Diakonas: ir šeimos tėvas, ir Dievo tarnas

Diakonas: ir šeimos tėvas, ir Dievo tarnas

„Šeimoje turi būti atsakingas iki galo ir svarbiausiai – tikras“, – sako D. Chmieliauskas. Su žmona Jone ir penkiomis atžalomis.


Šiemet švenčiant Kauno arkivyskupijos Globėjo Šventojo Jono Krikštytojo gimimo iškilmes, Kauno Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje diakonais buvo įšventinti penki vedę vyrai. Kokios yra diakonų pareigos ir kaip tarnystė Bažnyčioje dera su gyvenimu šeimoje?

Emilija Čepulionytė


„Šiandien meldžiamės už tuos penkis vyrus, kurie, priėmę diakono šventimus, bus Bažnyčios siunčiami tarnauti žmonėms, padedant kitiems priimti tikėjimą ir gyventi kaip Kristaus mokiniams“, – sakė Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas, suteikęs nuolatinių diakonų šventinimus.


Diakonais tapo ūkininkas Nerijus Čapas OFS, mėnraščio „Artuma“ vyr. redaktorius, Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnybos vadovas Darius Chmieliauskas, karininkas Audrius Jesinskas, VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius ir pedagogas Darius Venčkauskas. Vyrai šiems šventinimams ruošėsi nuo 2012 metų studijuodami Kauno arkivyskupijos Nuolatinių diakonų ugdymo centre. Po šventinimų trys įšventintieji diakonai paskirti diakonų tarnystei Kauno arkivyskupijos parapijose ar institucijose, o du – Lietuvos kariuomenės ordinariate. Apie šį Katalikų Bažnyčiai istorinį įvykį Lietuvoje kalbamės su vienu iš įšventintųjų diakonų – Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnybos vadovu Dariumi Chmieliausku.


– Kuo šis įvykis svarbus Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje?


– Nuolatinių diakonų tarnystė pasaulyje atnaujinta maždaug prieš 50 metų. Šiuo metu diakonų skaičius artėja prie 50 tūkst., tai yra apie 10 proc. visų katalikų dvasininkų. Lietuva ilgą laiką buvo okupuota, tad tam tikri procesai tuo metu iki mūsų neatėjo, tačiau dabar ir mes turime pirmuosius vedusius diakonus. Viena vertus, tai rodo Katalikų Bažnyčios atvirumą visuomenei, drąsą, kita vertus, tai yra galimybė didesniam žmonių būriui įsilieti į Bažnyčios gyvenimą, prisidėti savo tarnyste.

– Kodėl prieš 50 metų buvo atnaujinta diakonų tarnystė pasaulyje?

REKLAMA



– Diakonai egzistavo Bažnyčioje ir prieš 1,5 tūkst. metų. XX a. viduryje pasaulis buvo nualintas baisių karų, kraujuojančių vietų, kenčiančių žmonių, jų skausmo, ir vyskupai ar kunigai tiesiog nespėjo visko aprėpti, užpildyti tarnystės poreikio. Tuomet imta galvoti, kokiu būdu ir kokia forma galima būtų į Katalikų Bažnyčią sugrąžinti diakonus. Svarstymai užtruko, tačiau 1964 metais priimtas sprendimas atkūrė nuolatinį diakonatą.


Diakonas: ir šeimos tėvas, ir Dievo tarnas

D. Chmieliauskas sako, kad diakonystė jam – didelė Dievo dovana ir malonė, tačiau tuo pat metu – ir didelis iššūkis bei atsakomybė.

– Kokios yra diakonų pareigos?


– Diakonų pareiga – pagal išgales tarnauti parapijoje, padėti vyskupui bei kunigams ir tarnauti visai Bažnyčiai. Mes Kristų labiausiai atpažįstame kaip tą, kuris buvo nukryžiuotas, numirė ir prisikėlė, tuo mus atpirko ir išlaisvino. Tą patį daro kunigai dalyvaudami kunigystėje – jie padeda Kristaus kryžiaus aukai įvykti mūsų gyvenime. Bet Kristus padarė ne tik tai – visą savo gyvenimą jis tarnavo: plovė mokiniams kojas, ėjo prie moterų, vaikų, o juk tai tuometėje visuomenėje buvo nepriimtina. Būtent Kristaus, kaip tarno, vaidmenį ženklina diakonai. Taigi, diakoniška tarnystė yra Kristaus tarnystės atspindėjimas tarnaujant šiandienos žmonėms. Kalbant paprasčiau, vyskupas yra Kristaus vadovo, Kristaus, turinčio galią, simbolis, kunigas – Kristaus, kuris mus atperka, o diakonas – Kristaus kaip tarno ženklas.


Įdomu tai, kad popiežius Pranciškus yra labai diakoniškas. Jį gerbia ir tikintieji, ir netikintieji, ir net priešiškai nusiteikusieji. Labiausiai pasaulį žavi tai, kad Popiežius eina prie paprastų žmonių, lenkiasi prie vaikų, atvirai bendrauja su visais. Mano supratimu, ta nuolanki tarnaujančiojo laikysena ir yra labai reikalinga šiandieniame pasaulyje. O mes, diakonai, turime ieškoti savo kelio ir savo būdo, kaip tarnauti žmonėms, priminti kiekvienam bendruomenės nariui apie tarnystės svarbą. Ir ne tik diakonų, bet ir kiekvieno žmogaus asmeniškai.

– Ar Bažnyčioje diakonas turi tas pačias teises kaip kunigas?


– Ne, ir reikėtų tai atskirti. Diakonų pareiga – pagal savo išgales tarnauti parapijoje, padėti vyskupui, kunigams ir tarnauti visai Bažnyčiai. Diakonai turi teisę skelbti Evangeliją, krikštyti, laidoti, tuokti, ruošti tikinčiuosius sakramentams, dalyti Komuniją, tačiau negali klausyti išpažinčių, aukoti šv. Mišių ir teikti Ligonių patepimo sakramento.

REKLAMA


Tačiau liturginė tarnystė diakono gyvenime paprastai sudaro ne daugiau kaip 10 proc. Didžioji diakonų tarnystės dalis atliekama ne prie altoriaus, ne bažnyčios pastate, o už bažnyčios durų.

– Ką jums pačiam reiškia tapimas diakonu?


– Apie tarnystę Dievui ėmiau galvoti daugiau nei prieš 20 metų, kai studijavau Prancūzijoje. Norėjau tarnauti Dievui, kuris mane pamilo, norėjau jam patikėti savo gyvenimą, tačiau tuo pat metu žinojau, kad noriu turėti šeimą, tad negaliu būti kunigu. Tada ir sužinojau apie diakonus. Pagalvojau, jeigu tai yra man skirta, vieną dieną tai ateis į Lietuvą ir pasieks mane. Grįžau į Lietuvą gyventi ir dirbti, kurti šeimos. Kai Lietuvoje imta galvoti apie nuolatinį diakonatą, ėmiau rimtai svarstyti tapti diakonu. Tariausi su dvasininkais, žmona, artimaisiais ir nusprendžiau eiti šiuo keliu.


Kas man yra diakonystė? Visų pirma – didelė Dievo dovana, jo malonė. Tačiau tuo pat metu – didelis iššūkis ir atsakomybė. Anksčiau galėjau gyventi taip, kaip išeina, o dabar, prisiėmęs viešą tarnystę, turiu kaskart prisiminti, kad savo elgesiu privalau rodyti pavyzdį kitiems. Tačiau tikiu, kad bet kokia našta, jeigu neši ją drauge su Dievu, nėra sunki.


– Dirbate Kauno arkivyskupijos kurijos atstovu spaudai ir Informacijos tarnybos vadovu. Taip pat vadovaujate VšĮ „Caritas“ leidyklai „Artuma“, esate taip pat pavadinto mėnraščio vyriausiasis redaktorius. Nemažai ir papildomos veiklos: dalyvaujate įvairių tarybų veikloje, užsiimate visuomenine veikla. O dabar dar ir esate diakonas. Kaip viską spėsite?


– Šiais laikais daug kam tenka dirbti keliuose darbuose, jeigu nori išlaikyti šeimą. Visa kita – visuomeninė veikla, kuria užsiimu laisvu nuo darbo ir šeimos pareigų laiku.


Tiesą sakant, kai pasakiau žmonai Jonei, kad svarstau galimybę tapti diakonu, iš pradžių jai buvo daug kas neaišku ir kiek neramu, kaip man pavyks suderinti visas veiklas. Ji niekada nesutiktų, jeigu manęs nebūtų namuose visus savaitgalius. Ir aš su tuo nesutikčiau. Yra labai svarbu tinkamai sudėlioti prioritetus. Man svarbiausia – šeima, tad ir toliau ketinu derinti savo darbus taip, kad pakaktų laiko būti su artimiausiais žmonėmis. Jeigu Bažnyčioje teikiami šventinimai ir susituokusiems žmonėms, vadinasi, lygiai taip pat gerbiama ir santuoka. Jau pasakiau savo ganytojams, kad prie altoriaus galėsiu patarnauti vieną sekmadienį per mėnesį, nes esu penkių vaikų tėvas, ir kitus sekmadienius noriu būti mišiose su jais ir šalia jų. Dėl kitų patarnavimų Bažnyčiai ir bendruomenei dar tik kalbamės – matysime, kaip viskas susidėlios ir koks bus mano tarnystės poreikis.



Diakonas: ir šeimos tėvas, ir Dievo tarnas

Birželio 24 d. į diakonus Lietuvoje pirmą kartą įšventinti penki vedę vyrai.

– Ar diakonystė – apmokama tarnystė?


– Kai kuriose šalyse diakonams mokamas atlygis iš Bažnyčios, tad jie gali nedirbti kitų darbų. Lietuvoje tai nenumatyta. Visi diakonai turi turėti darbą, pajamų šeimai išlaikyti. Diakonyste galime užsiimti tik ją suderinę su šeimos ir darbo įsipareigojimais.

– Kiek svarbus jums buvo sutuoktinės pritarimas jūsų norui tapti diakonu?


– Labai svarbus. Ir man pačiam, ir Bažnyčiai. Bažnyčia labai gerbia moterį, be žmonos sutikimo jos sutuoktiniui net neleistų tapti kandidatu į diakonus ir pradėti penkerių metų pasirengimo. Vėliau jos pritarimo reikia ir baigus visą pasirengimą. Sprendimas atiduodamas į žmonos rankas: ar ji sutinka, kad vyras būtų šventinamas į diakonus. Jos žodis ne mažiau svarbus nei vyskupo, nes vyskupas negalėtų teikti šventinimų, jeigu moteris tam nepritartų. Per tai Bažnyčia parodo pagarbą šeimai ir moteriai, jos apsisprendimui. Mano žmona pritarė mano pasirinkimui, nors mūsų vaikai buvo visai maži ir labai reikėjo mano pagalbos, buvimo namuose. Tik žmonos dėka ir galėjau žengti diakonystės keliu, nors ji iki galo nesuprato, kas mūsų laukia, manimi tikėjo ir ėjo šalia.


– Kol vyko mokymai, turėjote galimybę pasitikrinti, ar diakonystė – jūsų kelias? Juk bet kada galėjote atsisakyti eiti juo toliau.


– Taip, be paskaitų ir teorinės dalies, per tuos metus turėjome galimybę į tarnystę pažvelgti ir praktiškai. Teko žiūrėti į akis mirštantiems žmonėms, bendrauti su nuteistaisiais. Mano didžiai nuostabai, nemažai nuteistųjų labai ištroškę Dievo, jie jo laukia, nors galbūt garsiai apie tai nepasako. Bet tą matai iš jų elgesio, iš laikysenos. Lygiai taip pat yra su mirštančiaisiais. Jiems reikia Dievo. Pasimeldi prie komos ištikto ligonio lovos, o iš jo akių ištrykšta ašaros. Ir po tam tikro laiko sužinai, kad tas žmogus labai ramiai iškeliavo, nors prieš tai sunkiai kankinosi daugybę metų. Tai ir yra tos patirtys, kurios sukrečia, bet tuo pat metu padrąsina eiti tarnystės keliu, rodo, kad pasirinkai tinkamai.

– Kaip šeima prisideda prie jūsų buvimo diakonu?


– Didžiausias ir svarbiausias šeimos indėlis į mano diakonystę – jų buvimas šalia manęs, tvirtas užnugaris, kurį jaučiu, palaikymas.


– Ar lengva būti geru sutuoktiniu, geru tėvu vaikams? Juk savo elgesiu turite rodyti pavyzdį visai bendruomenei, bet pirmiausia – būtent jiems?


– Sumeluočiau, jeigu sakyčiau, kad lengva. Gali atrodyti geresnis žmonėms, kurie tavęs nepažįsta, tačiau šeima tave mato tokį, koks esi iš tiesų. O vaikai ypač stipriai jaučia tėvų tarpusavio santykius, jų nuotaikas. Vaikų auklėjimas, tarpusavio santykių puoselėjimas man yra didžiausia gyvenimo mokykla. Čia negali „neateiti į pamokas“ ar „nusirašyti“ – esi stebimas ir tikrinamas kasdien. Jeigu netinkamai elgsiesi su savo vaikais, sužalosi juos visam gyvenimui, o kas gali būti baisiau? Šeimoje turi būti atsakingas iki galo ir svarbiausiai – tikras.

REKLAMA


Daugiausiai – vedę vyrai


Lotynų apeigų Katalikų Bažnyčioje santuoka ir šventinimai dar visai neseniai buvo nesuderinami, todėl visus, priėmusius šventinimus, saistė celibatas. Tačiau Vatikano II Susirinkimui atkūrus nuolatinį diakonatą, lotynų apeigų Katalikų Bažnyčia įžengė į visiškai naują erą. Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen Gentium paskelbta, kad „Popiežiaus sutikimu, šis diakonatas galės būti suteiktas brandesnio amžiaus vyrams, net gyvenantiems santuokoje, taip pat ir tinkamiems jaunuoliams, tačiau pastariesiems ir toliau turi galioti celibato įstatymas“. Pradžioje buvo manyta, kad daugiausia bus šventinami pašaukimą diakonatui, o ne kunigystei pajutę vieniši vyrai, kuriuos saistytų celibato įstatymas. Tiesa, vėlesnė patirtis parodė, kad nors ir pasitaikė pavienių diakonatui įšventintų vienišų vyrų, dauguma įšventintų nuolatinių diakonų buvo ir tebėra vedę vyrai.


Kas gali tapti diakonu?


Kandidatu į nuolatinius diakonus gali tapti tas vyras, kuris yra savyje atpažinęs ypatingos tarnystės Bažnyčiai charizmą ir nori atsiliepti į Dievo kvietimą tęsti ir įkūnyti Kristaus-Tarno pasiuntinybę.


Nuolatiniais diakonais gali tapti pakrikštyti ir Sutvirtinimo sakramentą priėmę vyrai: nevedę, vedę ir našliai. Taip pat:
• vyrai, siekiantys tapti nuolatiniais diakonais, turi pasižymėti grynu tikėjimu, vadovautis gera intencija, turėti aukštąjį išsilavinimą;
• pasižymėti išbandytomis dorybėmis ir doru krikščionišku gyvenimu, taip pat kitomis fizinėmis ir psichinėmis savybėmis, atitinkančiomis priimamų šventinimų prigimtį;
• kandidatai gali būti kilę iš visų visuomenės sluoksnių ir užsiimti bet kokia profesine veikla, jei tik ji nebus pripažinta nesuderinama su diakono tarnyste, atsižvelgiant į Bažnyčios normas ir išmintingą vietos ordinaro vertinimą. Diakono profesinė veikla taip pat turi būti suderinama su ugdymu ir diakono pastoracinėmis pareigomis;
• kandidatai privalo būti laisvi nuo visų nereguliarumų ir kliūčių, išvardytų Kanonų teisės.
Minimalus kandidatų amžius nevedusiems – 30 metų, vedusiems – 35 metai.



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą