Italiją į Lietuvą išmainęs sūrių gamintojas A.Frozijus: „Esu pusiau rokiškėnas“

Italiją į Lietuvą išmainęs sūrių gamintojas A.Frozijus: „Esu pusiau rokiškėnas“


Sūrių kūrėjas, ekologijos idėjų ir kaimo kultūros puoselėtojas Andželas Frozijus (Angelo Frosio) Lietuvoje – dažnas svečias. Čia jį atvedė meilė sūriams, o sugrįžti vilioja meilė Rokiškio kraštui.


Ramutė ŠULČIENĖ


Nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo buvo prabėgę vos keletas metų. Verslininkai iš Jungtinių Amerikos Valstijų dairėsi, kurioje Baltijos šalyje būtų galima investuoti ir kurti tam tikrus sūrius Amerikos rinkai, mat šalyje už Atlanto vandenyno sūrių paklausa – labai didelė, itališka virtuvė ten – viena populiariausių. Pervažiavę visas tris šalis, verslininkai nutarė įsteigti gamyklą Lietuvoje, Rokiškyje. Tačiau amerikiečiams dar trūko vieno svarbaus specialisto – sūrių kūrėjo.


Visai kaip namie


Gavęs pasiūlymą vykti į Lietuvą iš savo vadovų italų, A.Frozijus gana greitai sutiko. Taip 1992 metais jis pirmą kartą atvyko į mūsų šalį. Andželas prisimena, jog Rokiškis iš pirmo žvilgsnio jam pasirodė artimas, nes priminė vaikystės vietoves ir kultūrą. Karvės čia dar ganėsi laisvai, buvo melžiamos rankomis, o prieš akis vėrėsi platus horizontas – visai kaip Šiaurės Italijoje, Lombardijos lygumose, kur Andželas užaugo. O kur dar moterų žvilgsniai, tokie panašūs į italo mamos ir jos seserų…


A.Frozijus gimė 1946-aisiais septynių vaikų šeimoje, buvo vyriausias sūnus, todėl turėjo anksti padėti tėvams uždirbti duonai. Italo sūrininko giminė – itin gausi. Mama turėjo net vienuolika brolių, ir visi jie užsiėmė gyvulininkyste ar žemdirbyste. Tėtis taip pat kilęs iš valstiečių šeimos. Andželas sako, kad pienas nuo mažens buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis, tai buvo kasdienis produktas, tad gal ir nekeista, jog likimas pasiūlė vyrui tapti sūrininku. Tiesa, ne iš karto.

REKLAMA


Italiją į Lietuvą išmainęs sūrių gamintojas A.Frozijus: „Esu pusiau rokiškėnas“


Prie savo šaknų


Anuomet Italijoje mokslas buvo mokamas, nemokamai gauti išsilavinimą galėjo tik dvasininkai, todėl į kunigų seminarą stojo nemažai vaikinų. Kai kurie, pajutę pašaukimą, tapo dvasininkais, bet nemažai jų, kaip ir Andželas, po mokslų toliau ieškojo savo kelio už seminarijos sienų. Kad ir kokių darbų vėliau ėmėsi, didelę dalį italo gyvenimo visuomet užėmė kūryba, menas.


Pašnekovas prisimena, kad dar mažą jį aplinkiniai vadindavo mažuoju magu. Vėliau jis netgi išleido knygą tokiu pavadinimu. Tik štai svajonę tapti dirigentu sudaužė nelaimingas nutikimas – jau įstojęs mokytis, vyras neteko dalies vieno rankos piršto. Ilgai neliūdėjęs A.Frozijus nutarė nenutolti nuo giminės tradicijų ir savo šaknų – pradėjo studijuoti gyvulininkystę ir pienininkystę.


Tiria ląsteles


„Lyg ir visada žinojau, kad pienas – gyvybės šaltinis. Tačiau studijuodamas tuo įsitikinau. Mano susidomėjimą pienu, jo savybėmis pastebėjo dėstytojai. Jie skyrė man daug laiko, su kai kuriais profesoriais palaikėme itin šiltus, draugiškus santykius. Ši aplinka labai įkvėpė, teikė pasitikėjimo tuo, ką darau“, – praeitį džiugiai prisimena Andželas.


Jau penkiasdešimt metų italo mokslininko tyrinėjimų objektas – tas pats. Tai – pieno išrūgose esančios ląstelės. Dar studijų metais, po mokslų ir darbų, A.Frozijus lankydavo mažas apylinkių sūrines, imdavo išrūgų mėginius ir laboratorijoje augindavo ląsteles. Vėliau tyrimus atliko Vokietijoje, Venesueloje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Izraelio verslininkai vyrą kvietė dirbti pas juos, atsisakyti kelionių, tačiau mokslininkui, kuris širdyje – dar ir menininkas, tai netiko. Laisva siela norėjo patirti daug įvairių dalykų.


Įvertintas netiesiogiai


„Kad ir kur nuvykčiau, visur pradinę medžiagą randu tą pačią – tai pienas. Pasitelkdamas savo mokytojų ir savo paties sukauptas žinias, kaip išrūgose esančioms ląstelėms suteikti atmintį, šią medžiagą paverčiu puikiu sveiku produktu – sūriu. Žinote, būčiau prastas sūrių pardavėjas, bet kurdamas sūrius čia, savo laboratorijoje Rokiškyje, kartu su savo komanda jaučiuosi kaip karalius“, – šypsosi A.Frozijus.
Sūrių gaminimą italas prilygina kūrybai: juk sūrių gamintojai skystą medžiagą geba paveikti taip, kad iš jos gimsta tam tikros formos kūrinys. Andželas netgi sako, kad sūris – tai pirmasis žmonijos istorijoje meno kūrinys…

REKLAMA


Šiuo metu mokslininkas – itin laimingas. Vos prieš mėnesį buvo paskelbta, jog šiemet Nobelio chemijos premija skirta dviem amerikiečių biochemikams už ląstelių sampratą pakeitusius tyrimus. Paprastai tariant, šie mokslininkai įvertinti toje srityje, kurioje ilgus metus dirba ir Andželas. „Žmogaus kūne yra ir blogųjų, ir gerųjų ląstelių. Gerosios mums padeda apsiginti nuo ligų. Blogosios sukelia ligas, tampa vėžinės. Nobelio chemijos premiją gavę mokslininkai atrado patį principą, jog vėžinės ląstelės geba ne tik dalytis, bet ir išskirti tam tikrą medžiagą, kuri neleidžia veikti gerosioms imuninės sistemos ląstelėms. Jos nebegali kovoti su blogosiomis“, – sudėtingus dalykus paprastai aiškina mokslininkas.


Italiją į Lietuvą išmainęs sūrių gamintojas A.Frozijus: „Esu pusiau rokiškėnas“


30 gramų sveikatos


A.Frozijus pabrėžia, kad ilgus metus, kol dar nebuvo farmacijos, žmonės gydėsi gamtoje randamomis medžiagomis. „Visuomet sakiau, jog Visatos paslaptys slypi ląstelėse. Natūralūs produktai sudaryti iš gerųjų ląstelių. Taigi vartodami juos mes stipriname savo organizmą. Na, o piene, ypač sūryje, yra itin daug šių naudingų ląstelių“, – tvirtina italas.


Pašnekovas primena, kad pienas turi daugiau kaip šimtą sudedamųjų dalių, o sūryje yra jų koncentratas. Tinkamai pagamintas sūris, pasak A.Frozijaus, stimuliuoja žmogaus imuninę sistemą ir saugo nuo sunkių ligų, taip pat ir onkologinių. Pavyzdžiui, 30 gramų natūraliai pagaminto kietojo sūrio yra milijardai žmogaus organizmui reikalingų ląstelių, padedančių gerai veikti imuninei sistemai.


Sūrininkas pasakoja, jog pieno išrūgose ląstelės auga 37 laipsnių temperatūroje, esant tokiai temperatūrai jos geriausiai veikia. Vėliau mokslininkas jas perkelia į sūrį. Norint išsaugoti ląsteles aktyvias, sūris nebegali būti veikiamas aukštos temperatūros ar konservantų. Tik tuomet, patekusios į mūsų organizmą (jo temperatūra labai artima minėtai), ląstelės pradeda daryti savo gerąjį darbą. Pašnekovo teigimu, šių ląstelių skrandžio rūgštys nesunaikina, jos patenka ir į žarnyną.


Pienas – ir maistas, ir vaistas


Ilgą laiką A.Frozijus dirbo tyliai, sako nenorėjęs skelbti mokslu nepagrįstų teiginių. Tačiau jau beveik dešimtmetį jis mielai dalijasi savo atradimais ir skatina žmones atsigręžti į natūralius produktus. Nes natūralus maistas, pasak italo, yra ir vaistas.


Apie beveik stebuklingą pieno naudą Lietuvoje kalbėti neįprasta. Atvirkščiai, mūsų šalyje nemažai žmonių šį produktą laiko netgi nuodu, galima išgirsti argumentą, esą pienas – tik veršiukui, o ne žmogui ir ne jo vaikui. Ką apie tai mano pašnekovas?



„Didelė klaida taip nuvertinti pieną, kurį žmonės geria ne vieną šimtmetį. Ne visoms mamoms užteko savo pieno išmaitinti kūdikiams, jei ne karvių pienas, kiek daug vaikų nė nebūtų užaugę. Auginti karvę ir turėti pieno galėtų bet kuris kaimo vietovėje gyvenantis žmogus, karvė – valstiečių gyvūnas, didelių pinigų pienas ir jo produktai neduos. Man atrodo, kad pieną visų pirma nuvertina tie, kurie nori žmonėms įsiūlyti ką nors brangesnio. Mitybos mados eina ir praeina, o puiki pieno sudėtis nesikeičia“, – dėsto pašnekovas.


Saugoti ir draugauti


Kaip ir pienas, nuvertinta ir vieta, iš kur jis kilęs, t. y. kaimas. Teiginys, kad kas nors yra kaimo žmogus, ne visada turi teigiamą reikšmę, šiuo metu miesto kultūra vertinama labiau. Ar A.Frozijus pavadintų save kaimo žmogumi? „Tikrai taip, – su pasididžiavimu sako italas, – niekada neslėpiau savo kilmės, atvirkščiai, tai – mano stiprybė ir kūrybiškumo šaltinis. Daugybė tyrimų patvirtino, kad kaimo vietovėse gyvenantys, natūralų maistą valgantys žmonės yra sveikesni, jų imuninė sistema – stipresnė.“


Pašnekovas pabrėžia, jog gyvenimas juda į priekį, nereikia burnoti ant visų technologijų ir pažangos, tiesiog turime nepamiršti to, kas gera ir naudinga žmogui, jo sveikatai. „Turime ne tik nepamiršti, bet ir neteršti, – apie gamtos saugojimą prabyla Andželas. – Gamta tapo mums tik priemone kai ką gauti, o ne sąjungininke, su ja daugiau kovojome, ją daugiau niokojome, nei bendradarbiaujame.“


Italiją į Lietuvą išmainęs sūrių gamintojas A.Frozijus: „Esu pusiau rokiškėnas“


Dėmesys karvei


Apie pieną, gyvybę ir natūralumą A.Frozijus daug kalba ir autobiografinėje apybraižoje „Karvė išsaugos pasaulį“. 2016 metais ši knyga buvo išversta į lietuvių kalbą. Knygos pavadinimas – ne šiaip žaisminga provokacija, jis skelbia aiškią žinutę ir byloja apie rimtus dalykus.


Pašnekovas sako, kad tokį pavadinimą parinko todėl, kad karvė – priešistorinis gyvūnas, gyvenantis Žemėje milijonus metų. Tik dėl šių gyvūnų žmonija išgyveno sunkiausius laikus, ten, kur nebebūdavo sąlygų karvėms laikyti, greitai nelikdavo ir žmonių. Karvė italui – natūralaus, gamtos dovanomis ir ciklais paremto žmogaus gyvenimo, tūkstantmečius kauptos išminties, sveiko proto simbolis.


Gerų norų neužtenka


Nors A.Frozijui yra artimos ekologijos idėjos, jis nepriklauso jokiam gamtosaugos judėjimui, italo ypač nežavi radikalūs, piktai nusiteikę gamtos saugotojai. Pašnekovo teigimu, kartais jų entuziazmas pasiekia rezultatų, kuriems apibūdinti tinka posakis „gerais norais pragaras grįstas“.


Savo knygoje italas pasakoja skaudžią kalnų piemens, kurį pats pažinojo, istoriją. Apkaltintas žiauriu elgesiu su avimi, jis buvo taip persekiojamas gyvūnų teisių saugotojų, kad galiausiai atsisakė savo bandos, gyvenimo būdo ir pašaukimo. „Gyvenimas kaime – sunkus, jis turi savo dėsnius, negalima vadovautis vien savo nuomone, neįsigilinus į tų žmonių gyvenimą“, – tvirtina A.Frozijus. Visgi vieną dalyką, siekdamas padėti gamtai, jis uždraustų lengva ranka – tai plastikas, kurio kalnai kaupiasi aplink mus ir nesuirs dar šimtmečius.

REKLAMA


Dažnas svečias


Andželas sako, kad jis – pusiau italas, pusiau rokiškėnas. Į Lietuvą sūrininkas atvyksta itin dažnai, čia ne tik darbuojasi, bet ir yra aktyviai įsitraukęs į kultūrinę Rokiškio veiklą. Nuo 1994-ųjų Rokiškio krašto muziejuje dažnai vyksta jo kūrybos parodos, ne kartą jis rėmė čia vykstančius plenerus ir konkursus. Savo lėšomis remontuoja muziejus pastatus.


Italo dėka Rokiškyje atsirado vienintelis Šiaurės Europoje Prakartėlių muziejus. Šiuo metu jame sukaupta daugiau kaip šimtas prakartėlių. 2007 metais per šv. Kalėdas menininką išvydo net 50 milijonų žmonių: CNN nufilmavo, kaip jis kūrė prakartėlę – iš ko gi daugiau, jei ne sūrio.



Panašios naujienos: