Niekas negali paaiškinti, kam reikalingos erkės

Niekas negali paaiškinti, kam reikalingos erkės

Pasaulyje žinoma daugiau kaip 800 erkių rūšių.


Pavasaris jau pabudino mažuosius žmonių ir gyvūnų priešus – erkes. Šis gyvis simpatijų niekam nekelia. Todėl net entomologai susimąsto, kokia erkės misija gamtoje ir pasaulyje. Su medicinos entomologės Mildos Žygutienės pagalba pažvelkime į šiuos savo priešus atidžiau.

Berta JANUŠAUSKIENĖ


Erkės priklauso voragyvių klasei. Lotyniškas klasės pavadinimas (Arachnida) kilęs iš graikų mitologijos veikėjos Arachnės vardo. Ji gyrėsi esanti geriausia audėja, geresnė net už deivę Atėnę. Ši jai pasirodė apsimetusi sene ir liepė atšaukti savo teiginius.


Tačiau Arachnė nenurimo, panoro varžytis su Atėne ir pralaimėjo. Slegiama kaltės ir apmaudo mėgino nusižudyti, bet Atėnė pavertė ją voru.


Tačiau erkės su vorais „giminiuojasi“ tik moksline prasme: erkės nemoka austi – tik siurbti kraują, jos tik priklauso vienam iš 11 voragyvių būrių, tarp kurių nemažai grobuonių, taip pat ir nuodingų. Voragyviams priklauso vorai, erkės, šienpjoviai, skorpionai, žiužiakojai, solpūgos ir t. t.

Siurbia labai godžiai

REKLAMA


Daugumai erkių reikalingi gyvūnai ar žmonės, mat šie gyviai minta jų krauju. Erkės ypatingos tuo, kad joms reikia gerokai daugiau kraujo nei kitiems parazitams. Įsisiurbusi erkė gali gerti kraują net iki 15 dienų. Beje, jei į šunį įsisiurbia daug erkių, jam gresia mažakraujystė ir mirtis. Daugelio rūšių erkės pavojingos gyvūnams ir žmonėms, nes platina infekcines ligas.


Erkių žarnose ar seilių liaukose gali būti bakterijų ar virusų, kuriuos jos, siurbdamos kraują, perneša į aukos organizmą. Taip šie gyviai gali užkrėsti sunkiomis ligomis: erkiniu encefalitu, borelioze, geriau žinoma kaip Laimo liga, anaplazmoze (anksčiau vadinta erlichioze), babezioze, erkine dėmėtąja šiltine, Marselio karštlige, tuliaremija ir kt. Jei ne erkės, šiomis ligomis nesirgtume, be jų pagalbos nuo sergančių žmonių ar gyvūnų neužsikrėstume (išimtis – užkrėstas sergančių gyvūnų pienas)


Net mokslininkė stebėjosi gamtos sumanymu patikimai „garantuoti“ šių pavojingų ligų platinimą. Išnaikinti erkių negalima – greičiau visi kiti vabzdžiai išgaištų, gyvūnai apsinuodytų, o erkėms būtų nė motais. Priešų gamtoje jos neturi, net žmonės niekaip negali su jomis susidoroti.

REKLAMA


Šie voragyviai gyvena vidutiniškai nuo trejų iki šešerių metų. Jie minta tik krauju, jiems nereikalingas joks kitas maistas. Prisisiurbusios kraujo erkės gali išgyventi labai ilgai.


Niekas negali paaiškinti, kam reikalingos erkės

Prieš pradėdama siurbti kraują erkė suvilgo žaizdelę savo seilėmis. Jose yra nuskausminamųjų, kraujo krešėjimą stabdančių ir „cementinį kamštį“ formuojančių medžiagų.


Erkių įpročiai


Pasaulyje žinoma daugiau kaip 800 erkių rūšių. Jos skirstomos į dvi pagrindines šeimas: kietąsias ir minkštąsias. Kietosios erkės paplitusios nuo Arkties iki Antarkties, o minkštosios – atogrąžose ir paatogrąžiuose. Kietųjų erkių pavadinimas kilo nuo jų turimo kieto skydelio ant nugaros.


Minkštosios erkės, priešingai, neturi nugaros skydelio. Lietuvoje paplitusios kietosios erkės, jų galima rasti iš esmės visuose miškuose ir parkuose. Infekcinių ligų, tokių kaip erkinis encefalitas ir Laimo liga, platintojos Lietuvoje yra europinės miško erkės (Ixodes ricinus). Šios erkės neturi akių, joms orientuotis erdvėje ir pajusti auką padeda ypatingas organas. Savo aukas erkės atskiria iš kvapo ir kūno skleidžiamos šilumos.


Erkė laukia grobio žolėje ar ant krūmo šakelės. Aukai einant pro šalį ir pajudinus žolės stiebelį, gyvis užropoja ant grobio ir stipriai įsikimba į odą ar drabužius ant kojų esančiais kabliukais. Tai trunka vos akimirką. Ropodama žmogaus ar gyvūno kūnu erkė ieško minkštos ir švelnios odos, kur gausu kraujagyslių, kad būtų lengviau įsisiurbti ir maitintis.


Prieš pradėdama siurbti kraują erkė suvilgo žaizdelę savo seilėmis. Jose yra nuskausminamųjų, kraujo krešėjimą stabdančių ir „cementinį kamštį“ formuojančių medžiagų. Žmogus dažniausiai nepajunta įsisiurbusios erkės. Siurbiančios kraują erkės virškinimo organai skysčio perviršį grąžina atgal į žaizdą, erkė pasilieka tik maistingąsias medžiagas (pagrindines kraujo sudedamąsias dalis).


Šis procesas vyksta visą siurbimo laiką. Jei erkė yra užsikrėtusi, taip ji gali perduoti ligos sukėlėjus, esančius žarnyne. Prisisiurbusi kraujo erkė sveria 200 kartų daugiau nei alkana.


Niekas negali paaiškinti, kam reikalingos erkės

Kad geriau pasiektų savo aukas, erkės įkopia į žolę ar krūmus. Suaugę šie voragyviai gali įkopti iki 1,5 metro.


Mėgsta drėgmę ir šilumą


Erkės mėgsta drėgmę ir šilumą. Paprastai jos renkasi drėgnas vietoves ir prieblandą, todėl dažniau jų aptinkama tankiuose lapuočių jaunuolynuose, miško proskynose, krūmuose, aukštoje žolėje. Čia šie gyviai visada randa laukinių gyvūnų – nuolatinių savo maitintojų – ežių, pelių, paukščių.


Kad geriau pasiektų savo aukas, erkės įkopia į žolę ar krūmus. Suaugę šie voragyviai gali įkopti iki 1,5 metro.


Aktyvi erkė aukos paprastai tyko ant žolės stiebelio apie 10–20 cm nuo žemės. Ypač aktyvios siurbikės būna vasarą po lietingos dienos.


Lietuvoje erkių sezonas paprastai trunka nuo balandžio iki rugsėjo pabaigos, tačiau esant švelniai žiemai jis gali pailgėti. Pastaraisiais metais aktyvių erkių rasta ir kovą, ir gruodį. Joms gyvybiškai svarbu po žiemos pasimaitinti, todėl vos pabudusios būna itin aršios.



Vidutinė temperatūra, kuriai esant erkė išlieka aktyvi, yra +5 oC. Šaltuoju metų laiku erkės nėra tokios aktyvios. Žiemą jos pasislepia po sniegu. Įveikti didelių nuotolių šie gyviai negali. Nustatyta, kad erkėms energijos pakanka tik vienam metrui įveikti. Po pasaulį jos keliauja ant savo maitintojų – žmonių ir gyvūnų. Paukščiai – natūrali erkių „transporto priemonė“, padedanti joms įveikti ilgus atstumus.


Niekas negali paaiškinti, kam reikalingos erkės

Laimo ligos požymiai - raudonas žiedas aplink erkės įkandimo vietą.


Erkės jau tyko


Pasak M. Žygutienės, miškuose reikia būti atsargiems nuo pat ankstyvo pavasario bet kurioje Lietuvos vietoje. Erkių gausa pasižymi visa mūsų šalis, nėra tokių vietų, kur jų nebūtų. Jų gausu miškuose, priemiesčiuose ir miestų parkuose. Žinoma, nereikia per daug įsibauginti – jei vaikščiosite tik parko takeliais, tikimybė „susitikti“ erkę nėra itin didelė.


Anksčiau ramesnis mėnuo būdavo liepa, nes jis būdavo sausesnis, o erkės – sočios. Dabar erkių yra tiek daug, kad jos „pasiskirsto“. Tos, kurios pasimaitino ankstyvą pavasarį, vėl aktyvios gali būti liepą. Vis dėlto didžiausio erkių aktyvumo mėnuo – gegužė. Pašnekovės teigimu, lietuviai mėgsta leisti laiką gamtoje, tad tikimybė susidurti su šiais gyviais – labai didelė, mūsų ir erkių gyvavimo arealai priartėjo vienas prie kito.


Erkės repelentų ne itin bijo, tad vien jais negalima pasikliauti. Einant į mišką, net ir vasarą, reikia labai gerai apsitūloti: kelnės turi būti sukištos į batus ar aptemptas kojines, galva – apgobta gobtuvu ar skarute, drabužiai – šviesios spalvos. Erkės gali nukristi nuo tokios aprangos neradusios kur įsisiurbti arba patys jas pastebėsite ir nupurtysite. Ypač didelį dėmesį reikia skirti kojoms, nes šie gyviai dažniausiai pirmiausia atsiduria ant jų ir ropoja aukštyn.


M. Žygutienė patarė grįžus iš gamtos atidžiai apsižiūrėti, ar nėra įsisiurbusių erkių. Erkinį encefalitą erkės perduoda iš karto, tačiau Laimo ligos sukėlėjams perduoti reikia laiko – 1–2 parų. Tad kuo greičiau ištrauksite erkę, tuo mažesnė tikimybė, kad jneužsikrėsite Laimo liga.


Nuo erkinio encefalito galima pasiskiepyti. Beje, tai vienintelis skiepas, kurio populiarumas, plintant madai neskiepyti vaikų, nesumažėjo, nes žmonės, kurių artimoje aplinkoje yra erkiniu encefalitu persirgusių žmonių, žino padarinius. Apie 30 proc. persirgusiųjų vargina liekamieji reiškiniai – nuo kamuojančio galvos skausmo ar nemigos iki smarkaus neurologinio pažeidimo, prikaustančio žmogų prie neįgaliojo vežimėlio.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 11 (2024)

    Savaitė - Nr.: 11 (2024)