Gabrielė Andruškevič save vadina Valentino Masalskio mokine, o Senajame teatre yra suvaidinusi vieną pagrindinių vaidmenų režisierės Uršulės Bartoševičiūtės spektaklyje „Moters dalys“ pagal Katos Wéber pjesę. Su Gabriele kalbėjomės apie teatro tendencijas, surusintus Vilniaus krašto lenkus, daugiakultūriškumą, pilietines iniciatyvas, homofobiškas, pseudokrikščioniškas, populistines jėgas, kurios, anot aktorės, bijo, kad daugiakalbė Lietuva susikalbės bendrų vertybių kalba.

Gytis Norvilas

– Kas tave formavo kaip žmogų, kaip menininkę? Kas užaugino stuburą, formavo pasaulėžiūrą?

– Vaikystėje kultūrinį pagrindą davė tėvai: pasakos, animaciniai filmai, knygos, o paauglystėje didžiausią įtaką padarė teatro studija „Elementorius“ – Vytautas Rašimas ir Gediminas Storpirštis. Žadino smalsumą pasauliui, o svarbiausia – nebandė ruošti stojamiesiems, o mėgino įdiegti, kad tiesiog domėtumės kultūra, literatūra, poezija. Kalbėdavom apie kiną, eidavom į teatrus, net į teatro grandų laidotuves. Tai irgi savotiškai veikė. Ten mane gerai pašlifavo, jaučiausi saugi, leido klysti, saugiai klysti. Be nereikalingo patoso. Ženklinės knygos: vaikystėje – René Goscinny ir Jean-Jacques Sempé knygos „Mažasis Nikola“, o paauglystėje – A. Camus „Svetimas“. Pamenu, mokykloje gyniau pagrindinį personažą, kai klasės draugai jį puolė. Kita – Harperio Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“. Registras tų knygų panašus – visuomenė bando nuteisti atstumtąjį.

– 2023 m. baigei teatro ir kino vaidybos bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Klaipėdos fakultete (kurso vadovas – Valentinas Masalskis). Prisipažinsiu, Masalskis man imponavo nuo kokios 10 klasės. Jo tas vidinis idiotas, tiesumas, gal net nuožmumas, nuoširdumas visad buvo artimas. O kai sužinojau, kad yra ir aistringas grybautojas... Galėtum save pavadinti Masalskio mokine? Jei taip, ką tai reiškia?

– Iš jo pasiėmiau labiau vertybinius dalykus, nei minimos mokyklos principus. Pagarbą profesijai, darbui. Pagarbą tam, ką bedarytum. O ir pagarbą aplinkiniams. Jis yra įvaldęs būdą, kaip įveikti žvaigždžių ligą, pas jį sužvaigždėti nepavyks niekam. Turi gerą vakciną. Masalskio ego taip pat didelis, bet jis su juo kovoja, tai matai. Su ego turi kovoti nuolatos. Tai įskiepijo. O ir profesinį vertybinį stuburą. Be šito, man regis, nieko neįmanoma daryti, juolab vaidinti. Apskritai, su juo pasikalbėti apie pasaulį buvo ir yra įdomu. O kur dar visos išvykos pas jį į Kulius, „Miškelio“ (spektaklis pagal M. Nastaravičiaus pjesę – gn past.) statymas... Jam visada svarbus žiūrovas, santykis su juo – tai siejasi ir su tuo sužvaigždėjimu. Visad mokė, kad reikia galvoti, ką mato žiūrovas.

– Nuo 2026 m. prisijungei prie Vilniaus senojo teatro trupės. Koks įspūdis? Teatras patiria kaitą, yra kitoks, daugiakultūris, daigiakalbis. Kaip šį teatrą matytum visame Lietuvos peizaže?

– Šitas teatras turi labai seną istoriją. Su juo labiau esu susipažinus kaip su pastatu, kuriame prieš 100 metų kūrė man svarbūs žmonės. Nuo paauglystės žaviuosi lenkų aktore Danuta Szaflarska, kurios pirmasis teatras, kuriame ji vaidino 1939 m., buvo šis. Prasidėjus karui pėsčiomis iš Vilniaus grįžo į Varšuvą. Iš jos autobiografinių knygų, kuriose ji aprašinėja spektaklius, žiūrovus, o ir šunį Makbetą, kuris prieš šį teatrą laukdavo aktorių. Apie šį teatrą, kuris išgyveno daug skirtingų laikotarpių, darbą rašiau dar mokykloje. Džiaugiuos, kad čia esu. O kaip Lietuvos lenkę mane domina ir visi probleminiai klausimai. Čia daug kontekstų, kuriuos galima išnaudoti. Kalbėtis ir statyti tiltus. Drąsos čia būti suteikia istorinis kontekstas.

– Taip gal prieš teatrą turėtų stovėti paminklas šuniui Makbetui, o ne Smetonai?

– Šuniui. Paminklo žmogui apskritai kaip koncepto nesuprantu. Kaip nesuprantu ir viso šventųjų kulto. Nors mokiausi ir dirbu šventojo Jono Pauliaus II gimnazijoje, nesuprantu to šventumo esmės. Kodėl reiktų tuo manipuliuoti? Statome paminklus, sušventiname – nesuprantu. Buvo benamis sarginis šuo, aktoriai jį vadino Makbetu, rusvas, atsisėsdavo prie centrinio įėjimo ir laukdavo.

– Praeitais metais suvaidinai Senojo teatro spektaklyje „Moters dalys“. Beje, pirmame profesionalaus teatro pastatytoje pjesėje lenkų kalba nuo tarpukario... Įdomus faktas. Iškalbingas. Pjesėje gvildenami šeimos stereotipai, moters kūno nuosavybės, katalikiškas vertybes demaskuojančios temos etc. Nepatogios.

– Tai pirmas rimtas vaidmuo po studijų. Gal ir stereotipiškai nuskambės, bet iš šio personažo (Majos) daug mokiausi. Turėjau suvaidinti daug už save stipresnį žmogų. Esu labai jautri skausmui, o čia moteris patiria ne tik emocinę, bet ir fizinę kankynę... (personažė pagimdo kūdikį, jis miršta – gn past.) Kalbėdamasi su psichologe, kuri konsultuoja vaikų netekusius tėvus, su namuose gimdžiusiomis moterimis, akušere supratau, ką tai galėtų reikšti... Svarbu, kad paliečiame ir Lietuvos lenkų kontekstą, tabu temas, siaurą požiūrį į aplinkinį pasaulį, bažnyčią, perdėtą sušventinimą. Gerai, kad teatre apie tai kalbama, nes aplink noro slėpti, dusinti, vengti problemų labai daug. Teatras ir yra ta vieta, kurioje reikia problemas ištraukti į dienos šviesą ir jas išgyventi. Tik taip bus šviesiau.

– Ar ši pjesė vienodai paveiki Lietuvoje ir Lenkijoje? O gal visuomenės skiriasi, tiek kultūriškai, tiek politiškai...

– Autorė vengrė, o keliamos problemos labai aktualios visai postsovietinei erdvei. Vidurio ir Rytų Europai. Nežinau, ar ji suskambėtų Prancūzijoje ar Vokietijoje? Gal kiek specifikos esama su bažnyčia. Lenkijoje bažnyčia praktiškai yra antra valdžia, Lietuvoje to nėra, santykis su bažnyčia yra sveikesnis. Bet tarp Lietuvos lenkų bažnyčios įtaka labai didelė, galios svertai ryškūs. Dievas išnaudojamas kaip galios, politikos, žmonių valdymo įrankis. Kartais padvelkia viduramžiais. Lenkijoje kaip kurie kunigai ir kalba kone „viduramžių“ kalba, nelabai suprantama. Labai aišku, kodėl 2018–2019 m. Lenkijoje vyko masiniai moterų protestai.

– Kokias matytum esmines tautinių bendrijų problemas? O gal jų nėra? Tarkim, kaip žiūri į tautinių bendrijų mokyklas? Latvijoje, Estijoje jos uždaromos, einama griežtu integracijos keliu...

– Reikia suprasti, kad sovietmečiu 50 metų iš esmės vyko Lietuvos lenkų rusinimas. Apie tai kalba ir antropologė Anna Pilarczyk-Palaitis... O per šį visą Nepriklausomybės laikotarpį jau yra susiformavusi lenkų intelektualų, akademikų, šviesių žmonių bendruomenė, kuri turi ir gali laužyti apie Lietuvos lenkus susiformavusius stereotipus, kalbėti apie tą iš esmės sovietizuotų lenkų problemą. Jei uždarysime mokyklas, pasakysime, kad mes siekiame asimiliuoti, nenorime matyti Lietuvos kaip daugiatautės. Nebeliks Lietuvos lenko, Lietuvos žydo, Lietuvos ruso. Aš noriu, kad Lietuvos lenkas identifikuotųsi su Lietuva, o politikai šios kortos nenaudotų kaip įrankio. Lietuva daug šimtmečių buvo daugiatautė. Tai LDK palikimas.

– O nėra pavojaus užsidaryti getuose, kurie neturi sąsajų su pačia Lietuvos valstybe? Izoliuojasi, marginalizuojasi.

– Neneigiu – yra ši problema. Bet dalis visuomenės – galiu kalbėt tik apie Lietuvos lenkus – kurie bando statyt tiltus, mezga dialogą. Kad ir ta pati televizija „TVP Wilno“... Dėl mažinamo finansavimo jai gresia uždarymas, o jos žinios ir laidos daro labai daug naudos Lietuvai – iš esmės kovoja su rusų dezinformacija tarp lenkų. Yra didelė tikimybė, kad vakare įsijungs ne uždraustą „Pervyj Baltijskij“ kanalą, „OpTV“, o „TVP Wilno“, per kurį lenkiškai gauna adekvačias žinias. Jie, beje, palaikė ir „Kultūros asamblėjos“ idėjas. Tarp Lietuvos lenkų pokytis vyksta, bandoma juos derusifikuoti. Tam reikia ir pačių lietuvių pagalbos. Tai turėtų būti bendras tikslas – Lietuvai lojalūs piliečiai. Apie getą buvo galima kalbėti galbūt prieš 10 metų. O kaip yra su Lietuvos rusais – nežinau. Reikia pasakyti ir tai, kad tarp Lietuvos rusų ir Lietuvos lenkų yra didelis skirtumas. Daugelis rusų atvyko po Antrojo pasaulinio karo – kaip kolonistai, lenkai – gyveno jau kelis šimtmečius, yra Vilniaus krašto autochtonai.

– Esi aktyvi, pilietiška, esi įsitraukus į „Kultūros asamblėjos“ judėjimą. Kas pastūmėjo tave tapti judintoja, ne stebėtoja?

– Spalio 5 d, kai vyko protestas, tiesiog susibūrėme – Lietuvos lenkų būrelis prie Mickevičiaus paminklo. Pasakėm kalbas ir nuo to momento įsikūrė Lietuvos lenkų asamblėjos palaikymo grupė. Asamblėjai esu dėkinga – tai aktyvesnius Lietuvos lenkus savotiškai paskatino aktyvizuotis. O ir galvoti, ką galėtume nuveikti Vilniaus ir Šalčininkų rajone, kai artės rinkimai, kaip priešintis dezinformacijai, kaip į savo pusę patraukti surusintus lenkus ir bandyti bristi iš balos. Mano tikslas – statyti tiltus tarp lietuvių ir lenkų, aiškiai kalbėti, kad ne visi lenkai yra tomaševskininkai. Man skauda, nes matau, kad kažkoks vienas žmogus lietuviams apie lenkus transliuoja vieną nuomonę. Kad 180 000 lenkų vaikšto su koloradkėmis ir yra 5 kolona, kad jei Šalčininkai balsavo už Vaitkų, tai visi jie yra antilietuviški, kad nerūpi Lietuva, demokratinės vertybės. Neneigiu, kad yra mąstančių antivalstybiškai. Apie juos ir noriu kalbėti. Kito būdo turbūt nėra, bandau „kalbėtis“ su jaunimu per darbą, jaunimui galima parodyti progresyvesnį kelią. Matau – jie dažnai stipriai yra paveikti tėvų sovietinio požiūrio.

– Seki europinio teatro tendencijas. Kokias matytum kryptis, kokios pavardės imponuoja?

– Europinis kontekstas man įdomus. Iki Brodėjaus paprastai nenulėksi, bet iki Varšuvos, Amsterdamo, Berlyno... Esu Krzysztofo Warlikowskio, Thomaso Ostermeierio fanė. Iš drąsesnių, dabar kiek ant bangos, tendencijas Europoje diktuoja Florentina Holzinger, Carolina Bianchi. Jos iš esmės kuria socialinį teatrą, laužo socialinius konstruktus. Tam tikra prasme plečia teatro sampratą. F. Holzinger iš esmės kuria šiuolaikinį cirką su kviestiniais žmonėmis, kurie nėra profesionalūs aktoriai. Tai labai masiški spektakliai. F. Holzinger laužo nusistovėjusias normas, paradigmas, jos spektakliuose, pvz., nuogumas tam tikra prasme, o ir kūnas scenoje paneigiamas. Nuogumas tampa kostiumu, drabužiu. Kai kuriuose spektakliuose aktorės vaidina nuogos. Įdomu stebėti, kaip prie nuogo kūno akys pripranta, kūno jau nebematai. C. Bianchi „Labanaktis, Pelene“ mačiau dukart. Tai spektaklis iš esmės apie tabletes, kurias merginoms klubuose įmeta į gėrimus, o paskui jas išnaudoja. Scenoje režisierė, spektaklyje dalyvaujanti kaip aktorė, iš tiesų išgeria tokią tabletę – peržengiamos teatro ir realybės ribos. Visa tai matant įdomu galvoti apie Lietuvos kontekstą. Mes dar pernelyg gėdijamės savo kūnų, tai pasakytina ir apie aktorius. Scenoje vis dar žiūrime į kūną kaip į savo.

– Man regis, Lietuvos teatras dabar išgyvena tam tikrą stagnaciją, susmulkėjęs, inertiškas... Ką pati apie tai manytum?

– Yra racijos. Kaip bežiūrėsi, esame tam tikroje krizėje. Lenkijos, Vokietijos teatre vyresniųjų karta dar neišėjusi, aktyvi. Stipri ir vidurinės kartos, jauni režisieriai, yra atsiradusi sveika konkurencija, pokalbis. Visi jie aktyvūs. Lietuvoje vyresnė karta praktiškai išėjusi, beišeinanti. Viduriniosios kartos praktiškai nėra. Lieka jauni. Atsiveria tuštuma. Pažiūrėkite, kiek daug lenkų režisierių stato Lietuvoje? Didžiąją sceną atiduodame lenkams. Mūsų jaunesni režisieriai jų beveik negauna, nes „nepakelia“.

Kita bėda – mes norime būti tokie kaip vakariečiai, kopijuoti madas, užuot bandę gerti iš savo kultūrinio bagažo. Tarkim, jei jaunas Lietuvos režisierius pastatytų kažką Adomo Mickevičiaus? Paimkim šį lietuvį ir statykim, bet ne – „Lietuviškas Vėlines“ pagal A. Mickevičių ima ir pastato lenkas Jakubas Skrzywanekas. Kodėl mes savęs nereflektuojam? Imti klasikinius kūrinius ir perleisti per šiuolaikybės filtrą. Man šito trūksta Lietuvos teatre. Tarkim, lenkai nesibodi ir pastato, regis, atgyvenusio Stanisławo Wyspiańskio „Vestuves“ – tik iš šiandienos perspektyvos. Nereikia norėti būti kaip kažkas, reikia būti savimi, autentišku.

– Į ką atsiremi, be kultūros, kasdienybėje, buityje... Kas tau yra atgaiva?

– Mėgstu gaminti ir eiti į mišką. Vasarą plaukioti ežere.

– Kokie reiškiniai, parodos paliko įspūdį?

– Prieš kelis metus Varšuvoje buvo Stasio Eidrigevičiaus paroda. Mane labai stebina, kaip Lenkijoje jis vertinamas ir matomas. Nežinau, ar turime tokį analogą Lietuvoje – atvykusį įžymų lenką. Turbūt ne. O kita – Nacionalinėje dailės galerijoje veikusi fotografo Davido Goldblatto paroda „David Goldblatt: (Ne)matomos struktūros“.

– Ką norėtum suvaidinti?

– Vaidmens nepasakysiu, man tai net nesvarbu, nesureikšminu. Žinau, kokiomis temomis norėčiau vaidinti. Bažnyčios vaidmuo visuomenėje, kalbėti apie tai, kas svarbu šiandien – homofobija, ir kad tai pasiektų tuos, kurie gyvena nuo Vilniaus nutolus bent 15 kilometrų, išlįsti iš patogaus burbulo. Nesuprantu, iš kur tiek neapykantos? Sekmadienį į mišias, o pirmadienį jau varai kontrabandą. Taip, taip, jeigu ką – dievas atleis. Nebaudžiamumas mane trikdo. Labai noriu, kad žmonės būtų labiau pilietiški. Dabar to labai reikia, kad neužsisėdėtume. Pabandyt su tuo piktu dėde, kurio šiferį neva pavogė, kalbėtis.

Pranešimas spaudai.