Detektyvinis romanas „Beprotė“: žaidimai ir linksmybės vyksta tol, kol nepadaroma žala

Detektyvinis romanas „Beprotė“: žaidimai ir linksmybės vyksta tol, kol nepadaroma žala


Leidykla „Briedis“ pristato debiutinį Avery Bishop detektyvinį romaną „Beprotė“. Sakoma, kad žaidimai ir linksmybės vyksta tol, kol nepadaroma žala. O dabar ji padaryta, todėl taisyklės pasikeitė.


Emilija Benet Pensilvanijoje dirba psichoterapeute ir padeda vaikams įveikti praeityje patirtas psichologines traumas, nors pati savo traumų įveikti neįstengia. Kadaise, kai mokėsi vidurinėje mokykloje, Emilija priklausė Harpijoms – šešių populiarių merginų grupelei, kurios iš naujos mokinės tyčiojosi tol, kol buvo pasiektas lūžio taškas.


Harpijos krauju prisiekė niekada niekam nepasakoti, ką padarė Greisei Farmer.


Dabar, po keturiolikos metų, regis atėjo atpildo valanda – viena iš žiauriosios grupelės narių nusižudo. Netrukus pasklinda žinia ir apie kitos Harpijos mirtį – dar vieną tariamą savižudybę, tad likusioms Harpijoms ima kilti įtarimų.


Ar tai nekaltos mirtys, ar kažkas sąmoningai kėsinasi į buvusių draugių gyvybes, norėdamas atkeršyti? Kai Emilija tai vienur, tai kitur ima regėti į Greisę Farmer panašią moterį, neišvengiamai apima abejonės – galbūt Greisė sugrįžo atkeršyti? O gal Emiliją iš proto varo kaltės jausmas?

REKLAMA


Akmenys ir lazdos stipriai suduos, bet Harpijos sužinos, kad skaudžiausiai žeidžia žodžiai.


Įtampa. Paslaptys. Kerštas. Karma... Skaitant savaime kils klausimas, ar tikrai galima kada nors pasikeisti ir atgailauti už tai, ką padarei praeityje. Gal net ir patys dar kartą išgyvensite savo patirtį vidurinėje mokykloje, svarstydami, kodėl jūs ar jūsų bendraklasis susidūrė su patyčiomis. Visi atsakymai slypi šios knygos puslapiuose ir patikėkite – tiesa nėra jau tokia akivaizdi, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.


Avery Bishop – „USA Today“ bestselerių autoriaus pseudonimas. Romane pateikiamos aktualios patyčių, psichinės sveikatos, savižudybių ir skurdo temos.


Knygą iš anglų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė.


Knygos ištrauka


Apie šiuos įvykius man papasakojo Destinė. Ankstyvą pirmadienio rytą, kai per pertrauką abi lankėmės tualete.


Destinė sakė, kad jos visos sėdėjo pas Makenzę, net ir Greisė. Galiausiai bendru sutarimu merginos nutarė eiti į fermą. Ten susirinko ne tik merginos. Atėjo nemažai vaikinų. Vyresnių, naujokų, studentų – Destinė jų nepažinojo, tik minėjo, kad visi atrodė kaip sportininkai. Tie vaikinai veikiausiai priklausė tai pačiai lakroso ar futbolo komandai: jų šypsenos buvo išskirtinai gražios, visi dėvėjo šortus ir marškinėlius, plaukus buvo susitepę želė.

REKLAMA


Kai merginos atėjo, vaikinai jau buvo susirinkę, gėrė alų ir rūkė žolę. Makenzė vieną iš jų pažinojo, tad nuėjo paplepėti ir juokėsi jai įprastu dirbtiniu juoku (Destinė pavartė akimis).


Netrukus Makenzė prisijungti prikalbino ir kitas merginas. Berniukai dalijosi alumi ir žole, Kortnė per rankas siuntė butelį degtinės, kurį buvo nukniaukusi iš namų. Po kokios valandos visi girti drybsojo ant dulkėtų kietmedžio grindų – fermoje nebuvo baldų.


Tuomet Makenzė atsisuko į Greisę šelmiškai šypsodamasi.


– Greise, ar kada nors bučiavaisi su vaikinu?


Greisė buvo tarp kitų, šypsojosi ir tyliai juokėsi, kai reikėjo, nors, sprendžiant iš žvilgsnio, tikriausiai irgi buvo girta. Tai įvertinti buvo gana sunku – Greisė visada elgėsi atsargiai – bet, išgirdusi Makenzės klausimą, ji nuleido galvą ir gūžtelėjo.


Makenzė palinko prie Greisės taip arti, kad susilietė jų nuogos kojos.


– Nesigėdyk, – sukuždėjo ji. – Tai ar kada nors bučiavaisi su vaikinu?


Nepakeldama akių, Greisė kukliai linktelėjo.


– Ooooooi, – dramatiškai atsiduso Makenzė ir garsiai nusijuokė.


Tuomet jos šypsena išnyko, veide pasirodė rimtis.


– O kaip dėl bybio čiulpimo – kada nors čiulpei?


Visi, išskyrus Greisę, ėmė raitytis iš juoko. Greisė sėdėjo palinkusi į priekį, nieko neatsakė, tik nepakeldama akių nedrąsiai linktelėjo.


– Nesąmonė, – pareiškė Olivija.


Makenzė pakėlė pirštą, norėdama ją nutildyti.


– Nagi, būk mandagesnė.


Tuomet Makenzė vėl šaltai nusišypsojo Greisei.


– Pasakyk mums, Greise, nuryji ar išspjauni?


Ir vėl visi raitėsi iš juoko, tik Greisė sėdėjo nejudėdama ir nepakėlė akių nuo grindų. Makenzė palinko dar arčiau ir ėmė kuždėti kaip scenoje.



– Man asmeniškai labiau patinka nuryti. Skonis nekoks, bet vaikinai tai dievina. Ar ne taip, vaikinai?


Susirinkę vaikinai ėmė staugti ir juokdamiesi reikšti pritarimą. Tą akimirką Destinė jau nujautė kažką negero. Taip, ji buvo girta ir suprato, kad Makenzė elgiasi bjauriai kaip visada, bet klausimai atrodė ne vietoje, ypač, kai kompanijoje gėrė tiek vyresnių vaikinų.


Visiems nutilus, Makenzė Greisei padavė degtinės butelį.


– Fermoje esi pirmą kartą, ar ne? Manau, tau reikia surengti ekskursiją. Išgerk dar, aprodysiu tau antrą aukštą.


Nepakeldama akių, Greisė nedrąsiai nugėrė gurkšnį. Makenzė tuoj pat pašoko, griebė Greisę už rankos, ir jos jau lipo laiptais. Eidama Makenzė dar pašaukė pažįstamą vaikiną, ir trijulė pasišalino į antrą aukštą, kuriame, kaip ir pirmame, nieko nebuvo.


Po kokios minutės Makenzė nušokavo laiptais žemyn. Viena. Nieko nesakiusi, prisėdo prie kitų ir pasiėmė suktinę. Netrukus laiptais nusileido ir vaikinas, tada į antrą aukštą pasuko jo draugas.


Tas pats kartojosi gal pusę valandos: vienus vaikinus keitė kiti, nors Destinė pastebėjo, kad į antrą aukštą kopė ne visi, gal tik trys ar keturi: likusieji iš pažiūros jautėsi nejaukiai, jų juokas atrodė dirbtinis.


Tuo metu Destinė prarado laiko jausmą. Jai atrodė, kad tai – sapnas, kurio negalima valdyti.


– Žinojau, kad vyksta negeri dalykai, – pasakė ji, likus kelioms sekundėms iki skambučio į trečiąją pamoką. – Stebėjau laiptais vieną po kito lipančius vaikinus ir... Nieko nedariau.


Po kurio laiko vaikinai išsiskirstė – kelių veiduose spindėjo išdidžios šypsenos. Anot Destinės, keli kumščiavosi. Vienas Makenzei padavė kitą suktinę – ši ją perdavė Kortnei, kuri tik stovėjo ir stebėjo laiptais kylančią Elizą.

REKLAMA


Netrukus ji sugrįžo su Greise.


Greisės keliai, šortai ir marškinėliai buvo purvini. Plaukai susivėlę. Ji vengė žvilgsnių. Galva buvo nuleista kaip visada. Netrukus Greisė sudribo ant grindų ten, kur dar visai neseniai sėdėjo.
Atsiėmusi suktinę, Makenzė įtraukė dūmo ir atsisuko į Greisę:


– Norėjai būti populiari, Greise? Dabar tokia ir esi. Tie vaikinai tavęs nepamirš visą gyvenimą.


* * *


Kai tik Destinė man papasakojo apie tai, kas nutiko Greisei, supratau, jog turiu sekti Elizą. Nenorėjau tikėti, kad Destinė sakė tiesą. Kad Eliza prisidėjo prie tokio siaubingo dalyko. Kalbant apie seksualumą, tikrai nebuvome šventosios, kita vertus, nė viena iš mūsų nebuvome atsidūrusios padėtyje, kai negalėjome atsisakyti.


Pasibaigus ketvirtai pamokai, visi nuskubėjo į valgyklą. Eliza ėjo su Olivija – juodvi juokėsi, ir aš pamaniau, kad mano draugės tyčiojasi iš Greisės bei to, ką tai vargšei mergaitei padarė vyresni vaikinai.


Nekreipdama dėmesio į Oliviją, užkirtau joms kelią.


– Mums reikia pasikalbėti.


Nekaltai šyptelėjusi Eliza įsikibo į parankę ir nusivedė mane koridoriumi. Ji nieko nemąstė, elgėsi kaip sutikusi geriausią draugę.


– Žinoma, apie ką nori kalbėtis?


– Ne.


Atsakiau griežčiau, nei pati tikėjausi, ir ištraukiau ranką iš jos gniaužtų.


– Ko putoji, Emilija? – įsižeidusi paklausė Olivija.


Neatsakiau. Nenuleidau akių nuo Elizos – Turiu su tavimi pasikalbėti akis į akį. Dabar. Eliza susiraukusi pažvelgė į Oliviją ir nurodė jai mūsų nelaukti. Jaučiau deginantį praeinančios Olivijos žvilgsnį, bet ir toliau nekreipiau į ją dėmesio. Nieko asmeniško. Taip pat būčiau pasielgusi ir su Kortne, Destine ar Makenze. Šeštadienio vakarą jos visos lankėsi Fermoje, ir jei Destinė sakė tiesą, nė viena nepadėjo Greisei.


Kai pasišalinome visiems iš akių, šypsenėlė iš Elizos veido dingo.


– Kas čia vyksta?


Antrojo aukšto laiptinė buvo vos už kelių jardų. Sugriebiau Elizos ranką ir ėmiau ją tempti į laiptinę. Už durų radome du susiglaudusius šeštokus.

REKLAMA


– Nešdinkitės, – karalienės tonu pareiškė Eliza, ir jie nedelsdami pašoko. Draugė sukryžiavo rankas ir atsisuko į mane, žvilgsniu reikalaudama paaiškinimo.


– Greisė šiandien neatėjo į mokyklą.


– Na ir kas? Tikriausiai susirgo.


– Žinau, kas nutiko fermoje, Eliza.


Eliza stovėjo sukryžiavusi rankas ir iškėlusi galvą – šios galią atskleidžiančios pozos jos su Makenze mokėsi ištisus metus. Įtariau, kad Makenzė taip stovi sąmoningai, o Eliza tik pamėgdžioja. Buvau teisi: išgirdusi mano žodžius, Eliza nuleido rankas ir švelniai atsiduso.


– Pasakyk man, kad tai netiesa, – ištariau.


Eliza vengė mano žvilgsnio, tad atsakymą supratau iš karto. Destinės pasakojimu irgi tikėjau, bet Destinė prisipažino buvusi girta, todėl galėjo ką nors ne taip suprasti.


Gali būti, kad Eliza vartojo ne mažiau alkoholio ir žolės, bet ja pasitikėjau labiau. Nors Eliza tylėjo, sprendžiant iš jos veido išraiškos, atsakymo sulaukiau.


– Kodėl tu nieko nedarei?


Eliza gūžtelėjo ir pamėgino nusišypsoti.


– Juk nieko baisaus neįvyko.


– Girdėjau, kad vaikinai laiptais lipo vienas po kito.


– Niekas nenukentėjo. Makenzė ir aš vėliau su Greise pasikalbėjome. Ji sakė, kad viskas gerai. Atrodė gerai. Kodėl šiandien neatėjo į mokyklą? Nežinau. Gal jai buvo gėda.


– Tu taip manai?


Paklausiau griežčiau, nei ketinau, ir Eliza surimtėjo.


– Nevaidink pasaulio gelbėtojos, Emilija. Tai tu ją pakvietei prisijungti prie mūsų.


– Tikrai dabar imsi kaltinti mane?


– Ne. Bet nevaidink, kad pati būtum ką nors dariusi. Kaip tu būtum sustabdžiusi tuos vaikinus?


Destinė apie įvykius man papasakojo vos prieš valandą, ir aš vis dar buvau tokia pikta ir nusiminusi dėl Greisės, kad apie tai nė nepagalvojau. Dabar susimąsčiau. Ar tikrai būčiau sustabdžiusi tuos vaikinus? Norėjau tikėti, kad taip, bet žinojau, jog meluoju sau.


Supratusi, kad atsakymo nesulauks, Eliza atsiduso. Žengusi žingsnį į priekį, ji uždėjo rankas man ant pečių ir pažvelgė tiesiai į akis.


– Klausyk, aš pripažįstu. Situacijos nebesuvaldėme. Ar aš tuo didžiuojuosi? Ne, bet taip jau nutiko ir reikia susitaikyti.


– Ką ketini daryti?


– Nežinau. Man reikia pasikalbėti su Makenze. Mes viskuo pasirūpinsime.


– Pažadi?


Eliza linktelėjo, rimtai į mane pažvelgė ir iškėlė mažąjį pirštelį.


– Pažadu.


Giliai viduje abejojau, ar verta pasitikėti Eliza: galbūt ji tuščia bei pikta kaip Makenzė ir kalba man tik tai, ką noriu girdėti. Šaiposi man už nugaros.


Bet Eliza buvo geriausia mano draugė. Jau nuo darželio laikų. Tokia ilga draugystė turėjo ką nors reikšti, ar ne?


Apsukau pirštą aplink jos pirštelį, ir Elizos veidą vėl nušvietė šypsena.


– Supratau, Emilija. Viskas bus gerai.