Mūsų naujienų srautai atspindi visą pasaulį ar tik tai, ką nusprendžia algoritmai? Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros profesorė Auksė Balčytienė pabrėžia, kad socialiniai tinklai kuria informacinius burbulus, kurie atrodo patogūs, bet iš tikrųjų riboja pasirinkimus, didina informacinę atskirtį ir skirtumus tarp visuomenės grupių.

Ramutė ŠULČIENĖ

Informacinė atskirtis – tai nevienodos žmonių galimybės gauti, suprasti ir naudoti informaciją. Prof. A. Balčytienės teigimu, prie šios atskirties nemažai prisideda ir socialiniai tinklai. „Jie ne tik padeda, bet ir riboja – vieni žmonės lengviau pasiekia informaciją, kiti net nežino, kur jos ieškoti ar kaip įsitraukti į diskusijas. Didžiausias vaidmuo čia tenka algoritmams – programoms, kurios nustato, kokį turinį matome“, – atkreipia dėmesį profesorė.

Pasak pašnekovės, šios programos pažeidžia kiekvieno iš mūsų teisę patiems rinktis informaciją. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti patogu: kartais algoritmai pasiūlo temą ar straipsnį, kurį kitaip būtų buvę sunku rasti. Tačiau toks dalykas – veikiau išimtis. Algoritmų tikslas dažniau yra mūsų dėmesio kontrolė, o ne nauda: žmonėms pateikiamas turinys gali būti šališkas, klaidinantis ar net žalingas, nukreipiantis į pavojingus informacijos šaltinius.

„Būtent čia atsiskleidžia dar vienas svarbus aspektas – socialiniai tinklai ne tik riboja informacijos pasirinkimą, bet ir pasitelkia vieną iš esminių žmogaus poreikių priklausyti grupei ir būti pripažintam. Žmonės visada telkėsi į grupes – jungėsi pagal bendrus interesus, patirtis ar ryšius. Ir šiandien išlieka tas pats poreikis priklausyti grupei, būti pastebėtam, priimtam ir girdimam. Socialiniai tinklai šį poreikį puikiai išnaudoja“, – pabrėžia prof. A. Balčytienė.

Emocijos buria labiau

Pašnekovės teigimu, aktyvūs socialinių tinklų vartotojai jau perprato algoritmus – jie moka burti sekėjus, reklamuoti prekes ar paslaugas ir taip kurti finansinę naudą. „Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad mes visuomet turime pasirinkimo galimybę: galime sąmoningai pasirinkti viešojoje erdvėje stebėti garsiau išreiškiamą, netgi radikaliai priešingą nuomonę turinčius kalbėtojus arba pripažintus ir profesionaliai, atsakingai dirbančius žurnalistus, faktų tikrintojus. Atitinkamai dirbs ir algoritmai – atvers daugiau naujo ir įvairaus turinio, kurio patys gal nebūtume radę“, – dėsto mokslininkė.

Prof. A. Balčytienė atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinėse visuomenėse telkimąsi labiausiai lemia emocijos – žmonės dažniau buriasi pagal tai, kas juos sujaudina, o ne pagal faktus. Apie tai dar prieš šimtmetį rašė amerikiečių žurnalistas ir politikos teoretikas Volteris Lipmanas: neturėdami tiesioginio kontakto su informacija, pirmiausia reaguojame emociškai. Algoritmai šį procesą stiprina – jie nukreipia mūsų dėmesį ir lemia, kokio turinio sulauksime. Todėl svarbu, ar dalijamės emocijas keliančiais paveikslėliais, ar naujais faktais. Viešojoje erdvėje dėl dėmesio varžosi įvairūs žaidėjai: politikai ir pramogų pasaulio žvaigždės jį pritraukia, žurnalistai valdo, nuomonės formuotojai išnaudoja, propagandistai vagia, o kai kurios grupės jo visai netenka.

Parankių žinių spąstai

Kokius pavojus visuomenei kelia tai, kad žmonės gauna tik vienpusę, jų pažiūras atitinkančią informaciją? Pasak mokslininkės, tokio proceso ir informacijos vartojimo padariniai neabejotinai lemia susipriešinimą, konfliktus, skirtingas nuomones ir netgi tolygų radikalėjimą. Profesorės teigimu, vien stebėti dezinformacijos ar įžeidžių komentarų neužtenka. Svarbu gilintis į psichologiją – suprasti, kodėl žmonės linkę susiskirstyti į priešingas stovyklas (poliarizuotis), kas lemia jų elgesį, ir ieškoti būdų, kaip tą susipriešinimą, kurį skatina tokia informacinė aplinka, mažinti.

„Įžvalgos rodo, kad informaciniuose burbuluose savotiškai užstringama ne tik dėl algoritmų. Dažnai žmonės patys sąmoningai ar nesąmoningai linkę likti aplinkoje, kurioje girdi tai, kas jiems priimtina. Tai suteikia trumpalaikį nusiraminimą ir patvirtina jau turimas žinias. Socialinės psichologijos tyrėjai, tokie kaip Leonas Festingeris ar Danielis Kanemanas, dar praėjusiame amžiuje aprašė šį reiškinį kaip kognityvinį disonansą. Jo esmė – informacija, prieštaraujanti mūsų įsitikinimams, sukelia diskomfortą, todėl stengiamės jo išvengti: racionalizuojame savo pasirinkimus, ignoruojame neparankius faktus ir ieškome tik to, kas patvirtina ankstesnę patirtį“, – aiškina prof. A. Balčytienė.

Rizikuoja ir jauni, ir seni

Ar skaitmeninė jaunesnių ir vyresnių žmonių atskirtis dar labiau įtraukia į informacinius burbulus? Kokios grupės yra pažeidžiamiausios? Profesorė tvirtina, kad pažeidžiamų asmenų galima rasti visose visuomenės grupėse. „Jaunesni, labiau išsilavinę, didmiesčiuose gyvenantys žmonės dažnai naudoja daug įvairių šaltinių, tačiau jie irgi rizikuoja pakliūti į burbulus, nes yra itin aktyvūs vartotojai. Kita vertus, vyresnio amžiaus ar mažiau išsilavinę asmenys dažniausiai remiasi vos keliais informacijos šaltiniais ir taip pat patenka į uždaras erdves. Todėl rizikos grupę sudaro ne viena konkreti visuomenės dalis – pažeidžiamumą galime matyti tiek tarp aktyvių, tiek tarp pasyvių medijų vartotojų“, – teigia pašnekovė.

Prof. A. Balčytienė išskiria jaunus ir ypač jaunus vartotojus. Jie yra aktyviausi technologijų naudotojai, bet jų pasaulio matymas ir vertybės dar tik formuojasi. Pasak mokslininkės, ši grupė turi itin mažai žinių apie žiniasklaidos ir žurnalistikos svarbą. Jei šeimoje nėra gero pavyzdžio, o mokykloje apie tai kalbama mažai, jaunuoliai taip ir neišmoksta kurti santykio su informacijos šaltiniais, paremto faktais ir pasitikėjimu.

Nėra kam stabdyti

Profesorė atkreipia dėmesį į tai, kad interneto erdvėje – itin daug nemandagumo, susipriešinimo ar net priekabiavimo. „Įdomu, kad žmonės įprastai linkę laikyti save sąžiningais ir garbingais. Tačiau užtenka vieno mažo žingsnio – nemandagaus komentaro ar užsipuolimo internete, ir elgesys ima keistis. Tokius veiksmus žmonės greitai racionalizuoja, o virtualioje erdvėje dažnai trūksta stabdžių: nėra, kas sudrausmintų, retai sulaukiama pasekmių. Dėl to toksiškas bendravimas įsitvirtina, o tai ypač palanku dezinformacijos ir propagandos kūrėjams. Padėtį dar labiau blogina netinkamas viešų asmenų elgesys – jis tampa pavyzdžiu“, – konstatuoja pašnekovė.

Išeitis, mokslininkės manymu, – daugiau kalbėti apie tinkamą komunikaciją, skatinti stebėseną ir budrumą, ypač socialiniuose tinkluose.

Demokratija – irgi burbuluose

Kaip informaciniai burbulai susiję su demokratiniais procesais? Ar jie gali paveikti rinkimų rezultatus? „Taip, be abejo, – tvirtina prof. A. Balčytienė. – Informaciniai burbulai gali paveikti visus politinius procesus: rinkimų eigą, dalyvavimą, rezultatus, politikų komunikaciją, rinkimų kampanijas ir politinę reklamą.“
Pasak mokslininkės, burbuluose nesunku kurstyti nepasitenkinimą, skatinti nemandagumą ar net atvirą priešpriešą. Blogiausia, kad toks elgesys ilgainiui normalizuojamas – tampa įprastas tiek socialiniuose tinkluose, tiek realiame politiniame gyvenime, o vėliau grįžta atgal į virtualią erdvę. „Politikų nemandagumą ir nepagarbą matome itin dažnai. Todėl svarbu puoselėti korektišką politinę komunikaciją, nes nuo jos priklauso ir demokratijos kokybė“, – pabrėžia pašnekovė.

Atrasti esmę padeda žurnalistika

Prof. A. Balčytienė teigia, kad yra būdų, kurie padėtų vartotojams praplėsti savo informacinį lauką. Čia svarbi ir žiniasklaidos pagalba. „Demokratinėje visuomenėje žurnalistikos užduotis – skatinti viešą diskusiją apie trūkumus, rizikas ir pokyčius, galinčius paveikti visuomenės nuotaikas. Tačiau vis labiau ryškėja nauji žurnalistikos tikslai – kalbėti konstruktyviai, ieškoti sprendimų, padėti susikalbėti. Sutaikinti siekianti žurnalistika nėra tik žinių pateikimas. Tai – mąstymo ir veikimo būdas, leidžiantis prieštaravimus matyti ne kaip kovą, o kaip galimybę ieškoti išeičių“, – dėsto profesorė.

Mokslininkė pasitelkia ledkalnio metaforą. Viešojoje erdvėje girdime tik nuomonių viršūnėles – frazes ar teiginius, kurie gali būti ir tikslūs, ir klaidinantys. Po jais slypi intencijos – tai, ką žmogus sąmoningai ar impulsyviai formuluoja, norėdamas pagrįsti savo nuomonę. Dar giliau glūdi vertybės: sąžiningumas, skaidrumas, atvirumas, atjauta.

„Kai internetiniuose pokalbiuose skaitome nuomones, išties neretai matome tik labai mažą dalį vieno ar kito žmogaus pasaulio matymo esmės. Paprastam skaitytojui ar interneto naršytojui giliau užčiuopti ir iškoduoti, kas gi išties skatina viešas, pavyzdžiui, radikaliai nusiteikusio politiko kalbas, kokios vidinės paskatos ir vertybės tai lemia, yra ganėtinai nelengva užduotis. Dažnu atveju greičiausiai to ir nereikia, – aiškina prof. A. Balčytienė. – Visai kitaip dirba žurnalistai: jie stebi, tikrina, kelia klausimus, lygina politikų žodžius ir veiksmus, primena visuomenei svarbius faktus. Tai padeda geriau suprasti tikrąją įvykių esmę.“

Susipriešinimą ardo dialogas

Greitai plintančios informacijos pasaulyje visuomenė dažnai mato ir girdi tik sensacijas, konfliktus ar emocingas kalbas. Mokslininkės teigimu, tokioje aplinkoje ir žurnalistai gali suklysti, o pasitikėjimas jais mažėja, kai jie įstringa paviršutiniškose temose. Todėl vienas svarbiausių atsakų į informacinių burbulų keliamus pavojus yra skaidrumas.

„Žiniasklaida turi daugiau aiškinti apie savo darbą, etikos principus, parodyti, kuo profesionali žurnalistika skiriasi nuo kitų kūrėjų turinio. Kita kryptis – vadinamoji konstruktyvi, arba sutaikanti, žurnalistika. Ji ne tik padeda fiksuoti problemas, bet ir rodo, kaip jas spręsti, skatina dialogą bei įkvepia pozityviai kaitai. Tai ypač svarbu kalbant apie sudėtingas temas, tokias kaip klimato kaita, švietimo ar sveikatos klausimai. Tokia žurnalistika padeda praplėsti informacinį lauką ir tampa uždarų burbulų priešnuodžiu“, – atkreipia dėmesį prof. A. Balčytienė.

Pasak profesorės, bendraujant su įvairiomis grupėmis būtina ne tik girdėti, ką žmonės sako, bet ir matyti, kas slypi giliau – jų lūkesčius, gyvenimo patirtis, medijų vartojimo įpročius, vertybes. Sprendimus grindžiant bendromis vertybėmis yra lengviau įveikti mąstymo skirtumus. Pavyzdžiui, aiškinant dezinformacijos grėsmes tinklalaidžių klausytojams gali tikti vienoks turinys, o žmonėms be skaitmeninių įgūdžių reikia programų, padedančių juos ugdyti.

Burbulus maitina nelygybė

Ar skaitmeninio raštingumo ugdymas galėtų sumažinti informacinių burbulų poveikį? Gal problema – ne tik žmonių gebėjimai, bet ir pati sistema: esame socialinių tinklų įkaitai? „Manau, kad problema yra daugiasluoksnė, – teigia prof. A. Balčytienė. – Šiuolaikinė visuomenė ir demokratija keičiasi tiek dėl naujų technologijų, tiek dėl to, kaip kinta mūsų bendravimo ir informacijos vartojimo įpročiai.“
Pasak pašnekovės, visos žmogaus gyvenimo sritys yra paveiktos informacinių mainų: mokslas, darbas, pramogos... „Naudojame dirbtinį intelektą, įvairius skaitmeninius įrankius, mokomės atpažinti savo poreikius ir matyti komunikacijos naudą. Todėl išprusimas yra būtinas – svarbu ne tik turėti įgūdžių, bet ir nuolat domėtis, bandyti naujus įrankius“, – dėsto profesorė.

Vis dėlto, mokslininkės manymu, vien žmogaus gebėjimų nepakanka. „Dera ne tik mokyti žmones naudotis technologijomis ar ugdyti jų įgūdžius. Kad informaciniai burbulai silpnėtų, reikia sisteminių pokyčių – žiniasklaidos, kultūros institucijų, švietimo ir socialinės politikos formuotojų pastangų. Jei visuomenėje egzistuoja socialinė nelygybė, ji atsikartoja ir informacijos prieinamumo srityje: vieni gauna daugiau ir kokybiškesnės informacijos, kiti lieka užribyje. O mūsų pasirinkimai internete dar labiau didina šiuos skirtumus. Todėl visose srityse turėtų galioti tie patys vertybiniai siekiai: atvirumas, skaidrumas, lygybė ir solidarumas“, – pabrėžia prof. A. Balčytienė.

Projektą „Atskirties pakopos ir galimybės ją stabdyti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 6 000 Eur.