Leidykla „Briedis“ pristato skandalingai pagarsėjusią Catherine Belton knygą „Putino žmonės. Kaip KGB susigrąžino Rusiją, o tada susirėmė su Vakarais“. Prieš pusantrų metų originalo kalba pasirodęs kūrinys kaipmat sulaukė ne tik skaitytojų, bet ir nemalonaus knygoje aprašytų veikėjų dėmesio.

Knygos autorei ir leidyklai „HarperCollins“ iškeltos bylos dėl šmeižto ir duomenų apsaugos. Londono teismuose ieškinius vieną po kito pateikė tokie Rusijos milijardieriai kaip Romanas Abramovičius, Michailas Fridmanas, Piotras Avenas, Šalva Čigirinskis ir Kremliaus kontroliuojama naftos bendrovė „Rosneft“. Susitarę su leidėju, kad ginčytinos knygos vietos bus pakoreguotos, M. Fridmanas ir P. Avenas savo ieškinius vėliau atsiėmė, o teismai su kitais ieškovais tebevyksta. Galutinio verdikto dar laukiama, tačiau leidykla pasiryžusi ginti savo kompetentingą autorę ir žodžio laisvę.

Buvusi „Financial Times“ korespondentė Maskvoje ir tiriamosios žurnalistikos atstovė C. Belton bestseleriu tapusiame kūrinyje atskleidžia tai, kas iki šiol buvo nepasakyta apie Vladimiro Putino iškilimą ir jį supančius rinktinius asmenis iš KGB. Itin gerai į Kremliaus funkcionavimą įsigilinusi autorė aprašo svarbiausius slaptus žaidėjus ir parodo, kaip nerūpestingus Jelcino epochos magnatus Putinas pakeitė sau lojalių oligarchų karta ir kaip šie pasisavino šalies ekonomiką bei teisinę sistemą, o tada jų akiratyje atsidūrė Vakarai.

Knyga „Putino žmonės“ yra šiurpą keliantis KGB atgimimo demaskavimas. Tai istorija, prasidėjusi Sovietų Sąjungos žlugimo prieblandoje, kai slaptųjų agentų tinklai turėjo galimybę iš Sovietų Sąjungos į Vakarus perpumpuoti milijardus dolerių. Remdamasi ne vienus metus trukusiais tyrimais, C. Belton pasakoja apie negailestingą privačių kompanijų užgrobimą, taip pat apie pelningiausių, aukščiausių postų dalijimą artimiausiems Putino žmonėms. Šių žmonių metodai siekiant valdžios buvo tokie nuožmūs, kad Kremliui iškilo naujų problemų. Galiausiai Putinas nusprendė imtis konstitucinių pataisų, kurios leistų jam valdyti Rusiją iki gyvos galvos.

Prezidentas, keičiantis įstatymus, kad išliktų valdžioje, kišimasis į Jungtinių Valstijų rinkimus, ekstremistinės politikos Europoje finansavimas, karas Ukrainoje – tai tik dalis Putino režimo „nuopelnų“. Putino kagėbistai save laikė naujaisiais imperialistiniais šalies valdovais, teisėtais jos išteklių šeimininkais. Jie manė, kad šalies turtus reikia išdalyti Kremliaus favoritams, kurie dirbs valstybės naudai ir, žinoma, mokės duokles savo šeimininkams. Kartu buvo siekiama sunaikinti nepriklausomą žiniasklaidą. Versdami magnatus atsisakyti savo žiniasklaidos priemonių, Putino žmonės teisėsaugos sistemą naudojo kaip atviro šantažo priemonę.

Kadaise padėjęs Putinui ateiti į valdžią, o dabar Kremliaus sukurtos mašinos persekiojamas Sergejus Pugačiovas knygoje teigia, kad daugybė Putino priimtų sprendimų remiasi patriotizmu: „Kai jis sako, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo tragedija, jis tuo tikrai tiki. Tiesiog tokios yra jo vertybės. Tai, ką jis daro, daro nuoširdžiai. Ir klysta jis nuoširdžiai.“ Savo asmeninę situaciją bendraujant su Rusijos prezidentu S. Pugačiovas apibūdino taip: „Tu tarsi esi automobilyje užrakintomis durimis ir matai, jog vairuotojas yra pusiau išprotėjęs. Bet durys užrakintos, o automobilis jau lekia visu greičiu. Ir tau reikia nuspręsti, kas pavojingiau: pasilikti automobilyje ar šokti iš jo. Tas momentas, kai galėjai ramiai išlipti iš automobilio, jau praėjo.“

Apimtimi ir faktų gausa pribloškiantis kūrinys yra intriguojantis ir bauginantis pasakojimas apie tai, kaip buvo sužlugdytos su naująja Rusija siejamos viltys, ir Putino sukurtos sistemos padarinius, kuriuos vis labiau jaučia visas pasaulis.

Knygą iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius.

Knygos ištrauka

Kai Putinas tarnavo Dresdene, „progresyvūs“ KGB darbuotojai Maskvoje pradėjo antrąjį rinkos ekonomikos eksperimento etapą. Jie ėmė ugdyti savus verslininkus iš komunistinio jaunimo sąjungos – komjaunimo – gretų.

Netrukus jie atkreipė dėmesį į Michailą Chodorkovskį, itin veržlų dvidešimt kelerių metų maskvietį, iškilusį iki vietinės komjaunimo organizacijos sekretoriaus pavaduotojo. Chodorkovskio vaikystė prabėgo komunaliniame bute šiaurinėje Maskvos dalyje, kur jis ankstyvame amžiuje pažino sovietinės visuomenės ydas. Ta kita šeima, su kuria Chodorkovskio tėvai dalijosi dviejų kambarių butą, jam tapo akivaizdžiu pavyzdžiu, kokių baisių dalykų gali nutikti gyvenime.

Anos šeimos galva, pusiau išprotėjęs bolševikas, be kelnių blaškydavosi po butą, gąsdindamas Chodorkovskio motiną, jo sūnus nuolat girtaudavo, o duktė, pasak vieno iš buvusių Chodorkovskio partnerių, buvo „seniausios pasaulio profesijos atstovė“. Tokia atmosfera Chodorkovskį tiesiog vertė laikytis Lenino principo „mokytis, mokytis, mokytis“. Jis suprato, kad be didžiulių pastangų ir sunkaus darbo gyvenime nieko nepasieks. Kai Chodorkovskis buvo paauglys, jo šeima išsikraustė iš komunalinio buto, tačiau tai, ką jis ten patyrė, jam įstrigo ilgam.

Chodorkovskio tėvai buvo inžinieriai, o jis būdamas keturiolikos ėmė po pamokų šluoti kiemą, šitaip prisidėdamas prie šeimos biudžeto. Mums susitikus po daugelio metų – jam išgyvenus neįtikėtiną skrydį į aukštumas ir skausmingą kritimą žemyn – Chodorkovskis prisipažino, kad jaunystėje jo gyvenimo svajonė buvo tapti fabriko direktoriumi, tik jis baiminęsis, kad tam gali sutrukdyti tėvo tautybė. Mat tėvas buvo žydas.

O tuo metu su juodais ūsais ir akiniais storais stiklais, vilkintis džinsus ir medvilninį švarką, Chodorkovskis buvo panašus į drūtą gatvės vertelgą. Tačiau ypatingas įžvalgumas jį pakylėjo iki vietinės komjaunimo organizacijos vadovybės lygio ir jis pradėjo rengti diskotekas Mendelejevo chemijos technologijos instituto studentams. Chodorkovskis demonstravo tokią puikią verslininko uoslę, kad netrukus Maskvos komjaunimo organizacijos vadai jį pakvietė vadovauti naujai ambicingai iniciatyvai, kuri vadinosi „jaunimo mokslinės techninės kūrybos centrais“, arba tiesiog NTTM centrais (centry naučno techničeskogo tvorčestva molodioži). Šie centrai turėjo veikti kaip pagrindinių Maskvos mokslinių tyrimų institutų tarpininkai, ieškantys būdų mokslinius tyrimus paversti pinigais ir atliekantys kompiuterinio programavimo užduotis.

Jiems taip pat buvo leista naudotis potencialiai dideliu negrynųjų pinigų (beznaličnije) rezervu. Iškreiptoje Sovietų Sąjungos planinėje ekonomikoje, primenančioje „Alisos stebuklų šalyje“ tikrovę, pelnas nereiškė nieko. Viskas – nuo medžiagų savikainos iki galutinio produkto kainos – buvo nustatoma „iš viršaus“. Visoms valstybinėms įmonėms tereikėjo vykdyti nustatytą metinį produkcijos planą, todėl jos savo sąskaitose turėdavo tik tiek grynųjų, kiek jų reikėjo darbininkų algoms; visa kita buvo negrynieji – beznaličnije. Dėl tokio grynųjų pinigų trūkumo vieno tikro rublio vertė galėdavo dešimt kartų viršyti negrynojo rublio vertę.

Sovietiniai įstatymai visoms įmonėms draudė negrynuosius pinigus keisti į tikrus grynuosius pinigus, tačiau vykstant Gorbačiovo reformoms NTTM gavo leidimą negrynuosius keisti į grynuosius, paprasčiausiai perkeliant lėšas iš vienos sąskaitos į kitą. Taip atsivėrė galimybė naudoti didžiulės apimties kapitalą ir gauti neįtikėtinus pelnus. Tuo metu Chodorkovskis susibūrė į komandą su kibernetikos mokslus baigusiu Leonidu Nevzlinu, saldžiakalbiu „politiniu gyvūnu“ ryškiai žaliomis akimis bei malonia išraiška, ir Maskvos aukštųjų temperatūrų instituto darbuotoju Vladimiru Dubovu.

Juos globojo ranka iš aukščiau. Dubovo darbovietė buvo vienas slapčiausių Sovietų Sąjungos mokslinių tyrimų institutų – gigantiškas mokslinis kompleksas, užsiimantis lazerinių ginklų tyrinėjimais ir įsitraukęs į „Žvaigždžių karų“ programos lenktynes. Instituto direktorius Aleksandras Šeindlinas šios komandos dispozicijai skyrė 170 000 negrynųjų rublių, kurie buvo verti beveik dviejų milijonų rublių grynaisiais. Šeindlinas net nepaklausė, ką jie darys su tais pinigais.

Chodorkovskis su savo partneriais tapo Gorbačiovo reformų paskatinto judėjimo avangardu ir įkūrė vieną pirmųjų kooperatyvų šalyje – būtent kooperatyvai buvo pirmojo privataus verslo Sovietų Sąjungoje pagrindas. 1987-aisiais priimti novatoriški įstatymai leido užsiimti privačiu verslu neefektyviausiai veikiančiose ekonomikos srityse, tokiose kaip plataus vartojimo prekių gamyba, batų taisymas ir skalbimo paslaugos. Po metų leista užsiimti pačiu pelningiausiu verslu Sovietų Sąjungoje – žaliavų prekyba.

Chodorkovskis ir jo komanda iš Aukštųjų temperatūrų instituto gautus negrynuosius pinigus iškeitė į tvirtąją valiutą, kurios užsidirbdavo valstybiniai medienos eksportuotojai, o tada nusprendė už ją pripirkti vakarietiškų kompiuterių. Tokiems jų veiksmams vis dar buvo iš dalies vadovaujama iš viršaus. Sovietinei ekonomikai žūtbūt reikėjo vakarietiškų technologijų, ką jau kalbėti apie kompiuterines sistemas, tačiau dėl Vakarų šalių embargo kompiuterių importavimas tapo sunkiu procesu. Chodorkovskiui ir jo partneriams teko naudotis slaptais prekybos kanalais, kuriuos sukūrė KGB.

„Ši nauja verslininkų karta neatsirado iš nieko, – sakė Thomas Grahamas, buvęs JAV nacionalinio saugumo tarybos Rusijos grupės vadovas. – Jie turėjo jiems padedančių žmonių. Sovietų vyriausybėje ir KGB pirmojoje valdyboje buvo asmenų, žinančių, kaip veikia Vakarų pasaulis, ir suprantančių būtinybę keistis.“

„Tą procesą skatino Gorbačiovas. Tai buvo oficiali politika, – teigė Christianas Michelis, kuris 1989-aisiais tapo Chodorkovskio pinigų tvarkytoju. – Šiuo reikalu ypač susidomėjo dvi KGB valdybos: juodosios rinkos ir ekonominių nusikaltimų valdyba bei išorinės žvalgybos valdyba, nes čia dirbę asmenys geriau negu politbiuro nariai suprato, kas vyksta, ir disponavo didžiuliais pinigais. Šie asmenys norėjo didesnio pelno, todėl tuos pinigus patikėjo tokiems žmonėms kaip Chodorkovskis ir jiems pasakė: „Eikite ir veikite.“

Kai aš susitikau su Chodorkovskiu, jis tvirtino, kad nežinojo esąs kokio nors KGB eksperimento dalis. Pasak Chodorkovskio, jis buvęs pernelyg jaunas ir pernelyg apsėstas sėkmės troškimo, kad būtų galėjęs pastebėti, jog galbūt yra tapęs didesnio plano dalimi. Bet metų metus, sakė Chodorkovskis, jo veikla jam atrodė tiesiog darbas ir tik 1993-iaisiais jis supratęs, kad tai, ką daro, galima laikyti nuosavu verslu. Iki tol jam nuolat būdavo nurodinėjama. „Jie prašydavo: „Ar gali pristatyti kompiuterių čia, ar gali pristatyti kompiuterių ten? Ar gali padaryti tą, ar gali padaryti aną?“ – prisiminė Chodorkovskis. – Jie turėjo teisę įsakinėti, bet visą laiką prašydavo.“ (Vis dėlto jis taip ir nepasakė, kas buvo tie jo šeimininkai.)

Šimtai jaunų verslininkų ėmė steigti kooperatyvus. Daugelis jų siekė importuoti kompiuterius arba prekiauti plataus vartojimo prekėmis. Tačiau tikrais laimės kūdikiais – tai yra prasimušusiais į prekybos žaliavomis ar bankininkystės sferas – tapo tie, kurie turėjo galingiausius ryšius. Vienas toks prekiautojas buvo iš komjaunimo atėjęs Michailas Fridmanas, nepaprastai sumanus ir ambicingas dvidešimt kelerių metų jaunuolis apskritu veidu ir kovinga išraiška.

Dėl neoficialių antisemitinių kvotų jis negalėjo studijuoti geriausiuose Maskvos universitetuose, todėl baigė Maskvos plieno ir lydinių institutą. Užuot susikoncentravęs į darbą be perspektyvų gamykloje „Elektrostal“, Fridmanas naiviems turistams juodosios rinkos kainomis pardavinėjo bilietus į Didįjį teatrą Maskvoje, o uždirbtus dolerius mainė į prekes. Jis visą laiką bendradarbiavo su KGB, kad turėtų jo palaikymą. Su draugais Fridmanas įsteigė kooperatyvą „Alfa-Foto“, kuris iš pradžių vertėsi langų, paskui – kompiuterių importu, o galiausiai tapo vienu iš nedaugelio operatorių, kuriems buvo leista veikti pagrindinių žaliavų rinkoje.

Kooperatyvas buvo pervadintas „Alfa-Eko“ ir įsitvirtino Šveicarijoje kaip viena pirmųjų bendrųjų šveicarų ir sovietų įmonių. Nieko panašaus negalėjo įvykti be KGB globos.

KGB siekė akylai kontroliuoti pagrindinių žaliavų eksportą, bet kai 1988-aisiais buvo priimtas įstatymas, leidžiantis kooperatyvams užsiimti prekyba, šis uždavinys tapo dar sunkesnis. Valstybinių fabrikų direktoriai įsitraukė į aukso karštligę – jie kūrė savo kooperatyvus ir dideliais kiekiais eksportavo jų vadovaujamuose fabrikuose sukauptas žaliavas: aliuminį, plieną, varį ir trąšas.

Jie perimdavo pramonėje cirkuliavusius pinigų srautus privatizuodami savo gamyklas iš vidaus dar tada, kai niekas net neminėjo žodžio „privatizacija“. Nors KGB stengėsi išlaikyti savo gniaužtuose strategines žaliavas, ypač naftą, vis daugėjo prekybos žaliavomis sektorių, kuriuose galėjo veikti visi. Gorbačiovo reformos išleido džiną iš butelio. Sovietų šalis buvo plėšiama, Komunistų partijos įtaka ekonomikai – ir visai valstybei – sparčiai mažėjo.

Įstatymas dėl kooperatyvų turėjo sunkiai pastebimą eilutę, leidžiančią kurti finansų ar kredito verslą, kitaip sakant, steigti bankus. Chodorkovskis buvo tarp pirmųjų atkreipusių į tai dėmesį. Kai jis nuėjo į vietinį valstybinio banko „Žilsocbank“ filialą ir paprašė paskolos savo kooperatyvui, jam buvo atsakyta, kad jo prašymas gali būti patenkintas, bet tik tuo atveju, jei jis iš pradžių įsteigs banką. Ir Chodorkovskiui vėl padėjo draugiška ranka iš viršaus. „Žilsocbank“ sutiko tapti vienu iš jo banko steigėjų, o Aukštųjų temperatūrų instituto direktorius tapo naujojo banko valdybos nariu. Galiausiai šis bankas buvo užregistruotas „Menatep“ pavadinimu. Chodorkovskis didino jo kapitalą iš NTTM pelno ir greitai pats pradėjo teikti paskolas, kad galėtų finansuoti savąjį kompiuterių importavimo verslą.

Paskui jis atrado įstatymo spragą, kuri jam leido pradėti dar pelningesnį verslą – vykdyti tvirtosios valiutos keitimą. Štai dabar ir prasidėjo jo tikrasis biznis! Jis galėjo keisti rublius į dolerius už oficialiai nustatytą šešiasdešimt penkių kapeikų kursą, o paskui pardavinėti kompiuterius, dolerį įkainavęs 40 rublių. Pelnas buvo fantastiškas. Bankui „Menatep“ sovietų centrinis bankas suteikė vieną pirmųjų licencijų prekiauti tvirtąja valiuta ir netrukus „Menatep“ ėmė pervedinėti į užsienį milžiniškas pinigų sumas.

Prekyba tvirtąja valiuta atvėrė galimybę į sąskaitas užsienyje pervedinėti milijonus dolerių. Šis procesas vyko jau tada, kai Gorbačiovo pavaduotojas Vladimiras Ivaška tobulino planą dėl „nematomos ekonomikos“ partijos turtui, o Leonidas Veselovskis iš KGB siūlė sukurti patikėtinių, doverenije lica, sistemą. Daug metų Maskvoje sklandė gandas, jog Chodorkovskio bankas „Menatep“ tapo vienu svarbiausių kanalų Komunistų partijos turtui į užsienį pumpuoti. Chodorkovskis tai visada neigė, bet mažiausiai vienas žinomas Maskvos finansininkas ir du buvę aukšto rango Rusijos išorinės žvalgybos agentai teigia, kad bankas „Menatep“ buvo pagrindinė priedangos kompanija, pervedinėjusi į užsienį partijos pinigus. Minėtasis finansininkas sakė: „Buvo prarasta daugybė Centro komiteto pinigų. Aš tikrai žinau, kad Chodorkovskis dalyvavo šiame procese.“

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.