Kilmingųjų Kalėdos: ko šiandien mums pavydėtų prabangių dvarų šeimininkai?

Kilmingųjų Kalėdos: ko šiandien mums pavydėtų prabangių dvarų šeimininkai?


Nepatikėsite, bet prieš šimtmečius dvaruose Kalėdas šventė panašiai, kaip mes – ant stalo šalia įmantriai paruoštos žuvies taip pat buvo patiekiami kūčiukai, aguonų pienas ir silkė. Visgi vieno dalyko prabangoje skendintys kilmingieji galėtų mums pavydėti – galimybės jaukiai su šeima susėsti prie Kūčių stalo. Žiemos šventės dvare – tarsi „motyvaciniai įmonių vakarėliai“.


Kalėdos dvare – duoklė darbuotojams


Dvaruose Kūčios ir Kalėdos buvo skirtos visam dvaro kolektyvui – prie stalo sėsdavo ne tik dvarininko šeimos nariai, bet ir darbininkai. Dvarų istoriją ir kultūrą tyrinėjantis architektūros istorikas dr. Marius Daraškevičius teigė, kad senovėje dvarininkas buvo suvokiamas kaip plačios dvaro bendruomenės tėvas, o visi darbuotojai buvo tarsi jo vaikai, kuriais būtina pasirūpinti.


„Šiandien mūsų namai kaip privati erdvė yra atskirti nuo darbo, kuris yra viešo gyvenimo dalis. O anksčiau dvarininko šeimos privatus gyvenimas buvo susipynęs su viešosiomis pareigomis. Dvaras pirmiausia buvo institucija, todėl per Kalėdas buvo galvojama, kaip „užganėdinti“ darbuotojus. Kalėdos dvare buvo rengiamos tarsi šiuolaikinis motyvacinis įmonės renginys. Dvaro puota labai artimai primena šių dienų įmonių šventes, kurios rengiamos didelėse arenose, susirenka visas kolektyvas, organizuojamos pramogos“, – palygino M. Daraškevičius.

REKLAMA


Puotavo kaip prancūzai


Pačios seniausios puotos dvaruose vyko susėdus prie ilgų suolų, įrengtų didžiosiose salėse. Vėliau mados keitėsi, todėl dvarų patalpos buvo perstatomos, didelės salės suskirstomus į mažesnes patalpas – valgomuosius ir salonus. Valgomuosiuose galėdavo puotauti apie 30-40 žmonių. Didikai turėdavo iš užsienio atvykusius virtuvės šefus, kurie į Lietuvą atveždavo įvairias mitybos madas.


Anot M. Daraškevičiaus, Stanislovo Augusto Poniatovskio laikais būdingas didingas puotas su iškilmingais dideliuose dubenyse įnešamais valgiais ilgainiui pakeitė elegantiškas prancūziškas puotavimas – valgiai atnešami porcijomis po pertraukų, o jų pateikimas turi prasmę tarsi spektaklis.


„Ne tokie turtingi bajorai neturėjo pasaulio mačiusių virėjų, todėl valgė mums įprastus vietinės virtuvės patiekalus – sriubas, balandėlius, zrazus. Per Kūčias maistas irgi buvo toks, kaip dabar mūsų, galėjo skirtis prabangos lygis. Valgė žuvies patiekalus, aguonų pieną, lauždavo plotkeles, minimi ir kūčiukai. Šiandien retesnis dalykas – Kūčioms patiekiamos sriubos. Kadangi tai religinė, santūri šventė, dvaruose nesistengdavo pasipuikuoti, vakarienė gana kukli“, – sakė M. Daraškevičius.

REKLAMA


Į darbuotojų širdis – per vaikus


Dvarai pirmieji Lietuvoje atvėrė duris Kalėdų eglutei, kurios idėja atkeliavo iš Vakarų Europos. Per Kūčias apsilankę vakarinėse mišiose, bendruomenė susirinkdavo dvare. „Pagrindinė ceremonija buvo eglutės įžiebimas – ji iliuminuojama žvakelėmis visiems stebint, tuomet giedamos giesmės, keičiamasi dovanomis. Antrą ar trečią Kalėdų dieną eglutę surengdavo ir darbuotojų vaikams. Dvare būdavo pastatoma prakartėlė, susirinkusiems vaikams pasakojama biblinė istorija“, – dalijosi M. Daraškevičius.


Dvaruose Kalėdos buvo ir metų užbaigimas – sumokami mokesčiai, atlyginimas darbuotojams, aptariami kitų metų planai ir praėjusių metų pasiekimai. M. Daraškevičius pasakojo, kad įteikti kalėdines dovanas tarnams ir jų vaikams būdavo privaloma. Dovanoms galima buvo tikėtis žaislų, maisto produktų ir skanėstų, gėrimų, kitų praktiškų daiktų.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)