Įvairūs XX a. ir XXI a. pradžios karai atskleidė, kokia didelė yra tankų ir gerai parengtų jų įgulų reikšmė. Šie grėsmingi ginklai, užgimę per Pirmąjį pasaulinį karą ir gausiai naudoti Antrajame pasauliniame kare, įvairiuose vietiniuose karuose, XX a. pabaigoje sulaukė dvejonių: gal tankų epocha jau baigėsi? Anaiptol ne – karai Sirijoje, Ukrainos Donbase ir kituose regionuose parodė, kad tankai tebėra labai svarbūs ir dažnai nepamainomi. Visgi tankas be įgulos – tik daug geležies. Kas gi buvo žymiausi Antrojo pasaulinio karo tankų asai?

Manvydas VITKŪNAS

Savaime suprantama, kad dinamiško mūšio įkarštyje, dulkių ir dūmų kamuoliuose, juolab kovai vykstant raižytoje vietovėje, kartais išties sunku nustatyti, kurio tanko įgula pataikė į vieną ar kitą priešų kovos mašiną. Taip pat ne visada pataikymas į priešų tanką ar kitą kovos priemonę automatiškai lemia jos sunaikinimą. Todėl bet kokia statistika, kiek priešų taikinių sunaikino vieno ar kito tanko įgula, gali būti laikoma kiek abejotina. Antra vertus, patys už save byloja kovos dalinių dokumentai, taip pat bylos, susegtos rengiantis karį ar grupę karių pristatyti apdovanojimams. Kad ir kaip žiūrėsi, kiečiausi tankų asai tarnavo Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijos kariuomenėje.

Net 168 trofėjai

Besidomintiesiems tankais labai reikšminga Kurto Knispelio pavardė. Tai iškiliausias visų laikų tankų asas, kurio sąskaitoje – net 168 patvirtinti (ir apie 30 nepatvirtintų) pataikymai į priešų tankus Antrajame pasauliniame kare. Šis vyras gimė 1921 m. Cukmantlo mieste, tuometėje Čekoslovakijoje, daugiausia vokiškai kalbėjusiame Sudetų krašte. Dabar šis miestas vadinamas Zlate Horais. Ankstyvojoje Kurto jaunystėje Čekoslovakijos neliko – ji buvo sunaikinta kaip nepriklausoma valstybė. Trečiasis reichas 1938 m. padalijo šalį į Bohemijos ir Moravijos protektoratą (Čekiją) ir marionetinę Slovakijos valstybę.

1940-aisiais K. Knispelis pradėjo tarnybą Vokietijos kariuomenėje. Kare dalyvavo kaip 29 tankų pulko, vėliau – kaip 503 sunkiųjų tankų bataliono karys. Sėdėjo (ir netuščiai) kone visų modelių karo metų Vokietijos tankuose – nuo lengvojo „PzKpfw I“ iki sunkiojo „PzKpfw VI Tiger II Ausf. B“. K. Knispeliui neteko kovoti tik kaip „Panteros“ įgulos nariui.

Kaip taikytojas dalyvavo sunaikinant 126 priešų tankus, kaip sunkiojo tanko įgulos vadas – dar 42. Jį pažinoję kariai teigė, kad šis vaikinas buvo kuklus, nesivaikė šlovės ir niekada nebandė prisiskirti nuopelnų, jei teisę į trofėjų pareikšdavo kiti padalinio tankistai. Be to, K. Knispelis – išskirtinis tankų asas, nes didžiąją dalį trofėjų susirinko būdamas ne įgulos vadu, o taikytoju. Dar viena įdomybė – visus tankus jis pamušė Rytų fronte, kovodamas su SSRS kariuomene, nors jam teko kariauti ir Vakarų fronte.

Legendinis tankistas žuvo pačioje karo pabaigoje, kai jo „Karališkasis tigras“ („Königstiger“) buvo pamuštas sovietų savaeigio pabūklo „SU-100“ netoli gimtinės, Čekijoje. 23-ejų vyras bandė išlipti iš tanko, bet į galvą pataikė minosvaidžio sviedinio skeveldra. Jis kurį laiką buvo komos būsenos, bet greitai mirė karo ligoninėje. Tai nutiko 1945 m. balandžio 28 d. Karo archeologai 2013-aisiais aptiko grupinį vokiečių karių kapą, kuriame pagal žetoną pavyko identifikuoti ir K. Knispelio palaikus.

Dalyvavo užimant Vilnių

Antrojo pasaulinio karo metais iš viso net 17 vokiečių tankistų pamušė po daugiau nei 100 priešų tankų ir savaeigių artilerijos pabūklų. Antrasis po K. Knispelio pagal rezultatyvumą buvo Martinas Šroifas. Jo sąskaitoje – 161 taikinys. Būsimasis asas gimė 1915 m. vakarinėje Vokietijos dalyje, Štolbergo mieste. Nuo 1936-ųjų tarnavo SS koviniuose daliniuose (karo pabaigoje – 502-ajame sunkiųjų tankų batalione).

Kaip asas daugiausia trofėjų susirinko vadovaudamas „Tiger I“ įgulai. Spėjo pabūti būrio, kuopos vadu. Dalyvavo kare nuo puolimo prieš Lenkiją iki gynybos Normandijoje (vien čia pamušė 14 priešų tankų) ir kitur. Mirė 1979 m.

Trečiasis pagal rezultatus vokiečių pajėgose buvo Otas Karijus – jis sunaikino daugiau nei 150 priešų tankų ir savaeigių artilerijos pabūklų. Gimė vakarinėje Vokietijos dalyje, Cveibriukeno mieste, 1922-aisiais. Karjerą Vermachte pradėjo kaip čekoslovakų gamybos tanko „LT vz. 38“ (1938 m. didelė dalis buvusios Čekoslovakijos kariuomenės ginkluotės ir technikos atiteko Vokietijai) pabūklo užtaisytojas.

1941 m. dalyvavo kovose Lietuvoje, Nemuno forsavimo operacijoje, su kitais mechanizuotaisiais daliniais įvažiavo į Vilnių, toliau kovojo Rytų fronte. Priešui pamušus tanką, buvo sužeistas, kontūzytas, neteko dalies dantų, atsidūrė karo ligoninėje. Labiausiai pasižymėjo 1944 m. kovose Estijos teritorijoje, kai ties Narva, vadovaudamas tanko „Tiger I“ įgulai, pamušė keliasdešimt sovietų tankų.

Karą baigė vakarinėje Vokietijos dalyje, kur vadovavo savaeigio artilerijos pabūklo „Jagdtiger“ įgulai, pateko į amerikiečių nelaisvę. Po kurio laiko buvo paleistas į laisvę, dirbo vaistininku, o 1956 m. įsigijo nuosavą vaistinę ir ją simboliškai pavadino „Tiger Apotheke“. Mirė 2015-aisiais.

Žuvo išlipęs iš tanko

Sovietų Sąjungos kariuomenėje ryškiausias tankų asas buvo Dmitrijus Lavrinenka, sunaikinęs 52 priešų tankus. Šis vyras gimė 1914 m. pietinėje Rusijos dalyje, Kubanėje (dab. Krasnodaro krašte), Bestrašnajos stanicoje, kazokų šeimoje. Baigė mokytojų kursus, dirbo mokykloje, vėliau įsidarbino apskaitininku kolūkyje. Tarnybą kariuomenėje pradėjo 1934 m. kavalerijos daliniuose, o 1938-aisiais baigė Uljanovsko tankistų mokyklą.

1939 m. D. Lavrinenka dalyvavo SSRS pajėgoms įsiveržiant į iki tol Lenkijai priklausiusią Vakarų Ukrainą, taip pat Besarabiją (dab. Moldovą) atplėšiant nuo Rumunijos. Prasidėjus Vokietijos–SSRS karui, tarnavo 4-ojoje tankų brigadoje. Per pusantro mėnesio dalyvavo 28 susirėmimuose su priešais, vadovaudamas tanko „T-34“ įgulai, sunaikino 52 vokiečių tankus ir savaeigius artilerijos pabūklus. Spėjo pabūti tankų būrio ir kuopos vadu.

Žuvo pakirstas minosvaidžio sviedinio skeveldros 1941 m. gruodžio 18 d. Volokolamsko rajone, netoli Maskvos, kai, išlipęs iš tanko, bėgo raportuoti atvykusiam brigados vadui. Nors 27-erių karininkas nespėjo ilgai pakariauti, jo pasiekto rezultato per visą Antrąjį pasaulinį karą nepranoko joks kitas Sovietų Sąjungos tankistas.

Mūšyje pataikė į 20 tankų

Didžiosios Britanijos kariuomenėje žymiausias tankų asas buvo 2-ojo karališkojo tankų pulko leitenantas Normanas Plau, vadovavęs vidutinio tanko „Matilda II“ įgulai. Pasižymėjo kovų Šiaurės Afrikoje metu, tarnaudamas britų kariuomenės 1-ojoje tankų divizijoje, neoficialiai vadintoje „Dykumų žiurkėmis“. Jo sąskaitoje – 20 Italijos kariuomenės 10-osios armijos vidutinių tankų „Fiat Carro Armato M13/40“. Visus juos pavyko sumedžioti vieno mūšio metu.

Kanados ginkluotosiose pajėgose labiausiai pasižymėjo tanko „Sherman Firefly“ įgulos vadas Sidnis Valpis Radlis-Voltersas. Būsimasis tankistas gimė 1920 m. Kvebeko provincijoje. Studijavo Bišopo universitete, 1940 m. buvo mobilizuotas į kariuomenę. Tarnavo 27 tankų pulke, 1942-aisiais su savo daliniu nuvyko į Angliją, o 1944 m. liepos 6 d. dalyvavo garsiojoje išsilaipinimo Normandijoje operacijoje.

Jau kitą dieną, mūšio su 12-ąja SS divizija „Hitlerjugend“ metu, pamušė pirmąjį vokiečių tanką. Iš viso iki karo pabaigos Vakarų fronte sunaikino 18 priešų tankų ir savaeigių artilerijos pabūklų. Po karo tęsė profesionalaus karininko karjerą, dalyvavo Jungtinių Tautų taikos palaikymo operacijose. Į atsargą išėjo 1974 m. būdamas pulkininku. Mirė 2015 m., sulaukęs 95-erių.

Neteko kojos, bet tęsė tarnybą

Iš amerikiečių žymiausias Antrojo pasaulinio karo tankų asas – Lafajetas Grinas Pulas. Jis gimė 1919 m. fermerių šeimoje Teksaso valstijoje. Baigęs mokyklą, kartu su broliu užsirašė savanoriais į karines jūrų pajėgas. Brolis pateko, o Lafajeto sveikata medicinos komisijai pasirodė esanti pernelyg silpna. Tada vaikinas įstojo į aukštesniąją katalikų mokyklą, vėliau baigė studijas Teksaso menų ir industrijų koledže.

1941 m. kaip savanoris užsirašė į kariuomenę ir šį kartą buvo priimtas. Iš pradžių atsidūrė Teksaso karinėje bazėje, kur baigė bazinį karių rengimo kursą, vėliau – Luizianos valstijoje, kur buvo formuojama 3-ioji tankų divizija. Čia baigė tankistų kursus. Tapęs tanko įgulos vadu, L. G. Pulas išsikėlė gana ambicingą tikslą – „Noriu, kad mano tanko įgula taptų viena geriausių divizijoje“. Tačiau jam pavyko pasiekti daugiau – jis tapo geriausiu tankistu JAV kariuomenėje.

L. G. Pulas vadovavo vidutinio tanko „M4 Sherman“ įgulai, dalyvavo išsilaipinimo Normandijoje operacijoje, kovose Prancūzijos, Belgijos teritorijose. Iš viso jo sąskaitoje – 21 tankų ataka ir mažiausiai 12 pamuštų priešų tankų ir savaeigių artilerijos pabūklų. Paskutinio mūšio metu L. G. Pulas buvo sunkiai sužeistas, teko jam amputuoti koją. Tačiau, nepaisydamas to, iki 1960 m. tarnavo JAV kariuomenėje instruktoriumi. Mirė gimtajame Teksase 1991-aisiais.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.