Tuoktis ir lauktis vaikų šiandien skuba toli gražu ne kiekviena pora. Statistika rodo, kad tiek tuokiamasi, tiek vaikų susilaukiama vis vyresniame amžiuje. Be to, sociologai dažniau ima kalbėti ir apie įdomų reiškinį – savanorišką bevaikystę, tai yra apie asmeninį apsisprendimą neturėti vaikų.

Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

Nors Lietuvoje gimstamumo rodiklis lenkia Europos Sąjungos (ES) vidurkį, o užpernai skelbtais Eurostato duomenimis, pagal gimstamumą buvome aštunti tarp ES šalių, vis dažniau girdime, kad esame nykstanti tauta. Tokioms kalboms pagrindo yra, nes demografijos rodikliai menksta, o 2020-aisiais Lietuvoje gimė mažiausiai kūdikių per du pastaruosius dešimtmečius. Vieni pasakytų, kas gi čia tokio – juk kiekvienas pats sprendžia, kada, kiek ir kodėl vaikų turėti, kiti čia iš viso nematytų, dėl ko diskutuoti, tretiems mąžtantys demografijos rodikliai skambėtų kaip pavojaus varpas dėl tautos išlikimo perspektyvų…

Apsisprendimas neturėti vaikų

Kai vieni susilaukia vieno ar net kelių vaikų nė nekeldami didelių klausimų, kiti prabyla apie savo apsisprendimą vaikų neturėti apskritai. Bevaikystė – ir vilnietės fotografės Viktorijos asmeninis pasirinkimas. Apie tai ji atvirai užsiminė savo instagramo paskyros sekėjams. Nors moteris prisimena paauglystėje rašiusi laiškus savo būsimiems vaikams, prisipažįsta nejaučianti stipraus motinystės instinkto. „Žaviuosi moterimis, kurioms motinystė, atrodo, yra pašaukimas. Man taip nėra. Tačiau nesu kategoriška ir negaliu žinoti, kaip jausiuosi po keleto metų. Neuždarau jokių durų ir nedeginu tiltų – jei pajausiu, kad yra kitaip, galėsiu pakeisti savo apsisprendimą. Sprendimas neturėti vaikų man yra susijęs ir su asmenine laisve, ir su mano tapatybe“, – sako 32-ejų moteris.
Viktorija su savo partneriu kartu jau šešerius metus. Vaikų tema juodu yra kalbėję ne sykį – turėti vaikų nenori abu, todėl poros santykiams tai, pasak pašnekovės, nėra kliūtis. „Sakyčiau, tai kaip tik labiau mus suvienijantis dalykas“, – teigia mergina.

Paklausta, kas motyvavo neturėti vaikų, Viktorija kaip vieną svarbiausių priežasčių akcentuoja klimato kaitą ir su tuo pasaulyje vykstančius pokyčius. „Tiems, kam artimos ekologinės temos, kyla nerimas dėl savo vaikų ateities. Ir kalbu net ne apie psichologinius ar emocinius dalykus, o pagrindinius, fiziologinius, esminius: ar ateities kartoms užteks vandens, deguonies? Ar tarša nesunaikins Žemės planetos per artimiausius dešimtmečius? Pažįstu žmonių, kurie yra apsisprendę neturėti vaikų būtent tvarumo sumetimais, t. y. kurie laikosi požiūrio, kad planetoje jau ir taip per daug žmonių, tad būtų netvaru į pasaulį paleisti naują individą“, – dalijasi Viktorija.

Moteris taip pat teigia mananti, kad neturėdama vaikų turės kur kas daugiau kūrybinės ir gyvenimo laisvės, jausis gyvenanti taip, kaip iš tiesų nori, ir dėl to bus laiminga. „O į tokius komentarus: „Pamatysi, kai susilauksi savo vaiko, užgims ir motinystės instinktai!“ retoriškai atsakyčiau: „O kas, jeigu ne?“ Juk vaikas – ne eksperimentas. Tai – didžiulė atsakomybė, iš pagrindų keičianti žmogaus gyvenimą. Aš nejaučiu, kad tai būtų mano kelias, todėl nenoriu eksperimentuoti, nes kelio atgal šiame pabandyme nėra. Kas, jei pakeisčiau nuomonę? Suvokiu, kad jei kada nors vėliau nuspręsčiau turėti vaikų, biologiniu požiūriu tai gali būti labiau komplikuota. Bet juk yra ir kitų galimybių, pavyzdžiui, įsivaikinimas, globa. Jei kada nors turėsiu vaikų, tai tik tada, kai labai tvirtai jų norėsiu, – savo ir jų labui“, – dėsto vilnietė.

Laisvas pasirinkimas ir tautos ateitis

Sociologės, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorės dr. Aušros Maslauskaitės teigimu, nėra ir abejonės, kad šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje vaikų susilaukimas yra racionalaus, laisvo žmogaus apsisprendimo klausimas. Tačiau, kalbėdami apie visuomenę, kalbame ne tik apie individo pasirinkimo teisę, bet ir apie visuomenės ateitį, jos perspektyvas. „Matome, kad per tris dešimtmečius gimstamumas šalyje labai sumažėjo. Vaikų žmonės susilaukia ir vėliau, ir mažiau, nei susilaukdavo jų tėvų karta. Tačiau juk dabartinio jaunimo įsivaizduojamos ateities trajektorijos kur kas įvairesnės, negu galėjome matyti žvelgdami į vyresnes kartas. Ir tai susiję su tuo, kad gyvename liberalios demokratijos visuomenėje, kurioje galime daryti pasirinkimus“, – teigia sociologė.

A. Maslauskaitės įsitikinimu, bėda kyla dėl to, kad mažesnė gimstančiųjų karta lemia labai toli siekiančias pasekmes mūsų visuomenei. „Pavyzdžiui, jei kalbėsime apie ateities ekonomiką: kas dirbs? Kas uždirbs? Kas mokės mokesčius, išlaikys valstybę? Kas užtikrins gerovės poreikius, kurių turime šiandien? Tokia ir yra ta problema dėl mažėjančio gimstamumo“, – pabrėžia profesorė.
Bet kuriuo atveju, anot sociologės, teigti, kad jaunimas šiandien nenori turėti vaikų, būtų klaidinga – jei pasižiūrėsime į bevaikystė rodiklius Lietuvoje, jie yra vidutinio lygio. Kitas dalykas, pasak A. Maslauskaitės, – moksliškai „išmatuoti“ kartos bevaikystę galime tik tada, kai moteris baigia reprodukcinį amžių, tai yra peržengia 40 metų ribą, tad šiandien galime kalbėti tik apie 8-ojo dešimtmečio pradžios kartas ir jų bevaikystę.

„Žvelgdami į šias kartas matome, kad bevaikystės rodikliai šiek tiek išaugo, bet negalime sakyti, kad žmonės tiesiog nenori turėti vaikų, – juk bevaikystė gali būti daugelio veiksnių pasekmė, ne vien sąmoningas noras neturėti vaikų. Galbūt žmogus nesukūrė partnerystės, galbūt turi sveikatos problemų ir t. t. Bet mes, kaip visuomenė, vis dėlto esame orientuota į vaikus. Problema yra atotrūkis tarp to, kiek žmonės norėtų turėti vaikų ir kiek jie realiai jų susilaukia. Čia ir randasi gyvenimo sudėtingumas, procesai, nulemiantys, kodėl mes tokį atotrūkį turime“, – aiškina A. Maslauskaitė.

Susipynę motyvai

Sąmoningai nuspręsti neturėti vaikų žmonės gali dėl įvairių priežasčių. Straipsnio pradžioje minėta klimato kaita ir su tuo susiję planetos pokyčiai gal ir nebūtų dažniausiai įvardijamas vaikų neturėjimo motyvas, tačiau sociologinėje literatūroje jis suskamba vis dažniau. Pasak sociologės dr. Aušros Maslauskaitės, šis motyvas yra labai naujas, tad jį derėtų vertinti atsargiai ir neskubėti daryti išvadų.

„Kadangi aplinkosauginis motyvas dažnai siejamas su jaunąja karta, kuri galbūt vos tik įžengė į savo reproduktyvų amžių, galbūt jiems dar apie 30, matyt, reikėtų palaukti, ir kai ši karta jau bus gerokai virš 40 metų, tada galėsime vertinti, kiek būtent ekologiniai motyvai galėjo turėti įtakos jų apsisprendimui neturėti vaikų. Šiandien man atrodytų per drąsu sakyti, kad tai tikrai turės efektą“, – atkreipia dėmesį tyrėja. Remdamasi sociologiniais tyrimais ji pabrėžia, kad bevaikystė yra susijusi su daugybe įvairių veiksnių. „Čia galime kalbėti ir apie partnerystės formavimą, patiriamą psichologinį šiuolaikinės visuomenės spaudimą – turi būti labai geras, sėkmės lydimas tėvas, mama ir t. t. Tą sėkmę dažniau siejame su finansiniais bei profesiniais pasiekimais, o ne su tuo, kaip žmogus iš tikrųjų jaučiasi viduje, gyvenime apskritai, ar jis yra laimingas“, – aiškina sociologė.

Tarp kitų neatrodome tragiškai

Statistiniai duomenys rodo, kad vaikų žmonės susilaukia vis vyresniame amžiuje, o ir šeimas kuria vėliau. Pasak pašnekovės, žvelgiant Europos kontekste, atkartojame kitų šalių tendencijas.

„Palyginti su Vidurio Rytų Europos valstybėmis, kurios, kaip ir mes, po 1990-ųjų išgyveno ekonominį, socialinį šoką (dėl to gimstamumas mažėjo), per daug neišsiskiriame – nuo to laiko žmonės pradėjo gimdyti vaikus vyresniame amžiuje. Tai reiškia, kad būtent 1990–2000 m. demografinis kritimas labai daug buvo susijęs su tuo, kad vaikus gimdanti karta pakeitė kalendorių – jų tėvai gimdė jauni, o ši karta pirmųjų vaikų galbūt susilaukė jaunesniame amžiuje, tačiau dar jų laukėsi ir būdami vyresni, reprodukcinio amžiaus saulėlydyje. Jeigu pažiūrėtume į pastarojo dešimtmečio gimstamumo rodiklius, europiniame kontekste jie nebuvo tokie blogi, išskyrus pastaruosius metus, kurių demografinė statistika rodo didelį gimstamumo rodiklio sumažėjimą. Tai – reikšmingas kritimas, tačiau dar negalime pasakyti, kas tam turi įtakos – ar tai pandemijos pasekmės, ar kitų procesų rezultatas“, – padėtį apžvelgia A. Maslauskaitė.

Šių dienų iššūkiai

A. Maslauskaitė įvardija kelias esmines problemas, kurios gali komplikuoti jaunimo pasirinkimą kurti šeimą, susilaukti atžalų. Anot sociologės, šiuolaikiniam jaunimui yra gana sudėtinga tiek stabiliai įsitvirtinti darbo rinkoje, tiek užsitikrinti stabilias būsto perspektyvas. Be to, šiuolaikiniai tėvai kelia sau didelių lūkesčių dėl vaikų gyvenimo kokybės užtikrinimo.

„Darbas šiandieniame pasaulyje kelia labai daug nesaugumo – jaunas žmogus labai dažnai dirba įvairiose projektinėse veiklose, turi įvairias laikinas sutartis, keičia darbus. Tokios lanksčios sąlygos didina gyvenimo neapibrėžtumą, tad jauniems žmonėms kur kas ilgiau užtrunka susidėlioti tvirtus gyvenimo pagrindus, kurie yra svarbūs, jei galvojame apie tokius ilgalaikius įsipareigojimus kaip šeima ir vaikai“, – pabrėžia VDU profesorė. Jos teigimu, čia galima kalbėti ir apie būstą. Lietuvoje nekilnojamojo turto rinka iš esmės yra tik privataus sektoriaus, jo kainos yra gana aukštos. Įsigyti nuosavą būstą – nemenkas iššūkis, nes tam nesudaromos jaunimui išties naudingos, motyvuojančios sąlygos. O jos – išties svarbus veiksnys priimant sprendimus, susijusius su šeimos planavimu.

„Dar vienas dalykas – šiandien tėvai turi labai didelių lūkesčių vaikams, jų gyvenimo, lavinimo kokybei: labai dažnai, jiems esant dar visai mažiems, tėvai jau planuoja jų darželius, mokyklas, popamokines veiklas. Investicijos į vaikus yra labai išaugusios. Žinoma, tėvai nori, kad jų vaikų gyvenimas būtų sėkmingas. Tie visi lūkesčiai, susiję su motinyste ir tėvyste, suprantama, kelia klausimą, kiek galiu turėti vaikų, kad pajėgčiau kokybiškai juos atvesti iki suaugusiųjų pasaulio, užtikrinti jų lavinimą, ugdymą ir visus kitus dalykus, užtikrinančius sėkmingą gyvenimą. Negana to, šiuolaikinėje visuomenėje žmonės vėliau sukuria stabilius ilgalaikius santykius – tai rodo ir vis vyresnis santuokos amžius. Natūralu, kad kuo vėliau žmonės pradeda šeiminį gyvenimą, tuo mažiau laiko jie turi laiko vaikams susilaukti“, – pabrėžia sociologė.

Reikalingi šeimos politikos pokyčiai

Ką reikėtų keisti, kad rodikliai gerėtų, kad būtume ne nykstanti, o auganti tauta? Pasak pašnekovės, šeimos planavimas yra individualus reikalas, ir sunku būtų net įsivaizduoti gyvenimą valstybėje, kuri mums nurodinėtų, kiek mes turėtume susilaukti vaikų. „Tačiau natūralu, kad valstybei demografinė situacija išties rūpi. Tik valstybės pasitelkiamos šeimos politikos priemonės, tai, kaip valstybė visuomenei perteikia rūpinimąsi gimstamumu – jau kitas klausimas. Lietuvos politiniame diskurse dominuoja žinutė: žmonės, gimdykite vaikus, tai yra svarbu, nes kitaip išnyksime – daug tokios, sakyčiau, demografinės panikos. Bet jei pasižiūrėsime į kitas ES šalis ir tai, kaip tos valstybės išreiškia savo rūpinimąsi, galime pamatyti skirtingus būdus ir rezultatus“, – lygina sociologė.

Anot jos, valstybė turėtų pirmiausia rūpintis, kad šeimos turėtų geras gyvenimo sąlygas, ir prisidėti prie tam tikrų gyvenimo rizikų sumažinimo. „Mūsų paramos šeimai politika, kalbant akademiškai, labai dažnai akcentuoja pronatalistinius tikslus: šeimos politika yra orientuota į tai, kad šalyje būtų pagimdyta kuo daugiau vaikų. Tačiau mes galime kreipti šeimos politiką ta linkme, kad visos šeimos šalyje galėtų gyventi gyvenimą, kuris užtikrintų tam tikrus gerovės pagrindus. Būčiau už tai, kad žmonėms paliktume teisę savarankiškai spręsti, kaip jie nori gyventi – ar jie nori susituokti ir gimdyti vaikus, ar jie nori gyventi kelerius metus kaip partneriai ir tik tada tuoktis, o gal jie išvis nenori tuoktis ir turėti vaikų.

Tiesiog svarbu suprasti, kad šeimos gyvenimas šiuolaikinėje visuomenėje yra labai įvairus, tad mes negalime visko sukišti į vieną modelį ir pasakyti, kad jis yra geriausias. Svarbu, kad šeimoms galėtume užtikrinti, jog netekęs darbo ar išsiskyręs žmogus galės pragyventi ir išsilaikyti, kad susilaukus vaikų šeimos priemonių paketas bus užtikrintas ir gerės, kad nekils problemų dėl vaikų leidimo į darželį, mokyklą ir t. t. Ta perspektyva turėtų būti labiau orientuojama į šeimų gerovę, paliekant joms pačioms priimti tuos sprendimus ir netaikant spaudimo, o jis mūsų viešajame politiniame diskurse dar yra gana didelis“, – apibendrina sociologė A. Maslauskaitė.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.