Buvęs kriminalistas V. Mačiliūnas: „Gyvenimo posūkiai nenuspėjami“

Buvęs kriminalistas V. Mačiliūnas: „Gyvenimo posūkiai nenuspėjami“


Vieni talentus atranda anksti, kiti – vėlai ir netikėtai arba visai neatranda. Daug kam netikėta, kad buvęs kriminalinės policijos pareigūnas, kaunietis Vilius Mačiliūnas parašė ir išleido dvi intriguojančias detektyvines knygas. Beje, tai kiek netikėta ir jam pačiam... O kaip seksis toliau? Prisiminkime posakį, kad gera pradžia – pusė darbo.


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


Buvęs kriminalistas teigia, kad dabar, kai yra 20 metų ištarnavęs policijoje ir esąs „ilgose atostogose“, savo pirmosiose detektyvinėse knygose „9“ ir „Blondinė gaus, ko nori“ nesiruošia atskleisti tarnybinių paslapčių, atkartoti tikrų istorijų, kurias jam pačiam teko tirti. „Nenoriu, kad kas nors pasijustų nejaukiai, todėl būtinai turiu kažką pakeisti, pagražinti ar nuslėpti, nes kūryba nėra baudžiamosios bylos dokumentai“, – sako vyras, kuris turi ir kitokios įdomios veiklos. O štai fantazija, padedanti sukurti intriguojančius siužeto vingius, įtampą laukiant atomazgos, ir gyvas rašymo stilius (tuo pati įsitikinau) yra savęs rašytoju nevadinančio Viliaus pranašumas.


Vaikystės svajonė išsipildė netyčia


Apie būsimą profesiją, romantišką, įdomų ar žmonėms reikalingą darbą paprastai svajojame dar vaikystėje. „Kai dar nėjau į mokyklą, pirmoji mintis, kuo norėsiu būti užaugęs, buvo milicininkas. Sakydavau: „Išgaudysiu visus chuliganus, kad mama galėtų ramiai vaikščioti gatvėmis“. Bėgant laikui keitėsi norai, milicija pasimiršo. Sovietiniais laikais visiems mokiniams kalė į galvą tik apie darbininkų profesijas, agitavo mokytis profesinėje mokykloje, bet visada jutau, kad tikrai daugiau nuveikti galiu dirbdamas galva, o nei rankomis.

REKLAMA


Baigęs 9 klases, pradėjau studijuoti Kauno politechnikume (dabar Kauno technikos kolegija), kurį baigė ir mano tėtis“, – prisiminė pašnekovas. Kodėl politechnikumas? „Vis dėlto mokiausi neblogai, o žmogus, baigęs politechnikumą, jau turėdavo profesiją ir galėjo dirbti vadovaujamąjį darbą“, – aiškino vyras. Jis mokėsi ne prestižinio automobilių remonto, o metalo apdirbimo.

Lemtingas apsisprendimas


1991-aisiais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, pasikeitė sistema, gamyklos užsidarė, ir žmogui, turinčiam techninį išsilavinimą, buvo sunkoka susirasti darbą pagal specialybę. V. Mačiliūnas nejučiom prisiminė vaikystės svajonę, nors jo šeimoje ir tarp pažįstamų nebuvo nė vieno pareigūno. „Kažkoks vidinis balsas patarė studijuoti Lietuvos policijos akademijoje. Tai buvo kažkas nauja, įdomu ir reikalinga nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje“, – prisipažino.


Vilius, kaip ir daugelis jo kartos žmonių, užaugo žiūrėdami detektyvinius ir kitokius filmus, kokius tik galima buvo pamatyti sovietmečiu. „Net ir dabar su malonumu pasižiūriu senas rusiškas komedijas, pavyzdžiui ,,Kaukazo belaisvė“, ir stebinu savo vaikus garsiai kvatodamas tarsi pirmąkart žiūrėčiau, iki šiol žaviuosi nepakartojamu Lui de Fiunesu ir jo žandarais. Mėgau knygas, tačiau rasti gerą detektyvą sovietiniais laikais buvo labai sunku, – dėstė pašnekovas. – Į atmintį įstrigo Nikolajaus Čegrineco ,,Tardymas tęsiamas. Krabo finalas“, taip pat Julijano Semionovo ,,TASS-as įgaliotas pareikšti“. Galbūt ir knygos sudomino kriminalistika, įvairiais tyrimais bei davė postūmį dirbti vidaus reikalų sistemoje.“

REKLAMA


Tarnybos pradžia ir paradoksai


Vilius gimė ir augo Kaune, kuris visada laikomas lietuvišku miestu. Anot pašnekovo, tik pradėjęs tarnybą buvo truputį šokiruotas, nes darbo metu daugiau tekdavo kalbėti ir rašyti rusiškai nei lietuviškai. „Tarnybą pradėjau transporto policijoje, prižiūrinčioje geležinkelį. Tose struktūrose sovietmečiu dirbo daug rusakalbių, tad už kolegas teko atlikti nemažai rašto darbų lietuvių kalba. Jie mokė mane, kaip tirti nusikaltimus, aš rašiau ir mokiau juos kalbėti lietuviškai. Manau, tai buvo naudinga patirtis visiems, nes kai kuriems tiesiog išaiškinau Lietuvos istoriją“, – prisiminė V. Mačiliūnas.


Sako, kol dirbo policijoje, nė nesapnavo, kad kada nors rašys detektyvus... Antra vertus, kas tik dabar jų nerašo?.. Paklaustas, ar nepraverčia buvę darbo užrašai, kaunietis teigia: „Niekada nemėgau vesti darbo užrašų. Tiesiog nemačiau prasmės. Įvykus kokiam nors nusikaltimui, visi planuoti darbai sugriūdavo, o vadovams atrodė, kad be suplanuotos dienotvarkės eiliniai kriminalistai nieko neveikia. Tiems, kas nemokėjo fantazuoti, buvo sunkiau, o aš su savo lakia vaizduote šiaip ne taip išsisukdavau. Žinoma, norėtųsi aprašyti kai kuriuos tarnyboje nutikusius įvykius, o jų būta ir smagių. Kartais istorijos pradžia būna baisi, o pasibaigia tiesiog komedija.“


Praėjus keleriems metams po tarnybos pabaigos, dabar jau laisvas žmogus V. Mačiliūnas prisimena ir kai kurias nuoskaudas. „Kaip ir kiekvienoje organizacijoje, policijoje yra ir šaunių darbuotojų, nepaisančių darbo laiko, besistengiančių visomis išgalėmis padėti žmonėms, ir tokių, su kuriais nesinorėtų net sveikintis. Man skaudu, kai pareigūnai kiek įmanydami stengiasi atlikti savo pareigą, tačiau vietoj paskatinimo kartais sulaukia priekaištų. Norėtųsi, kad vadovai labiau vertintų savo pavaldinius, kurie jiems uždirba apdovanojimus“, – svarsto pašnekovas.



Detektyvų siužetai – ne vien fantazija


Pradedančiajam detektyvų rašytojui sugalvoti knygos siužetą nėra sunku. Naujos idėjos jį aplanko gana dažnai. Vyras sako, kad kažin, ar užtektų gyvenimo, jeigu norėtų visas tas istorijas aprašyti. „Nesu profesionalus rašytojas. Tai tik vienas iš daugelio mano pomėgių, kurį reikia suderinti su vadybininko darbu, pradinukės dukros priežiūra ir laisvalaikiu, kuriam taip pat reikia palikti vietos. Kūrybai lieka tam tinkamiausias laikas – naktis. Kažkodėl manoma, kad kriminalistas turėtų skaityti detektyvines knygas. Priešingai – detektyvų pakakdavo kiekvieną dieną, ir ne sukurtų, o tikrų, tačiau laisvu metu norėdavosi „atsijungti“ nuo tos rutinos“, – pasakoja buvęs kriminalistas.


Anksti vedęs nesigaili


Apie šeimą V. Mačiliūnas pasakoja šypsodamasis, nes jo pažinties su būsima žmona istorija kiek juokinga. „Vedžiau dar neturėdamas 23-ejų. Niekada nebijojau vykti į sulaikymo operacijas, pratūnoti visą naktį miške pasaloje, bet jutau siaubingą baimę lankytis pas odontologus. Likimo ironija – susidraugavau su savo dantų gydytoja Džeralda, – dėsto vyras. – Galbūt ir gerai, kad buvau apleidęs dantis. Taip susiklostė, kad turėjau ilgokai lankytis jos kabinete. Net juokauju, kad aš su žmona susipažinau pusmečiu anksčiau negu ji su manimi, nes iš pradžių buvau tik eilinis pacientas. Pareiškimus tuoktis nunešėme nepadraugavę nė trijų mėnesių, per Naujuosius metus atšokome vestuves, o štai šiemet jau šventėme 25-erius bendro gyvenimo metus. Nors dirbau kriminalinėje policijoje, iki šiol neišsiaiškinau, kokių vaistų Džeralda man suleido, kad taip greitai viskas apsisuko.“


Vyriausiasis sūnus Markas pasekė mamos pėdomis: pernai baigė Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir jau dirba, o laisvalaikiu žaidžia ,,Kaunas Dukes“ amerikietiškojo futbolo komandoje. Dukra Aira baigė vidurinę ir muzikos mokyklas, pradėjo studijuoti garso režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Beje, jos teta Rita Mačiliūnaitė yra kompozitorė, pelniusi ne vieną Auksinį scenos kryžių. Mažiausioji iš šios gražios šeimos Karina – antrokė. Anot tėtės, ji nenuorama ir šokėja, šoka šiuolaikinių šokių grupėje ,,Vėtra“ ir stebina visokiais triukais.

REKLAMA


Neseniai knygoje apie Ramygalos istoriją Vilius atrado, kad jo senelis Antanas Mačiliūnas buvo vietos aktorius. Viliaus mama dainuoja chore, kita sesuo taip pat muzikali, tad šeimoje dera įvairūs pomėgiai. Nenuostabu, kad atsirado ir rašytojas.


Baigęs tarnybą ir išėjęs užtarnautų ,,atostogų“, V. Mačiliūnas pajuto, kad gyvenime verta kažko imtis, kad, pasak jo, nesiatrofuotų smegenys. Neakivaizdžiai baigė Kauno kolegijos Turizmo ir viešbučių vadybos specialybę. „Tiesiog nuostabu buvo vėl tapti studentu, juo labiau kad pasirinkau specialybę, susijusią su geografija ir istorija, o turint tokią gyvenimišką patirtį mokytis nebuvo sunku. Susirinko puiki grupė, su kai kuriais ir po studijų pabendraujame feisbuke, – pasakojo vyras. – Dar studijuodamas įsidarbinau kelionių agentūroje, o tuo pačiu metu po pertraukos sulaukėme šeimos pagausėjimo – mažylės Karinos. Ja labai džiaugiamės ir dabar visiems pabrėžiu, kad aš dar visai jaunas. Tad nėra laiko sėdėti ir senti. Veiklos pakanka.“


Kurti skatina žmona


Tarnybos metu Vilius prirašė daugybę apklausos, įvykio vietos apžiūros, kratos protokolų, bet neretai pagalvodavo, kad įdomiau būtų vaizdžiai aprašyti. Tačiau vyrą kamavo neužtikrintumo jausmas: ar pavyktų, kaip į tai pažiūrėtų kolegos? „Ko gero, daugeliui žmonių ateina toks metas, kai norisi padaryti kažką nepaprasto. Vienam galbūt tai šuolis su parašiutu, kitam – tatuiruotė. Aš pagalvojau, kad turiu pamėginti rašyti. Kūryba ne iškart peraugo į knygą, turėjau tiesiog peršokti per save“, – aiškina pašnekovas.


Pagaliau Vilius, žmonos skatinamas, ryžosi išleisti iš pradžių nedidelę detektyvinę knygelę pavadinimu „9“. Intriguojanti istorija iš kompiuterio buvo perkelta į popierių.


Paklaustas, kaip sekasi kurti dabar, karantino metu, pašnekovas atsakė, kad sunkokai. „Dieną namuose visa šeima, užsiimti kūryba labai sunku. Mažoji nori ir pažaisti, reikia padėti ir pamokas paruošti, patikrinti. Tačiau karantinas suteikė progą pabūti su šeima, praleisti daugiau laiko kartu, – aiškino jis. – Man tiesiog keista skaityti, kai kažkas skundžiasi, kad reikia užsiimti vaikais, pradeda verkšlenti. Jei ne koronaviruso grėsmė, tai būtų geriausias laikas – nereikia į darbą, nuo ryto gali žaisti, žiūrėti televizorių, naršyti internete, rasti naujos įdomios veiklos.“

REKLAMA


V. Mačiliūnas prisipažino, kad pirmosiomis karantino dienomis buvo šokas, tikrai nesirezgė kūrybinės mintys, tačiau įpratęs prie rutinos vėl prisėdo prie kūrybos. Tiesa, jis nežino, ar visa tai peraugs į knygą. „Tai nuspręs skaitytojai, susipažinę su mano kūryba. Kol kas eilės pavirsti knygomis laukia anksčiau parašyti kūriniai, – sako. – Knygų jūroje konkuruoti su garsiais rašytojais yra sunku, nors aš ir nemėginu konkuruoti. Tiesiog užsiimu tuo, kas man patinka. Kūryba padeda gyventi susikurtame pasaulyje. Būtent čia tampi tarsi valdovas, laikantis savo valdžioje sukurtų personažų likimus, esi laisvas, tai netgi man pačiam suteikia daugiau ryžto, kurio gyvenime kartais pritrūksta. Tikrai siūlyčiau tiems, kas turi bent kiek fantazijos, pamėginti kurti. Ir nebūtinai knygas.“


Karantinas turi ir pranašumų


Buvęs pareigūnas įpratęs laikytis nurodymų, todėl sąžiningai karantiną su visa šeima leidžia namie. Tačiau jį liūdina, kad negali užsiimti mėgstamais dalykais, pavyzdžiui, kiekvieną antradienio vakarą su komanda ,,Pelėdos“ dalyvauti ,,Auksinio proto“ žaidime. Šiemet komandai visai neblogai sekėsi – buvo iškovoję tris pergales.


Taip pat vyrui labai trūksta sporto transliacijų. „Kadangi esu grynas kaunietis, daugelis pagalvotų, kad liūdžiu be Kauno ,,Žalgirio“ krepšinio. Deja, nors ir esu fanatiškas sporto sirgalius, mano prioritetai yra amerikietiškasis futbolas, regbis, ledo ritulys, biatlonas, šuoliai su slidėmis nuo tramplino ir kitos sporto šakos. Be abejonės, domėjimasis sportu daugeliui suteikia galimybę keliauti ir pamatyti pasaulį“, – teigia vyras ir priduria, kad kelionėse jis neapsiriboja vien sportu, aplanko miestus, įdomesnius muziejus. Kažin, ar jis kada nors būtų aplankęs Japoniją, jeigu ne pernai ten vykęs pasaulio regbio čempionatas. Domėjimasis sportu sužadino aistrą kolekcionuoti sporto ženkliukus. Vilius pasidžiaugė, kad šiemet kaip niekada anksti buvo išvykę su šeima paslidinėti, nes slidinėjimas – visos šeimos hobis.


Kaip neišprotėti šiuo sunkiu laikotarpiu? „Tikrai rekomenduočiau kažką nuveikti. Kiekvienas turime daugybę darbų, kurių nespėjome atlikti. Turite laisvo laiko – pamėginkite sukurti eilėraštį, rašyti dienoraštį ar prisiminimus, paskaitykite knygą. O jei negalite be kelionių, kodėl nepasinaudojus internetu ir nepasirinkus kelionės ateičiai“, – baigia pokalbį V. Mačiliūnas.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.