XXI amžiaus globali transformacija palietė kone kiekvieną šiuolaikinio gyvenimo aspektą – nuo geopolitikos ir ekonomikos iki kultūrų ir technologijų. Dėl vadinamosios trigubos – klimato, taršos ir biologinės įvairovės – krizės jau kurį laiką sparčiai kinta ir aplinkos būklė, o šie pokyčiai pasauliui ir žmonijai, deja, nežada nieko gero.

Kęstutis Kupšys

Destruktyvi žmogaus veikla ir jos skatinamas nekontroliuojamas ekonominis augimas, neatsižvelgiant į planetos galimybių ribas bei nuolat blogėjančią aplinkos būklę, toliau gilina ekologinę krizę. Tai atneša realius ekonominius nuostolius bei kuria naujo pobūdžio grėsmes pasaulio visuomenėms. Paradoksalu, tačiau turtingų, industrializuotų ir daugiausia taršos generuojančių vadinamųjų Globalios Šiaurės šalių destruktyvios ekonominės veiklos pasekmės ryškiausiai juntamos menkiau ekonomiškai išsivysčiusiuose Globaliuose Pietuose.

Negrįžtamais jau kuris laikas tapę klimato krizės padariniai ypatingai stipriai paliečia pažeidžiamiausias pasaulio bendruomenes, dėl ko dar sparčiau auga atotrūkis tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių, didėja skurdas, nelygybė ir socialinė atskirtis. Visa tai neišvengiamai verčia kelti žmogaus teisių, lygybės ir teisingumo klausimus.

Klimatas ir socialinis teisingumas

Globalų klimato kaitos stabdymo pagrindą sudaro du kertiniai dokumentai: 1992 m. priimta JT Bendroji klimato kaitos konvencija ir 2015 m. Paryžiaus susitarimas. Pastarasis nustato aiškų tikslą – pasaulinės temperatūros kilimą išlaikyti gerokai žemiau 2 °C ribos, o idealiu atveju – neviršyti 1,5 °C, lyginant su ikipramoniniu laikotarpiu.

Šis klimato režimas apima visą spektrą temų: nuo prisitaikymo prie jau vykstančių pokyčių ir jų padarinių švelninimo iki politinių sprendimų, finansinių mechanizmų ir net socialinio teisingumo klausimų.

Tiek Bendroji klimato kaitos konvencija, tiek Paryžiaus klimato susitarimas, tiek ir jo pirmtakas Kioto protokolas ypatingai akcentuoja skirtį tarp išsivysčiusios ir besivystančios ekonomikos šalių. Šie universalūs teisės aktai suformuluoti atsižvelgiant į principą, jog daugiausia taršos generuojančios – taigi, ir prie klimato krizės daugiausia prisidedančios, – industrializuotos šalys privalo prisiimti atsakomybę prieš skurdesnes Globalių Pietų valstybes.

Kuo, paprastai tariant, paremta ši atsakomybė? Dėl menkesnio ekonominio išsivystymo ir žemesnių socialinių standartų Pietų valstybės patiria gerokai stipresnį klimato krizės poveikį, neatsižvelgiant į tai, kad jų indėlis į globalią taršą yra gerokai mažesnis.

Klimato kaita jau seniai veikia ne tik gamtą ar ekosistemas – ji tiesiogiai kenkia žmonėms. Pažeidžiamos esminės teisės: į švarią aplinką, sveikatą, būstą, prieinamą ir saugų geriamąjį vandenį, maistą ir kitus oraus gyvenimo standartus. Todėl tarptautinėje teisėje klimato krizė vis dažniau matoma ne vien kaip aplinkosaugos problema. Į pirmą planą kyla su ja susiję žmogaus teisių, socialinio teisingumo, atsakomybės ir nuostolių atlyginimo klausimai – tai, kaip klimato kaitos padariniai paskirstomi tarp skirtingų visuomenių ir kas galiausiai prisiima žalą.

Kalbama apie nuostolių ir žalos fondą

Nepaisant nevienodo turtingų ir neturtingų šalių indėlio į klimato krizę, pastarąsias ji veikia gerokai smarkiau, keldama milžiniškus aplinkosauginius, ekonominius ir socialinius nuostolius. Dėl išsivysčiusių valstybių ekonominės veiklos, kurią šios neretai iškeldina į pažeidžiamiausias šalis ir regionus, pastaruosiuose nuolat generuojama tarša. Be to, vis dažniau kartojasi tokie klimato kataklizmai, kaip sausros, potvyniai, miškų gaisrai, stebimas jūros lygio kilimas, dėl to daug žmonių praranda pragyvenimo šaltinį, auga skurdas, stiprėja socialinė nelygybė ir atskirtis, pažeidžiamos fundamentalios žmogaus teisės.

Yra gerų žinių, parodančių, kad pasaulis tai supranta ir ieško sprendimų. Atsižvelgiant į fundamentalius Globalios Šiaurės ir Pietų šalių skirtumus, o taip pat siekiant padėti ypatingai pažeidžiamoms besivystančioms valstybėms dorotis su klimato krizės padariniais, dar 2022 metais Egipte vykusios 27-osios JT Bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijos (angl. Conference of Parties, COP 27) metu buvo sutarta įsteigti specialų fondą, kuriuo labiausiai prie klimato kaitos prisidedančios industrializuotos valstybės sieks papildyti besivystančioms šalims skiriamą humanitarinę paramą, pvz., nukentėjus nuo klimato katastrofų.

Na, o 2023 metais Jungtiniuose Arabų Emyratuose vykusioje 28-ojoje konferencijoje (COP 28) priimtas istorinis sprendimas šį Nuostolių ir žalos fondo (angl. Fund for Responding to Loss and Damage, FRLD) pavadinimą įgavusį finansinį instrumentą patvirtinti oficialiai. Pradiniai įsipareigojimai šioje konferencijoje siekė 770,6 mln. JAV dolerių (655 mln. eurų), tačiau visuotinai pripažįstama, jog ši suma, lyginant su realiais besivystančių šalių poreikiais, kol kas yra per menka.

Kur veda kompromisų politika?

Kokie gi tie realūs skaičiai? Kiek pinigų reikėtų iš tikrųjų? Ekspertų skaičiavimais, iki 2030 metų klimato krizės pažeidžiamų šalių nuostoliams ir žalai atlyginti gali prireikti 580 mlrd. JAV dolerių (494 mlrd. eurų). Tai gigantiška suma.

Ar sukaupti FRLD pinigai gali bent priartėti prie šio skaičiaus? Prie dvejus metus nuo COP 28, fondas vis dar nesipildė: 2025 metų lapkričio mėnesio duomenimis, Nuostolių ir žalos fondui iš viso buvo įsipareigota skirti tik 817 mln. JAV dolerių (695,8 mln. eurų), o pastangos didinti fondo įsipareigojimų skaičių stringa. Daugiausiai, kaip ir galima tikėtis, skiria Europos Sąjunga ir jos atskiros šalys, tačiau sumos matuojamos geriausiu atveju šimtais milijonų, bet ne milijardais dolerių.

Apskritai, su klimato krizės stabdymu susijusios problemos daugiausia kyla iš to, kad globaliame klimato režime dalyvauja beveik du šimtai valstybių, taigi, rasti visas jas tenkinančius sprendimus bet kuriais klausimais yra tikrai sunku ar net visai nerealu, neįmanoma. Galiausiai belieka tenkintis kompromisais, kurie tokiomis aplinkybėmis niekada nebūna pakankamai ambicingi.

Be to, iki šiol nėra sutarta dėl konkretaus, tarptautiniu mastu patvirtinto nuostolių ir žalos sąvokų apibrėžimo, ir tai yra vienas sudėtingiausių su fondo veikla susijusių iššūkių. Tokį apibrėžimą suformuluoti sunku dėl daugybės persidengiančių klimato krizės poveikio aspektų. Valstybės, siekdamos savo interesų, ginčijasi dėl to, ką laikyti ir ko nelaikyti nuostoliais ir žala, todėl iki aiškaus sutarimo bei realaus pinigų srauto į FRLD dar toloka.

Progresas yra, bet mažais žingsneliais

Sevilijoje pernai birželį vykęs tarptautinis vystymosi finansų forumas (angl. Fourth International Conference on Financing for Development, FFD4) parodė paprastą, bet svarbų dalyką: klimato nuostoliai ir žala nebėra tik klimato politikos tema. Ji vis labiau susipina su bendrais pinigų srautais – valstybių skolomis, investicijomis, vystomojo bendradarbiavimo lėšomis. Tai reiškia, kad FRLD ateitis priklausys ne tik nuo klimato derybų, bet ir nuo platesnių sprendimų, kaip pasaulyje paskirstomi finansai.

Stebėdami per TV, kaip, tarkime, uraganas nusiaubia Karibų salas ar potvyniai sunaikina ištisus regionus Pakistane, supraskime mastą, kuris neretai sunkiai telpa prie Lietuvos kontekstų ir mastelių pripratusiems žiūrovams. Vienos tokios katastrofos žala dažnai siekia dešimtis milijardų eurų. Tuo tarpu visas pasaulis į fondą kol kas yra pažadėjęs sunešti mažiau nei vieną milijardą – tai yra suma, kuri realiai padengtų tik mažą dalį vienos didelės katastrofos pasekmių. Ką daryti toliau? Ir ką daryti, jei tokios katastrofos kartojasi vis dažniau?

Nors pats fondas dar tik pradeda veikti, jo paskirtis jau aiški: jis turėtų finansuoti tokius dalykus kaip sugriautų namų atstatymas, žmonių perkėlimas iš užliejamų teritorijų, pagalba bendruomenėms po sausros ar audrų. Pinigų turėtų būti skiriama net ir ilgalaikiams sprendimams, kai teritorijos tampa nebegyvenamos dėl jūros lygio kilimo. Faktiškai tai turi būti pinigai nebe prevencijai, o jau įvykusiai žalai – kai prisitaikyti (pastatyti eilinę dambą) per vėlu.

Tenka apgailestauti, kad forume Sevilijoje dar labiau išryškėjo esminiai klausimai: kas turi mokėti ir kokiomis sąlygomis. Pažeidžiamos šalys pabrėžia, kad po klimato katastrofų jos jau ir taip grimzta į skolas, todėl parama turi būti teikiama ne paskolomis, o dotacijomis. Savo ruožtu, turtingesnės valstybės vengia įsipareigojimų, kurie galėtų būti suprasti kaip teisinė atsakomybė už padarytą žalą. Na, o kai kurios didžiosios ekonomikos nenori būti įtrauktos tarp donorų.

Dėl šių besikertančių interesų fondas stringa: pinigų reikia „čia ir dabar“, tačiau sutarimo, kas ir kaip juos turėtų skirti, vis dar trūksta.

„Klimato reporteriai“ pranešimas spaudai.