Sutikti profesorių Algį Mickūną – tarsi patekti į pasaulį, kuriame kiekvienas reiškinys yra stebuklingas. Paprastas lašas čia gali tapti mąstymo užuomazga, o kavos puodelis – pokalbio apie kosmoso struktūrą pradžia. Devyniasdešimtmetis filosofas, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) išeivijos mokslininkas iki šiol skaito paskaitas visame pasaulyje ir, rodos, kasdien atranda vis naują pradžią.

Ramutė ŠULČIENĖ

Per savo gyvenimą prof. A. Mickūnas parašė kelias dešimtis knygų ir vienas arba su bendraautoriais paskelbė daugiau nei tūkstantį mokslinių straipsnių. Vienas žinomiausių fenomenologų, ilgametis Ohajo universiteto profesorius yra skaitęs paskaitas beveik visuose žymiausiuose pasaulio universitetuose, tačiau jis pats teigia, kad „viskas tik prasideda“.

Paklaustas, kaip jam pavyko tiek nuveikti, pašnekovas gūžteli pečiais, tarsi tai būtų visiškai įprasta. „Tik tiek, – nusijuokia filosofas. – Vasarį grįžtu į Knygų mugę, pristatysiu dar šešias knygas. Negalima tinginiauti, ar ne?“

Lietuviškas žvilgsnis į pasaulį

Ypatinga profesoriaus biografijos dalis – jo ryšio su Lietuva peripetijos. Po Antrojo pasaulinio karo jaunuolis atsidūrė JAV, kur netikėtai patyrė atstūmimą – išeivijoje buvo pasiūlyta savęs lietuviu nevadinti, nes esą „ūkininko sūnus negali atstovauti Lietuvai“. Tai skaudžiai nutolino nuo tapatybės: išeivis tapo „amerikonu“, netgi prakalbo su pietietišku akcentu ir įsiliejo į JAV gyvenimą.

Lūžis įvyko po daugelio metų, kai atsitiktinis laiškas iš Vytauto Kavolio sugrąžino profesorių į lietuvių intelektualų ratą. Pamažu grįžo kalba, o kartu – ir suvokimas, kad lietuviškumas jam yra giliausias pasaulio supratimo pamatas. Prof. A. Mickūnas atrado, kad būtent lietuviška žiūra – paprasta, nekalta, smalsi – leidžia jam matyti tai, ko kiti nepastebi.

Vos atsivėrė sienos, profesorius nepailstamai lankė Lietuvą. Nuo 1990-ųjų iki šiol jis be pertraukų skaito paskaitas daugelyje Lietuvos universitetų, kur veda fenomenologijos, komunikacijos, estetikos, kultūros filosofijos seminarus.

Akademikas be plano

Prof. A. Mickūno pasakojimas apie kelią į filosofiją skamba taip paprastai ir žemiškai, kad net sunku patikėti. Pašnekovas sako, kad viskas prasidėjo „be jokio reikalo“. Vaikystėje jam tiesiog buvo įdomu aiškintis pasaulį, bet niekada nemąstė tapti akademiku. Jis jau turėjo tvirtą inžinieriaus profesiją ir kūrė gyvenimą Čikagoje, o kartą, laukdamas žmonos ir vaikštinėdamas vakarais miesto gatvėmis, užsuko į universitetą.

„Reikėjo ką nors veikti vakarais“, – juokiasi pašnekovas. Taigi, užsirašė į literatūros ir kitus kursus vien iš smalsumo, sako nė neketinęs tapti dėstytoju ar tyrėju. Tačiau netikėtai paaiškėjo, kad filosofijos studijos jam sekasi nepaprastai gerai: greitai surinko visus reikiamus balus bakalauro laipsniui, o dėstytojai patys paragino įgyti ir magistro laipsnį. Taip prasidėjo kelionė, kuri, regis, pati klojo jam tolesnį kelią. Vokietijos švietimo ministerija pakvietė studijuoti Freiburge, vėliau sulaukė stipendijos Čikagos universitete, o grįžęs į JAV – kvietimų dėstyti.

Ar profesoriui, išnagrinėjusiam tiek daug temų, dar liko neatsakytų klausimų? „Dar nė nepradėjau galvoti – čia tik pradžia, vos pakrapščiau. Dabar turiu tiek klausimų, kad net nežinau, kurio pirmo imtis. Vieno kinų mąstytojo paklausė apie dievus, o jis atsakė: kam galvoti apie dievus, jei visą gyvenimą praleidau šiame pasaulyje ir vis tiek beveik nieko apie jį nežinau? Tai ir aš taip. Čia – tik pradžia“, – sako pašnekovas.

Anapus formulių

Filosofas svarsto, kas priverčia žmogų mąstyti giliau, nei leidžia įprasti moksliniai modeliai.

„Matematika puikiai dirba savo darbą, leidžia tiksliai apskaičiuoti pasaulį, tačiau patys skaičiai juk nevaikšto gatvėmis, neturi spalvos ar masės – tad iš kur jie atsiranda?“ – retoriškai klausia pašnekovas.

Tokios mįslės, anot prof. A. Mickūno, veda į gilesnį mąstymą apie protą, sąmonę, kultūrą: kaip mes suvokiame pasaulį, iš kur kyla kūryba, kodėl žmogui apskritai reikia meno, literatūros, mitų. „Kam tos kūrybos? Kodėl žmogui neužtenka tik išgyventi?“ – klausia jis, pabrėždamas, kad filosofija atveria tai, ko neapima empiriniai tyrimai.

Pasak prof. A. Mickūno, jei nori suprasti žmogų, turi eiti „per visus pasaulius“ – žvelgti į skirtingas patirtis, kultūras ir jų mąstymo būdus. Būtent todėl jis tiek keliauja. Kiekviena kelionė yra tarsi būdas pratęsti mąstymą. Profesorius sako, kad, kalbėdamasis su labai skirtingais pašnekovais – nuo jaunų studentų iki dvasininkų, menininkų ar mokslininkų, jis tikrina savo klausimus, plečia perspektyvas ir ieško kitų pasaulio „skaitymo būdų“. Ypač profesorių traukia Rytų kultūrų sąmonės, kūrybos ir būties sampratos. Šiose kultūrose, pasak pašnekovo, slypi klodai, kurie gali papildyti Vakarų mąstymo ribas.

Padeda pažvelgti giliau

O kaipgi filosofija gali padėti mums, visiems žmonėms? Prof. A. Mickūnas susimąsto tik akimirkai. „Filosofija padeda neįkristi į dogmas – į tą žmogišką pagundą nusitverti vienos tiesos ir ja mojuoti visiems kitiems. Ji palengvina ne tik mąstymą, bet ir gyvenimą – leidžia būti atviresniam, mažiau įsitempusiam, smalsesniam“, – teigia pašnekovas.

Stebėdamas šiandienos žmonių nerimą, jų nuolatinį savęs ieškojimą per psichoterapiją, prof. A. Mickūnas mano, kad kartais būtent filosofinis žvilgsnis gali suteikti daugiau ramybės. Ne veltui jau trejus metus mokslininkas veda nuotolinius seminarus JAV psichiatrams. „Kai terapija susiduria su klausimais, į kuriuos nebeturi atsakymų, prireikia būtent filosofijos. Čia ne kritika kitiems mokslams, o jų ribų praplėtimas. Žmoguje visuomet yra daugiau gelmės, nei atrodo, o filosofija padeda juos pamatyti. Kultūrinės pasąmonės, archetipų, vaizdinių kilmė – visa tai peržengia medicinos ribas ir reikalauja platesnio mąstymo“, – sako filosofas.

Naujausiuose savo seminaruose prof. A. Mickūnas grįžta prie kūrybinės vaizduotės temos.

„Vaizduotė nėra tik tai, ką mes įsivaizduojame. Priešingai, mes patys jau gyvename seniai sukurtuose vaizdiniuose. Kultūra, mitai, senieji tekstai, religiniai simboliai, visuomenės lūkesčiai – visa tai įsivaizduoja mus pirmiau, nei mes spėjame susikurti savąjį „aš“. Pavyzdžiui, mergina, svarstanti, kaip turėtų atrodyti, remiasi ne savo spontanišku noru, o begale vaizdų, plaukiančių iš kino, paveikslų ar mados žurnalų. Tai yra nuolatinis dialogas tarp mūsų ir pasaulio. Mes kuriame, bet ir pasaulis kuria mus“, – paaiškina pašnekovas.

Stebuklai aplink mus

Pasaulis šiandien daugeliui atrodo niūrius ir destruktyvus, bet tik ne profesoriui. Priešingai – jo akyse pasaulis yra gyvas, daugiasluoksnis, kupinas dar neatrastų būties atspalvių. Filosofas tikina, kad nereikia keisti pasaulio, užtenka tik pasistengti jį pamatyti platesnėmis akimis, atpažinti prasmes, slypinčias ten, kur kiti praeina pro šalį. Gal todėl į mokslininko seminarus, dažnai atvirus visuomenei, lankytojai tiesiog plūsta. „Klausiu jų, kodėl atėjo. Sako: pirmą kartą girdime filosofišką kalbėjimą, kuris iš tikrųjų įdomus, – šypsosi jis ir priduria su būdingu kuklumu: ne jis pats įdomus, o pasaulis, kurį jis tiesiog moka parodyti. – Tiesiog stengiuosi dalytis žvilgsniu, kuris leistų pasauliui atsiverti plačiau ir prasmingiau.“

Ar dar gali profesorius ramiai atsigerti kavos, nesvarstydamas gilių klausimų? „Būna taip: nukrenta koks lašas – ir aš pagaunu save svarstantį, iš kur jis atsirado, kodėl čia, kodėl dabar“, – prisipažįsta pašnekovas. Paprasčiausi dalykai jį patraukia tarsi savaime, lyg kas nors juos apšviestų iš vidaus ir priverstų stabtelėti. Jam nėra „paprastų“ reiškinių. Net naktis, rodos, savaime suprantama tamsa, pasirodo turinti gylį ir tolį – tamsoje žvaigždynai priartėja, ima alsuoti. Ir tada, kaip sako profesorius, staiga kažkas sukrunta, sužimba, priverčia atidžiau įsižiūrėti.

„Žmonės dažnai sako, kad aplinka nuobodi. Man atrodo kitaip – jie tiesiog nepamato, kas slypi paprastuose dalykuose“, – šypsosi prof. A. Mickūnas. Pasaulis jam – nuolat atsinaujinantis stebuklas, kurio neįmanoma nei išsemti, nei abejingai apeiti.

Jaunieji Pasvalio mąstytojai

Profesorius dažnai grįžta į Lietuvą, šiemet čia viešėjo jau tris kartus. Jį kviečia universitetai, konferencijos, seniai pažįstamos auditorijos, bet yra ir viena ypatinga stotelė – Pasvalys, miestas, iš kurio apylinkių (Kriklinių miestelio) jis kilęs ir kuriame dabar kuria savotišką mažą filosofijos centrą. Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje jau kelerius metus vyksta jaunųjų mąstytojų konferencijos. Mokiniai rašo pranešimus, diskutuoja, ginčijasi.

„Iš pradžių buvo labai drovūs – juk profesorius iš Amerikos, ką jam pasakysi? Tačiau baimė ilgai netruko. Užteko vieno sakinio: „Jei sakote, kad filosofijos nereikia, – jūs jau filosofuojate.“ Nuo to momento auditorija atgijo. Dabar čia šurmulio netrūksta: salė pilna, rankos kyla, idėjos veržiasi. „Kai sugrįšite, profesoriau, būtinai rengsime dar vieną konferenciją!“ – nebesivaržydami sako mokiniai. Šie susitikimai svarbūs ir man. Aš mokausi iš jaunimo. Jie jau kitaip kalba, kitaip girdi pasaulį, turi savų rūpesčių ir savų klausimų. Tai labai praplečia horizontą“, – teigia filosofas.

Mokiniai tampa mokytojais

Prof. A. Mickūnas atiduoda duoklę savo paties mokytojams. Jis tvirtina, kad be jų šiandien nebūtų tas, kurį pažįstame. Mokytojus profesorius lygina su alpinistais. Mokytojas, anot jo, nėra tas, kuris stovėdamas viršūnėje mėgaujasi peizažu. Jis tas, kuris laiko virvę, rodo atramos taškus, padeda lipti nepatyrusiems ir nuveda juos aukščiau, nei jie patys būtų drįsę. Šioje metaforoje telpa visa pašnekovo pedagoginė filosofija: žinojimas nėra nuosavybė, o judėjimas ir dalijimasis.

Per kelis dešimtmečius akademinio darbo prof. A. Mickūnas išleido į pasaulį daugiau nei šimtą profesorių iš skirtingų šalių, kultūrų ir žemynų. Dabar jie patys dėsto, kuria universitetus, vadovauja švietimo sistemoms, veda konferencijas. Vienas jo buvusių studentų buvo tapęs Gvatemalos švietimo ministru, kiti vadovauja mokykloms, universitetų katedroms ar rengia metodologijos seminarus visoje Centrinėje Amerikoje. Ryšys tarp profesoriaus ir jų nenutrūksta. „Bendraujame iki dabar. Netrukus keliausiu į Gvatemalą, vėliau – į Indiją, Japoniją – mano „vaikai“ mane kviečia“, – atvirauja profesorius.

Toks tvirtas ryšys su mokiniais pašnekovui – savaime suprantamas. Pasak prof. A. Mickūno, mokytojo darbas nesibaigia paskaitoje: jis tęsiasi tada, kai buvęs studentas užlipa dar aukščiau ir pats pradeda kelti kitus.

Tiltus nutiesia dėmesys

Profesorius sako niekada nesvarstęs, kuriai šaliai „priklauso“. „Aš esu, buvau ir būsiu lietuvis“, – tvirtina jis. Kaimiškas ramumas, paprastumas ir žmogaus artumo pojūtis lydi mokslininką visur, kur tik nuvyksta. Galbūt todėl įvairiose šalyse žmonės su juo pasijunta saugiai ir atsiveria. Ši šiluma, anot profesoriaus, kyla iš paprasto dalyko – nuoširdaus domėjimosi kitu.

„Pirmas žingsnis į tikrą bendravimą yra ne monologas, o smalsumas, – teigia pašnekovas. – Užuot kalbėjus apie save, verčiau paklausti: kaip tu gyveni, kas tau rūpi, kaip valgai, kaip supranti pasaulį? Kai tik parodai dėmesį, žmogus atsiveria. Ir kuo daugiau domiesi, tuo daugiau jie atveria. Tada pradedi juos suprasti. Ir kartu pamatai savo paties ribas ir trūkumus.“

Pašnekovas neabejoja, kad šis atvirumas – jo lietuviškų šaknų dovana. „Mūsų, lietuvių, kalba, pasaulio suvokimas labai paprastas. Mes nuo mažens domimės aplinka – paukščiuku, žąsiuku, žole. Tokia nekalta žiūra leidžia pamatyti daug daugiau. Ji ir patraukia kitus: žmonės nustemba, kai kas nors jų kasdienybėje pamato tai, ko jie patys nepastebėjo“, – dėsto profesorius.

Džiaugsmo filosofija

Karas, nerimas, nesaugumas – visi šie žodžiai filosofui nėra abstrakcijos. „Kare buvau (A. Mickūnas dalyvavo Korėjos kare, vykusiame 1950–1953 m., buvo sužeistas – aut. past.), žinau, kas tai yra. Taip, baisu. Negali to neigti“, – sako pašnekovas. Tačiau kartu priduria, kad istorija nuolat keičiasi, ir net didžiausios grėsmės gali įgyti netikėtų pavidalų.

Profesorius pasitelkia dzeno tradicijoje pasakojamą istoriją. Jaunuolis ilgai prašė tėvo nupirkti arklį. Tėvas vis kartojo: „Tau nereikia arklio.“ Vis dėlto galiausiai nupirko. Visa apylinkė džiūgavo, o tėvas tik tarstelėjo: „Pamatysim…“ Kai sūnus nukrito nuo žirgo ir susilaužė koją, kaimynai suūžė: „Kokia nelaimė!“ Tėvas ir vėl ramiai atsakė: „Pamatysim...“ Netrukus, prasidėjus karui, paėmė kariauti visus jaunuolius, išskyrus sužeistuosius. Tik tada visi suprato, kokia dviprasmė gali būti „nelaimė“. Bet ir tuomet tėvas tesugebėjo pasakyti: „Pamatysim...“

„Ši istorija primena, kaip mažai mes matome iš karto. Gyvenimas turi savų posūkių, kurių nei numatyti, nei sustabdyti negali. Ir, nepaisant to, gyvenimas yra labai gražus, tik reikia mokėti juo džiaugtis“, – su pagarba gyvenimo neaprėpiamumui kalba filosofas. Ir iš tiesų šalia profesoriaus sudėtingi dalykai ima atrodyti lengvesni: kalbėdamas apie karą, baimę ar beprotybę pasaulyje, jis vis tiek palieka erdvės šviesai. Filosofas įsitikinęs, kad džiaugsmas – ne prabanga, o būtinas atsakas pasauliui.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.