Beveik du dešimtmečius su nuteistaisiais dirbanti Jūratė Danielė tapybą pasitelkė kaip priklausomybių turinčių nuteistųjų reabilitacijos priemonę. Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Psichosocialinės reabilitacijos būriui vadovaujanti specialistė interviu pažymi, kad įgyvendintas meninis projektas „GYVI“ parodo nusikaltusių asmenų norą keistis, tačiau kartu išryškina ir Lietuvos kalėjimų sistemos trūkumus.

– Kaip kilo šio projekto idėja?

– Kai perkeltas į mūsų būrį žmogus nustoja vartoti ir atsisako psichotropinių vaistų, jis nurimsta ir pasidaro labai imlus viskam, kas jam siūloma. Jei siūlau sodinti, sodiname. Jei siūlau dalyvauti spektaklyje, dalyvaujame. Nuolat stengiuosi įtraukti įvairių veiklų, o kadangi pati esu menininkė, man buvo svarbu parodyti, kad per tapybą galima „kalbėtis“ – išreikšti savo vidinę būseną, patirtis, kaltę, taip pat viltį ir norą keistis. Nuteistieji, kaip ir daugelis žmonių, dažnai yra kūrybingi patys to nežinodami, bet palankios sąlygos gali padėti šį kūrybinį potencialą atskleisti ir realizuoti.

Sistemoje dirbu 17 metų, iš jų pastaruosius 10 – su priklausomybių turinčiais asmenimis. Simboliškai sutapo, kad projekto įgyvendinimo laikotarpiu būryje buvo būtent 10 nuteistųjų, ir visi jie geranoriškai prisijungė. Iš pradžių dirbome mažose grupėse, vėliau – individualiai, kad kiekvienas galėtų būti atviras ir nesijaustų turintis padaryti įspūdį kitiems.

– Kokią įtaką tapymas ir kitos jūsų minimos veiklos daro nuteistųjų savivokai?

– Daugelis mūsų nuteistųjų sėdi už žiaurius, smurtinius nusikaltimus ir yra gavę ilgas laisvės atėmimo bausmes, o įkalinimo įstaigų realybė nėra šviesi. Jie yra patyrę ir baimių, ir skausmo, išgyvenę nutrūkusius santykius su šeima, todėl beviltiškumo jausmas nuteistiesiems nėra svetimas. Kūrybinės veiklos leidžia pajusti, kad, nepaisant visko, tu esi atsakingas už savo sprendimus ir gali daryti įtaką savo gyvenimo krypčiai ir tam, kaip tavo veiksmai paveiks aplinkinius. Pavyzdžiui, ant paveikslo klijuojama ir vėliau nuplėšiama lipni juosta tampa galimybės apsaugoti savo artimuosius metafora.

Kai užbaigėme paskutinį projektą, nuteistieji man sakė: „Mes jau nurašyti daugelį kartų, bet tokie dalykai parodo, kad ir mes esame žmonės ir galime būti pastebėti.“

– Ar pastebite elgesio pokyčių ilgalaikėje perspektyvoje?

– Nors turime įvairiausių pavyzdžių, po reabilitacijos į įkalinimo įstaigas grįžta tik nedidelė dalis asmenų. Dedame daug pastangų, kad žmonės būtų ne grąžinami į atviras kolonijas, o perkeliami į pusiaukelės namus ir apsaugomi nuo vartojimą skatinančios aplinkos. Taip galime užtikrinti tęstinumą, palaikydami ryšį tiek su darbuotojais, tiek su pačiais nuteistaisiais – visi turi mano telefono numerį ir žino, kad bet kada gali skambinti. Prireikus ieškome globėjų, sudarome galimybes lankyti anonimines grupes, suteikiame reikalingas priemones. Džiugu, kai buvę nuteistieji mums parašo norėdami pasidalyti, kad jiems sekasi gerai, taip pat kai iš pusiaukelės namų darbuotojų sulaukiame teigiamų atsiliepimų ir padėkų už įdėtą darbą.

– Patekimas į psichosocialinės reabilitacijos būrius yra sudėtingas, o programose dalyvaujantys asmenys kastų subkultūroje užima žemą vietą. Kaip jūs vertinate reabilitacijos vietą kalėjimų sistemoje?

– Iš tiesų kalėjimų sistemoje reabilitacija nuteistiesiems yra geriausia vieta, kurioje galima būti, nes čia kuriama saugesnė aplinka ir sudaromos plačios užimtumo galimybės. Ji turėtų būti vertinama ne kaip papildoma priemonė, o kaip būtina sąlyga siekiant mažinti pakartotinį nusikalstamumą. Tačiau situacija tokia, kad šiuo metu likę tik trys reabilitacijos būriai: Pravieniškėse, Vilniuje ir Marijampolėje. Iš 93 vietų užpildytos yra 34. Viena vertus, trūksta darbuotojų, todėl objektyviai negalėtume priimti daugiau nuteistųjų. Kita vertus, darbuotojų trūksta ir todėl, kad sistemoje esame nuvertinami ir kartais tikrai jaučiamės nematomi, negirdimi.

Susiduriame su aiškių veiklos nuostatų nebuvimu ir nuteistųjų perkėlimo problemomis, kai akivaizdžiai aukštą riziką patiriančio asmens nebegalime perkelti į reabilitaciją, nes įkalinimo įstaigoje jis buvo pateikęs skundą ar tiesiog kam nors nepatinka. Susidaro įspūdis, tarsi sprendžiama, kuris asmuo yra vertas gauti medicininę pagalbą, o kuris – ne. Dėl to kyla situacijos, kai priklausomybių turintys nuteistieji patenka į drausmės grupę ir turi mokėti baudas, bet neturi tam pinigų. Būdami grupėje jie negali dirbti, todėl vėl grįžta prie nusikalstamo elgesio, įsitraukia į reketą ar kitą nelegalią veiklą. Taip susidaro uždaras ratas, kuriam galėtų būti užkirstas kelias.

Būtent į tokį institucinį abejingumą siekiau atkreipti dėmesį organizuodama parodą. Mums neskiriama pakankamai išteklių, nors darome būtent tai, kas ir turėtų būti kalėjimų sistemos esmė – padedame nusikaltusiems asmenims pasitaisyti, keisti požiūrį ir stiprinti vertybinę sistemą. Išsiuntėme daug kvietimų, bet į parodos atidarymą atvyko tik vienas pareigūnas.

– Paroda „GYVI“ kelia ir platesnes socialines problemas – kokią žinutę norėtumėte perduoti visuomenei?

– Neretai nuteistųjų priklausomybė nuo narkotinių medžiagų prasideda paauglystėje ir daro didžiulę įtaką vėlesniems sprendimams bei įsitraukimui į nusikalstamas veikas. Pati auginu sūnų, todėl man svarbu parodyti šios problemos mastą ir perduoti žinutę, kad atsidūrus kalėjime gauti visą reikiamą pagalbą dažnai būna per vėlu – ne visada įmanoma atitaisyti sau ir kitiems padarytą žalą. Tikiuosi, kad parodai keliaujant po Lietuvos mokyklas, miestų bibliotekas ir kitas viešąsias erdves, pavyks atkreipti dėmesį į būtinybę nuosekliai kovoti su priklausomybėmis.

Pranešimas spaudai.