ir...

– Liaukis, Johanai! Nenoriu tavęs įvelti. Aišku?

– Gal galėčiau spręsti pats? – Balse buvo girdėti pyktis. – Ir aš nusprendžiau. Daugiau klausimų bus?

– Ko iš tavęs norėjo Olė Kotenas? – Per pirmą susitikimą Lena davė jam Johano numerį tam atvejui, jeigu nepavyktų prisiskambinti jai.

– Suderinti būtent šitą draugų paiešką. Jis žvalgosi po Huzumą ir jo apylinkes, bet nerado nei Pėterseno, nei Preišelio. Apie Huzumą nėra registruota jokio žmogaus tokia pavarde ir maždaug tokio amžiaus. Dabar jis susitelks į Kristijaną Pėterseną, o aš pasidomėsiu Preišeliu.

– Kartoju: Grolis pavojingas! Žiūrėk, nepalik pėdsakų. – Lena nesiryžo duoti oficialaus įsakymo nesikišti į bylos tyrimą. Suvokė, kad Johanas vis tiek nepaklus. – Supratai?

– Nuo kada tu tokia baikšti? Verčiau papasakok, ką sužinojai iš uosto viršininko. Kolega Kotenas sakė, kad tuo užsiimsi.

Lena trumpai papasakojo, ką sužinojusi iš Tamės Olseno.

– Nemanau, kad tas sąrašas mums bent kiek padės. Amrumo kryptis – neabejotinas aklagatvis. Olsenas pažadėjo atsiųsti sąrašus laivų, stovėjusių dviejų savaičių laikotarpiu prieš nužudymą. Nors abejoju, kad iš to bus kokios naudos, bet... – Ji nutilo.

– Aišku. Griebiamės šiaudo. Klausyk, grįždama į Kylį ketinai apklausti Eikę Knudseną, bet to nebepadarei. Gal man pas jį nuvažiuoti?

– Inkognito? Ne, per daug pavojinga. – Johanui nieko neatsakius, Lena kalbėjo toliau: – Ar pažadi nekišti nagų prie Knudseno?

– Gerai jau, gerai, – be entuziazmo atsiliepė Johanas. – O Valterio Reinšteto sekretorė? Juk ji gyvena Kylyje.

Lena tyliai sudejavo.

– Palaukime, kol darbą pradės spec. komisija. Išsiaiškinsiu, ar jie pas ją buvo, tada drąsiai galėsime aplankyti.

– Okay, tada pasidomėsiu kulka, kurią Rykertas gavo prieš daugiau kaip devynerius metus. Šitą gal galima tirti, ar ne?

– Jei tik nepaliksi pėdsakų.

– Rimtai, gal įsidarbinome saugume?

Lena nenoromis prunkštelėjo.

– Geras klausimas. Pažiūrėkime į reikalą paprasčiau. Turime vieną šansą iš milijono. Žinau, kad spec. komisija tau kaip ašaka gerklėje. Ir man taip pat. Bet dėl to neverta rizikuoti karjera. Aišku?

Johanas atsiduso.

– Kiek dar reikės kartoti, Lena? Taip, būsiu velniškai atsargus.

– Gerai, Johanai. Paskambink, jei turėsi naujienų.

Lena, iki šiol sėdėjusi automobilyje prie Erko namo, išlipo ir nuėjo prie durų. Poilsiautojams skirtame bute, užimančiame didžiąją namo dalį, pirmuosius svečius bus galima priimti jau po dviejų savaičių. Iki metų pabaigos jis rezervuotas beveik be pertraukų.

Įėjusi į Erko butuką, ji klestelėjo ant sofos. Turint omeny, kad tyrimą teko nutraukti, ji ir jos mažoji komanda veikia gana aktyviai. Dėl savęs Lena ne itin jaudinosi, bet nė už ką negalima leisti, kad bėdą prisišauktų Olė Kotenas ir Johanas.

Grolis tik ir tyko, kad Lena suklystų ir jis galėtų pulti. Nors seksualiniam priekabiavimui seniai suėjo senatis, jis turėtų suprasti, jog šiais laikais užtenka pagrįsto įtarimo, kad sulauktum nemalonumų. O gal tai suprasdamas jis dar pavojingesnis?

Lena nusirito nuo sofos ir nupėdino į virtuvę pasidaryti kavos su pienu. Įjungusi kavos aparatą palaukė, kol šis pasieks reikiamą temperatūrą, ir į didelį puodelį prileido espreso, o tada – suplakto pieno. Abiem rankomis suėmusi puodelį, atsisėdo prie staliuko virtuvėje.

Spėjo išgerti tik du gurkšnius, ir suskambėjo mobilusis. Dirstelėjusi į ekraną, atsiliepė.

– Rika, ar pas tave viskas gerai?

Išgirdo draugę tyliai sudejuojant.

– Nelabai.

– Kas nutiko?

– Tai, ką pranašavai. Vakar keltu čia iš tikrųjų atplaukė dešimt policininkų, dabar zuja iš vienų namų į kitus. Buvo ir pas mus.

– Užjaučiu, Rika. Deja, negalėjau tam sutrukdyti. Nebetiriu šitos bylos.

– Taip ir pamaniau.

– Kaip į tai reagavo Maikė Holcer?

– Visiškai sugniužo. Keli policininkai daugiau kaip dvi valandas klausinėjo vis to paties ir apvertė aukštyn kojom visus namus. Jiems išsinešdinus Maikė iš karto paskambino man, ir aš tučtuojau pas ją nuėjau. Tai buvo vakar vakare. Parsivedžiau ją pas save. Ji pernakvojo svečių kambary.

– Ar policininkai sakė, kuo kaltinamas Klasas?

– Tiesiai – ne. Tik kad jis esąs šalies mastu ieškomas nusikaltėlis. Maikei galutinai pašlijo nervai. Jai grasino, kad jei nepasakys teisybės, ją išsiveš į Kylį ir patupdys į tardymo izoliatorių.

– Ar ji vis dar pas tave?

– Čia ir bėda. Policininkai paskambino jai į mobilųjį – nori dar sykį su ja kalbėtis. Ar jie tikrai gali ją išsivežti?

– Pasakyk Maikei, kad ji neprivalo kalbėtis su policininkais. Turėtų atvykti tik tada, jei gautų prokuratūros šaukimą. Bus geriausia, jei nesakys nė žodžio, o pareikalaus advokato.

– Bet ar tada ji nesukels įtarimo? Juk atrodys, kad kažką slepia, o gal net darė nusikaltimus kartu su Klasu.

Lena gurkštelėjo jau ataušusios kavos. Šioje situacijoje buvo nepaprastai sunku ką nors patarti Rikai ar, tiksliau, Maikei. Ji nežinojo, kokia kryptimi tiria specialiosios komisijos kriminalistai ir kuo iš tiesų galima apkaltinti Maikę.

– Įrodinėti turi ne Maikė, o policininkai. Aišku, jeigu ji nusiteikusi ištverti dar vieną apklausą, gali sutikti. Bet kartoju: ji nieko neprivalo įrodinėti. Jei policininkai mano, kad ji kaip nors susijusi su Klaso nusikaltimais, įrodyti turi jie.

Rika garsiai įkvėpė.

– Tavęs paklausius, viskas atrodo paprasta. Asmeniškai aš nemanau, kad Maikė ištvertų dar vieną apklausą.

– Tai sulaikyk ją. Tegu pasako, kad nepajėgia su jais kalbėtis. Jie negali jos priversti.

Rika atsiduso.

– Tuojau pašnekėsiu su Maike. Labai ačiū, Lena.

– Bet kada gali skambinti man šiuo numeriu. Bet kuriuo paros metu.

– Lena?

– Taip?

– Ką iš tikrųjų padarė Klasas?

Lena nujautė, kad draugė šito paklaus. Dvejojo, ar atskleisti Rikai smulkmenas.