Pražūtingiausi ugnikalnių išsiveržimai

Pražūtingiausi ugnikalnių išsiveržimai


Prieš 1 940 metų, 79 m. rugpjūčio 24 ir 25 d., išsiveržė vienas garsiausių pasaulio istorijoje ugnikalnių. Italijos Neapolio įlankos pakrantėje esantis savo gelmes atvėręs Vezuvijus pražudė net keturis antikinius miestus – Pompėją, Herkulanumą, Stabijus ir Oplontį – bei mažesnes gyvenvietes. Įvairiuose pasaulio kraštuose ugnikalniai yra sukėlę begalę bėdų ir vulkaniniuose pelenuose, nuošliaužose ar pragarišku karščiu alsuojančiuose piroklastiniuose srautuose pražudę daugybę žmonių.


Manvydas VITKŪNAS


Vezuvijaus išsiveržimas – bene žinomiausia (greta pragaištingo Krakatau išsiveržimo) ugnikalnio sukelta stichija. Daugiau nei 1 200 metrų į dangų šaunantis Vezuvijus iki šiol laikomas pavojingiausiu ugnikalniu, veikiančiu žemyninėje Europoje (kiti du pavojingi vulkanai, taip pat priklausantys Italijai, yra salose: Etna – Sicilijoje, Strombolis – Lipario salose. Be abejo, niekas nepamiršo ir daug rūpesčių sukėlusio Islandijos ugnikalnio sunkiai ištariamu pavadinimu Ejafjadlajokudlis išsiveržimo 2010 m., kai jo iššautas vulkaninių pelenų debesis beveik savaitę sutrikdė oro bendrovių darbą Vakarų pusrutulyje, bet visgi Islandija gerokai nutolusi nuo žemyninės Europos krantų.


Nutolo jūros krantas


79 m. rugpjūčio 24 d. išsiveržęs Vezuvijus pirmiausia išspjovė storą vulkaninės pemzos sluoksnį, užgulusį teritorijas keliolikos kilometrų spinduliu. Naktį pradėjo veržtis karščiu alsuojanti lava, kilo daugybė gaisrų. Senovės Romos politikas ir rašytojas Plinijus Jaunesnysis rašė: „Didžiulis juodas debesis labai sparčiai plėtėsi. Iš jo vis šokinėjo fantastiški ugnies liežuviai, primenantys žaibą, tik nepalyginamai didesni.“ Šio autoriaus dėdė, Plinijus Vyresnysis, stebėdamas tą patį išsiveržimą, žuvo.

REKLAMA


Jis tapo viena iš daugelio aukų: skaičiuojama, kad piroklastinis srautas – vulkaninių pelenų, įkaitusių dujų ir uolienų mišinys – nušlavė šalia buvusius miestus ir mažesnes gyvenvietes, pražudė apie 16 tūkst. žmonių. Dalies jų palaikai liko tarsi užkonservuoti po vulkaniniais pelenais kartu su privačiais ir visuomeninės paskirties pastatais, daugybe buities daiktų, įrankių, ginklų. Archeologams pavyko aptikti puikių mozaikų, freskų. Gaila, kad XVIII a. pradėti Pompėjos kasinėjimai iš pradžių buvo gana chaotiški, dažniausiai atliekami ne moksliniais metodais, o paprasčiausiai ieškant senovinių artefaktų (ypač skulptūrų), kuriuos būtų galima parduoti kolekcininkams.


Ėmus labiau saugoti Pompėją ir kitas Vezuvijaus pražudytas senovės gyvenvietes, atliekant archeologinius tyrimus, ši vieta tapo tikru mokslo lobynu, labai padėjusiu pažinti senovės romėnų kultūrą ir kasdienį gyvenimą bei gausiai lankomu turistiniu centru. O nenuorama Vezuvijus buvo išsiveržęs dar bent 80 kartų. 1631 m. žuvo apie 4 tūkst., 1805-aisiais – net iki 26 tūkst. žmonių. Tai lėmė ir bėgant amžiams gerokai išaugęs gyventojų skaičius Neapolio regione. Pastarasis rimtas Vezuvijaus išsiveržimas užfiksuotas 1944 m., labai nukentėjo San Sebastiano ir Masos miestai. Tiesa, daugelis gyventojų spėjo pasitraukti, žuvo 27 žmonės.

REKLAMA


Sicilijos saloje esantis Etnos ugnikalnis – daugiau nei du kartus didesnis už Vezuvijų. Suskaičiuota bent 200 istoriniuose šaltiniuose užfiksuotų šio vulkano išsiveržimų, bene pragaištingiausias iš jų buvo 1669 m. Jis prasidėjo kovą, o baigėsi tik lapkritį. Buvo sunaikinta daug kaimų ir miestelių, itin smarkiai nukentėjo Katanijos miestas, žuvo apie 20 tūkst. žmonių. Labai pasikeitė kranto linija: viena ant aukštos uolos jūros pakrantėje stovėjusi pilis nebuvo sunaikinta, lavos srautai ją apėjo, tačiau po išsiveržimo į jūrą besiliejusiai lavai sustingus pilis atsidūrė už pustrečio kilometro nuo vandens. Etna – labai aktyvus ugnikalnis. Pastarasis nedidelis jo išsiveržimas įvyko šiemet.


Metai be vasaros


1815 m. balandžio 5–10 d. veržėsi Indonezijos Sumbavos saloje esantis Tamboros ugnikalnis. Iki penkių kilogramų svėrę akmenys stichijos metu skriejo net 40 kilometrų nuo vulkano. Salą sukrėtusio galingo sprogimo garsas buvo girdimas netgi Molukų salose – už 1,4 tūkst. kilometrų nuo Sumbavos. Balandžio 10 d. nugriaudėjo dar galingesnis sprogimas. Jį girdėjo net už 2,6 tūkst. kilometrų esančios Sumatros salos gyventojai. Nuo iš dalies susprogusio ugnikalnio šlaitų žemyn didžiuliu greičiu pasileido piroklastinis srautas, įkaitęs iki kelių šimtų laipsnių Celsijaus.


Jis nepaliko nieko gyvo savo kelyje, akimirksniu žudė žmones ir gyvūnus, viską sugriovė keliasdešimties kilometrų spinduliu. Daugybė gyventojų buvo palaidoti po savo namų griuvėsiais ar netoli jų po storu vulkaninių pelenų ir pemzos sluoksniu. Jūroje kilo cunamis, jo bangos niokojo Javos ir kitų salų krantus. Kelias savaites, iki pat balandžio 23-iosios, pro vulkaninių pelenų debesis beveik nesimatė saulės, o pirmąsias tris dienas po baisiojo išsiveržimo saloje buvo visiškai tamsu. Sumbavoje gulėjo dešimtys tūkstančių žuvusių žmonių ir dar daugiau kritusių gyvūnų kūnų. Tik nedidelė dalis salos gyventojų išgyveno.



Šio ugnikalnio išsiveržimas sukėlė reiškinį, pavadintą metais be vasaros. Tiesa, Šiaurės pusrutulio gyventojai išskirtinai šaltą vasarą išgyveno ne 1815 m., kai išsiveržė ugnikalnis, o 1816-aisiais. Prireikė laiko, kad iš ugnikalnio išsiveržę vulkaniniai pelenai plačiai pasklistų po planetą. Kad vyksta kai kas neįprasto, europiečiai ir Šiaurės Amerikos gyventojai pastebėjo 1816 m. kovą – atėjo kalendorinis pavasaris, tačiau žiemos šalčiai nesitraukė. Sniegas iš dangaus net vidurvasarį žiro Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Vakarų Europoje. Dėl itin gausių liūčių potvyniai vyko ne tik pavasarį, bet ir vasarą. Tuo metu Rytų Europoje vasara buvo gana karšta. Apskaičiuota, kad iš 71 tūkst. žuvusių Sumbavos salos gyventojų apie 12 tūkst. tapo tiesioginėmis ugnikalnio aukomis ir žuvo piroklastinio srauto pragare, o dar beveik 50 tūkst. žmonių netrukus mirė nuo bado ir ligų.


Kitas garsus Indonezijos ugnikalnis – Krakatau – išsiveržė 1883 m. rugpjūčio 26 ir 27 d., o visiškai nurimo tik kitų metų vasarį. Išsiveržimas prasidėjo serija galingų sprogimų, išmetusių į atmosferą 18 kubinių kilometrų vulkaninių pelenų, uolienų. Žemės drebėjimas sukėlė milžinišką cunamį, pasiekusį ir Javos bei Sumatros salų krantus. Iš dalies ar visiškai buvo sugriautos 295 gyvenvietės, žuvo daugiau kaip 36 tūkst. žmonių. Po ugnikalnio išsiveržimo (faktiškai – sprogimų serijos) iš Krakatau salos liko tik trečdalis anksčiau buvusio ploto – trys nedidelės salos.


Dar vienas labai aktyvus vulkanas šių geologinių darinių turtingoje Indonezijoje yra Merapis Javos saloje. Vien per pastaruosius šimtą metų užfiksuoti trys dideli jo išsiveržimai, kaskart nusinešdavę daug žmonių gyvybių. 1931 m. žuvo daugiau kaip 1,3 tūkst., 1976 m. – 28, 2010 m. – 353 salos gyventojai.


Išsigelbėjo karceryje


1902 m. gegužės 8 d. Prancūzijai priklausančioje Martinikos saloje, esančioje Karibų jūroje, išsiveržus Mon Pelė ugnikalniui buvo sunaikintas Sen Pjero miestas ir žuvo beveik visi jo gyventojai (apie 30 tūkst.). Ugnikalnis pradėjo veržtis dar balandžio mėnesį, tačiau iš pradžių ypatingo susirūpinimo nekėlė. Gegužės 8-ąją iš ugnikalnio kraterio pliūptelėjo piroklastinis srautas (daugybė uolienų, garų ir dujų) ir labai greitai užklojo už 8 kilometrų buvusį Sen Pjero uostamiestį. Buvo pražudyti beveik visi gyventojai, išskyrus du – trobelėje miesto pakraštyje gyvenusį batsiuvį ir kalėjimo karceryje uždarytą nusikaltėlį. 26-erių Ladžeris Silbarisas patyrė nudegimų ir tris dienas praleido mažytėje kameroje storomis akmeninėmis sienomis, kol buvo surastas gelbėtojų. Salos gubernatorius suteikė jam laisvę, ir visą likusį gyvenimą (dar 34 metus) vyras dirbo cirke – pasirodymų metu demonstravo patirtų nudegimų žymes ir pasakojo apie savo išgyvenimus.

REKLAMA


Ugnikalnio išsiveržimo metu buvo sunaikinti ir visi uoste buvę laivai, išskyrus vieną – jis, užklotas storu vulkaninių pelenų sluoksniu ir smilkdamas keliose vietose, spėjo išplaukti į jūrą. Sen Pjeras nebuvo visiškai atstatytas. Dabar jame gyvena 4,4 tūkst. žmonių (beveik 7 kartus mažiau nei iki katastrofos).


1985 m. lapkričio 13 d. didžiulė tragedija ištiko Kolumbiją. Išsiveržus Ruiso ugnikalniui, didžiausią žalą padarė ne lava ar piroklastinis srautas, o dėl staiga pakilusios temperatūros staiga ištirpęs didžiulis kiekis ledo ir sniego kalnuose. Milžiniški vandens ir purvo bei akmenų srautai pasileido į Andų slėnius, pakeliui griaudami kelius, tiltus, gyvenvietes. Vietos valdžia nebuvo tinkamai pasirengusi tokiai nelaimei, daugelyje gyvenviečių žmonių nespėta evakuoti. Labiausiai nukentėjo po milžinišku purvo sluoksniu palaidotas Armero miestas – čia iš 29 tūkst. gyventojų išgyveno vos trečdalis. Iš viso ugnikalnio sukelta stichija Kolumbijoje pražudė daugiau kaip 25 tūkst. žmonių.


1991-ųjų birželį Filipinų Lusono saloje išsiveržė Pinatubo ugnikalnis, iki tol snaudęs net šešis šimtmečius. Piroklastinio srauto temperatūra, vulkanologų teigimu, siekė 980 laipsnių. Srautas pasileido į ugnikalnio papėdę maždaug 100 kilometrų per valandą greičiu. Laimei, šioje tankiai gyvenamoje vietovėje žuvo palyginti nedaug žmonių (apie 200), dauguma spėjo laiku pasitraukti iš pavojingų vietų, bet be namų liko apie 100 tūkst. filipiniečių. Vulkaninių pelenų debesys pasiekė net Singapūrą, esantį už daugiau nei 2 tūkst. kilometrų.


Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnale „Ar Žinai, Kad?“