Ona Šimaitė: „Kiekvieną gyvenimo dieną turite skirti kitų gėriui“

Ona Šimaitė: „Kiekvieną gyvenimo dieną turite skirti kitų gėriui“


Vilniaus universiteto bibliotekininkė, karo metais padėjusi daugybei geto kalinių, ištvėrusi žiaurius gestapo kankinimus, koncentracijos stovyklos baisumus, perkeltųjų asmenų stovyklos nepriteklius, dirbusi už menkutį atlygį po keliolika valandų per parą, bet niekada nepraradusi orumo ir išlikusi didžiu žmogumi. Pasaulio teisuolė, mirusi Paryžiaus priemiesčio globos namuose. Tokia buvo Ona Šimaitė. Sausio 17 d. sukanka 50 metų nuo jos mirties.


Manvydas VITKŪNAS


Lietuva šią iškilią moterį „atrado“ gana neseniai. Tik 2006 m. ji (po mirties) buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi – Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu skiriamu apdovanojimu asmenims, kurie, nepaisydami gresiančio aiškaus pavojaus savo gyvybei, pasižymėjo gelbėdami žūstančius žmones. Tik XXI a. buvo atlikta ir išsamių O. Šimaitės biografijos tyrimų. Bene jautriausias ir nuodugniausias iš jų įamžintas Kanadoje gyvenančios rašytojos ir literatūrologės Julijos Šukys knygoje „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“. Angliškai ši knyga išleista Jungtinėse Amerikos Valstijose 2012 m., o lietuviškai pasirodė 2016-aisiais. Būtent iš šios knygos pasitelkta daug šiame straipsnyje minimų faktų ir O. Šimaitės raštų citatų.


Augo Rygoje


Ji gimė 1894 m. sausio 6 d. Akmenėje neturtingoje Kazio ir Onos Šimų šeimoje. Lietuvoje prabėgo tik dalis mergaitės vaikystės metų. Bandydami išbristi iš skurdo, tėvai ieškojo darbo, bet savame krašte buvo sunku jį susirasti. Jie patraukė ten, kur skalsesnės duonos ieškojo daugybė mūsų tautiečių, ypač iš šiaurinių Lietuvos pakraščių. Šimų šeima atsidūrė Rygoje – tuo metu viename didžiausių Rusijos imperijos pramonės centrų. Tada Rygoje buvo didžiulė lietuvių kolonija (1913 m. surašymo duomenimis, čia buvo įsikūrę daugiau kaip 35 tūkst. lietuvių), veikė gausios lietuviškos draugijos. Ona Rygoje baigė pradžios mokyklą, gimnaziją.
Pirmojo pasaulinio karo metais prie Rygos artėjo Vokietijos kariuomenė. Daugybė gyventojų, tarp jų – ir apie 20 tūkst. Rygos lietuvių, buvo evakuoti į Rusijos imperijos gilumą. O. Šimaitę likimas nubloškė į Maskvą. Ten ji praleido net kelerius metus. Šis laikas nepraėjo tuščiai: ji turėjo progą susipažinti su ten sukauptais kultūros ir meno lobynais.

REKLAMA


Po karo, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, O. Šimaitė grįžo į tėvynę, 1924 m. įstojo į Lietuvos universitetą (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas). Dirbo įvairius darbus: dėstė žydų mokykloje, buvo vertėja Sovietų Sąjungos atstovybėje, o galiausiai atrado savo tikrąjį pašaukimą – pradėjo dirbti bibliotekininke (Abelio Balošerio, Lietuvos vaikų draugijos, Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekose). Knyga buvo geriausia jos draugė iki pat gyvenimo saulėlydžio. Iš laiškų ir dienoraščių sužinome, kaip O. Šimaitė karo metais nekūrentame, šaltame bute, itin kukliai pavalgiusi normuotai išduodamos duonos ar dar sunkiau gaunamų bulvių, ant antklodės dar užsidėdavo paltą, kad nesušaltų, ir skaitydavo, skaitydavo, skaitydavo...


Kaip pateko į getą?


1939 m. rudenį Lietuva vienu metu išgyveno ir džiaugsmą dėl atgauto Vilniaus krašto, ir nerimą dėl ateities: į mūsų šalį įžengė sovietų kariuomenės įgulos, tarptautinė padėtis vis labiau komplikavosi, vyko Antrasis pasaulinis karas. Atgautame Vilniuje vietoj lenkiško Stepono Batoro universiteto buvo kuriamas lietuviškas Vilniaus universitetas. Viena pirmųjų jo bibliotekos darbuotojų tapo iš Kauno atvykusi O. Šimaitė. Šiame darbe jai labai padėjo ne tik didžiulė erudicija, platus kultūrinis akiratis, bet ir įvairių kalbų žinios. O. Šimaitė buvo poliglotė. Be gimtosios lietuvių, ji mokėjo rusų, latvių, lenkų, prancūzų, vokiečių kalbas, taip pat šiek tiek hebrajų.

REKLAMA


1940-ųjų vasarą Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, o mažiau nei po metų sovietus pakeitė nauji okupantai – naciai. Bibliotekininkė su siaubu stebėjo, kaip hitlerininkai ir jų talkininkai su didžiuliu užsidegimu imasi žydų tautos naikinimo. O. Šimaitė tarp žydų turėjo daug draugų, kolegų. Ir štai jie buvo suvaryti į getą, verčiami gyventi po keliolika ar net keliasdešimt žmonių viename kambaryje antisanitarinėmis sąlygomis, o galiausiai ėmė dingti...


Bandžiusieji padėti nelaimėliams patys rizikavo ne tik savo laisve, bet ir gyvybe. Tačiau O. Šimaitė nusprendė dėl kenčiančiųjų daryti viską, ką tik gali, ir aplinkybės bent jau iš pradžių klostėsi sėkmingai. Viename laiške ji aprašė, kaip gavo leidimą patekti į akylai saugomą getą: „Pirmosios geto įkūrimo savaitės viduryje Vilniaus universiteto bibliotekos vyriausioji sekretorė panelė Eimaitytė paklausė, ar aš nenorėčiau nueiti į getą kartu su panele Godliauskaite. Aš noriai sutikau. Pati sukau galvą, kaip ten patekti, bet nesugalvojau, kaip galėčiau pereiti per geto apsaugą ir pamatyti tuos draugus, kurių nevesdavo į miestą dirbti. Po pusvalandžio panelė Eimaitytė atnešė man oficialų dokumentą, pasirašytą bibliotekos direktoriaus ir adresuotą Žydų reikalų valdybos viršininkui ponui Burakui. Biblioteka prašė jo leisti man, Katalogavimo skyriaus vedėjai, ir panelei Godliauskaitei, skaityklos vedėjai, lankytis gete tam, kad surinktume negrąžintas knygas.“


Slėpė spintoje


O. Šimaitė pro geto vartus įėjo ir išėjo daugybę kartų. Ji ne tik dirbo savo oficialų darbą – surinkti žydų (daugiausia studentų) paimtas knygas, – bet ir tapo geto kalinių rėmėja. Bibliotekininkė padėjo daugybei žmonių gauti maisto (tam skyrė ir savo kuklias pajamas), įnešdavo į getą reikalingų daiktų ir išnešė daug laiškų, vertingų knygų, rankraščių. Taip buvo išsaugoti poeto Abraomo Suckeverio eilėraščiai, vertingas Grigorijaus Šuro dienoraštis. O. Šimaitė tapo ir laiškaneše, padėjo palaikyti ryšį tarp daugybės žmonių. Ji ieškojo būdų, kaip žmonės galėtų pabėgti iš geto, slėptuvių, globėjų gelbėjamiems žydų vaikams. Korespondenciją, dokumentus ji slėpė įvairiose vietose. Viena iš slėptuvių buvo įrengta po universiteto bibliotekos laiptais.



Tikrai žinoma, kad O. Šimaitė išgelbėjo žydaitę Salą Vaksman. Pasak vienos versijos, ji sugebėjo išnešti smulkaus sudėjimo merginą maiše. Pagal kitą versiją, O. Šimaitė tiesiog išsivedė ją pro vartus. Jos abi garsiai kalbėjosi lietuviškai, ir apsaugininkai tiesiog pamanė, kad bibliotekininkė eina su kolege. Iš pradžių O. Šimaitė slėpė merginą savo bute, bet tai buvo labai pavojinga: bibliotekininkė jau buvo pakliuvusi į nacių akiratį. Tada ji slapta atvedė žydaitę į biblioteką ir slėpė spintoje. Mergina tik naktį galėdavo išlįsti iš baldo ir miegoti ant stalo ar grindų.


Už pagalbą žydams nacių valdžia žmones dažnai bausdavo mirtimi. O. Šimaitė jos išvengė tik per stebuklą. Kaip rašo J. Šukys, „1944 m. balandžio 28 d. gestapas suėmė Šimaitę. Arba ją apleido sėkmė, arba (taip manė ji pati) kažkas ją išdavė. Bet kokiu atveju valdžia pastebėjo, kad ji aprūpino vaiką padirbtais dokumentais ir įtaisė jį į našlaičių namus. Kareiviai suėmė ją, nusiaubė butą. Šimaitės slėpti užrašai, rankraščiai ir spausdinti dokumentai dingo per kratą. Gestapas laikė ją suėmęs dvylika dienų. Tardydami jie buvo pakabinę ją žemyn galva, mušė, degino kojų padus įkaitinta geležimi. Vokiečiai nuteisė ją mirti, bet universiteto rektorius Mykolas Biržiška sugebėjo surinkti pakankamai pinigų ir išpirkti jos gyvybę. Vietoje kartuvių Šimaitės laukė įkalinimas Dachau. Išgirdę apie jos likimą universiteto draugai surinko šiltų drabužių ir pasiuntė vieną bibliotekininkę, kad nuneštų juos į kalėjimą. Bendradarbė rado Šimaitę leisgyvę, sutvarstytais riešais“.


Reikia daryti, o ne plepėti


Pirmiausia O. Šimaitė buvo išvežta į Pravieniškes. Čia slapta prasmuko ir ją aplankė vienas geriausių draugų (o gal ir mylimasis) poetas Kazys Jakubėnas. Dar 1942 m. viename iš laiškų poetui O. Šimaitė rašė: „Kaip tamsią naktį nuskaidrina žvaigždės, taip mūsų laikais kiekvienas susidūrimas su žmonėmis, turinčiais širdį ir protą, nuskaidrina ir palengvina gyvenimą. O gerų žmonių tikrai esama pasaulyje. Ir be galo drąsių ir kitiems atsidavusių. Šiuo atžvilgiu gyvenimas mane labai lepina. Sutikau tiek daug gerų ir įdomių žmonių. Esu labai dėkinga likimui, kad Tave turiu, Kazeli, savo geriausiųjų draugų gretose. Aš taip norėčiau, kad Tavo gyvenimas būtų lengvesnis, kad nekentėtų Tavo artimieji žmonės. Jei ir būtum krikščionis, nenorėčiau, kad Tu man rojų linkėtum, kada toks baisus pragaras verda žemėje. Kai bus rojus žemėje, tai bus rojus sieloje ir visur. Ar gali būti kas laimingas, kada kiti taip kenčia?“

REKLAMA


Deja, likimas ir žmonės buvo žiaurūs. K. Jakubėnas 1946 m. buvo suimtas (prie jo persekiojimo labai prisidėjo tuo metu itin įtakingas rašytojas Petras Cvirka), ištremtas į Kazachstano lagerius. Grįžęs toliau buvo persekiojamas, nespausdinta jo kūryba. Poetas buvo nužudytas (manoma, sovietų saugumo darbuotojų) 1950-aisiais.


O. Šimaitė iš Pravieniškių buvo išvežta į Dachau koncentracijos stovyklą netoli Miuncheno, vėliau – į Liudelanžo koncentracijos stovyklą Prancūzijoje. Čia 1944 m. rugsėjį ją ir kitus kalinius išvadavo amerikiečiai. O. Šimaitė atsidūrė internuotųjų asmenų stovykloje La Kurtine, o galutinai atgavusi laisvę apsistojo Tulūzoje, dirbo valgykloje, siuvykloje, skalbykloje, kol galiausiai vėl gavo mėgstamiausią – bibliotekininkės – darbą. Labai daug laiko skyrė laiškų rašymui. Pacituosime J. Šukys knygos ištrauką: „1945 m. spalį Šimaitė sėdi prie žvake apšviesto stalo ir rašo laiškus į Ameriką, Pietų Afriką, Izraelį. Šie laiškai skirti Vilniuje mirusiųjų draugams ir artimiesiems. Laiškuose pasakojama, kaip jos draugai gyveno gete: sausakimšos patalpos, dingimai, slapti gimdymai, nuolat persekiojančios ligos ir mirtis. Kiekvieną laišką ji pradeda pakartodama duotąjį pažadą: jei ji išgyvens karą, praneš žinią apie juos visus.“


1953-iaisiais O. Šimaitė išvyko į Izraelį, tačiau jau 1956 m. grįžo į Prancūziją, gyveno Paryžiuje, žavėjosi šiuo miestu. Lietuvos niekada nepamiršo, palaikė ryšius su jos šviesuoliais (tai daryti nebuvo lengva sovietmečio sąlygomis), siuntė į tėvynę knygų. 1965-aisiais apsigyveno senelių prieglaudoje. Po metų sulaukė itin aukšto Izraelio valstybės įvertinimo: 1966 m. kovo 15 d. jai buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. Jeruzalės Jad Vašem Pasaulio tautų teisuolių alėjoje auga jos garbei pasodintas medis.


O. Šimaitė mirė nuo širdies smūgio 1970 m. sausio 17 d. Jos nueitą sudėtingą, itin sunkų, bet be galo prasmingą gyvenimo kelią ir mums siunčiamą žinią bene geriausiai apibendrina pačios O. Šimaitės žodžiai: „Tvirtai žinokite ir giliai jauskite, kad kiekvieną gyvenimo dieną turite skirti kitų gėriui, darydami viską, ką galite. Darydami, bet ne plepėdami.“


Daugiau įdomių istorijų rasite žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“