Menininkė, gaudanti laimės akimirkas

Menininkė, gaudanti laimės akimirkas

Grytė su tėčiu A. Pintuku ir seserimi Gabriele parodos atidarymo šventėje


„Laimė – abipusis dalijimasis. Kai to nėra, žmogus tampa persipildęs arba ištuštėjęs. Tik tas, kas linki laimės kitiems, pats yra laimingas“, – tuo įsitikinusi vilnietė dailininkė Grytė Pintukaitė, kurios sielos gelmes atvėrė Vilniuje surengta portretinių kompozicijų paroda „Gyvenimo spalvos ir atsakymai“, nors menininkė prisipažįsta, kad pati atsakymų tebeieško.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


Gaudanti laimės akimirkas


Grytė priklauso tam talentingų žmonių tipui, kurių neįsprausi į jokius rėmus, jai sunku išsitekti tik vienoje kurioje nors meno srityje. Ji ne tik tapo paveikslus, bet ir dainuoja, mėgsta šokti, vaidinti ir dar kurti sau drabužių modelius. Tad ir įspūdingas G. Pintukaitės parodos atidarymas bene naujausioje sostinės parodų erdvėje „Galerijoje 555” buvo netradicinis, nes jame galima buvo ne tik akis paganyti, bet ir stebėtis menininkės fantazija, vokaliniais gebėjimais ir sielos polėkiais.
Tą lapkričio vakarą susirinko daugybė įvairiapusio menininkės talento gerbėjų, kolegų dailininkų, bičiulių, jos tapytų portretų herojų ir šiaip nuolatinių parodų lankytojų. Eiles skaitė Grytės tėtis, ilgametis Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Algirdas Pintukas, o būsimoji operos solistė, Grytės sesuo Gabrielė, dainavo.

Menininkei svarbiausia, kad atėjo ją mylintys ir suprantantys žmonės, tačiau stigo bene brangiausio jai žmogaus – mamos, kuri jau septyneri metai kaip iškeliavusi anapus. Viktorija Pintukienė buvo lietuvių kalbos mokytoja, literatė, taip pat kaip ir dukra siekusi sujungti muzikos, dailės ir teatro menus. „Ji man yra kaip angelas sargas“, – prasitarė moteris, kai po kelių dienų nurimus parodos atidarymo šurmuliui susitikome su ja ramioje aplinkoje.

REKLAMA


Grytė prisipažino, kad po skyrybų su mylėtu žmogumi ir visokių dalybų liko randas jos širdyje ir pėdsakai paveiksluose, tačiau apie tai nebenorinti kalbėti. Dabar ji gyvena kūryba, kuriai atsidavusi visa savo esybe. „Po visų likimo dūžių, skyrybų supratau, kad gyvenimas yra vienas, kad gyveni čia ir dabar. Be galo smagu, kad man mieli žmonės atėjo į šventę, kuri tarsi išlydi mane, atgimusią, į naują gyvenimo etapą, – emocijomis dalijasi 38-erių metų menininkė. – Aš laiminga, bet kaip sakė mano mylima dailininkė Frida Kalo, tame pačiame gyvenimo akimirksnyje – kartu ir laimė, ir liūdesys. Tas, kuris nemoka verkti, nesugeba patirti ir džiaugsmo. Todėl visiems, kurie kuria savo ateitį, norėčiau palinkėti gaudyti akimirkas ir jomis džiaugtis, nes rytoj jos nepasikartos. Juk matote, kas pasaulyje darosi. Tikiu, kad viskas yra Dievo valioje, ir kitiems linkiu neprarasti tikėjimo.“


Sėkmė Kinijoje suteikė pasitikėjimo


Tapytoja Dievo ir likimo dovana vadina ir savo sėkmę pasaulinėje tapybos bienalėje Kinijoje. Pekine vykusiam konkursui, kurio tema buvo „Atmintis ir sapnas“ savo darbus iš anksto buvo atsiuntę 500 menininkų iš 94 pasaulio šalių. Vertinimo komisija išrinko tik 14 menininkų paveikslus, tarp kurių buvo lietuvių G. Pintukaitės ir Antano Obcarsko darbai. Grytės tapytas vyro portretas „Tu taip toli...“ pateko tarp prizininkų ir jį įsigijo Kinijos nacionalinė dailės galerija, o autorė buvo pakviesta atvykti į Kinijos sostinę ir pamatyti jos gamtos, kultūros bei architektūros grožį ir savitumą, pajusti egzotiškos šalies dvasią, gyventojų svetingumą ir savitumą.

REKLAMA


„Smagu buvo bendrauti su išrinktaisiais dailininkais iš Indonezijos, Mongolijos, Armėnijos, Bangladešo, Ukrainos, Baltarusijos, Estijos. Taip pat pasidalijau savo mintimis apie kūrybą – skaičiau kolegoms pranešimą „Užuomina ir tyla mene“. Aplankėme kai kuriuos Kinijos miestus, o vėliau mus pakvietė paveiksluose įamžinti tai, ką pajutome, ir po pusmečio dalyvauti parodoje „Kinija užsienio menininko akimis“. Man įstrigo toks vaizdelis – moterys, apsirengusios tautiniais drabužiais ir rankose laikančios spalvingus skėčius, vaikštinėja po parką. Tikriausiai nutapysiu šį motyvą būsimai parodai. O įvertinimas Kinijoje man suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, tuo, ką aš darau“, – džiaugėsi menininkė, dar gyvenanti patirtais įspūdžiais, kurie ir paskatino ją surengti jau 30 personalinę parodą.


Tarp kelių mūzų


Grytė iš mažens save dalija kelioms mūzoms, nes augo meninėje aplinkoje. Jos mėgstamas posakis: „Muzikoje aš tapau, o tapydama muzikuoju“. Moteris teigia, kad ji tik dabar pajuto gyvenimo pilnatvę ir save gali įprasminti ne vienoje srityje. Tai kas, kad ji keletą kartų stojo ir neįstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją mokytis vokalo paslapčių. Koją, matyt, pakišo jos pernelyg didelis jausmingumas. Tad vokalo subtilybių menininkė mokėsi privačiai pas žinomas solistes, profesores Ireną Milkevičiūtę, Sigutę Stonytę, kurių portretus yra nutapiusi. Grytė ir dabar dar lanko dainavimo pamokas, tobulina balsą, toliau gilina ir tapybos žinias.


„Esu įsitikinusi, kad mokytis reikia visą gyvenimą. Kuo daugiau sužinosi, patirsi, tuo daugiau spalvų atrasi gyvenime, – teigia kūrybos ir fantazijos nestokojanti menininkė. – Tokia besiblaškanti tarp dailės, muzikos, teatro, poezijos buvau visada.“ Kaune gimusi G. Pintukaitė 1995 m. baigė Kauno Juozo Naujalio vidurinę dailės mokyklą (dabar – Kauno dailės gimnazija), įstojo į Vilniaus dailės akademiją ir tais pačiais metais – į Kauno dramos teatro studiją, kuriai tuomet vadovavo režisierius Gytis Padegimas, bet atėjo metas pasirinkti, kam teikti pirmenybę.



Beje, dar ji negali gyventi ne tik be dainavimo, bet ir be šokių. Pasirodo, Grytė septynerius metus šoko pramoginių šokių kolektyve „Sūkurys“, kuriam vadovavo Jūratė ir Česlovas Norvaišai, vėliau dalyvavo senovinių šokių kolektyve „Modus Aniqus“, o pastaruoju metu moteris lanko argentinietiško tango pamokas. Iš tiesų, tapytojos pomėgių puokštė itin spalvinga. „Kaip aš norėčiau, kad mane pakviestų į kokį pramoginį televizijos projektą“, – išduoda dar vieną savo svajonę.


Menininkė, gaudanti laimės akimirkas

Šį dailininkės dvigubą autoportretą lydi pavadinimas „Pabučiuok mane saldžiai ir švelniai...“


Kūryba – tarsi magijos seansas


Tačiau grįžkime į parodą, kuri sostinės „Galerijoje 555“ veiks iki gruodžio 7 dienos. Žvilgsnį pirmiausia traukia lengvai atpažįstamų žinomų žmonių portretai, taip pat ir daug pačios dailininkės autoportretų, kurie suteikia galimybę pasižvalgyti po slapčiausias jos pastarųjų trejų metų jausmų ir nuotaikų kerteles. Palyginus su ankstesnėmis dailininkės personalinėmis parodomis, autoportretuose daugiau dramatizmo, tamsesnių spalvų. Pasak dailininkės, jos autoportretai – ne tik jos pačios, bet ir bet kurio kito žmogaus būsenos po kokio nors skaudaus ar džiaugsmingo gyvenimo įvykio.


„Kai kurie žmonės tuose portretuose atpažįsta ne tik mane, bet ir savo nuotaikas. Kūryba man labai padėjo nepaskęsti patirtose nuoskaudose, todėl ir kitiems žmonėms patarčiau, kad jie neužsidarytų savyje, o ieškotų sau mielos veiklos, kuri juos pakylėtų aukščiau už neigiamas emocijas“, – pabrėžia dailininkė, šios parodos darbuose didesnį dėmesį skyrusi vyrų pasauliui atskleisti.


Savo paveiksluose tapytoja „įkurdino“ ne tik daug žinomų menininkų, bet ir gatvėje sutiktus įdomesnius žmones, kuriuos pastebėjo jos skvarbus didelių akių žvilgsnis. Kartą Grytė sumanė tapyti atsiskyrėlį, todėl mėnesį gyveno jo trobelėje miške. Kartu uogavo ir grybavo, valgė tą patį kuklų maistą...


„Pats gyvenimas vienu ar kitu metu man siunčia žmogų, kurį aš turiu nutapyti. Man tai įdomu, o ir tie paveikslams pozavę žmonės nelieka abejingi ir prisimena ne tik kaip nuotykį“, – kalba pašnekovė. Ji yra nutapiusi ir legendinę Vilniaus Rožytę, kuri vienus piktina, kitus stebina, o treti tiki, kad jai įspraudus į delną kokį pinigėlį tądien pasiseks, įamžino ir ne vieną senučiukę, sužavėjusią moterį skaidriu liūdesiu. Jos paveikslų modeliais yra tapę ir atsitiktiniai praeiviai, kuriuos Grytė užkalbindavo ir pasiūlydavo nutapyti jų portretus. Praeivius tai nustebindavo, tačiau retas kuris iš jų atsisakydavo pozuoti.


„Dailininkas yra privilegijuotas kūrėjas, nes yra laisvas – niekas jam nediktuoja savo valios, nerežisuoja. Jis − tarsi kompozitorius, gali kurti ir būti nepriklausomas. O tai man labai svarbu“, – įsitikinusi moteris.

REKLAMA


Tarp ankstesnių Grytės tapytų darbų į jos aukso fondą galima įrašyti ir Nacionalinio Kauno dramos teatro žymiausių aktorių portretus. Ir tai nenuostabu, nes Grytė, galima sakyti, užaugo šiame teatre, nardė po užkulisius, tuos žmones matė ir laimingus po sėkmingo spektaklio, ir pavargusius bei susimąsčiusius. Įkalbėti jai pozuoti tokius garsius aktorius kaip Algimantas Masiulis, Regina Varnaitė, Leonardas Zelčius, Danutė Juronytė, Virginija Kochanskytė ir kt., jaunai menininkei nebuvo sunku. Kai nutapė žymių žmonių, Grytė ir tapo pripažinta talentinga portreto meistre. Daugiausia, žinoma, yra jos tėvo A. Pintuko portretų.


Menininkė, gaudanti laimės akimirkas

Mėnesienoje


Galinos Dauguvietytės pamokos


Tapytoja su savo paveikslų herojais paprastai susidraugauja. Taip atsitiko ir po pažinties su legendine televizijos režisiere Galina Dauguvietyte bei su ilgamečiu vokalo pedagogu Zenonu Knižnikovu, kurie neseniai išėjo anapus. Iš jų abiejų moteris gavo patarimų, o svarbiausia – pajuto jų širdies šilumą. Man labai svarbu buvo tai, kad šie mokytojai puikiai suprato, kad manęs negalima „uždaryti į narvelį“, suprato mano laisvą ir neramią sielą“, – šnekėjo dailininkė, kuri dar spėjo nutapyti savo mokytojų portretus.


Su G. Dauguvietyte juodvi susitiko tiesiog gatvėje. „Ja žavėjausi visada, tačiau užkalbinti kažkaip nebuvo progos, o tada mūsų akys susitiko ir prie jos priėjusi tiesiog pasakiau, kad noriu nutapyti jos portretą. Galina sutiko apsilankyti mano studijoje... Pamatė ten esančius mano darbus, tarp jų ir aktorių Jūratės Onaitytės bei Liubomiro Laucevičiaus portretus. Pagyrė... Pozavo ji tik vieną kartą, bet man to eskizo pakako. Bendravimas su ja ir tada, ir vėliau buvo nepaprastai šiltas: kalbėjomės ir apie dailę, ir apie teatrą, ir apie meilę bei ištikimybę. Ji mane sužavėjo savo optimizmu ir gebėjimu apie rimtus dalykus kalbėti su humoru. Mano tapytą portretą ji įvertino gerai, tačiau nespėjau jo jai padovanoti, nes išvykau į Kiniją“, – aiškino pašnekovė.


Kaip ir daugelis kūrėjų – dailininkų, aktorių, muzikų, rašytojų – pašnekovė pabrėžė, kad jai svarbesnis ne rezultatas, o pats darbo procesas, kuris yra tarsi magijos seansas, pokalbiai su portretų herojais. Ji prisipažįsta, kad po vieno ar kito susitikimo su paveikslo personažu, neretai pasikeičia ir jos pačios gyvenimas, prasideda naujas jo etapas.


Menininkė, gaudanti laimės akimirkas

Tokią Galiną Dauguvietytę įamžino G. Pintukaitė. Tomo Griškevičiaus nuotr.


Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015 m. Nr. 48)



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris