„Jaučiu nuoširdų prisirišimą prie Lietuvos – man iš tiesų labai patinka ši šalis, jos atmosfera ir žmonės“, – sako Vilniuje koncertuosiantis smuikininkas Dmytro Udovychenko. Vokietijoje gyvenantis jaunasis ukrainiečių smuiko virtuozas ne tik laimėjo prestižinius Karalienės Elžbietos, Monrealio, Singapūro ir kitus tarptautinius konkursus, bet ir pradeda savo kelionę į didžiąsias pasaulio scenas – jau gegužę jis debiutuos Niujorko „Carnegie Hall“ koncertų salėje.

Ieva Bačiulytė

— Dmytro, 2017 m., sulaukęs vos 18-os, tapote Vilniuje vykusio tarptautinio Jaschos Heifetzo konkurso laureatu. Ar nuo to laiko teko lankytis Lietuvoje?

— Taip, dalyvavimas J. Heifetzo konkurse 2017-ųjų metų vasarį buvo nepaprasta patirtis ir svarbi mano konkursinės karjeros pradžia. Nuo to laiko man ne kartą teko sugrįžti į Lietuvą.

Pavyzdžiui, 2024-ųjų metų spalį koncertavau Klaipėdoje su Klaipėdos kameriniu orkestru. O praėjusiais metais lankiausi Vilniuje J. Heifetzo konkurso atidarymo proga ir taip pat koncertavau Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Jaučiu nuoširdų prisirišimą prie Lietuvos – man iš tiesų labai patinka ši šalis, jos atmosfera ir žmonės. Taip pat labai vertinu nuoširdų ir nuoseklų Lietuvos palaikymą Ukrainai. Kiekvieną kartą sugrįžęs jaučiu artumą ir tikrą svetingumą.

— Šį sausį LVSO koncertų salėje atliksite Roberto Schumanno koncertą smuikui. Papasakokite apie šį kūrinį mūsų skaitytojams. Kuo šis kūrinys įdomus Jums asmeniškai?

— R. Schumanno Koncertas smuikui – tai kūrinys, kurį svajojau atlikti daugelį metų. Pirmą kartą jį išgirdau dar vaikystėje, ir ši muzika mane visiškai pakerėjo, ilgai lydėjo noras ją išmokti.

Tai labai sudėtingas koncertas. R. Schumannas jį parašė jau būdamas trapios psichinės būklės, ir gerai žinoma, kad Josephas Joachimas ir Clara Schumann iš esmės sutarė kūrinio neviešinti, manydami, jog jis blogai atspindi kompozitorių. Jų nuomone, šis koncertas neturėjo patekti į viešąją erdvę.

Vis dėlto, nepaisant visų kliūčių, kūrinys galiausiai rado savo vietą pasaulyje. Jis išties originalus ir unikalus – kartais nepatogus, kartais beveik beprotiškas, tačiau nepaprastai gyvas, nuoširdus ir prasmingas. Man jis atrodo tarsi intymus R. Schumanno vidinio pasaulio dokumentas: pažeidžiamas, įtemptas ir kartu giliai poetiškas.

— Esate prestižinių tarptautinių konkursų laureatas. Kaip konkursinė patirtis formavo Jus kaip atlikėją? Kokią įtaką Jums padarė?

— Apie savo konkursinius metus tikriausiai galėčiau parašyti ištisą knygą. Man nepaprastai pasisekė: dalyvavau ne daugybėje konkursų, tačiau būtent tuose, kurie man asmeniškai buvo svarbūs ir reikšmingi.

Viena vertus, konkursai gali tapti galingu laipteliu – jie siūlo matomumą, galimybę pasirodyti didelėms auditorijoms ir sutikti žmonių, galinčių turėti įtakos tavo ateičiai. Bet, kita vertus, visas procesas primena lošimą – labiau, nei mes norėtume tai pripažinti. Dabar esu įsitikinęs, kad konkursai turi labai mažai bendro su pačia muzika. Gana dažnai matome gilius, prasmingus muzikantus – menininkus, kurie iš tiesų turi ką pasakyti – nepatenkančius į finalus ar nelaiminčius prizų. Tuo tarpu triumfuoja technika, nugludintas atlikimas ir pasirengimas, kartais net tada, kai tai vyksta tikros meninės raiškos sąskaita.

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šis mano gyvenimo etapas jau praeityje. Jis pareikalavo labai daug emocinės energijos ir nervų, prireikė laiko atsigauti. Kartu suprantu, kad be šios patirties galbūt nebūčiau turėjęs galimybės kurti tokios koncertinės karjeros, kokią turiu dabar. Tad tam tikra prasme sumokėjau savo kainą – ir dabar galiu judėti pirmyn, susitelkdamas į tai, ką iš tiesų myliu.

— 2022 m. pradėjote studijuoti prestižinėje Kronbergo muzikos akademijoje pas vieną žymiausių šių dienų smuikininkų prof. Christianą Tetzlaffą. Ar šios studijos jau baigtos, ar vis dar tęsiate mokslus? Kokie Jūsų įspūdžiai? Kokias vertingiausias pamokas iš jų išsinešate?

— Man nepaprastai pasisekė, kad galiu studijuoti pas Ch. Tetzlaffą. Jis – išskirtinio gylio ir integralumo muzikantas, žmogus, iš kurio gali išmokti ne tik žinių, bet ir visiškai kitokio mąstymo apie muziką.

Iš jo išmokau labai daug: kaip apmąstyti kūrinį, kaip prieiti prie jo mokymosi proceso, kurios detalės iš tiesų svarbios ir kaip ieškoti vidinės prasmės, o ne sutelkti dėmesį tik į išorinę formą. Man tai buvo – ir tebėra – nepaprastai vertinga patirtis.

Jau trejus metus turiu privilegiją pas jį studijuoti ir iki šiol iš jo mokausi. Esu nuoširdžiai laimingas, kaip galiu augti savo profesijoje, veikiamas jo įtakos.

— Esate gimęs Charkive. Ar palaikote ryšius su Ukraina? Kokį miestą šiandien laikote savo namais?

— Charkivas yra mano gimtasis miestas. Ten nebuvau jau beveik ketverius su puse metų ir vis dar nežinau, kada galėsiu sugrįžti. Ten yra mano tėvai, mano močiutė, ir daugybė draugų – kai kurie iš jų šiuo metu kovoja fronte. Nėra daugiau ką pridurti: tai skaudi tema, ir viskas, ką galiu padaryti, tai tikėtis, kad vieną dieną gyvenimas sugrįš į tam tikrą normalumo formą, ir aš galėsiu grįžti į Charkivą ir į Ukrainą.

„Namų“ klausimas pastaraisiais metais tapo gana sudėtingas. Pastaruosius metus gyvenu Kronberge. Prieš tai daugiau nei devynerius metus praleidau Esene, kur Folkwang menų universitete studijavau pas Borisą Garlitsky. Ten turiu daug draugų ir ryšių – žmonių, tapusių svarbia mano gyvenimo dalimi.

Netrukus turėsiu nuspręsti, kur gyventi toliau. Stengiuosi į šį klausimą žvelgti atvirai ir smalsiai – rasti vietą, kurią galėčiau vadinti, jei ne namais tradicine prasme, tai bent jau stabilia baze.

— Kokių koncertų labiausiai laukiate šiemet, kur Jus bus galima išgirsti?

— Jaučiu, kad šie metai bus ypatingi. Atrodo, jog priešakyje laukia daug naujų dalykų – nauji iššūkiai, naujos idėjos, nauji bendradarbiavimai ir jaudinantys projektai. Taip pat jaučiu kitokią energiją savo požiūryje į pasirengimą, naujo repertuaro mokymąsi ir darbą su kolegomis, ypač kamerinėje muzikoje.

Vienas projektas, kurio ypač laukiu – mano debiutas „Carnegie Hall“ koncertų salėje gegužę. Kartu su kolegomis iš Kronbergo akademijos ir nuostabiuoju Kirillu Gersteinu atliksime visus tris Johanneso Brahmso fortepijoninius kvartetus. Aš grosiu Trečiąjį kvartetą c-moll, op. 60.

Šiais metais taip pat numatyti keli tarptautiniai debiutai, tarp jų – pasirodymai Bulgarijoje ir Turkijoje. O artimiausiais mėnesiais atliksiu Edwardo Elgaro Koncertą smuikui su Estijos nacionaliniu simfoniniu orkestru – debiutą, kurio ypač laukiu.

Todėl su dideliu nekantrumu žvelgiu į tai, ką atneš šie metai, ir į naujas galimybes bei atradimus, laukiančius ateityje.

Pranešimas spaudai.