Dainininkė Ieva Narkutė: per karantiną išgyvenau ir apatiją, ir euforiją

Dainininkė Ieva Narkutė: per karantiną išgyvenau ir apatiją, ir euforiją


Kelių mėnesių karantinas pakoregavo daugelio žmonių kasdienybę bei privertė išgyventi ir prabilti apie įvairias, anksčiau net nepatirtas emocines būsenas. „Karantino laikotarpiu išgyvenau dvejopus jausmus. Kartais vos per valandą džiaugsmą keisdavo abejingumas ir atvirkščiai“, – pasakoja dainininkė Ieva Narkutė. Ji ir žinoma radijo ir televizijos laidų vedėja Livija Gradauskienė pasidalijo mintimis, kaip joms sekėsi susitvarkyti su karantino išbandymais, ką moterims reiškia vienišumas ir kaip jos su šiuo jausmu padeda kovoti tiems, kuriems to reikia labiausiai.


„Dabar atsigręžusi atgal suprantu, kad daugiausia neigiamų jausmų sukėlė nežinomybė dėl ateities ir įprastų darbų paralyžius, atšaukti, nukelti visi koncertai bei kiti darbai. Natūralu, jog buvo nemažai streso. Tačiau žvelgiant iš kitos pusės, suprantu, jog patyriau ir galybę teigiamų emocijų. Priverstinis laikas su šeima tikrai išėjo į naudą. Ir būtent šeimai, o ypač dukrytei, esu dėkinga už tai, jog karantino metu bent jau nesijaučiau vieniša. Kai susimąstai, labai liūdna, jog ne visi turi tokią prabangą – prie kažko prisiglausti ar drauge aptarti perskaitytą knygą. Ne tik per karantiną, bet ir kasdien“ – teigia I. Narkutė.


Livija paklausta, kaip sekėsi išgyventi karantiną, atvirauja, jog jai iš tiesų pasisekė – mat radijo laidų vedėjos darbo neįmanoma dirbti iš namų, todėl moters kasdienybė labai nepakito.

REKLAMA


„Darbas buvo mano išsigelbėjimas. Man žmonių šalia reikia taip pat kaip ir gryno oro – kasdien. Todėl, jei karantino metu man būtų reikėję vienai užsidaryti, su niekuo nesimatyti, niekur neišeiti kelias savaites, man tai būtų buvęs didžiausias košmaras. O juk yra žmonių, ypač vyresnio amžiaus vieniši seneliai, kurie metų metus išgyvena tą „karantiną“ ir jame slypinčią skaudžią vienatvę“, – teigia Lietuvos Raudonajam Kryžiui paramą skirianti L. Gradauskienė.


Moteris įsitikinusi, jog ir pastarasis laikotarpis vis dėlto labiausiai paveikė ne ką kitą, bet vyresnio amžiaus žmones: „Štai pavyzdžiui, mano vyro mamai didžiausia atgaiva ir gyvenimo šviesa buvo trečiojo amžiaus universitetas. Mano tėveliams – įvairiausi renginiai, į kuriuos jie įprastai eidavo kone kasdien. O šalyje įsigaliojęs karantinas viską iš jų atėmė akimirksniu. Aš net per telefoninius pakalbius girdėjau, kaip jiems viso to trūksta“.


Šis jausmas pažįstamas kiekvienam


Karantino metu daugelis susidūrė su vienatve. Garsios moterys prisipažįsta, jog šis jausmas joms taip pat nesvetimas. Ieva įsitikinusi, jog vienišumas apskritai yra pažįstamas kone kiekvienam žmogui.


„Mes visi kažkuriuo gyvenimo etapu pajaučiame vienatvę. Džiaugiuosi, jog dėl šeimos pati šio jausmo karantino metu neišgyvenau, tačiau stengiausi nebūti savanaude ir dažniau prisiminti tuos, kurie galimai būtent dabar išgyvena vienumo jausmą. Todėl asmeniškai aš kasdien sau primindavau, kad reikia paskambinti savo diedukui. Tikiu, jog tie pokalbiai šiuo laikotarpiu padėjo ne tik jam, bet ir man pačiai“, – šypsosi I. Narkutė.

REKLAMA


Žinoma radijo ir televizijos laidų vedėja L. Gradauskienė pasakoja, jog jai su vienišumu teko susidurti dar studijų laikais, kai moteris išvyko metams mokytis į Jungtines Amerikos Valstijas.


„Tuo metu internetas buvo tik ką atsiradęs. Tai jūs įsivaizduokit – pagrindinė bendravimo priemonė su Lietuvoje esančiais draugais ir artimaisiais buvo ne kas kitas, o paprasti laiškai. Tiesa, kartais dar susiskambindavome. Tuomet dar būsimas mano vyras ne vieną stipendiją išleido vien tam, kad galėtume bent trumpam pasikalbėti. – prisiminimais dalinasi Livija. – Tas laikotarpis, kai buvau toli nuo visų, buvo tikrai nelengvas, todėl kiekvienas laiškas, skambutis ar net kaimynų atiduotas pusės metų senumo lietuviškas laikraštis, kuriame galėjai matyti lietuviškas raides ir gimtinės vaizdus, buvo aukso vertės“.


Karantinas baigiasi, o vienišumas ne


„Mums, jaunesnės kartos žmonėms, išgyventi karantiną buvo lengva dar ir dėl to, jog mes žinojome – visa tai laikina. Tačiau kai kuriems „karantinas“ tęsiasi žymiai ilgiau. Ir mes tikrai ne visada apie tuos žmones pagalvojame. Bėda ta, jog mes turime klaidingą įsivaizdavimą, kad norint parodyti dėmesį kitam, reikia įdėti daugybę pastangų ir kartu nuveikti kažką tokio. Iš tiesų, kiekvienam reikia mūsų gyvenimo liudytojų – paprasčiausių žmonių, kurie matytų, jog tu esi ir gyveni. O tam pakanka paprasto skambučio, trumpo apsilankymo su pasiteiravimu, kaip laikaisi ar drauge išgerto arbatos puodelio. Todėl aš asmeniškai džiaugiuosi atradusi organizaciją, kuriai skirdama finansinę paramą galiu prisidėti prie to, jog kuo mažiau žmonių jaustųsi vieniši“, – apie paramą Lietuvos Raudonajam Kryžiui pasakoja žinoma dainininkė.



Livija taip pat jau ne pirmus metus remia Lietuvos Raudonąjį Kryžių. Ji sako, jog paramą organizacijai skiria dėl to, jog senatvė jai – baisi pasaulio neteisybė, kurią dar sunkiau išgyventi, kai esi vienui vienas.


„Tu tarsi suvoki, jog ta senatvė – neišvengiama, natūrali ir savaime suprantama. Tačiau dėl kūno suvaržymų ar šlubuojančios sveikatos dažnai seneliai negali daryti to, ką širdis geidžia. Todėl gera žinoti, jog yra žmonių, kurie aplanko vienišus, viduje dar jaunus ir nuotykiams pasiryžusius senelius ir su jais ne tik pabendrauja, bet ir padeda išeiti į lauką ar nuveikia kažką smagaus. Iš tiesų, karantinas baigsis ir gal net labai greitai. O vienišumas – deja, kai kam išliks. Tačiau mes kiekvienas galime padėti seneliams nesijausti vienišiems skirdami 1,2 proc. ar dalį gyventojų pajamų mokesčio Lietuvos Raudonajam Kryžiui“, – ragina žinoma moteris.