Pirmieji dar nedrąsūs saulės spinduliai. Jų nušviesti tokie pavasariškai jauni atrodo Aldutės ir Genutės veidai. Nors jų metai jau skaičiuoja gilų rudenį. Aldonai 89-eri, o Genovaitė 90-metį atšventė. Sėdi abi močiutės, abi našlės, ant lovos krašto ir pasakoja savo gyvenimus. Nedejuoja – džiaugiasi. Vaikai užauginti, anūkai išmokinti. Visi savo gyvenimus gyvena, nereikia jiems painiotis. Abi savo antras puses palaidojusios, dabar eis kartu, kiek liko eiti.

Orios išeinančio gyvenimo palydos

Aldona į Maltiečių senelių namus atvyko su vyru Vytautu. Dukra buvo girdėjusi, kad čia gerai, pirma viena atvyko apsižvalgyti. Patiko. Ir atvežė iš Mažeikių tėvus, nes vieniems jau per sunku buvo bute ketvirtame aukšte.

Čia jiedu pas maltiečius visus metus viename kambaryje gyveno, į lauką dviese išeidavo. Gyventojai džiaugdavosi vaikštinėjančia pora – Aldutė su vaikštyne pirma, o Vytautas oriai iš paskos. Tik pasiligojo paskutiniu metu jis, atgulė. Šiemet būtų santuokos 50-metį šventę, bet... Atėjo laikas Vytautui išeiti. „Bijojau, kaip bus, kai neteksiu. Bet pavyko šviesiai atsisveikinti – žvakelę deginau, gražius žodžius jam rinkau. Taip dėkinga visiems namų žmonėms esu: palaikė, rūpinosi. Rami esu – lengvas buvo mano Vytauto išėjimas, su kunigo patepimu. Žinoma, kartu buvo geriau, bet paskutiniu metu nekalbėjo, sunku buvo suprasti, ko nori. Taip turi būti žemėje – seni turi išeiti, jei neišeitume, žemėj vietos neliktų. Dar kol Vytautas gyvas buvo, jo 90-mečio proga, atvažiavo duktė ir pasodino prie maltiečių namų slyvą ir trešnę. Dabar turiu savo žmogaus atminimą – laukiu, kol žydės. Galvoju, nereikia mums seniams tų jubiliejų su silkėm ir mišrainėm, geriau po medį pasodinti. Bus prisiminimų sodas“, – ramiomis akimis ir pamąstymais palydi Aldona.

„Tikriausiai Vytautas man žmogų prie muzikos atsiuntė“

Po Vytauto mirties Aldona visą mėnesį kambaryje gyveno viena. Tiek norėjo išbūti, išlydėti, atsisveikinti. Po 30 dienų paleido ir pasiprašė: nebenoriu būti viena. Atvyko Genovaitė. Nors ir vyresnė metais, bet stipri. Ir dainininkė buvusi, choristė, ansamblietė. Aldona stebisi: „Tikriausiai Vytautas man žmogų prie muzikos atsiuntė. Pats buvo muzikantas – grojo akordeonu, dūdomis, smuiku. Kokį instrumentą ėmė, tokiu grojo. O dabar Genutė man apie muziką pasakoja, apie Luokės ansamblį.“

Genutė nors ir beraštė, bet dainų mintinai visą galybę moka. „Visas dainas iš atminties dainuodavau, nes rašto neskaičiau. Gerklė mano gera, oi gera, kai užtraukdavau... Padainuosiu aš Aldonai, kad ji paprašys. O gal ir kartu užgiedosim“, – linksmai kalba Genovaitė.

Ji savo vyrą Joną palaidojo prieš 27 metus. 5 vaikus kartu užaugino, dirbo drauge. „Jonas girininkas buvo, tai ir aš jo pašonėje prie medžių vis. Pati buvau iš 9 vaikų, jau nuo 5 metų karves ganyti pradėjau tai pas vieną gaspadorių, tai pas kitą. Taip man rašto ir neteko mokytis. Paskui ištekėjau, gyvenom girininkijoj. Vėl darbai, vaikai, – skalsiai žodžius dėlioja žemaitė Genutė. – Nors gyvenimas praėjo miškuose, labai myliu žmones, mėgstu važiuoti, paveiksluotis. Norėjau čia atvažiuoti, iki tol gyvenau pas dukrą. Tik jie su savais reikalais. Dabar su Aldute gyvensim. Gera čia vieta – jau pirmą naktį taip stipriai miegojau, jokia nemiga nekankino.“

Senatvė ir vienatvė neįveiks jausmais jaunų senolių

Dvi draugės senatvė ir vienatvė neįveiks kitų dviejų draugių – Aldonos ir Genovaitės. Nors prie abiejų slenksčių jau buvo prisėlinusios. Dažnas pagalvoja, kad senelių namuose liūdesys – ligos, paskutinių dienų laukimas ir vienatvės ašaros. Bet juk čia viltis. Kaip šių namų gyventojai sako, daugelio net santykiai su vaikais ir anūkais pagerėja – nebereikia nuolat reikalauti jų dėmesio. Esi savas tarp savų. Kazimieras, maltiečių namuose gyvenantis po insulto, sako namuose tik sėdėdavęs ant suoliuko ir žiūrėdavęs į kelią – gal kas pro šalį praeis. O dabar paklaustas, kaip sveikata, šmaikštauja: „Ačiū Dievui (persižegnoja) gerai. Tik kažko jos nieks nepavydi.“ Pavydim, pavydim visiems maltiečių namų gyventojams tokio ūpo, tokio noro gyventi.

Keiskim požiūrį į senatvę, nesiekim jos su vienatve

Maltiečiai tokių istorijų apie nugalėtą vienatvę turi tūkstančius. Savo apsilankymais, draugyste, globa senelių namuose jie atveria duris naujam garbingo amžiaus žmonių gyvenimui. Dar vakar pas senelius padraugauti užsukdavo tik skausmai ir užsibūdavo iki ryto, o jau dabar ir dainuoti kartu senoliai nori.

Maltiečiai skelbia viešinimo kampaniją „Kai lieka tik vienatvė“ ir skatina atkreipti dėmesį į vyresnių žmonių vienatvės problemą. Kampanija kviečia kiekvieną prisidėti prie pagalbos vienišiems seneliams skiriant 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) maltiečiams, kurie keičia žmonių gyvenimus.

Maltiečiai šiuo metu 42 Lietuvos miestuose globoja 2800 senyvo amžiaus žmonių. Skirdami 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio maltiečiams, jūs prisidedate prie paramos jiems. Daugiau informacijos https://maltieciai.lt/12-proc-parama/