Leidyklos „Briedis“ išleista knyga „Rommelio archyvas“ – tikras lobis karinės literatūros mėgėjams. Feldmaršalo Erwino Rommelio dienoraščiuose, knygų apie karo meną apmatuose, pranešimuose ir oficialiuose raštuose karinei vadovybei, švelniuose, atviruose laiškuose žmonai bei sūnui atsispindi šio vieno garsiausių hitlerinės Vokietijos karvedžių dramatiško gyvenimo istorija – nuo šlovingų pergalių ir aukščiausių apdovanojimų iki karčių pralaimėjimų bei priverstinės savižudybės.

Didieji karvedžiai dažniausiai būna prasti rašytojai, bet E. Rommelio pasakojimas – nepaprastai objektyvus ir vaizdingas.

Jis turėjo įprotį beveik kas vakarą diktuoti ataskaitą apie praėjusios dienos įvykius, po kiekvieno mūšio apibendrinti jo eigą ir padaryti išsamias išvadas. Jis beveik kasdien rašė laiškus žmonai. Jie nebūdavo ilgi, bet juose atsirasdavo vietos ne tik intymių jausmų išraiškai, subtilioms užuominoms, bet padėčiai frontuose blogėjant – ir artėjančių negandų nuojautai. Žinant tai, kad šiuos laiškus bet kas galėjo patikrinti ir perskaityti, stebina jų atvirumas.

Atviras, nebijantis į akis rėžti nemalonios tiesos bet kam – ar tai būtų už tragišką italų ir vokiečių armijų Šiaurės Afrikoje aprūpinimą atsakingi Italijos karinės vadovybės generolai, ar Benito Mussolinis, ar Vermachto vyriausiosios vadovybės galvos, ar pagaliau Adolfas Hitleris. Kabinetiniai strategai, kabinetiniai kareiviai – taip E. Rommelis vadino generolus, kurie niekad nebuvę mūšio lauke neva geriausiai žinojo, kaip derėtų vadovauti ir kariauti.

Už neįtikėtiną įžvalgumą, gebėjimą matyti kelis žingsnius į priekį, suvokti ir nuspėti, kaip ir ką mąsto priešo armijos vadai, jį gerbė Vermachto kariai, nemėgo neišmanėliai generolai, bijojo, bet gerbė net priešai. Be abejo, jis irgi darė klaidų, ne visada teisingai vertino savo galimybes, gana naiviai įsivaizdavo geopolitinę Vokietijos padėtį prasidėjus didiesiems Vermachto pralaimėjimams.

„Rommelio archyvų“ pasakojimas prasideda 1940 m. Prancūzijoje vykusiais mūšiais prie Maso ir Somos, o vėliau E. Rommelis perkeliamas į Šiaurės Afriką, kurioje jis išbando tais laikais visiškai naują tankų mūšių strategiją bei taktiką ir dėl sumanaus vadovavimo įgyja „dykumos lapino“ pravardę. Čia išsamiai aprašoma daug įnirtingų proveržių, puolimų, atsitraukimų, analizuojami įvairūs scenarijai, pasiteisinę ir nuvylę sprendimai.

Vienos pačių aršiausių Antrojo pasaulinio karo Šiaurės Afrikoje vykusių kautynių – šiemet 80-metį minintis al Alameino mūšis, pagal svarbą nenusileidžiantis Stalingrado ir Kursko mūšiams. Prie al Alameino (esančio maždaug 100 km į vakarus nuo Aleksandrijos – antro pagal dydį Egipto miesto) Didžiosios Britanijos kariuomenė, kuriai vadovavo generolas B. L. Montgomery, sustabdė italų ir vokiečių, vadovaujamų E. Rommelio, puolimą ir netrukus juos išstūmė iš Egipto atgal į Libiją. O dar po metų – ir apskritai iš visos Šiaurės Afrikos.

E. Rommelis analizuoja pralaimėjimų priežastis ir kritikuoja kabinetinius strategus, kurie karą tikėjosi laimėti vien pažadais ir tuščiomis kalbomis – nesiųsdami į frontą technikos, amunicijos, degalų ir karių pastiprinimo.

Nors E. Rommelis nekariavo Rytų fronte (ir juo labiau Lietuvoje), bet tam tikro netiesioginio ryšio su Lietuva galima rasti. Ir ta netiesioginė siejamoji grandis yra mirtis.

Kaip žinoma, daugiausia Lietuvos žydų žudynių surengė SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno vadovaujamas mobilusis dalinys (vien 1941 m. nužudė dešimtis tūkstančių Lietuvos žydų – tiek provincijoje, tiek Vilniuje ir Kaune). Jis pats asmeniškai dalyvavo daugiau nei 60 žudynių. Sparčiai esesininkų karjeros laiptais kilęs J. Hamannas po 1944 m. liepos 20 d. surengto nesėkmingo pasikėsinimo į Hitlerį gavo kitą užduotį – nužudyti tuos, kurie šį sąmokslą rengė (ar ant jų krito bent menkiausias įtarimų šešėlis).

Nors nebuvo (ir nėra) įrodymų, kad E. Rommelis būtų vienas iš pasikėsintojų ar bent pritaręs šiam išpuoliui, matyt, šis incidentas kartu buvo proga pašalinti Hitleriui ir jo aplinkai nepatogius asmenis. Oberšturmfiureris J. Hamannas – žmogus, atvežęs į E. Rommelio namus „mirties angelus“, tai yra generolus, iš kurių feldmaršalas išgirdo verdiktą: arba nuodų piliulė dabar ir pomirtinė šlovė, arba Liaudies teismas ir mirtis vėliau, tik jau nešlovinga.

Po E. Rommelio mirties jo žmona Lucia ėmė slapstyti vyro rankraščius – itin gausų archyvinių dokumentų, jo užrašų, žemėlapių, nuotraukų ir fotojuostų rinkinį. Ir net laiškus, kuriuos jai taip stropiai iš visų frontų ir tarnybų siuntė vyras. Aiškėjant karo baigčiai daugumą dokumentų ji paskirstė į kelias krūvas ir paslėpė skirtingose vietose: vienus sukrovė į rūsį, kitus sudėjo į lagaminą ar kitokias slėptuves ir užkasė.

Šiuos išlikusius ir į knygą sudėtus dokumentus papildo jaudinantis E. Rommelio sūnaus Manfredo pasakojimas apie paskutines feldmaršalo savaites ir paskutinę gyvenimo dieną, kai skubiai teko rinktis – garbingą savižudybę arba gėdingą teismą dėl išdavystės.

„Rommelio archyvas“ – patrauklus oficialių dokumentų ir asmeniškų užrašų rinkinys, suteikiantis retą galimybę suvokti feldmaršalo E. Rommelio minčių eigą, tarsi kartu su juo sėsti į vadavietės automobilį, pasileisti Libijos ar Tuniso smėlynais ir iš arti pažvelgti į karą bei procesus, vykusius Ašies valstybių aljanse ir Hitlerio vadovaujamoje karinėje vadovybėje.

Knygos ištrauka

Manoji tankų armija jau penkias savaites kovėsi su gausesnėmis priešo pajėgomis. Iš jų keturios savaitės praėjo įnirtingose kovose arba atsitraukiant nuo Tobruko prieigų, arba vėl prie jų prisiartinant. Mums pavyko gerokai išsekinti britų jėgas, tai darėme kartais puldami nesvarbius objektus, kartais patys gindamiesi. Po pergalių prie Naitsbridžo ir Ain al Gazalos šturmavome Tobruką. Iš pradžių britai atsitraukė iki Marsa Matrucho, o paskui – iki al Alameino.

Ši mūšių serija pareikalavo visų mano armijos jėgų. Senkant atsargoms, tarp jų ir iškart sunaudojamam karo grobiui, armija laikėsi vien įstabiu karių kovingumu ir pergalės troškimu. Tiekimo tarnybų viršininkai, tiesiog neįsivaizduojamai nesuvokdami padėties rimtumo, ne tik nepasirūpindavo papildyti jau sunaudotų resursų, bet vien birželio mėnesį į Afriką atsiuntė tik 3000 tonų krovinių, nors tikrasis jų poreikis buvo 60 000 tonų – skaičius, kuris niekada nebuvo pasiektas. Priešo sandėlių užgrobimas gerokai palengvino nuolat juntamą krizę, kuri ištiko mūsų tiekimo sistemą po Tobruko užėmimo, bet reikėjo neatidėliotinai užtikrinti tiekimo linijas iš mūsų pačių šaltinių.

Romoje buvo rasta daugybė pasiteisinimų dėl prastai funkcionuojančios tiekimo sistemos, atsakingos už mano armijos aprūpinimą. Jie galėjo lengva sąžine kartoti „tai neįmanoma“, nes sprendimo paieškos jiems nebuvo gyvybės arba mirties klausimas. Jeigu jie ten, Romoje, būtų tvirtai pasiryžę rasti būdų ir priemonių mumis pasirūpinti ir jei vykdytojai būtų veikę taip pat ryžtingai kaip mes, visi techniniai sunkumai, be jokios abejonės, būtų įveikti.

Štai priežastys, dėl kurių žlugo mūsų aprūpinimas:

A. Daugelis valdininkų, atsakingų už tiekimą, nerodė ypatingų pastangų, nes nesuvokė padėties svarbos. Romoje viešpatavo ramybė, jai negrėsė jokia tiesioginė katastrofa ar kitoks pavojus, net jei mano armijos aprūpinimo problemos liktų neišspręstos. Buvo daug žmonių, neįsivaizduojančių, kad Afrikos karas artėja prie kulminacijos.

Kai kurie tą suprato, bet dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties nesiėmė priemonių padėčiai gerinti. Tokio tipo žmones esu gerai perpratęs. Kiekvienąkart, vos tik atsiranda bent menkiausia kliūtis, jie pareiškia, esą mūsų aprūpinimo klausimas – neišsprendžiama problema, ir įrodinėja savo teiginius, pateikdami statistinius skaičiukus. Juos reikėtų varyti lauk, kol dar nevėlu, ir pakeisti kitais, sugebančiais dirbti.

B. Už mūsų konvojų apsaugą jūroje buvo atsakingas Italijos karinis jūrų laivynas. Dauguma jo karininkų, kaip ir daugelis kitų italų, nebuvo Mussolinio šalininkai, jie labiau tikėjosi mūsų pralaimėjimo, o ne pergalės. Vadinasi, sabotavo visur, kur tik galėjo. Bet dėl to nieks nedarė reikiamų politinių išvadų.

C. Daugelis fašistų valdžios aukštesnio rango atstovų buvo per daug korumpuoti arba itin išpuikę, kad darytų ką nors gera. Dažniausia jie buvo linkę kuo mažiau veikti Afrikos karo reikalų labui.

D. Tie, kurie iš visų jėgų stengėsi aprūpinti mus atsargomis, buvo nepajėgūs prasiskverbti pro išvešėjusius Romos biurokratijos labirintus.

Prisiminus žinomą tiesą, kad šiuolaikiniame kare pajėgų aprūpinimas nulemia mūšio baigtį, nesunku suvokti, kokie tamsūs katastrofos debesys kaupėsi virš mano armijos.

Užtat britai negailėjo jokių pastangų padėčiai taisyti. Jie pasigėrėtinai greitai atsigabeno naujų pajėgų į al Alameino frontą. Jų vadovai aiškiai suprato, kad būsimasis mūšis ilgam nulems Afrikos ateitį, ir viską vertino labai racionaliai. Gresiantis pavojus skatino britus stengtis netausojant jėgų. Taip visada būna kilus mirtinam pavojui, kai padaroma tai, kas anksčiau laikyta visiškai neįmanoma. Mirtinas pavojus – veiksmingas priešnuodis mąstysenos sustabarėjimui įveikti.

Vėliau net ir Romos valdininkai, atsakingi už mūsų aprūpinimo linijas, staiga rado galimybių gabenti krovinius per Tunisą tokiais kiekiais, kokių anksčiau Afrikoje niekada nematėme, ir dar tokiu metu, kai dauguma laivų, turėtų 1942 m. vasarą, buvo paskandinti, o britų viešpatavimas Viduržemio jūroje labai skyrėsi nuo to, koks buvo mums puolant al Alameiną. Tačiau jie per vėlai susivokė, nes priešas savo pajėgų aprūpinimą, kuris visada buvo gerokai gausesnis už mūsiškį, per tą laiką keleriopai padidino.

Iki to laiko mes dar buvome beveik pajėgūs įveikti tiekimo sunkumus, daugiausia gausių trofėjų sąskaita. Kone 85 proc. mūsų transporto priemonių vis dar sudarė trofėjinės mašinos. Mano kariai visada kovojo iš visų jėgų. Tačiau tada mus ne kartą gelbėjo vokiškos ginkluotės pranašumas prieš britų analogus. Kai atsirado naujų priešo tankų ir prieštankinių pabūklų modelių, buvo galima numatyti būsimą kokybinį britų ginkluotės pranašumą. Jis, be abejonės, mums būtų reiškęs galą.

Jau vien dėl šios priežasties buvo nepaprastai svarbu padaryti viską, kas įmanoma, triuškinant britus Artimuosiuose Rytuose, kol iš Britanijos ar Jungtinių Valstijų Afrikos krantų nepasiekė daugybė naujos ginkluotės. Tad liepos mėnesį prie al Alameino vyko įnirtingi kruvini mūšiai, o būdingiausias jų bruožas – nepaliaujami, ištisą parą trunkantys Karališkųjų oro pajėgų bombonešių antskrydžiai.

Mums pavyko užimti keletą al Alameino gynybos linijos įtvirtinimų ir pasistūmėti kelis kilometrus toliau į rytus. Tačiau pritrūkus jėgų mūsų puolimas nutrūko. Susidūrėme su gerokai stipresne britų tankų grupuote. Galimybė sutriuškinti Aštuntosios armijos likučius ir vienu šuoliu okupuoti Rytų Egiptą buvo negrįžtamai prarasta.

Liepos 1 d., kaip buvo numatyta išvakarėse, Afrikos korpusas anksti pradėjo al Alameino gynybos linijos puolimą. Iš pradžių viskas vyko sėkmingai.

Pusę trijų nakties išvažiavau iš savo vadavietės į frontą pietuose nuo ad Dabos stebėti operacijos eigos. Pajūrio kelią smarkiai apšaudė britų artilerija. Rytą dvi britų bombonešių grupės numetė savo „dovanėles“ greta mano štabo apsaugos kuopos ir mūsų automobilių stovėjimo vietos. Iš pradžių nuvykęs į Afrikos korpuso vadavietę įsakiau armijos artilerijai stoti į kovą su britų pabūklais.

Dar pirmą valandą nakties kreipiausi į Liuftvafės pajėgas, kad visi turimi lėktuvai tą dieną dalyvautų mūšyje. Britų artilerijos ugnis palengva slopo. Britų bombonešių ir šturmo lėktuvų nepaliaujamai atakuojami įsirengėme vadavietę ant aukštumos 31 prie vadinamojo Aliarmo kelio. [Kelias užfrontėje, einantis per dykumą palei fronto liniją, kuriuo buvo galima greitai pasiekti visus dalinius kovos veiksmų zonoje.]

Netoliese įsitaisiusioms artilerijos baterijoms britų aviacija skyrė ypatingą dėmesį. Apytikriai devintą valandą ryto 21-oji tankų divizija atsidūrė prie įtvirtinto atsparos punkto Deir el Šeino (Deir el Shein) žemumoje, atkakliai ginamo indų 8-osios divizijos, ką tik atvykusios iš Irako.

Kaip visada, daug sunkumų sudarė platūs priešo minų laukai. Divizijos ataka nutrūko, įsiplieskė įnirtingos kautynės.

Maždaug vidurdienį stebėjome į pietus nuo mūsų besiplečiantį mūšį tarp 21-osios tankų divizijos ir Indijos karių. Britų artilerijos sviediniai krito aplink mano štabo apsaugos (Gefechtsstaffel) buvimo vietą. Smarkiai apšaudomose armijos štabo apsaugos dalinio (Kampfstaffel) pozicijose šiaurės vakaruose jau degė keletas mašinų.

Gavome ir 90-osios lengvosios divizijos pranešimą apie tai, kad ji pradėjo savo ataką 3.20 val. Iš pradžių ataka vyko sklandžiai, bet maždaug pusę aštuntos ryto nutrūko prie labai gerai įrengtos tvirtovės, esančios prieš al Alameiną.

Divizijai dar nespėjus pasistūmėti į pietus, maždaug vidurdienį prasidėjo atakos atoslūgis. Divizija palengva skynėsi kelią į vietovę pietryčių link nuo al Alameino. [Toje vietovėje smėlis labai purus.]. Čia pasirengusi apsiginti nuo puolimo iš šiaurės ir pietų maždaug ketvirtą valandą po vidurdienio ji vėl pradėjo atakuoti, siekdama prasiveržti prie pajūrio kelio, o paskui šturmuoti al Alameino tvirtovę, kad sunaikintų jos gynėjus arba priverstų juos bėgti.

Tai britams kėlė mirtiną pavojų, todėl jie paleido į darbą visus turimus pabūklus ir apibėrė mūsų atakuojančius dalinius sviedinių kruša. Atakos tempas laipsniškai lėtėjo, kol siaubinga britų artilerijos ugnis galiausiai prispaudė mūsų dalinius prie žemės. 90-oji divizija, per radijo ryšį perdavusi SOS signalą, prašė artilerijos paramos, nes nuosava divizijos artilerija jau buvo sunaikinta.

Tuoj pat pasiuntęs į divizijos pozicijas Kiehlio vadovaujamą Kampfstaffel kartu važiavau ten savo šarvuotu automobiliu, kad pats išsiaiškinčiau padėtį ir priimčiau reikiamą sprendimą. Tačiau smarki britų artilerijos ugnis netrukus privertė mus grįžti atgal.

Ketvirtą valandą popiet atėjo Waltherio Nehringo [Afrikos korpuso vado] pranešimas apie tai, kad Afrikos korpusas šturmavo Indijos dalinių ginamą įtvirtintą atsparos punktą Deir el Šeine. Mūšis prie to punkto vakarop buvo baigtas. Į nelaisvę pateko du tūkstančiai indų karių, buvo sunaikinti ar užgrobti trisdešimt pabūklų.

Vėlyvą popietę nusprendžiau pasiųsti į pietinį 90-osios lengvosios divizijos flangą viską, ką galėjau, kad prisidėtų prie divizijos pastangų prasiveržti. Savo Gefechtsstaffel lydimas prisijungiau prie Kiehlio dalinio. Galinga artilerijos ugnis vėl užgriuvo mūsų gretas. Sviediniai kaukdami skriejo iš šiaurės, rytų ir pietų, protarpiais švysčiojo zenitinių pabūklų trasuojamieji sviediniai.

Siaubingas ugnies uraganas nutraukė mūsų ataką. Palikę automobilius paskubomis puolėme ieškoti priedangos, nes sviediniai vienas po kito sproginėjo mūsų užimtoje vietovėje. Mudviem su Bayerleinu teko dvi valandas gulėti po atviru dangumi. Įtampa dar labiau padidėjo, kai pamatėme atskrendančią didelę britų bombonešių grupę. Laimei, juos, dar nepriskridusius prie mūsų, nuvijo keletas vokiečių naikintuvų, lydinčių pikiruojamuosius bombonešius.

Nepaisydami smarkaus britų priešlėktuvinės artilerijos apšaudymo mūsų pikiruojamieji bombonešiai po kiekvienos savo atakos vėl sugrįždavo naujai atakai, ir mūšio lauką nutvieskė liepsnojančių mašinų laužai. Kai vakarop britų ugnis pagaliau aprimo, įsakiau mane lydinčiam Gefechtsstaffel kuo greičiau grįžti į mūsų ankstesnę vadavietę. Kampfstaffel, tai yra armijos štabo apsaugos dalinys, turėjo toliau ginti mūsų užimtą vietovę.

Tos pačios dienos vakarą, 21.30 val., aiškiai šviečiant mėnuliui, įsakiau 90-ajai lengvajai divizijai tęsti puolimą pajūrio kelio link. Norėjau kuo greičiau užimti kelią, vedantį į Aleksandriją. Britų gynyba toje svarbioje zonoje kas valandą stiprėjo. Liuftvafės pajėgų vadas naktį man pranešė, kad britų laivynas išplaukė iš Aleksandrijos. Tai paskatino mane skirti visas jėgas lemiamam puolimui artimiausiomis dienomis. Britai, atrodo, nebuvo linkę toliau rizikuoti ir rengėsi atsitraukti. Buvau įsitikinęs, kad mano pajėgų prasiveržimas plačiu frontu sukels paniką priešo gretose.

Vis dėlto naktinę 90-osios divizijos ataką vėl sustabdė smarki artilerijos ir kulkosvaidžių ugnies liūtis, pasipylusi ant 1300 atakuojančių karių. Iš šiaurės pusės prieš diviziją stovėjo betoniniai įtvirtinimai, o iš rytų – gerai įrengta britų lauko gynybos sistema. Pasirodo, net ir rytojaus dieną pakartojus ataką šių gynybos įrenginių nebūtų įmanoma įveikti, nebent šiek tiek pasistūmėti pirmyn.