Rūta Mikelkevičiūtė: Netikiu atsitiktinumais

Rūta Mikelkevičiūtė: Netikiu atsitiktinumais

„Man svarbiausia – įdomus darbas“, – sako R. Mikelkevičiūtė.


Populiarioji laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė kartais vienu rankos mostu gali suvaldyti įsismarkavusius pokalbių šou dalyvius. Tam reikia didelės patirties ir talento. Tačiau televizijos profesionalė gyvena ne vien šia veikla. Jai rūpi ir „Mamų unijos“ veikla, sergančių vaikų likimas.


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


– Jūsų vardas pirmiausia ir bene ilgiausiai siejamas su laida „Nuo... iki...“. Ar tiesa, kad šį pavadinimą sugalvojo jūsų mama, kepdama blynus?


– Taip, iš tiesų taip buvo. Bet tai juk sena naujiena.


– Manau, kad nedaug kas apie tai žino…


– Iš tiesų kartais būna sunkiausia sugalvoti intriguojantį ir kartu paprastą pavadinimą. Kiek daug mes buvome prigalvoję, net absurdiškiausių dalykų, tarkim, „Nuo skrynios iki sagos“ ir pan. Kaip dabar atsimenu, mama tą vakarą kepė blynus, girdėjo mūsų pokalbius bei svarstymus ir tarė: „Vaikai, o kodėl gi jums nepavadinus laidos „Nuo... iki...“ Tai buvo visai paprasta, bet geniali mintis, kuri mums tiko ir patiko. Tai pavyzdys, kaip kartais žmogus iš šono gali padėti, kai tuo metu maudaisi kažkokiose idėjų generacijose…

REKLAMA


– Gal galėtumėte šiek tiek atskleisti šiandien itin populiarios laidos „Valanda su Rūta“ virtuvę?


– Laida – ne vieno žmogaus darbas. Suprantama, kad kiekvieną laidą rengia žmonių komanda. Tačiau nėra taip, kad laidos vedėjas ateina tik vesti pačios laidos. Bent aš taip negalėčiau. Aš laidoje esu pačiupinėjusi viską – devynis kartus pamatavusi, o dešimtą atkirpusi. Kitaip nei sugebėčiau vesti pokalbio konkrečia tema, nei man pačiai būtų įdomu.


Būti gera pokalbių šou vedėja apskritai neįmanoma, jeigu pati nesi „pačiupinėjusi“, analizavusi temų, kalbėjusi su laidoje dalyvausiančiais žmonėmis ir pan. Nes kai pokalbius veda žmogus, kuris neturi žalio supratimo apie temą arba ją pirmą kartą girdi ir skaito tik iš anksto surašytus klausimus, tai, mano galva, yra tragedija.

– Televizijų konkurencija – didelė, žiūrovų skoniai keičiasi, tad tikriausiai dėl to sugebėjote taip ilgai išlikti viršūnėje?


– Konkurencija egzistuoja visur, ne tik dėl televizijos laidų reitingų. Nors Lietuva – maža šalis, keli milijonai žmonių, įvairių įdomių istorijų yra daug. O kiek yra žmonių, kurie jas galėtų įdomiai ir smagiai papasakoti? Jų – nedaug, todėl laidos kūrėjams tenka būti labai kūrybingiems ir sukti galvas, kaip pritraukti žiūrovus.

– Tai, žinoma, priklauso nuo jūsų išradingumo ir pasišventimo tam darbui. O vadinamosios charizmos ir paprasčiausios sėkmės juk taip pat reikia?

REKLAMA


– Žurnalistika yra savotiška meno rūšis. Aš galiu būti, tarkim, baigusi Dailės akademiją, bet mano piešinys gali būti precizinis kaip matematikos uždavinys. Atrodys, kad viskas padaryta pagal taisykles, bet bus neįdomu, negražu, „nekabins“. Žinoma, reikia žinoti, kaip dėstoma informacija, tačiau jeigu tau Dievas nedavė kitų laidos vedėjui reikalingų savybių, nieko nebus. Čia yra taip: arba tu esi laidos siela, arba nesi. Dirbant tokį darbą reikia labiau išmanyti psichologiją, turėti tam tikrų charakterio savybių. Svarbu ne tai, ką iškalei, ne taisyklės, apibrėžimai, o Dievo duoti gebėjimai. (Šypsosi – G. M.)


– Jūsų vedamose laidose dalyvauja patys įvairiausi žmonės: nuo pramogų ir verslo pasaulio įžymybių iki sėdinčių neįgaliųjų vežimėliuose, regis, likimo nuskriaustų, tačiau gyvenimo pamokas puikiai išmokusių žmonių, kurie teigia esą laimingi. Ko jūs pati pasimokote iš savo pašnekovų?


– Žinote tokį patarimą: nekartok svetimų klaidų. Jeigu mes visi būtume tokie protingi, klaidų apskritai nedarytume. Tačiau, deja, mes esame žmonės – paklausom ir pamirštam. O pasimokyti galime tik iš savų klaidų... Pasiklausęs kitų tu tik gali pasakyti: „Matai, kaip būna?“ Kai tavo pačios gyvenime susiklostys tam tikra situacija, elgsiesi taip, kaip tau atrodys geriau. Išklausiusi visų tų gyvenimo istorijų, padariau vieną išvadą: nieko gyvenime nėra svarbiau už sveikatą. Jeigu neturi sveikatos, esi niekam nereikalingas. Tada tau nerūpi niekas: nei meilė, nei automobiliai, nei pinigai, nei moterys ar vyrai. Štai taip.



Rūta Mikelkevičiūtė: Netikiu atsitiktinumais

R.Mikelkevičiūtė: Aš esu akumuliatorius, kuris pats pasikrauna.

– Kas jums, Rūta, labiausiai padeda įgauti energijos, kad išlaikytumėte tokį beprotišką gyvenimo tempą, kurį diktuoja jūsų veikla? Juk esate ne tik laidos vedėja, bet ir labdaros fondo „Mamų unija“ steigėja, prodiuserė, įkūrusi bendrovę „TV namai“ ir kt.


– Iš kur semiuosi energijos? Aš esu akumuliatorius, kuris pats pasikrauna (juokiasi – G. M.). Man svarbiausia – įdomus darbas. Antraip aš jo nedirbčiau, eičiau kur nors kitur. O jeigu aš pavargtu, kaip ir kiekviena moteris, ieškau būdų atsipalaiduoti. Aš, pavyzdžiui, dievinu masažą. Man patinka, kai mane glosto. Tikrai... Žinau kelis puikius masažo specialistus, pas kuriuos galiu atslinkti be jėgų, ir po kokios valandos atsigaunu. Tai fantastiški žmonės, kurių rankos padaro stebuklus. Fiziškai pajunti, kaip tavo kūnu srūva energija.


– Vasara – tas metas, kai ir veikliems žmonėms lieka daugiau laiko pabūti su šeima, vaikais. Kiek žinau, jūsų šeima mėgsta keliauti. Kur prieš naują rudens darbų maratoną sėmėtės naujų įspūdžių ir atgaivos?


– Kelionės – iš tiesų atgaiva mūsų šeimai. Per šias atostogas su vyru Rolandu ir dukra Dominyka, kuriai jau keturiolika, keliavome po Lietuvą, tarsi iš naujo ją atradome. Daug kur buvome, pamatėme nuostabių vietų, aplankėme Panemunės pilis, dar kartą įsitikinome, kad, prieš veržiantis keliauti po užsienį, būtina pamatyti tai, kas yra čia pat.


– Ar Dominyka žiūri jūsų laidas? Gal kartais norėtų eiti jūsų keliu, vesti televizijos laidas ar pramoginius renginius?


– Ne, ji turi savų planų... Kai buvo maža, norėjo būti policininke, nes šis darbas jai suprantamas. Gydytojo darbas jai taip pat aiškus, bet ką aš darau studijoje, yra mistika. Pamenu, kai kartą su Mantu Jankavičiumi viename renginyje dainavau jo dainą, tada mamos autoritetas jos akyse pakilo. O šiaip, kad ji didžiuotųsi, sakytų „Vau! Mano mama – televizijos primadona“ – tai jau ne. Aš labai džiaugiuosi, kad mano dukra neprapuolusi prie kompiuterio ir labai daug skaito. Tėtis kartais pagaudavo ją naktimis skaitančią. Kiek girdžiu apie jaunimą, jam daugiausia rūpi kompiuteriniai žaidimai, internetas ir t. t.

– Kur linksta jos gebėjimai, gal, kaip ir dauguma mergaičių, svajoja būti artiste ar manekene?


– Kaip jau minėjau, seniau ji norėjo būti policininke. Tu saugai tiesą, ir viskas aišku. Stebiuosi, kaip vaikas logiškai mąsto, iškelia aktualias problemas. Kartą jinai man sako: „Policininke būti norėčiau, bet kiek jie uždirba? Laksto paskui nusikaltėlius, šitaip rizikuoja ir dargi retas juos gerbia.“ Dabar ji sako, kad norėtų būti detektyve. Čia turbūt mano įtaka, nes aš labai mėgstu žiūrėti detektyvus. Jai aiškinu, kad detektyvo darbas yra labai sudėtingas ir pavojingas, bet tai jos bent kol kas nebaugina. O artiste? Ne... Ir aš niekada nenorėjau būti artiste. Jeigu kam įdomu, aš vaikystėje norėjau būti melžėja.

REKLAMA


– Papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado dar viena labai svarbi veikla – labdaros organizacija „Mamų unija“, kurios misija yra rūpintis vėžiu sergančiais vaikais ir jų šeimomis.


– Didysis gyvenimo paradoksas ir yra tas, kad jame niekas nevyksta atsitiktinai. Šios veiklos pradžia buvo mano pažintis su fotografe Egle Mėlinauskiene. Ji mano laidoje buvo pirmoji moteris, kuri viešai pradėjo kalbėti, ką reiškia sirgti vėžiu. Ji pati vos prieš kelis mėnesius buvo iškentusi onkologinę operaciją. Tuo metu apie tai prisipažinti visai Lietuvai buvo labai rizikinga, nes vyravo nuomonė, kad jei susirgai vėžiu, vadinasi, gyvenai nedorą gyvenimą ir tavo karma yra bloga.


Tai reiškė, jog gali netekti darbo, nuo tavęs gali pabėgti vyras, už tą išpažintį tave gali užsipulti giminės. Eglė tuomet buvo vos 36-erių – smulkutė, iš pažiūros gležnutė, tačiau pasirodė esanti labai stipri ir jautrios širdies moteris. Jai rūpėjo ne tik jos pačios, bet ir kitų likimo draugių nuotaikos. Onkologinėse ligoninėse ji yra praleidusi nemažai laiko, nes jai rūpėjo šia klastinga liga sergančių moterų ir vaikų jausena, likimai. Mūsų su Egle draugystė trunka jau 17 metų. Ji – beje, mano dukters krikšto mama. Kadangi aš LNK prisidedu prie labdaros projekto „Gerumo diena“, kuriame aukojama vėžiu sergantiems vaikams, ir gerai suvokiau, kokios pagalbos reikia jų šeimoms, kartu su Egle prieš septynerius metus sumanėme įkurti „Mamų uniją“.


Labai noriu tikėti, kad mums pavyks pramušti visokius žinybinius barjerus ir bus įgyvendinta idėja Santariškėse pastatyti vaikų, sergančių vėžiu, šeimos namučius, kuriuose jie galėtų su savo artimaisiais pasijusti kaip tikruose namuose.


– Buvusi laidos „Nuo... iki...“ herojė Eglė tapo drauge ir bendraminte, o su kitais nuolatiniais laidų dalyviais galbūt jus taip pat sieja artima draugystė? Ar esate komunikabili?

– Taip, galima sakyti, esu patologiškai komunikabili (juokiasi – G. M.). Todėl, kad man užmegzti pokalbį, susibičiuliauti su kuo nors – jokia naujiena. Su daugeliu laidų herojų esame geri pažįstami, tačiau tapti draugais – kas kita. Pažintis draugyste virsta tada, kai sutampa žmonių interesai. Antra vertus, būna, kad mano laidoje dalyvauja dešimt pašnekovų. Tad kokia gali būti po laidos draugystė, jeigu aš kai kurių vardų neprisimenu, nes tai neįmanoma.

REKLAMA


– Man ir tikriausiai televizijos žiūrovams labai smalsu, kaip jūs sugebate suvaldyti tą laidos „mišrų chorą“?


– Gerai pasakėte, pokalbių laida, jeigu ji pavykusi, primena gerai skambantį mišrų chorą. Įdomu žiūrėti laidą, kai ji sustyguota ir skamba kaip gera įvairių instrumentų ir balsų muzika. Nieko nėra nuobodžiau už iš anksto surežisuotus monologus. Kita vertus, aš tą „chorą“ ne visada suvaldau, kartais net nesistengiu jo suvaldyti – kad būtų įdomiau.


Kas nebuvo televizijos studijoje, net neįsivaizduoja, kokios jėgos ten veikia. Ten, sakyčiau, vyksta kažkas antgamtiško, nes visų pirma atmosfera paprastai būna karšta ir tiesiogine, ir perkeltine reikšme. Įsivaizduoju, kaip turėtų jaustis į studiją pirmą kartą patekęs pašnekovas – juk ten viskas gyva... Beje, ir man pačiai tenka patirti netikėtumų.


Pavyzdžiui, buvo, kad kviestas į laidą, kurios tema – valgyti ar nevalgyti mėsos, vegetaras, išgirdęs, kaip kitas laidos dalyvis, medikas, sako, jog organizmui būtinai reikia mėsos, staiga pakeitė savo nuomonę. Mat būna, jog žmogus prieš kameras pradeda meluoti, nes nenori pasirodyti esąs „durnius“. Man tokių netikėtumų pasitaiko neretai, ir reikia reaguoti staiga, kažkaip suktis iš situacijos. Antra vertus, kaip vedėja aš galiu sau leisti pasakyti taip, kaip aš iš tiesų negalvoju, nes kartais tik provokuojamas žmogus atsiskleidžia visa savo esybe. To mūsų laidoje ir reikia... Dar kartą pabrėžiu, kad nieko nėra nuobodžiau už diskusiją be emocijų. Jeigu nėra emocijų, vadinasi, diskusija – prasta. O taip gali įvykti, jeigu parinkta neįdomi, nesvarbi tema. Tad kam tuomet ją kelti į televizijos studiją?


Rūta Mikelkevičiūtė: Netikiu atsitiktinumais

Su dukra Dominyka Romoje.


– Adrenalino, rengiant ir vedant laidą, jums tikriausiai pakanka?


– Be abejo, adrenalino kartais būna net per daug. Kartais pastebiu net naujų savo charakterio bruožų, apie kuriuos net nenutuokiau. Mūsų laidų užduotis – ne tik informaciją paskleisti, bet ir įdomiai tai padaryti, o tai iš tiesų nėra lengva. Kartais iš studijos išeinu kaip išsunkta citrina, be jokios energijos, nes viską būnu atidavusi laidai.


– Grįžkime prie to, nuo ko pradėjome pokalbį, tiksliau – prie jūsų namų, kurie, kiek žinau, yra už miesto, ramiame kampelyje. Ten esate priglaudusi ir tris keturkojus draugus. Kas jums namuose padeda susigrąžinti darbe prarastas jėgas?


– Namai... Kartais kitą dieną po laidos guliu lovoje išsijungusi telefonus ir namiškių prašau manęs nejudinti. Kartais grįžusi po filmavimo „įkalu“ taurę vyno, nes kitaip negaliu užmigti. Esu žmogus, o ne mašina, ir adrenalinas toliau daro savo darbą ir pusę nakties neleidžia užmigti. Atgauti jėgas padeda miegas, kaip jau minėjau, masažas ir kiti moteriški savęs ir veido odos, kuri kenčia nuo grimo, palepinimai.


Kažkada bandžiau laikytis dietos pagal kraujo grupę, neva padarančios odą gražesnę. Ištvėriau penkias dienas ir nusprendžiau, kad tebūnie oda tokia, kokia yra, bet aš būsiu laiminga. Aš negaliu atsisakyti kavos, nes man ji patinka, negaliu atsisakyti vyno, nes jis man patinka. Antraip tampu nelaiminga. Beje, pastebėjau, kad moterys, kurios laikosi dietos, paprastai yra piktos...


– Ar esate laiminga?


– Nenoriu varyti Dievo į medį, nes tikrai esu laiminga. Todėl, kad aš viską turiu. Turiu kojas, rankas, puikią šeimą, esu sveika, mano mylimi žmonės yra sveiki, tad ko dar reikia? Man tai ir yra laimė. Kai ko nors iš šių dalykų netenki, tada ir supranti laimės esmę.








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)





Daugiau >>