Vilniuje gyvenantis Švedijos ir Lietuvos pilietybę turintis į daugybę veiklų paniręs švedas Jonas OMANAS (Jonas Ohman) sako, kad jam neįdomu gyventi ten, kur viskas ramu ir stabilu, nėra jokių sukrečiančių įvykių, kokie buvo Lietuvoje 1990-aisiais ar dabar Ukrainoje bei Baltarusijoje.

Laimius STRAŽNICKAS

– Lietuvoje esate pažįstamas kaip rašytojas, žurnalistas, vertėjas, mokytojas, filmų kūrėjas, visuomenininkas... Kokia veikla daugiausia laiko jums atima šiuo metu?

– Šiandien dažniausiai dalijuosi tarp Ukrainos reikalų ir mokytojo pareigų –dėstau švedų kalbą įmonių, turinčių ryšių su Švedija, darbuotojams.

– Kiek jau metų gyvenate Lietuvoje?

– Jau daugiau kaip dvylika. Dabar gyvenu nuolat, anksčiau čia tai atvažiuodavau, tai vėl išvažiuodavau.

– Dažnai Lietuvoje gyvenantys vyrai užsieniečiai prisipažįsta, kad juos čia atginė meilė. Jūs – ne išimtis?

– Čia tikrai yra to jausmo. Pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą, kai bruzdėjo Sąjūdis. Tada dar buvau teologijos studentas. Ir iškart Lietuva man krito į akį. Dabar jau esu šios šalies pilietis ir čia jaučiuosi puikiai.

– Ar buvo konkretus įvykis, privertęs susikrauti lagaminus ir persikelti į Lietuvą?

– Baigęs teologijos studijas Upsalos universitete porą metų dirbau Panevėžio liuteronų bažnyčios pastoriumi. Man tai buvo gyvenimo nuotykis. Pasišoviau išmokti lietuvių kalbą. Paskui grįžau į Švediją, bet pajutau, kad Lietuva mane nenumaldomai traukia. Vieną dieną susikroviau lagaminus ir atvažiavau čia.

– Ar iki 1990-ųjų įvykių Lietuva jums buvo žinoma?

– Ne. Žinojau, kad yra Estija, nes buvo tekę sutikti estų išeivių Švedijoje. Lietuva pirmą kartą mano sąmonėje iškilo tada, kai čia prasidėjo bruzdėjimai, sustiprėjo rimtas ryžtas išsivaduoti iš imperijos gniaužtų.

– Bet tai buvo prieš trisdešimt metų. O šiandien jums čia dar įdomu?

– Dar ir kaip įdomu. Suprantama, keičiasi supratimas, atsiranda patirtis. Nesakau, kad čia man viskas patinka, gyvenant atsiranda tam tikrų akis badančių niuansų. Tačiau man smalsu, įdomu, kodėl taip yra. Laikui bėgant išryškėja ar bent iš dalies tampa aišku, kas ir kodėl. Svarbiausia, kad čia yra gera vieta, kur gali veikti tai, ką nori, žodžiu – visiška laisvė, kurią verta ginti.

– Prie kokių lietuviško gyvenimo realijų sunkiausia buvo priprasti?

– Kartais man susidaro įspūdis, kad čia žmonės per daug verda savo sultyse, prasiveržia tam tikras provincialumas, kuris kartais žavus, bet ne visuomet veda į gerąją pusę. Pavyzdžiui, ypač erzina tai, kad dalis žmonių labai lengvai pasiduoda įvairioms gan paviršutiniškoms politinėms iniciatyvoms. Antai neseniai vykęs „Šeimų maršas“ buvo ne kas kita, kaip užsakomasis partijos kūrimas, kitaip nepavadinsi. Tam tikra grupelė „žymesnių“ žmonių griebiasi iš tiesų jautrios ir sudėtingos temos, bando suburti jėgas ir kurti partiją, kad patys patektų į valdžią. Tokius dalykus matėme jau ne kartą ir ne du. Kita vertus, Lietuvoje su demokratija ne viskas blogai – gyvenimas keičiasi, žmonės reaguoja ir balsuoja.

– Kokie gyvenimo pokyčiai per tą laiką, kol čia gyvenate, jums atrodo reikšmingiausi?

– Matau ir jaučiu, kad gyvenimas gerėja visose srityse. Akivaizdu, kad čia gali gyventi, dirbti, užsidirbti, kurti... Galiu palyginti su Ukraina, kur dažnai lankausi, – čia mes visose srityse esame labiau pažengę. O visgi dar egzistuoja nemenka socialinė atskirtis. Galbūt vienas sudėtingesnių dalykų yra realus profsąjungų nebuvimas. Tiksliau, jos yra, bet labai silpnos. Iš švediškos patirties žinau, kad jos galėtų būti svarbios tarpininkės tarp dirbančių žmonių ir valdžios. Lietuvoje jų trūksta arba jos nedirba taip, kaip turėtų, į jas žmonės neretai žiūri kaip į sovietinį reliktą. O kai jų nėra, atsiranda vietos demagogams ir šarlatanams.

– Pastaraisiais metais daug dėmesio rodote iniciatyvoms Ukrainoje, 2014 metais įkūrėte organizaciją „Blue/Yellow“ („Mėlyna–geltona“). Ar dažnai ten lankotės?

– Šiuo metu dėl pandemijos ne taip dažnai, kaip anksčiau. Pastarąjį kartą ten buvau su prezidentu Gitanu Nausėda kovo mėnesį. Kita vertus, mūsų sukurta paramos sistema Ukrainoje ir Donbase veikia sklandžiai – nebūtina nuolat būti ten, nes daugelį darbų galima nuveikti iš čia internetu. Mūsų organizacija grindžiama savanorių veikla, niekas neieško sau naudos. O Lietuvoje bet kas gali paremti mūsų veiklą paskambindamas trumpuoju numeriu 1482 ir paaukodamas 3 ar 5 eurus per mėnesį. Įsivaizduokime, jei būtų 10 tūkstančių tokių nuolatinių rėmėjų Lietuvoje, tada visi pamatytų, ką reiškia lietuviškoji šiuolaikinė kova už laisvę!..

– Ar tarp įvykių Ukrainoje ir Lietuvoje įžvelgiate bendrų dalykų?

– Taip, daug bendrų dalykų, kurie buvo įgyvendinami šiek tiek skirtingai. Pradėkim nuo Maidano. Tai – sukilimas prieš neteisingą valdžią. Tiesa, Lietuvoje šis sukilimas vyko šiek tiek kitaip nei Ukrainoje. Ten labai ryški atskirtis tarp politinio elito ir žmonių, įsišaknijusi ir vis dar stipri oligarchija, Rusijos įtaka. Dar 1940-ųjų Lietuvos okupacija labai panaši su Krymo įvykiais – ateina, vos ne per porą dienų okupuoja, niekas nesipriešina. Nors Lietuva ir Ukraina neturi bendros sienos, viena į kitą žvelgia labai teigiamai. Ir tai nėra atsitiktinumas, o ilgamečių bendrų istorinių ryšių sąsaja. Pavyzdžiui, tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, galima iš dalies sieti ir lyginti su mūsų 1918–1920 metais vykusiais laisvės ir nepriklausomybės karais.

– Ar kartais nesusidaro įspūdis, kad toji Ukrainos ir Rusijos kova yra tarsi musės ir dramblio?..

– Nesutinku. Ukrainiečiai turi už ką kovoti. Rusija faktiškai pamažu praranda iniciatyvą, nors sutinku, kad jie hibridiniam karui turi nemažai patirties, įgūdžių ir priemonių. Bet Rusija turi keletą labai didelių trūkumų. Ji gali gąsdinti kitus, pritaikyti prievartą, bet iš finansinės ir ekonominio stabilumo pusės ji nėra patraukli. Net ir patiems rusams neretai Europos Sąjunga atrodo patrauklesnė nei Rusija.

– Nemanote, kad išvargę ukrainiečiai nustos kovoti ir imsis kitų reikalų?

– Tikrai ne. Taip, jie išvargę, tačiau šie dalykai yra per daug dideli, nepaisant to, kad didžiausia Ukrainos problema yra pati Ukraina, valdžia, korupcija, nesutarimai tarp visuomenės sluoksnių. Tačiau ne viskas ten taip blogai. Tarkim, ukrainiečių karys fronte užsidirba iki 1 200 eurų, o karys kitoje pusėje – iki 300–400 JAV dolerių.

– Ar visuomet į Rytų Ukrainą važiuojate ramia širdimi?

– Dabar iš esmės taip, tačiau anksčiau, 2014–2015 metais, būdavo baisu. Buvome apšaudomi, bėgdavau per laukus nežinodamas, ar perbėgsiu, ar liksiu ten... Būdavo momentų, kai jau buvau vos ne susitaikęs su mirtimi. Lengva apie tai šnekėti, kai ramu ir niekas nešaudo.

– Nesvarstėte, ar nepersikėlus į Ukrainą?

– Kol kas tokių minčių neturiu, man čia gerai. Nors manau, kad jei už šalį – tegu ir už kitą – ėjai kovoti, niekada iš jos iki galo neišvažiuosi.

– Ką šiuo metu veža jūsų organizacija į Ukrainą?

– Įvairias karines neletalines (ne mirtį nešančias) pagalbos priemones: optinius prietaisus, mašinų detales, elektroniką, dronus, kurie naudojami žvalgybai ir kitiems reikalams, priešdronines gynybos sistemas, priedus snaiperių šautuvams, naktinio matymo įrangą... Viskas – į frontą. Aišku, padedame ir civiliams gyventojams.

– Neseniai pasirodžiusi jūsų knyga „Donbaso džiazas“ yra tarsi jūsų ukrainietiškos veiklos ataskaita?

– Perskaičius knygą, manau, galima susidaryti neblogą supratimą apie mūsų organizacijos veiklą ir kartu apie karą. Tačiau ataskaita – tik dalinė. Reikalai Ukrainoje tęsiasi ir dar tęsis ilgai. Manau, kad dar atsiras, ką parašyti, jau svarstau apie antrą dalį. Knygoje paaiškinta ir motyvacija – kas, kaip ir kodėl, atskleistas mano požiūris į Ukrainą, patį Donbasą, taip pat ir į Lietuvą.

– Ar, aktyviai įsitraukęs į daugelį veiklų, nejuntate, kad labai skriaudžiate savo asmeninį gyvenimą?

– Manau, kad kiekvienas aktyvus ir daug veiklos turintis žmogus galėtų pasakyti, kad negali sėdėti namuose ir nepaisyti to, kas vyksta šalia. Bet taip, laikui bėgant aš imu labiau vertinti savo pasaulėlį, laiką su mylimais žmonėmis. Labai myliu katinus ir šiaip gyvūnus, patinka laiką leisti su draugais ar įdomiais žmonėmis kavinėse, skaityti gerą knygą, būti gamtoje.

– Esate jau visko nemažai patyręs ir nuveikęs. Kokiais pasiekimais labiausiai norisi džiaugtis?

– Kūryba yra mano gyvenimo dalis. Jaučiuosi labai patenkintas savo paskutine knyga, parašyta lietuvių kalba. Esu sukūręs keletą dokumentinių filmų Lietuvos istorijos temomis. Man tai – prasminga veikla. Jaučiu, kad laikui bėgant sugebu atskleisti savo charakterį – matau, kur esu stiprus, kur silpnas, kur esu ne visai toks, kaip norėtųsi. Stengiuosi dirbti su savo charakteriu. Esu, pavyzdžiui, be galo emocingas žmogus ir, nors emocijos – tikrai galingas elementas, jos kartais man trukdo.

– Lietuvos pilietybės suteikimas jums – svarbus veiklos įvertinimas?

– Nors formaliai gal ne taip svarbu kaip anksčiau, tai – viešas pripažinimas viso to, ką aš čia darau. Ir laikui bėgant man tas pripažinimas tampa vis svarbesnis, jaučiu daugiau atsakomybės, kartu ir jaučiuosi laisvesnis Lietuvoje, turiu teisę ir dalyvauti, ir kritikuoti...

– Nebuvo sunku išmokti lietuvių kalbą?

– Reikėjo pastangų, bet nebuvo labai sunku, nes turėjau didelę motyvaciją. Man, pavyzdžiui, nebuvo problema sėdėti ir kalti gramatikos taisykles. Tada man buvo 27–28 metai. Man žmonės labai padėjo. Paskui išmokau rusų, šiek tiek latvių, dabar – ukrainiečių kalbą. Man svarbu nesustoti, nuolat tobulėti.

– Ar jūsų artimieji Švedijoje nepriekaištauja, kad gyvenate ne ramioje stabilioje šalyje, o blaškotės po neramius kraštus?

– Mano tėvas miręs, turiu tik mamą. Aišku, ji mato per televiziją, kas darosi pasaulyje. Žinoma, ji norėtų, kad jos vaikai būtų arčiau. Aš dar turiu sesę, kuri taip pat gyvena užsienyje – Šveicarijoje.

– O Švediją jūs mylite?

– Aišku. Švediją aš gerai jaučiu, nors laikui bėgant tas santykis keičiasi, vis dažniau ją vertinu lietuvio akimis. Bet ten man viskas aišku, žinoma, suprantama. Šalis man truputį nuobodi, bet kartu labai miela. Gal keista, bet pamažu pradedu suprasti, kaip jaučiasi pabėgėliai, kurie prieš savo valią turi išvykti iš savo šalies. Bendrauju su baltarusiais Lietuvoje, kurie privalėjo sprukti. Suprantu jų jausmus ir greitų pasikeitimų viltį. Tačiau jiems sakau, kad nesitikėtų, jog galės greitai sugrįžti. Jiems tai skaudu išgirsti, bet, manau, suprantama.

– Gal į jūsų veiklos akiratį netrukus pateks ir Baltarusija?

– Mes jau dirbame Baltarusijoje. Ten dabar padėtis labai sudėtinga. Negaliu nieko daugiau aiškinti. Mes privalome ten būti, juolab kad tai yra Lietuvos kaimynystėje.

– Kada ten galima tikėtis ryškesnių pokyčių?

– Gal po penkerių metų ką nors pamatysime. Baltarusiai ir ukrainiečiai turi daryti savo namų darbus, ten lengva nebus. Kita problema yra valdžia – ne Lietuvos, o Europos Sąjungos – ir jos nenoras kištis ir stoti į aštrų konfliktą. Kalbu ne apie karą, bet apie tvirtą ir ryžtingą poziciją. Mane žiauriai erzina tai, kad viskas Ukrainos ir Baltarusijos atžvilgiu daroma tik pusiau. Kita vertus, penkeri metai pokyčiams nėra daug, tikrai yra galimybė laimėti. O draugiškos, laisvos, demokratiškos Baltarusija ir Ukraina užtikrins saugumą bei klestėjimą ir mums.

– Ką mėgstate veikti, kai norite atitrūkti nuo tų sudėtingų reikalų?

– Laisvalaikiu sportuoju įvairiomis formomis: darau, tarkime, atsispaudimus, daug vaikštau, plaukioju, jei čia būtų kalnai, tai kopčiau ir į juos. Man labai patinka būti gamtoje. Ji man – kaip koks balzamas. Kad ir kaip keistai atrodytų, man patinka sėdėti lietuviškame kaime, bendrauti su paprastais žmonėmis, prižiūrėti gyvūnėlius.

– Esate labiau optimistas ar pesimistas?

– Esu optimistas romantikas, gal truputį naivuolis, su tam tikrais realistiškais, gal jau ir ciniškais, priedais. Bet visgi optimistas.

– Kokį save norėtumėte regėti po dešimties metų?

– Norėčiau tikėtis, kad būsiu dar šiek tiek laimingesnis, gal šiek tiek stabilesnis. Gyvenimui bėgant pamažu ateina ir suvokimas, kad esi turtingas, jei sugebi džiaugtis mažais paprastais dalykais. Kartu norėčiau įveikti tą Rusiją. Žinoma, ne vienas, drauge su kitais. Nes kiek gi galima...

– Kas galėtų suteikti jums daugiau laimės?

– Dažnai banaliai žiūrim į tą laimę. Esu buvęs tikrai sudėtingose situacijose, kur laimė yra tai, kad niekas į tave nešaudo. Per šį karą buvau paniręs į gilią depresiją, tačiau gebėjau rasti sprendimus. Mes vis blaškomės ir blaškomės ieškodami savęs. Manau, kad tikroji laimė gana paprasta – glaudūs santykiai, šeima, tikri draugai, suvokimas, kad esi savo vietoje. O kai tą savo vietą surandame, tai pajuntame ir gyvenimo prasmę. Nesu ir dabar iki galo laimingas, bet, manau, šiokią tokią laimę gyvenime radau.

– Esate sakęs, kad kai nurims kovos Ukrainoje, ateis laikas ir šeimą kurti. Nemanote, kad to reikės laukti labai ilgai?

– Taip esu sakęs. Kol kas taip ir toliau mąstau, tačiau laiko tėkmėje visko gali nutikti. Nesame amžini, tad reikia numatyti svarbiausius sprendimus.

– O apie kokią ateitį svajojote dar būdamas mokinys? Ar ji kiek nors panaši į realybę?

– Aš norėjau būti nuotykių sūkuryje, t. y. ten, kur įdomiau, gyviau, gilintis į istoriją, išmokti naujų kalbų, kitų naujų dalykų. Tas nuotykių įsivaizdavimas Švedijoje galbūt buvo kiek kitoks, bet, manau, galiu pasakyti, kad darau tai, ką ir norėjau.

– Ar jūsų vardas Jonas visiškai identiškas su lietuvišku Jonu?

– Be abejo, tai vardas iš Biblijos, tačiau tik rašyba švedų ir lietuvių kalbomis yra identiška. Švediškai tariama „Jūnas“, o lietuviškai – „Jonas“.

– Švedai švenčia Jonines?

– Švedai tądien švenčia, kaip jie vadina, vidurvasarį, kiek panašiai kaip čia. Gyvendamas Lietuvoje aš jau prisitaikiau prie vietos tradicijų – nesistebiu, kai mane sveikina su vardadieniu.

– Ką dar svajojate nuveikti šią vasarą?

– Labai noriu pailsėti, nes kelerius metus tam visai nebuvo laiko. Su malonumu sėdėčiau lietuviškame kaime ir nieko neveikčiau, pasimaudyčiau, eičiau į mišką. Man nereikia nei Madeiros, nei Paryžiaus. Gal ištaikysiu momentą aplankyti mamą Švedijoje. Na, ir žinoma, vyksiu į Ukrainą – ten dar yra ką veikti.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.